II dalis Justino klajonių po Juodąjį Žemyną
Justinas Navikas
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Po pirmos kelionės, kokia ji grėsminga bebuvo, atsirado kitokie gyvenimo poreikiai. Jau nuo liepos mėnesio ėmiau žvilgčioti į telefone skelbiamas skrydžių kainas, kurios pradžioje būna ganėtinai didelės arba maršrutai nepatogūs, su persėdimais, ilgomis pertraukomis oro uostuose, tai nepatogu ir plonina piniginės turinį.
Ilgainiui nusistovėjo man optimalios kelionės santrauka Vilnius – Nairobis, per 14 valandų su vienu persėdimu ir ne daugiau 4 valandų trukmės laukimu Frankfurto arba Amsterdamo oro uostuose ir kita kryptis Vilnius – Bankokas (arba Ho Chi Minh), 20 valandų su persėdimu Stambule. Taigi vasara praeina bemaigant klavišiukus, o skrydžių portaluose kainos pamažu leidžiasi žemyn, kol vieną dieną, dažniausiai rugpjūčio pabaigoje iššoka 200 eurų mažesnė kaina, nei buvo maigymo pradžioje. Maršrutas optimalus su 4 valandų pertrauka Stambule ir jau matau save puikiame, erdviame oro uosto restorane, ten deruosi su besišypsančiu barmenu dėl 0,75 ltr. alaus bokalo kainos – derybos turkų kultūros dalis. Tada pro mane, begurkšnojantį, plaukia visas margas pasaulis, likimų srautas, kultūrų žaismas žmonėse. Bekeliaudamas išmokau mėgautis laikinu, trumpu gyvenimu oro uostuose, kas (kažkodėl) nepavykdavo geležinkelio arba autobusų stotyse, kur man net kvėpuoti būdavo sunku, o koks nors riebus pyragėlis suraižydavo vidurius. Ilgainiui, bekeliaudamas išmoksti mažų gudrybių, registruojiesi kuo vėliau, paklausi ar dar neužimtos sėdynės prie išėjimo kelio (exit road), ten priekyje pertvara, gali ištiesti kojas ir niekas neatlenkia sėdynių ant tavęs. Antras geresnis variantas yra arčiau uodegos, kur yra palydovių darbo vieta, ten greičiau atneša valgyti, vyno, kurio gali kartoti, ir etc. Beje, paprašyti tos geresnės vietos gali jau sodinamas į lėktuvą, kai kontrolierius ekrane mato laisvas vietas ir tereikia mokėti gražiai paprašyti. Galima pasigerinti savo vietą ir pačiame lėktuve, netgi „susiveikti“ pirmą klasę, jeigu yra laisvų vietų. Palydovė įvertins tavo pokalbį, travel dress code, nueis atsiklausti keleivių ir tu jau „paaukštintas“ visuomenės herarchijoje. Kai pakyli virš debesų – nuostabi kelionės pradžia, o visą tą laiką, ją kuri, pildai, taisai, kol lėktuvo ratai vėl atsimuša į Vilniaus tako grindinį. Man – tai liūdniausia kelionės dalis. Dar pridursiu, kad nepamainomas kelionių atributas – elektroninė skaityklė, manojoje virš 700 knygų, ten ir Gryling su „Reikšmingos idėjos“, ir egzistencialistas Ž. P. Sartras, ir daug knygų įvairiom situacijom, nes ilguose skrydžiuose gerai skaitosi šviečiamoji literatūra: filosofinė arba apie Žemės klimatą ir civilizacijas. Vakare, kur nors hostelyje, gerai virškinasi meilės romanai, nes tikra meilė kelionėse bevelija aplenkti – siela nuo kūno dažniausiai stipriai atsilieka. Bet va, kitus prie tavo sielos, neaplenkiant ir kūno, gali lenkti.
Kelionės – tai gyvenimo su savim svetimame pasaulyje siužetai, o kūrėjais būna kiti žmonės, aplinkybės. Neretai pasileidi pasroviui gyvenimo upe, kurios įstabūs vingiai kuria tavo istoriją.
