Energingas, spindinčių akių vyras, ką tik sugrįžęs iš kelionės po Aliaską, kur nuo kalnų viršūnių leidosi su snieglentėmis, jau ruošiasi su jėgos aitvarais vykti į Egiptą. Giliausi pasaulio urvai įveikti, tad artimiausias Igorio planas – Everesto šturmas.
„Po kokių ketverių metų, kai vaikai labiau suaugs, tikiuosi imtis šios misijos”, – nusišypso dviejų vaikų tėvas.
Igoris Čalovas: „Siekiu kiek įmanoma daugiau išbandyti”.
Po giliausius pasaulio urvus
Kas Jus paskatino keliauti, kaip užsikabinote už klajonių vėjo?
Jaunystė. Kadaise (gal 1985 m.) labai norėjau išmokti nardyti, todėl nuėjau į klubą. 
Jame buvusieji instituto nardytojai daugiau laipiojo po urvus nei nardė. Pirma mano kelionė įvyko išsyk baigus universitetą. Keliavome į buvusią Sovietų Sąjungą, kur buvo šturmuojamas vienas giliausių pasaulio urvų. Šturmas vyko apie tris mėnesius. Žmonės atrodė išties didvyriai, nes leisdavosi į urvus, kurie po žeme nusidriekę daugiau nei kilometrą. Atrodė, kad žmonės peržengia savo galimybių ribas. Todėl nutariau pats išbandyti. Atidaviau šiam sportui daugiau nei šešerius metus, sutikau labai įdomių žmonių, tikrų asmenybių. Tapau beveik profesionaliu speleologu. Po pusę metų keliaudavau ir landžiodavau po įvairiausius
pasaulio urvus, net vienu momentu buvau Lietuvos speleologų asociacijos prezidentu. Teko pabuvoti visuose giliausiuose pasaulio urvuose, ten, kur labirintai takelių požemiu nuvinguriuoja 100 kilometrų. Gali keliauti ištisas savaites. 1991 m. su ispanų speleologais ketinome surengti ekspediciją po giliausius pasaulio urvus ir sumušti pasaulio rekordą, bet viską teko netikėtai nutraukti, 
nes patekome į lėktuvo katastrofą – mus skraidinęs malūnsparnis sudužo į šipulius. Tai įvyko Rusijoje, šalia Gruzijos, Abchazijos dalyje. Visi giliausi urvai yra šioje šalyje arba Prancūzijoje. Taip nesėkmingai prasidėjusią ekspediciją dar mėginome tęsti, bet ir toliau viskas ėjosi ne taip, kaip norėjosi. Apie 900 metrų po žeme užėjusi liūtis mus užtvindė, nes urvai – tarsi kanalizacijos vamzdynas ir teko nedelsiant kabarotis lauk.
Šuoliai nuo dangoraižių
Nejaugi viskas ir pasibaigė urvais?
Baigęs laipioti po urvus, maniau, kad jau kurį laiką tikrai niekur nekeliausiu, bet tekdavo grįžti namo, kai atsirasdavo naujų pasiūlymų, susijusių su kelionėmis. Intensyviausiai keliavau tada, kai man buvo nuo 22 iki 28 metų.
Vienos laidos apie keliones metu pamačiau, kaip atliekamas bungee jumping (laisvasis kritimas). 
Iškeliavau į Prancūziją. Kišenėje teturėjau 
100 dolerių. Kad būtų pigiau, apsistodavau pas draugus, stabdydavau pakeleivingas mašinas. Šuolis kainavo 100-150 dolerių. Sakau, kad turiu tik tiek pinigų ir labai noriu šokti. Draugai mane supažindino su vienu specialistu ir pasiūliau jam atvykti organizuoti šuolių į Sovietų Sąjungą. Šuolių specialistas kiek patylėjo ir pasakė, kad tai kainuotų apie 10 tūkst. dolerių (anais laikais prilygo milijardui…). Bet visgi pavyko prikalbinti, jis atvyko ir organizavo be jokio užmokesčio. Pirmą kartą tada ir nušokau. Kadangi buvau sumanytojas, tai ir šokti privalėjau pirmas. Įdomiausia, kad kai reikėjo šokti, man jau visai nebesinorėjo. Man įdomiausia organizuoti, siekti tikslo, o kai jau tikslas čia pat – nebeįdomu. Tąkart Kaune nuo 56 metrų krano laisvąjį kritimą atliko per 100 žmonių. O su tuo žmogumi taip susidraugavome, kad lig šiol bendraujame kaip tėvas su sūnumi.
