Odė kalnams

Elzė Vyšniauskaitė

Nuotraukos autorės

Kad kalnai mane traukia, supratau tuomet, kai pirmą kartą išvykau slidinėti i Alpes. Kokia didybė prieš mane atsivėrė ir kiek emocijų jie man suteikė. Nuo to momento, kuris įvyko prieš maždaug penkioliką metų, kiekvienais metais visa šeima kartu leisdavomės i žiemos keliones ir vis aplankydavome skirtingus kurortus, kuriuose per savaitę laiko galėdavau vėl pajusti tą begalinę laisvę ir šviežaus kalnų oro gūsį. Turbūt dėl tos kalnų neaprėpiamybės ir nepriklausomybės pojūčio kalnai mane atvedė iki metus trukusios kelionės po Kanados Rocky Mountains, snieglenčių instruktorės darbo, bei klausimo, o kas toliau?

Elzė Ukrainos kalnuose

Vieną dieną visai netikėtai atradau Ukrainiečių kompaniją organizuojančią freeriding (liet. bekelės) ekspedicijas po Ukrainos Karpatus. Pamenu, iškart nusiunčiau nuorodą savo draugei ispanei, su kuria susipažinau Kanadoje ir su kuria jau esame kartu keliavusios po Kanados, Andoros bei Ispanijos kalnus camperiu. Ilgai netrukus gavau iš jos atsakymą – “Elze, this looks unreal, let’s do this”. Kaip tik tuo metu buvau išėjusi iš darbo turizmo agentūroje bei grįžus iš kelionės po Italijos Alpes – naujos kelionės manęs nedomino, ar bent jau stengiausi tokių minčių išvengti, nežinodama kada ateis metas, kai vėl gausiu stabilias pajamas ir galėsiu sau vėl “leisti” naujus nuotykius svetur. Tačiau, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, pati nusiuntus visą informaciją apie kelionę, įvairiausius freeridingo video įsikvėpimui ir jau būdama “užsivedus” nauja idėja, atgal kelio nebeturėjau. Draugė jau tikrino bilietus iki Ivano Frankovsk oro uosto, iš kurio mus turėjo pasitikti kelionės organizatoriai ir nuvežti iki stovyklavietės, įsikūrusios 300 kilometrų nuo artimiausio miesto.

Su vietiniais gidais Ukrainos kalnuose

Taip aš ir Pilar susitikome Ukrainos glūdumoje, kurioje mūsų jau laukė ledus bevalgantys (sakė žiema yra pats geriausias metas juos valgyti, nes vistiek esi sušalęs) pora jaunų ukrainiečių gidų ir jų Aliaskos malamutų veislės šuo Bilis, kurie ir lydėjo mus visos kelionės metu. Tiesa, vienas iš gidų, kuris ir buvo atsakingas už mūsų kasdieninį maršrutą nekalbėjo angliškai, tad antrasis vertėjavo ir simboliškai pakeldamas pirštą į kurią nors viršukalnę vis tardavo – “we will hike up that hill, then will go down”.

Ukrainiečių gidas ir jų Aliaskos malamutų veislės šuo Bilis

Ir mūsų kelionė prasidėjo. Su keturiasdešimties litrų kuprinėmis ir prisegtomis snieglentėmis ant nugarų, mes pajudėjom iš stovyklavietės iki mūsų naujų, laikinų namų kalnų miškuose. Kadangi purų, keletos centimetrų sniegą paprastais kalnų batais įveikti nėra lengva, jau stovyklavietėje išsainuomavome taip vadinamas “raketes” – batų apkaustus skirtus būtent žygiams po purų sniegą, kurie padeda kojoms nesmigti ir išlikti paviršiuje.

Elzė su sniegbačiais žygiuoja per girią

Po keletos valandų kopimo, mes pasiekėme savo kuklią stovyklavietę Karpatų miškuose – mūsų jau laukė sustatytos palapinės bei ant laužo gaminami pietūs. “Let’s have some food and go up”, pranešė naujai sutiktas dar vienas kelionės dalyvis, kuris visos kelionės metu buvo atsakingas už maisto ruošimą bei pečiaus kūrenimą mūsų devynvietėje palapinėje – be mūsų kuklios penkių žmonių grupelės buvo dar pora kitų freeridingo entuziastų, kurie atėjus vakarui kaip ir mes grįždavo į stovyklavietę permiegoti bei išsidžiovinti per dieną sušlapusius rūbus.