Viena tokia upė autobuso „Nairobi – Juba per Kampalą“ pavidale nunešė mane iš Ugandos į Keniją. Dieną prieš tai su boda boda (motociklas taksi) aplakstęs Nilos ištakas Jinja apylinkėse, pakeliui radau aptriušusią būdelę – autobusų stotį su retai kur aptinkama Afrikoje autobuso išvykimo laiko žyma – 6.00 am. Nuo mano nakvynės namų apie 5-7 km, laikas dar tamsus, tai susitariau su boda boda vairuotoju, kad 5.00 ryte mane paimtų, nors kelio mažiau pusvalandžio, bet jau spėjau patirti vietinių „punktualumą“. Ryte, man nerimaujant, atbirbia tas motociklas 6.40. Vieno praeivio pasakymu tas didžiulis raudonas autobusas jau išvažiavęs. Mes su mocu prieblandoje jį vejamės pašėlusiu greičiu, kelis kartus vos nesumėtė stabdant prieš bump – pas mus vadinamą „gulinčiu policininku“, o Afrikoje jie didžiuliai ir nepažymėti, būna daug mirtinų avarijų, apsiverčia net benzovežiai su kraupiais padariniais. Mes, aišku, be šalmų, niekas jų čia nenaudoja, vėjas švilpia, raudonos aštrios dulkės iš smulkių akmenukų čaižo veidą ir ausis, bet po kokių 30 km tą busą pavejam ir, įsitaisęs tarp maišų ir juodų savo bendrakeleivių, 16 valandų riedu lydint nuostabiems Ugandos kraštovaizdžiams iki sienos su Kenija.
Ten trumpa patikra, vizos mokestis, kažkas duoda pinigų mokamam wc ir aš laimingas jau dairausi Nairobyje, kur čia man išlipti, kadangi paskaitęs „Lonely planet“, žinau, kad stočių rajonas yra pasaulio kriminalinė įžymybė. Paskubėsiu pasakyti, kad Nairobio stočių River street rajone netrukus treniravausi, adaptavausi ir ruošiau sau įgūdžius išgyventi pavojingose situacijose. Turbūt kvailiau nesugalvosi, dar ir tokia mintis buvo tada. Bet padėjo.
Vakarop išlipau Westland rajone. Matau linijas juodų žmonių, einančių viena kryptimi, tolstant nuo miesto centro. Einu ir aš kartu su jais, tikėdamasis, kad priemiesčių nakvynės namai pigesni, o ir prasieiti norėjosi po ilgo kratymosi dulkėse, tai negi eisi prieš srovę. Po geros valandos, jau beveik sutemus, pasiekiu didžiulius plotus surūdijusiais skardos stogais garažų eiles su siauromis raudono, šlapio molio – neseniai buvo paliję – gatvelėmis. Laksto daug vaikų, jie gvoltu šaukia man: Džiambo mzungu – labas, baltas žmogau. Supratau, kad patekau į lūšnynus, vėliau sužinojau, kad sutemus, tai nepalyginamai pavojingesnė vieta, nei stočių rajonas. Bet tuomet įsijungė kažkoks intuityvus apsaugos mechanizmas, pasigaunu boda boda ir sakau:„best cheapest nearest hostel one hundred bob“(geriausi pigiausi nakvynės namai už 100 bob) – paskutinis žargoniškas vietinių pinigų pavadinimas ir kaina už paslaugą turi parodyti, kad esu čia ne pirmą kartą, smulkiai blefuoju.
Kitą dieną vaikštau po miestą, nueinu 8 km į centrą, randu labai gerą istorinį muziejų, dar geresnį Uhuru parką, prisėdu ant žolytės, nusivelku marškinukus ir tuojau išgirstu sakant, kad tikriausiai esu pametęs protą. Pasirodo, nors čia didžiulis parkas su vandens telkiniu, būti išsirengusiam yra labai neetiška ir gresia nemenka bauda. Taip susipažįstu su Janet, Nairobio universiteto, kriminalistikos fakulteto studente, kuri įspėdama tame parke lavina savo būsimos profesijos įgūdžius. Čia man šauna mintis paprašyti merginos, mokančios Swahili kalbą, pavaikščioti su manim po tą kriminalinių įžymybių River street rajoną ir išversti, ką kalba apie mane visi tie bandiūgos ir kaip jie atrodo. Įsivaizduoju save kone nuotykių romano herojumi… Kartais mane lydi toks kūrybiškas kvailumas.