Ribų praplėtimas
Koks skrydžio pojūtis?
Akys mato – baisu, nors protas sako, kad prieš tave šoko jau tūkstančiai ir nieko jiems neatsitiko, bet jausmai sako ką kita. Va čia ir svarbiausia savikontrolė, žingsnio žengimas ir susivaldymas. Šio barjero įveikimas ir yra tas visas malonumas. Mane visada žavėjo tie žmonės, kurie kažką gali ir kurie sugeba daugiau, visuomet ieškojau kaip praplėsti savo ribas. Šaltas protas, tikslūs veiksmai ir savisaugos instinktas, jo praradimas – tiesiausias kelias į pražūtį. Dažniausiai ir nusikepurnėja tie, kurie labiausiai pasitiki savimi, profesionalai.
Arbatos puodelio palaima
Tai labiau patinka ekstremalios kelionės?
Man patinka kelionės gamtoje ir su krūviu. Aliaskoje nusileidinėjome su snieglentėmis kalnų šlaitais. Mus ten užkeldavo su malūnsparniu. Kalnai atrodė labai jau statūs, bet kai nučiuoždavome, pasirodydavo, kad jie ne tokie ir baisūs. Žmogus sugeba prisitaikyti prie visko.
Numesk jį į sniegynus, jis išgyvens tenai, į dykumas, išgyvens ir ten. Žmogus beribis. Iš visai mažų dalykų irgi gali sau pasidaryti šventę. Kaip malonu kur nors kalnų sniegynuose ar urvuose po žeme mėgautis arbatos puodeliu… Malonumų malonumas, o to būdamas namie visai neįvertini. Mokėjimas pasidžiaugti tuo, kas normaliame gyvenime visai įprasta, ir yra nuostabiausia.
Man patinka viskas, ko dar nesu išbandęs, nauji atradimai, potyriai. Pats tikslo siekimas. Norisi gyventi taip, kad būtų galima kažką prisiminti. Tad dažniausiai, jei visi daro taip, aš pasuku kita kryptimi ir išbandau save kitaip.
Pasinerti į nežinomybę
Kas Jums svarbiausia kelionėse?
Žmonės. Dažniausiai keliauju neaišku kur. Tokias keliones suorganizuoti labai gerai pavyksta Vytautui Bukauskui. Man patinka keliauti su nepažįstamų žmonių grupe ir pasinerti į nežinomybę. Patinka pažinti naujas kultūras, naujus žmones. Mėgstu keliones su diskomfortu, ekstremalias, kai gali labiau pažinti save įvairiose situacijose, stebėti, kaip į tai reaguoja kiti. Tokiose kelionėse išbandai save, įgyji visai kitokį suvokimą. 
Mes dažniausiai esame linkę nevertinti to, ką turime. Kai to netenkame, suprantame, kaip buvo gerai. Kiekvieną šalį pažįstame per žmogų, bendravimą. Vykdamas į Aliaską iš visos grupės pažinojau tik vieną žmogų. Ir nenusivyliau, visi buvo puikūs. Beje, dažniausiai į sunkias keliones leidžiasi šaunūs žmonės, nepatenka „neteisingų” žmonių. Mėgstu iššūkius, nepatogumus, nes jie labiausiai ir įsimena.
Kitaip nei kiti
Tiek daug keliaujate, kaip visur suspėjate?
