Kelionėms ir gražiems darbams laiko niekuomet nestinga

Su šiuo žmogumi susipažinau Tadžikijoje, Fanų kalnuose. Jis buvo kalnų keliautojų grupės vadas, o kalnai žmones išgrynina… Tuo metu apie jį nieko nežinojau, tik jaučiau, kad nuo jo dvelkia šiluma. Vėliau sugrįžęs į Lietuvą patyriau, kad mano bendražygis Gintaras Labutis – ne tik didelę verslo konsultavimo ir vadovavimo patirtį sukaupęs asmuo, bet ir nenuilstantis keliauninkas, trijų vaikų tėvas. Jis ne tik konsultuoja ir skaito paskaitas finansų planavimo, įmonės strategijos ir pokyčių valdymo bei kt. temomis, bet ir gražina bei puoselėja Vilnių, kuria vis naujus kelionių maršrutus.

Kelionių aistros pradžia – kalnai

Gerbiamas Gintarai, kokią vietą Jūsų gyvenime užima kelionės?

Tai neatsiejama mano gyvenimo dalis. Su šeima ir draugais ypač pamėgome keliones po Lietuvą – jau daugiau nei dešimt metų keliaudami automobiliais esame aplankę daugelį gerai žinomų ir pamirštų vietovių. Draugai ir pažįstami buriasi apie Mokslų akademijos turistų klubą, kuris kiekieną pavasarį kartu su Keliautojų sąjunga rengia pėsčiųjų maratonus, vykstančius vis kitoje Lietuvos vietoje. Į keliautojų maratonus renkasi ir vaikai, ir suaugusieji: vyrai per parą gali (kiti – turi) įveikti 100 km, moterys – 75 km, vaikai keliauja daug trumpesnę maratono atkarpą. Su Keliautojų sąjunga (vad. A. Jucevičius) kiekvienais metais parenkame maratonui vis kitą vietą, sudarome maršrutą, paruošiame žemėlapius, punktus, kuriuos įveikdami, keliautojai susipažįsta su Lietuva, gražiausiomis, vaizdingiausiomis tos vietovės apylinkėmis. Šiemet XXXV maratonas vyko Marcinkonių apylinkėse Dzūkijoje. Jo metu aplėkėme ir Čepkelių pakraštį, ir tamsiąsias partizanų žemines, užsikorėme į šalia esančius piliakalnius, apskriejome etnografinius kaimus. Į šiuos pažintinius maratonus suplaukia apie 500 žmonių, suaugusiųjų ir vaikų. Kas 12 km stovi punktai, kur atvykęs keliautojas gauna patvirtinimą apie įveiktą atkarpą ir, jei jaučiasi pavargęs, gali nutraukti maratoną. Didžiąją atstumo dalį maratono dalyviai įveikia dienos metu, bet 25 km atkarpą pasilieka nakčiai – taip dienos maratonas pavirsta naktiniu. Kadangi paprastai lakstome gegužės mėnesį, kai vyksta pats bulvių mėtymo į vagas darbymetis, eidamas per kokį kaimą imi ir suabejoji, kas geriau – ar lėkti toliau, ar sustoti ir pasisiūlyti į talką.

Kas įkvėpė kelionėms?
Aš palaikau tradiciją, kuri prasidėjo mano tėvų šeimoje. Dar būdamas mažas berniūkštis tėvų vedamas pradėjau keliones po Lietuvą. Mūsų ir mūsų draugų šeimoje gyvavo tradicija kiekvieną paskutinę rugpjūčio savaitę sėsti į automobilius ir kažkur išsiruošti. Šis įprotis prigijo nuo 1972 m. Vėliau, kai buvau studentas, atradau kalnus. Keliauju 25 metus, daugiausia su draugais. Susiskambinam, sudarom maršrutus ir šaunam.
Ilgai maniau, kad kalnai yra pats nuostabiausias keliavimo būdas, kol prieš dešimtmetį iš naujo neatradau pažintinių rugpjūčio savaitgalio kelionių po Lietuvą žavesio.

