Tęsiame geriausios 2010 metų alpinistės Dovilės Garlaitės įspūdžius iš žygių kalnuose.
Dovilė Garlaitė
Nuotraukos autorės
Kopimas į Čimtargą (Fanų kalnai)
Iš žygio į Tian Šanį daug ko pasimokiau, bet mane visada labiau viliojo viršūnės nei kalnų žygiai, tad toliau norėjosi pabandyti „tikrojo alpinizmo” ir palaipioti į viršūnes. Todėl 2006 m. keliavau į alpinistinį rajoną Bezengi Kaukaze, 2007 m. – į Fanų kalnus, be to, dar važiuodavau į žieminius Tatrus. Ten jau kopdavome ne su visa grupe, o ryšiais.
2007 m. kopdami į Čimtargos viršūnę Fanų kalnuose, smarkiai suklydome dėl laiko ir pasiėmėme maisto ne 6, o 3 dienoms. Ketvirtą dieną teko beveik iš ledkirčio virti sriubą. Mums pasisekė, kad penktą dieną, jau leisdamiesi, sutikome žmonių, kurie pasidalijo su mumis maistu. O iki tol maršrute buvome vieni ir vienintelis ryšys su apačioje likusia grupe buvo racija – kas vakarą susisiekdavome. Jausdavausi taip, lyg kalbėtumėmės su Dievu, nes aplinkui buvo tik kalnai; ir taip šešias dienas.
Pats kopimas buvo techniškai gana sudėtingas: iš pradžių daug uolinių sienelių; vėliau – ilga ir aštri sniego ketera, į abi puses besibaigianti stačia siena. Ta ketera buvo per siaura, kad eitum jos viršumi, be to, supustyta iš puraus šviežio sniego. Buvo nelabai įmanoma įsikirsti į keterą su ledo įrankiu – jis slysdavo kaip per sviestą. Tad ėjimas buvo tikrai nemalonus – bene pati nejaukiausia viso maršruto atkarpa.
Beveik kasdien nakvodavome prisirišę patys ir palapinę už visų galų pritvirtinę, nes trūkdavo vietos nakvynei. Kartą teko eiti miegoti ir kitą dieną iki pietų kopti nieko negėrus, nes nakvojome ant keteros, kur nebuvo nei vandens, nei sniego, kurį būtų buvę galima ištirpinti. Bet buvo ir daugiau įdomybių. Paskutinę nakvynę prieš viršūnę turėjome ant apsnigtos uolinės „lentynėlės”, 
kurią šiaip ne taip prasiplatinome ledkirčiais „išvalę” prišalusius akmenis. „Miegojome” su apraišais, pusiau sėdomis, tik sulindę į miegmaišius ir visą naktį slydome žemyn. Neabejoju, kad rimtiems alpinistams tai gal būtų eilinė nakvynė, bet man tai buvo visai nauja patirtis. Man šis maršrutas iki šiol atrodo sudėtingiausias techninis kopimas, kokį tik esu turėjusi.
Paskutinis išbandymas laukė prieš pat viršūnę – akimirksniu subjuro oras ir dangų aptraukė juodi debesys. Staiga išgirdome kažką „traškant” ausyse. Iš pradžių nesupratau, kas tai yra.
Bet pamačiusi partnerį, gulintį ant žemės, lyg koks partizanas atsiguliau šalia. Pasirodo, tai buvo elektros iškrova. Kurį laiką taip pagulėję, dar bandėme eiti iki pat viršūnės, buvo likę 10-15 m paprasto ėjimo sniegu. Bet dar kartą išgirdę traškant ausyse, sviedėme visus geležis kuo toliau nuo savęs ir dar kurį laiką pragulėjome prigludę prie žemės… Kai tik debesys šiek tiek išsisklaidė, į viršūnės pusę jau nebežiūrėjome – movėme žemyn.
Netikėta staigmenos istorija
Geriausiai prisimenu istoriją kopiant į Čimtargą. Yra tokia tradicija – į kalnus neštis staigmeną, dažniausiai ką nors valgomo, kas galėtų pradžiuginti, kai jau visai nesaldu. Tąkart buvau įsidėjusi skardinę lietuviško alaus ir visą laiką kantriai ją nešiausi, nors kuprinė ir taip buvo nelengva. Ne pati tinkamiausia idėja staigmenai, bet tiesiog norėjau pradžiuginti partnerį ir ją ištraukti, kai jau būsime ant viršūnės.
Bet, kaip jau pasakojau, nuo viršūnės teko bėgte bėgti – tad per skubumą sugebėjau žlegtelti ir nuvažiuoti žemyn ant užpakalio. Toks nusileidimo būdas kartais irgi visai smagus, jei apačioje ne praraja.
Bet bėda, kad ir taip išsipūtusi alaus skardinė nuo smūgio sprogo ir alus susigėrė į kuprinėje buvusią pūkinę striukę… Nusileidusi iki aikštelės, ketinau ištraukti staigmeną – bet radau tik šlapią pūkę su alaus kvapu… Tiek ir beliko iš tų mano gerų norų ir staigmenos.