Gyvenu gana intensyviai. Norint visur suspėti, svarbu apsispręsti, kam teikti pirmenybę. Rytą pradedu nuo jogos pratimų, per pietus – pilatesas, pažaidžiu tenisą, pavažinėju dviračiu. Gyvenu Trakuose, tad paplaukioju ežere, pairkluoju. Sportuodamas atsipalaiduoju, pabūnu pats su savimi. Visi žino, kad pietų valandos skirtos tik man.
Per dieną dirbu 10-12 val. Po to labai norisi išvažiuoti pailsėti ir pakeisti aplinką. Optimaliausia kelionės trukmė – 7 dienos. Per tiek laiko atsigaunu. Kai tik pamatau, kad darbas jau pabodo, susiruošiu per keletą minučių ir dingstu. Vieną pusmetį namie būdavau tarp kelionių tik tris valandas. Parvykstu, susiruošiu ir vėl išskrendu. Mano lagaminai ir kuprinės visuomet paruošti kelionei. Jei daiktai nesukrauti, susiruošiu per 10 minučių. Man taip patinka. Dirbi, dirbi, dirbi ir tik žagt – dingsti kažkur į visai kitą terpę. Būni taip nusikalęs, kad nei skrydžiai vargina, nei jokie kiti trikdžiai veikia. Užmiegu ir jau pabundu kitoje šalyje.
Nuolatiniai iššūkiai
Jums patinka Jūsų darbas?
Mano darbas susijęs su problemomis. Žmogaus gyvenimo būdas atspindi jo verslą. Augau gana patogioje aplinkoje, viskuo aprūpintas, todėl man vis norėjosi išeiti už tos zonos. Iš pradžių per sportą, baigęs sportuoti, energiją nukreipiau į mokslus, baigiau su aukščiausiais balais universitetą, nors mokykloje niekas netikėjo, kad sugebėsiu. Visas mano gyvenimas susijęs su iššūkiais, rizika, tad ir darbas panašus. 
Mano verslas – problemų turinčių įmonių įsigijimas. Niekada neperkame geros įmonės. Taigi ir mano verslo filosofija susijusi su mano gyvenimo filosofija „Jei yra blogai, ar negalime padaryti, kad būtų gerai”. Kasdieniai iššūkiai. Taip aš gyvenu, taip verslą vedu. Vieniems reikia ramaus gyvenimo, kitiems aktyvaus. Supratau, kad puikiai jaučiuosi ten, kur yra iššūkių, emocijų, staigmenų, netikėtumų. Jei netekčiau darbo, tapčiau fotografu karštuosiuose pasaulio taškuose. Labai mėgstu fotografuoti žmones neįtikėtinose situacijose, jų emocijas, veidus. Turiu sukaupęs daug nuotraukų.
Pavojingų kelionių metu turbūt patiriate itin sudėtingų situacijų?
Visai nebijau mirti. Neturiu mirties baimės, į ją žiūriu visai ramiai. Kas turi įvykti – įvyks, tad nesuku dėl to galvos. Iš kalnuose sudužusio malūnsparnio išsirangiau visiškai ramus, šypsodamasis. Keliaudamas sutikau prancūzą, kuris atlaikė devynias sniego lavinas ir vis tiek keliauja į kalnus. Toks esu ir aš.
Užgrobta sala
Tikriausiai mažai teliko pasaulyje vietų, kur nesate buvęs?
Net pačiam dabar sunku suskaičiuoti, kur buvau ir dar nebūta. Dažniausiai keliaujame į mažai ištyrinėtas ir sunkiai prieinamas turistams šalis – Indokiniją, Afrikos žemyną, Kambodžą, Vietnamą. Kartą su Vytautu Bukausku keliavome į Filipinus. Užsukome į salą, kuri, kaip vėliau išaiškėjo, buvo užgrobta raudonųjų teroristų. Mes nuvykome į tą salą kaip turistai, prisipirkome tenai marškinėlių. Kai sugrįžome į Filipinus, mus apsupo gyventojai, policija, pats meras atvažiavo fotografuoti mūsų. Tikriausiai mes buvome pirmi užsieniečiai, kurie tiek susilaukė dėmesio. Pasirodo, tie marškinėliai buvo su kažkokiais tą salą užgrobusių grupuočių simboliais. Į salą niekas gyvas negalėjo patekti, o jei patekdavo – nebeišeidavo…
O Pietryčių Azija kodėl jus taip žavi?