Bevaikščiodamas mokausi pagrindinių suahilių kalbos žodžių, nes dar planuose Tanzanija, Zanzibaras, ši kalba yra tarsi bendravimo tiltas tarp šimtų Rytų Afrikos genčių, kurios kiekviena turi ir atskirą savo kalbą. Na ir dar visi puikiai su nepriekaištinga gramatika kalba angliškai. Kadangi mokomasi nuo 4 metų amžiaus, o mokslas mokamas, stęngiamasi žinias įsisavinti tinkamai, vėliau susipažinau ir su švietimo sistema. O dabar va, pėdinam su Janet tirštais žmonių šaligatviais arba duobėmis vietoj jų ir praktikuojamės abu kriminaliniame pasaulyje. O vienas pagrindinių suahilių kalbos žodžių kesho – rytoj turi magišką galią, jį išgirdę atstoja visi prekių siūlytojai ir prašeivos, tuo pačiu parodai, kad nesi čia naujokas ir lengvai „pakabinamas“. Visgi mokslai mano staiga baigiasi. Janet mane tiesiog savo rankomis pasuka 180 laipsnių kampu ir liepia paskubėti atgal į didesnį plotą, nes aplink mane nepastebimai, tiesiog juvelyriškai jau buvo sukurta manęs „paėmimo“ schema. Kiek vėliau apie ją perskaičiau fb keliautojų forume, kaip vienas britas tiesiog judrioje gatvėje buvo nejučia apsuptas 5 banditų, 2 po 2 sugriebė už abiejų rankų, penktas per kelias sekundes pervažiaavo per kišenes, ištraukė korteles (pinigus savaime), užstodami savim prikišo peilį, išgavo pin kodus ir turistas liko sveikas…
Tepasakysiu, kad mano „mokslai“ man nelabai pasitarnavo, pasirodo apiplėšimų ir vagysčių menas Afrikoje išpuoselėtas iki iliuzionistų lygio, kuo pats įsitikinau vėliau, kai mane „palengvino“ nuo piniginės netgi laikant ant jos ranką priekinėje kelnių kišenėje. Todėl geriausias būdas išeinant iš viešbučio yra turėti tik dienos pinigus ir ID kortelę. Pinigus ir dokumentus reikia išmokti paslėpti skirtingose vietose viešbutyje, neretai slėpdavau lauke tarp akmenų.
Tokia tad yra laisvo vienišo keliautojo kasdienybė ir kaina, bet viską atperka…net nežinau, kaip įvardinti, gal tiesiog gaivališkos laisvės jausmas egzotiniame pasaulyje, kuris yra toks didelis, o tu toks mažas su akimirksniu prabėgančiu laiku. Panašios buvo mintys, kai kone valandą stebėjau beždžionių mūšį Nairobio Lost Paradise parke. O pats nuostabiausias miesto centro parkas yra Arboretum, kur svaiginantis eukaliptų kvapas ten bėgiojant apsigyveno mano pasąmonėje ir vis kužda praverti mažus, paslėptus vartelius vėl ir vėl…
Bekeliaudamas vienas, kas be ko, daug dažniau susilaukiu įvairių pasiūlymų, paklausimų ir geriau pastebiu kenijiečių mentaliteto subtilumus. Nors valstybės ribose, kurias kadaise nubrėžė anglų kolonizatoriai, gyvena 43 gentys ir daugybė progenčių, nemažai papročių asimiliavosi arba susikūrė gaivališkai. Įdomu buvo stebėti, kai vietinis kenijietis visureigiu mane vežė 700 km iš Nairobio į Mombasą, sutemus naudojamos trumpos šviesos, o ilgos visada įjungiamos, kai išvystama atvažiuojanti priešais priemonė, ir dar įjungiamas kuris nors posūkis, kad geriau matytų viena kitą. Nepaisant to, kad šitas siauras ir fūromis nuo Mombasos krovininio uosto užgrūstas plentas yra vadinamas „mirties keliu“ dėl daugelio kaktomušų, įpročiai nesikeičia. Iš kitų įdomesnių įpročių yra kūno ir aprangos higiena. Kiek mačiau žmones einančius ilgą kelią iš lūšnynų į darbus, visi jie būdavo su nepriekaištingais švariais rūbais, moterys su akinančios baltos spalvos sijonais. Ir dar batų kultas. Ne kartą stebėjau, kaip kenijietis batus valo ilgiau nei valandą, o kartą, kai prisėdau ant gatvės batų valytojo pasūlytos kėdutės, sutrikęs stebėjau, kaip vaikinukas sukrėstas lingavo galvą dėl mano apleistų basučių.
Apie kultūrinę Afrikos miestų kasdienybę parašysiu kitame rašinyje, tepasakysiu dabar, kad didžiausią įspūdį man paliko vieno Nairobio restorano trečiadienių salsos vakarai ir šimtmečiais nušlifuoti karštos indų jogos testai – jie pašalino mane pradėjusį alinti gyvenimo liūdesį ir sugrąžino gyventi…
Tęsinys netrukus.