Kopimas į Džigitą
Taigi kopimas į Čimtargą buvo tikrai įsimintinas dėl ne pačių maloniausių dalykų – bet tokie ryškiausiai lieka atmintyje. Prisimenu dar ir kitą istoriją, bet čia jau iš 2009 m. kopimo į Džigitą Tian Šanyje. Rodėsi, visos įmanomos nesėkmės užpuolė: bandydami užlipti į vieną viršūnę, buvome ir apsinuodiję, ir bato padas atsiklijavo, ir viryklę („primusą”) sugebėjome sulaužyti – dėl to teko grįžti iki bazinės stovyklos ir net nusileisti iki miestelio. Bet viską susitvarkę, bandėme kopti į viršūnę dar kartą. Didi staigmena vėl laukė netoli viršūnės. Oras akimirksniu sugedo: dangų aptraukė debesys, pakilo 
vėjas ir ėmė smarkiai snigti; dundeno griaustinis. Tokiomis sąlygomis leistis negalėjome, nes visai dingo matomumas. Teko rausti sniego urvą ir nakvoti jame net be miegmaišių (nes ketinome iki stovyklos nusileisti tą pačią dieną). Naktį praleidome pusiau sėdomis ant kuprinių, susisukę į pūkines striukes. Patirtis irgi ne iš maloniųjų – bet, pasirodo, net ir tokiomis sąlygomis galima nepasigauti plaučių uždegimo. Kitą dieną laimingai nusileidome. Bet gali būti, kad mums tiesiog pasisekė. O palapinę įsimesti į kuprinę visgi reikėjo!
Beje, grįžtant nuo Džigito, jau miško zonoje ir likus porai valandų iki bazinės stovyklos, vėl užklupo audra su žirnio dydžio kruša ir žaibais. Tąkart pasistengiau pabėgti kuo toliau nuo savo kuprinės su geležimis ir buvau išsigandusi kaip niekad. Tiesiog tas žaibas ir griaustinis visai ne toks kaip mieste – kai griaudžia, rodos, kad kažkas susprogdino visą kalną, o kai žaibuoja, tai porai sekundžių viskas aplink nušvinta kaip dieną. Mieste nieko panašaus nesu mačiusi. Po visų šitų nuotykių su žaibais net ir namie nejaukiai jaučiuosi, kai griaudžia ir žaibuoja – nors anksčiau jokių baimių neturėdavau…
Dviese kalnų platybėse
Keliauti dviese kalnuose tikrai nelengva. Vienas dalykas objektyvus – dviese turi pasidalinti visą svorį: nešiesi ne tik asmeninius daiktus, bet ir krūvą bendrų – viryklę (primusą), sniego kastuvą, palapinę, virves. Kitas dalykas – žmogiškasis faktorius. Jei apsipyksti, neturi kur dėtis: su tuo pačiu pykstiesi, tam pačiam ir guodiesi; toli nepasislėpsi, į kitą palapinę nepabėgsi – nebent tik į kitą jos kampą. Bet yra ir privalumų: nors dviese susitarti sunku, bet tartis su trim ar keturiais, kurie turi savo nuomones, dar sunkiau. Be to, dviese gali greičiau judėti – bet kartais tik teoriškai, nes jei tenka paskui save užtempinėti kuprinę, kaip kažkada darėme, tempas visai sulėtėja… Ir žinoma, kopti dviese yra ne taip saugu kaip su grupe, todėl reikėtų tą daryti tik rajonuose, kur yra radijo ryšys su gelbėtojais.
Aukštumų alpinizmo pradžia – kopimas į Chan Tengrį
Visada norėjosi pabandyti užlipti į aukštą kalną, juk bent jau pačiu primityviausiu supratimu, alpinizmas – tai kopimas kuo aukščiau. Ten juk ir vaizdai visai kitokie. Pirmą kartą pabandžiau kopti aukštėliau 2008 m. Iki tol nebuvau pasiekusi net 6 km; aukščiausia mano pasiekta viršūnė buvo Čimtarga (5487 m). Tiesiog kažkaip natūraliai atėjo jausmas, kad noriu ir galiu. Bent pabandyti.
Pradėjau nuo paties gražiausio septyniatūkstantininko – Chan Tengrio (tikrasis jo aukštis 6995 m), nes labai jau jį buvau „įsižiūrėjusi”. Į šį kalną lipau su didžiuliu užsidegimu, nes labai daug svajojau apie jį. Kasdien, sėdėdama bazinėje stovykloje, žiūrėdavau į jį ir gėrėdavausi. Galbūt tas didelis noras ir padėjo sėkmingai pasiekti viršūnę. Dabar jaučiuosi to kalno labai pasiilgusi. Mielai kopčiau dar kartą, net ir tuo pačiu maršrutu.
Šių metų įkopimai man pačiai nebuvo tokie įspūdingi – galbūt dėl to, kad jau nebe pirmas aukštas kalnas. Tiesiog neturėjau tokio didelio užsidegimo kaip kopdama į Chan Tengrį; dėl to buvo kur kas sunkiau. Galbūt buvo kiek neramu dėl pačių maršrutų. Kelias į Chan Tengrį iš šiaurinės pusės eina stačia ketera, ant kurios nekrenta akmenys ar lavinos, todėl maršrutas objektyviai nepavojingas. Be to, beveik visas kalnas nukabinėtas virvėmis – kone visą laiką esi prisisegęs prie virvės, o tai irgi suteikia kur kas didesnį saugumo jausmą.
Tuo tarpu šiemet tai vienoje, tai kitoje vietoje ant maršruto krisdavo akmenys – bet kito kelio nebuvo; gali nebent išeiti anksti ryte, kol dar viskas neatitirpę, ir pasistengti kuo greičiau prabėgti pavojingą atkarpą. Nieko čia baisaus, ir iš tiesų per sezoną krintantys akmenys nesužeidė nė vieno žmogus. Bet žinant, kad pakeliui į kalną yra tokia vieta, buvo tiesiog neramu – galbūt dėl to ir džiaugsmo mažiau.
Tęsinys kovo “Kelionės ir pramogos” numeryje.