Todėl, kad Afrika nėra tokia įdomi. Ten tik gamta nuostabi. O Azija – maistas, kultūra, žmonės. Pavyzdžiui, Vietname gyvena 80 milijonų žmonių – didžiulis skruzdėlynas. Viskas daroma rankomis, 6 val. pabudai, jie jau dirba, 24 val. nuėjai miegoti, jie vis dar dirba. Jų gyvenimas, papročiai susiformavę per tūkstančius metų. Kiekvienas namas teikia kokias nors paslaugas. Viename name kerpa nagus, kitame ausis valo, kaimynas masažuoja kojas. Jiems malonumas gauti vienas iš kito kokias nors paslaugas ir kartu kuo nors kitam patarnauti.
Masinės skyrybos po šešiasdešimties
Kokia iš paskutinių Jūsų įdomesnių kelionių?
Važiavome tūkstančius kilometrų į Japoniją pažiūrėti į septynių tūkstančių metų senumo medį. Draugiška ir nebrangi šalis. Už 70 Lt geriausiame restorane gali prisivalgyti kiek telpa. Puiki infrastruktūra. Po kelionės po šią nuostabią šalį pakeičiau nuomonę, kad tai brangi valstybė. Itin įdomi šalis. Patyriau kultūrinį šoką, kai tik nuvykau, nes tikriausiai nesu buvęs jokioje kitoje šalyje su tokia skirtinga pasaulėžiūra. Dabar suprantu, kodėl ten tokį aukštą lygį pasiekė ekonomika. Žymųjį „Toyota” principą – „viskas laiku”, kai dirbama taip suderintai ir tiksliai, kad sandėliavimas tiesiog neįmanomas, pavyko įgyvendinti tik japonams, nors jį sugalvojo amerikiečiai. Viskas taip struktūrizuota, taip viskas apvyta taisyklėmis, kad tenai kitaip neįmanoma. Prikurta taisyklių taisyklių. Japonas nemoka pasakyti „ne”. Įsėdome į traukinį, kuriame mūsų nupirkti bilietai negaliojo. Kontrolierius tikrino ir nepasakė nė vieno žodžio. Tik kai ruošėmės išlipti, šalimais sėdėjęs japonas pasakė, kad mes turėjome ne tuos bilietus…
Japonai didžiąją laiko dalį praleidžia darbe. Namuose jie pasirodo tik sekmadieniais. Sulaukę šešiasdešimties metų, jie išeina į pensiją, gauna išeitines pašalpas ir nežino, ką veikti. Tada pradeda keliauti ir … skirtis. Vyksta masiškos skyrybos, nes tik tuomet ima suvokti, su kuo gyveno, kad visai nesutapo sutuoktinių charakteriai…
Nauja problema – nauja galimybė
Jūsų požiūris į gyvenimą?
Kiekviena problema atneša naują galimybę. Į viską stengiuosi žiūrėti teigiamai. Esu optimistas. Manau, kad visi žmonės yra geri ir su visais galima susitarti, sugyventi draugiškai. Ką galima padaryti būnant blogos nuotaikos? Nieko. Taigi, visa krizių krizė prasideda nuo tavo galvos. Net giliausiame urve galima surasti džiaugsmo ir malonumų akimirkų, kaip ir giliausioje krizėje galima rasti šviesos. Dabar visi verkia, krizė, krizė, bet ar kas numirė iš bado…?
Kokie Jūsų ateities planai?
Po 3-4 metų ketinu užkopti į Everestą. Ar jo viršūnę pasieksiu, priklausys nuo oro sąlygų ir psichologinio pasiruošimo. Belieka užsidirbti daugiau pinigėlių ir laukti galimybės ištrūkti kokiems keturiems mėnesiams į Himalajus. Tam esu psichologiškai pasiruošęs.
Vytautas Nosevičius
Nuotraukos Igorio Čalovo
