Penktadienio popietę tautinės bendrijos rinkosi į Lenkų kultūros namus linksmai išjaustį jubiliejinę – 20-tą Duonos šventę. Šventė siejama su vasario 5 dieną bažnyčios minima Šv. Agotos, duonos globėjos diena. Senovėje lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir šią dieną kepdavo duoną, atlikdavo aukojimo apeigas Žemynai ir Žemėpačiui, tikėdami, kad apeigose pašventinta duona saugo nuo gaisro, ligų ir kitų nelaimių. Prieš 20 metų duonos šventės idėją tautinėms bendrijoms pasiūlė tuometis Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius. Šventės rengėjai ir dalyviai kasmet dėkoja už šį puikų, gurmanišką ir šventišką laiką, leidžiantį kartu pasimėgauti maistu, geriau pažinti vieniems kitus ir tradicijas.
Duonos šventė neįsivaiduojama be dainos ir šokio, tad kasmet vis kita bendrija pristato dalelę savo apeiginių papročių. Šiemet totoriai šokiu ir daina parodė jaunosios pasiruošimą vienam svarbiausių gyvenimo virsmų –savo vestuvėms. Spalvingi rūbai pleveno scenoje, sukosi šokio ritmu, skambėjo dainos. Lietuvos totoriams talkino tautiečiai, atvykę iš Turkijos, Kazanės, Krymo. Pasibaigus koncertui vestuvėms iškepti saldumynai nugulė ant totorių valgių stalo.
Kasmet šventėje dalyvauja aktyviausios bendrijos: armėnai, latviai, estai, vokiečiai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai, romai, kirgizai, uzbekai, moldavai ir kt. Šiemet kauniečiai parengė bendrą stalą su sirų, kolumbiečių, kartvelų, vokiečių valgiais. Žodį apie lietuvišką duoną tarė etnologas Libertas Klimka, paminėdamas, kad duona kasdienė yra mūsų visų gyvenimo variklis, verčiantis dirbti, suktis ir sotintis.
Kasmet bendrijos šventei ruošia vis kitus valgius, susijusius su duona. Štai latviai paruošė duonos sumuštinių su šprotais, armėnai lavašo su žalumynais, ant baltarusių stalo puikavosi duonos kepalai su javų varpomis. Visko norėjosi paragauti, bet tai neįmanoma. Dieviško skonio totorių vestuvinis šimtalapis tiesiog ištirpo, kaip vandens lašas dykumoje. Regis valgytum ir nesustotum lenkų iškeptą juodą duoną, labai buvo skanūs ir fliakai, baltarusiška duona su sūdytais lašinukais. Norėtųsi, kad ši šventė išaugtų į viešą renginį, kur iš anksto nusipirkę bilietus galėtų ateiti vilniečiai ir pasimėgauti įvairių tautų valgiais. Ši jauki, smagi bendrystė labiau suartintų tautas, padėtų artimiau pažinti vieniems kitų tradicijas ir skonius.
