Mano kalnai

Pirmą kartą Lietuvos alpinizmo istorijoje geriausio metų alpinisto vardą pelnė moteris – Dovilė Garlaitė. Mergina į kalnus kopia jau septynerius metus. Pradėjusi nuo kalnų žygių ir žemesnių, paprastesnių viršūnių, 2010 m. ji įkopė į aukščiausią savo viršūnę – Ismail Samani (7495 m), esančią Pamyro kalnuose, Tadžikijoje. Tos pačios ekspedicijos metu alpinistė įkopė ir į dar vieną rajono septyniatūkstantininką – J. Korženevskajos viršūnę (7105 m). Visgi paklausta, ar toliau bandys kopti dar aukščiau, Dovilė gūžčioja pečiais – sakosi tokių planų kol kas neturinti ir „karjerizmo” kalnuose nemėgstanti: „Tiesiog myliu kalnus – noriu eiti ten, kur širdis traukia, kur man gražu, o ne siekti vis geresnių rezultatų”. Ta proga Jūsų dėmesiui siūlome Dovilės Garlaitės dienoraščius nuo jos pradžios kalnuose iki pat aukščiausio jos apdovanojimo – 2010 m. geriausio alpinisto vardo.

Dovilė Garlaitė

Nuotraukos autorės
Pradžių pradžia
Kalnai nebuvo mano vaikystės svajonė; greičiau jau – laimingas atsitiktinumas. Nuo mažens mėgau išvykas į gamtą su tėvais. Vėliau su draugais pradėjau eiti į turistinius žygius, labai daug keliaudavome po Lietuvą. Bet kol mokiausi mokykloje, Lietuva buvo mano fantazijos riba, o kitos šalys ir visokie ten kalnai – tai tik kažkas iš geografijos vadovėlio. Nerodydavo tuo metu nei „National Geographic” laidų, nei niekaip kitaip negalėjai išgirsti apie kalnus, jei specialiai tuo nesidomėjai. Tuo metu, jei ir turėjau kokią alpinisto viziją, tai buvo didelis, stiprus vyras su barzda. O kalnų net ir nuotraukų nelabai buvau mačiusi…
2001 m. pradėjau studijuoti Rygoje ir viskas netikėtai pasikeitė. Kartą draugas nusivedė palaipioti ant dirbtinės sienelės. Pabandžiau – ir man taip patiko, kad nebepraleisdavau nė vienos treniruotės. Atsimenu, po pirmųjų treniruočių vakarais negalėdavau išlaikyti rankoje puodelio su arbata – tiek išvargindavau pirštus.
Man pasisekė, kad patekau į draugišką rusų alpinistų kompaniją. Nuolat girdėdavau pasakojimus apie kalnus; prisiklausydavau ir juokingų, ir baisių istorijų. Kartu eidavome į turistinius žygius, dalyvaudavau jų bendruose rengniuose, kur būdavo žiūrimos nuotraukos – tada dar popierinės. Ir netyčia užsidegiau ta pačia ugnimi… Pradėjau svajoti apie kalnus; nors realių planų neturėjau, bet jaučiau, kad kada nors man vis tiek pavyks.
Tie metai Rygoje man buvo gera mokykla – rusiška, ne vakarietiška. Su šiokia tokia filosofija. Kai tave moko, kad svarbu išmokti lipti (procesas), o ne užlipti (ne faktas). Tie žmonės buvo labai dvasingi. Gal idealizuoju, bet jie skyrėsi nuo dabar į alpinizmą ateinančių žmonių, kuriems tai yra labiau „pramoga”, „sportas”, „būdas realizuoti save” ir pan. Iki šiol palaikome ryšius su Rygos alpinistais; jie iki šiol man yra geras pavyzdys.
Kopimas į Monblaną
Pirmoji mano išvyka buvo į Alpes, norėjome įkopti į Monblaną. Man ji įsiminė ir kaip viena iš pirmųjų kelionių į užsienį apskritai. Važiavome studentiškai – penkiese viena mašina, prisikrovę tiek mantos, kad viskas netilpo į bagažnę (penkios kuprinės su asmenine įranga – ne juokai!). Todėl dalį daiktų vežėmės mašinos salone: gale sėdėjome ant krūvos išskleistų miegmaišių, o nuo palangės nuolat krisdavo visokie palaidi daiktai – šalmai, puodeliai ir pan. Kiek atsimenu, net ir po kojomis buvome prisidėję daugybę rakandų, tad mūsų „ilgiausiasis” kojas turėjo kelti vos ne priekyje sėdinčiam draugui ant ausų…
Man ta kelionė buvo neplanuota – draugai netikėtai pasiūlė, turėjau apsispręsti ir susiruošti per savaitę ar dvi. Tuo metu didžiausia bėda buvo ta, kad neturėjau kalnams reikalingos įrangos ir rūbų. Tad teko daug ką susiskolinti – nuo ledkirčio ir kačių iki striukės ir akinių nuo saulės. Bet kadangi keliavau su VU žygeiviais, daug ką pavyko gauti iš klubelio narių. Gera naujiena visiems pradedantiems ta, kad alpinistai noriai dalijasi turima įranga, jei tik ji patiems tuo metu nereikalinga. Kadangi ne vienas pirmąkart į kalnus išėjo taip kaip aš, tai vėliau nesunku suprasti kitus naujokus ir norisi jiems padėti.