Kuklūs pietūs Karpatų stovyklavietėje

Sekanti diena mus iškart griebė stipria jėga. Pabudus po nakties nemigos (mūsų pečiaus kūrenimo vado žadintuvas suskambėdavo kas valandą, pranešdamas, jog palapinė vėsta ir ją prie -15 laipsnių šalčio reikėtų vėl pakurstyti), susikrovę kuprines su būtiniausiais daiktais – lavininiu zondu, kastuvu, termosu karštos arbatos, ukrainietiškais saldainiais (ypatingai svarbūs) bei užsikabinę ant juosmens siųstuvą, mes pajudėjome link kalno. Beje, kaip naudotis visais prietaisais esant sniego griūčiai ir ką daryti ištikus tokiam įvykiui išgirdome tik pasiteiravus savo gidų, patiems ukrainiečiams tai atrodė kaip kasdienė informacija kurios pristatinėti nebereikia…

Nuo ankstaus ryto į kelionę

Pirmoji kelio atkarpa mums įveikti užtruko tris valandas, ir viskas tik dėl to, jog galėtume nusileisti penkias minutes off- pistu (betrase). Tačiau TAS jausmas, kai užlipęs visas suprakaitavęs ir nugairintu veidu nusiimi nuo pečių kuprinę, snowboardą, nusisegi taip kankinusius batų apkaustus ir tuomet pasiruoši tam kelių minučių leidimuisi puriu, dar nepračiuožtu sniegu, yra neapsakomas. Tuo metu esi tik tu, stingdanti kalnų tyla bei kelių metrų aukščio sniego paviršius (vadinamas powderiu), kuris tiesiog prašosi būti pračiuožtas.

Kalnų baltumas ir stingdanti tyla

Tu pamiršti šaltį, visus nepatogumus, nuovargį. Nemąstai apie savo kasdienes problemas namie, nerimą dėl ateities planų ar santykius tarp artimiausių žmonių. Dėl TO jausmo mes keturias dienas kopėme ir leidomės, vis bandydami įveikti aukštesnę viršūnę, vildamiesi praleisti bent minute ilgiau besileidžiant sniegynais, kuriuose egzistuoja tik begaliniai horizontai ir tyla.

Kalnai yra nuostabūs tuo, nes jie sugeba visiškai atriboti tave nuo bet kokios realybės. Man jie yra meditacijos vieta. Vieta kuri veikia lyg vakuumas – belieki tik tu ir jie, nieko daugiau. Turbūt ta ramuma, balta spalva ir šaltas, gaivus oras man pačiai padeda įsiklausyti į save ir nusiraminti. Tikiu, jog pačios kelionės žmonių nepakeičia – jos tik gali vienaip ar kitaip padaryti įtaką paįvairinant kasdienybę, taip pat sukuria palankias sąlygas žmogui labiau pajausti save, galbūt pastebėti daugiau dalykų, kuriuos praleidžiam pro pirštus savo rutinoje. Taip man veikia ir kelionės į kalnus, sukuriančios beribį spektrą akiai ir sielai ir pakviečiančios į tą nesibaigiančios laisvės vakarėlį.

Su vietiniu haskiu

Galbūt ta pati emocija ir mintys aplanko ir kitus žmones vykstančius kalnų link – o galbūt tas mintis sukelia kitos gamtos vietovės – miškai, laukai, smėlynai, ežerai ar vandenynas – tai gali būti visiškai bet kas. Tačiau vien akimirkų gaudymas, įsiklausimas į gamtą ir jos garsus, pastebėjimas jos spalvų ir kvapų uodimas padeda būti toje akimirkoje, tuo pat metu užfiksuodamas ją pasamonėje. O norint turėti daugiau tokių potyrių, tu vėl krauniesi kuprinę ir planuojies naują maršrutą.

Tikiu, jog kelionės nėra atsakymas į klausimus kurie mūsų neramina kasdieninėje veikloje ir gyvenime – jos veikia kaip įrankis, kuriuo pasinaudojus, mes atsigręžiame į save ir ieškome tų atsakymų.

DALINTIS