Ona Nosevičienė
Nors jau pralėkė pirmasis rugsėjo savaitgalis, bet galvoje dar mirguliuoja ilgai laukto ir smagiai nušuoliavusio gamtos ir baltų kultūros puoselėtojų festivalio „Mėnuo Juodaragis“ vaizdai. Dūburio ežero sala, pasiilgusi jaunimo šėlionių paskutinį vasaros savaitgalį dosniai dalijosi savo gamtos grožiu ir atgaiva šimtamečių ąžuolų pavėsyje, glostydama basakojų pėdas, kvietė atsigaivinti vandens paplūdimiuose. Tačiau čia žmonės grįžta ne tik pabūti išskirtinėje gamtoje (Dūburio ežero hidrografinis draustinis), bet ir prisiliesti prie tolimų protėvių gyvenimo būdo, pajausti tų laikų aplinką ir gyvenseną. „Sveiki, sugrįžę namo!“– skelbia plakatas prie įėjimo į salą. Keturios dienos prabėgo kaip viena muzikos, filmų, paskaitų ir praktinių patirčių versmių glėbyje. Šių metų šventė kvietė tarsi iš naujo atrasti ir giliau pažinti, bei suvokti vieną esmingiausių baltų pasaulio simbolių – Gyvybės Medį, miškus ir miško brolius. „Visas baltų pasaulis yra atėjęs iš medžio – ir medžiaga, ir namais, ir ugnimi… Medis sujungia mirtį ir gyvybę, atskleisdamas nuolatinės kaitos slėpinį,“ – rašoma jau XXII kartą vykstančio festivalio programoje. Tad šios šventės gyvenimas keturias dienas ir tris naktis sukosi apie medį, jo vietą mūsų pasaulėjautoje ir diskusijas, ką daryti, kad išsaugotume dar likusius miškus, išmoktume gerbti, vertinti ir puoselėti šį vieną didžiausių gamtos turtų. Visa tai sudėliota į didžiulę programą, kurioje turi rinktis, ką norėtum veikti iš daugelio renginių: paskaitų, žygių, praktinių užsiėmimų. Sulaikę kvapą klausėme grybų žinovės Aurelijos Plūkės kelionės per visaapimantį paslaptingą grybų pasaulį, ne mažiau dėmesio sulaukė Mariaus Krikščiūno (Brazdo Bee) gyvenimo patirtis miške ir iš miško. Dusetų alaus virimo tradicijas ir vėžių virimą akmenimis demonstravovietos aludaris Ramūnas Čižas. Dar įdomiau buvo stebėti pačio seniausio alaus – medžio ir akmens – virimą, prie kurio, braukdamas prakaitą, darbavosi šio alaus virimo žinovas Artūras Masiliauskas. Kai paklausiau, kur kitąkart susitiksime, jis paminėjo baltų festivalį „Kaukai“. Austėja Luchtanaitė dalijosi istorinės miško gėrybių virtuvės praktinėmis žiniomis. Amatų kieme nuolat šurmuliavo daug smalsuolių. Kas norėjo, drožė šaukštus, išbandė lipdybą, juostų pynimą, bei kitus amatus, kiti pirko baltiškus drabužius ir papuošalus. Labai įdomu buvo stebėti senovinius vyrų žaidimus, lazdos traukimo turnyrą. O kur moterų ir vaikų erdvės! Koncertai iki paryčių! Daug kur norėta, bet nesuspėta, tad belieka laukti kitos vasaros. Iki susitikimo „Mėnuo Juodaragi!“
Akimirkos iš festivalio užfiksuotos autorės.