Žygis buvo labai sėkmingas – visi įkopėme į aukščiausią Alpių viršūnę ir sveiki gyvi nuo jos nusileidome. Į viršūnę išėjome dar naktį, turbūt apie 2-3 val. Prisimenu, atsibundu, išlendu iš palapinės – šalta ir tamsu, dangus giedras ir žvaigždėtas, o link kalno nusidriekęs visas takas kopikų žiburėlių. Pirma mintis buvo: „O siaube, atrodo lyg kapinės per Vėlines!” Bet kartu tos švieselės atrodė kaip ant žemės nusileidusios žvaigždės. Buvo gražu ir didinga. Netrukus ir mes įsiliejome į tų švieselių būrį.
Įkopimas man nebuvo labai sunkus, nes tuo metu buvau labai gerą fiziškai pasiruošusi. Nors pati pirma diena buvo nelengva – buvo minčių, kad jei ir toliau taip, tai toli nenueisiu. Bet turbūt tai buvo aklimatizacijos trūkumas. Mums pasisekė, kad oras buvo puikus. Tad į kalną užlipome per savaitę, o dar savaitę keliavome po Europą – „kultūrinė” programa po kalnų irgi labai svarbi! Kaip ir smagi kompanija!
Žygis Tian Šanyje – pirmieji „sniegynų tigrai”
Po kelionės į Monblaną tapo aišku, kad į kalnus būtinai eisiu ir toliau, tik buvo neaišku, kur ir su kuo. Pradėjau visų klausinėtis – ir vėl man labai pasisekė: KTU žygeivių klubas „Ąžuolas” priėmė mane į savo grupę ir kartu iškeliavome į Tian Šanį. Žygis buvo ne iš lengvųjų (IV sudėtingumo kategorijos), labai įdomiame rajone, toli nuo civilizacijos. Jei gerai atsimenu, buvo nacionalinis parkas ir pasienio zona su Kinija, todėl reikėjo gauti visokių leidimų, kad galėtume ten keliauti.
Tuo metu dar nepasitikėjau savo jėgomis ir nenorėjau nuvilti grupės. Kadangi visi žygio dalyviai buvo labiau patyrę už mane, kelionei sąžiningai ruošiausi: daug laipiojau sienele ir daug bėgiojau. Kartais bėgiodavome visi kartu, mokydavomės kalnų technikos elementų (medžiuose). Dar vadas organizavo porą turistinių žygių Lietuvoje, kad komanda labiau „susicementuotų”. Pasivadinome sniegynų tigrais – turėjome net pasigaminę sniegžengius, kad vėliau galėtume neklimpdami eiti per gilų sniegą.
Žygis buvo sudėtingas ne tik techniniu aspektu, bet ir dėl atšiaurių klimato sąlygų: beveik visos nakvynės ant suledijusio sniego, smarkiai minusinė temperatūra naktį. Būdavo, net dienos metu virvės suledėja tiek, kad negali jų syvynioti – nebent sulankstyti. Per naktį batai suledėdavo ir ryte tekdavo ilgai juos šildyti rankomis ar savo kvapu, kad galėtum juos apsiauti. Norint pasigaminti valgyti ar gerti, dažniausiai reikėdavo tirpdyti sniegą.
Visas šis malonumas truko 24 dienas (kaip kalnų žygiui, tai gana ilgas laikotarpis). Įdomu tai, kad per visas žygio dienas niekas nesiprausė, nes tam tiesiog nebuvo sąlygų. Be to, per visą tą laiką nesutikome nė vienos turistų grupės – jokios civilizacijos, išskyrus aukso kasyklą, šalia kurios buvome palikę savo užmetimą.
Tiesa, apie užmetimą. Man tai buvo vienintelis kartas gyvenime, kai kuprinė svėrė tiek, kad atsisėdusi atsistoti jau nebegalėdavau – reikėdavo, kad kas nors pastatytų ant kojų, o toliau lėtai linguodavau į priekį. Gerai, kad su tokiu svoriu ėjome tik vieną dieną, kol tą užmetimą atnešėme iki reikalingos vietos ir palikome. Nežinau, kiek tų kilogramų galėjo būti, turbūt daugiau nei 30. Paprastai kuprinė žygyje sveria ne daugiau nei 25 kg, bet, žinoma, priklauso nuo to, kiek prisikrauni asmeninių daiktų.
Ir dar. Pirmomis žygio dienomis teko išmokti vaikščioti ryšyje – bet, kol išmokau, „išmatavau” vieno kito plyšio gylį… Eiti ryšyje – reiškia eiti susirišus viena virve ir taku, kurį padaro prieš tave einantysis. Kadangi ledynai buvo plyšiuoti, o plyšiai užsnigti, turi žengti tiksliai į išmintas pėdas. Deja, iš pradžių to nesupratau: ėjau ne pėdomis, o kaip tiesiau. Vėliau taip pripratau prie tokio ėjimo pavymui, kad net nusileidus iš kalnų norėdavosi žengti žingsnis į žingsnį paskui vadą…
Tas žygis man iki šiol atrodo idealus, o Tian Šanis – patys gražiausi kalnai. Iš pradžių einant – žali slėniai, eglės, kurios stiebiasi į dangų kaip taisyklingos kolonos, teškančios upės. Paskui – skurdžios gėlytės ant įšalusios žemės, spiralėmis besirangantys ledynų upeliai, bekraščiai sniegynai ir baltos viršūnės aplinkui, kiek tik akys užmato… Visiška ramybė ir nepaliestas grožis. O jei dar melsva mėnulio pilnatis ir milijonas žvaigždžių danguje… Kas begalėtų būti geriau?

Visas straipsnis vasario “Kelionės ir pramogos” žurnale!