Aplink Lietuvą per keturias dienas
Iš kur tokia gausa kelionių idėjų?
Visos kelionių idėjos, stimulas pažinti, atrasti glūdi mumyse, tik reikia tai pažadinti. Kaip minėjau, mano kelionių po Lietuvą įkvėpėjai – tėvai. Paskutinį kartą su jais vykau 1976 m., ir tik praėjus 20 metų po to nusprendžiau atgaivinti tėvų kelionių idėją. Ėmiau telkti aplink save draugus ir kiekvieną paskutinį rugpjūčio savaitgalį kur nors važiuoti. Ir taip kiekvienais metais. Paprastai toks žygis užtrunka tris paras. Keliaujame po Baltarusijos, menančias Lietuvos didybę, vietas, nusitrenkiame net iki Lenkijoje plytinčio Žalgirio mūšio lauko, apvažiuojame lietuvių miestelius kaimyninėse valstybėse. Praėjusią vasarą keliavome po Latviją, o šiais metais lankėme Sudūvą. Kelionės metu užsukome į pasienio rokadinį kelią tarp Lenkijos ir Lietuvos (įsivaizduokite pasieniečių kelią, kuris kažkada buvo aptvertas spygliuota viela). Tarybiniais laikais tai buvo neįveikiama geležinė uždanga, o dabar tuo keliu važiuoja smalsūs keliautojai.
Šį rudenį per Mokytojo dieną vedžiau vaikams geografijos pamoką ir vienas mokinių paklausė, koks aukščiausias Europos kalnas. Man tuoj kilo nauja mintis – kodėl neapkeliavus visų Europos šalių aukščiausių viršukalnių: Lenkijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Vatikano ir t.t. Fantastinė mintis. Pažiūrėkime, kiek daug mes turime Europos valstybių – čia teminė medžiaga visam gyvenimui.

Ar netrūksta bendraminčių?
Atsiranda vis daugiau mūsų pasekėjų. Vidutiniškai šiose kelionėse dalyvauja 7-8 automobilių ekipažai. Beveik kaip vestuvinė procesija (juokiasi). Dabar daug kas nori apkeliauti aplink pasaulį, o mums prieš keletą metų kilo mintis apkeliauti aplink Lietuvą. Pasiėmėme žemėlapius, sudarėme maršrutą ir iškeliavome. Pradėjome nuo sostinės, prieš laikrodžio rodyklę, kiek galima arčiau besiglausdami prie sienos. Kaip tarėme, taip padarėme. Dabar didžiuojuos šiuo žygiu. Kažkas apkeliavo aplink Žemę, o štai mes apkeliavome aplink Lietuvą. Per keturias dienas įveikėme 1600 km.
Žemėlapyje nebėra vietos
Kada viską ir suspėjate, gal kažkokia strategija vadovaujatės?
Artėjant Kalėdoms jau imame planuoti rugpjūčio automobilių žygius kitiems metams. Vieni siūlo Karaliaučių, kiti lietuvių žemes Lenkijoje, tad belieka nuspręsti, tačiau visiems patinka ši, kelionės automobiliais, idėja. Nusibrėži sau tikslą ir važiuoji – po Lietuvą arba po tas vietoves, kurios susijusios su mūsų Tėvyne. Atnaujintame kelionių sąraše – Ukraina. Visi jau laukia, kada bus duotas startas.
Artėjančių 2009 m. rugpjūtį, minėdami Lietuvos tūkstantmetį, ketiname aplankyti tą vietą, kur šv. Brunonas buvo pagonių lietuvių užmėtytas akmenimis. Tai Gižyckas (Lėcius), miestelis Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Čia stovi kryžius šv. Brunonui atminti, traukia kita istorinė aplinka (www.gizycko.pl). Taigi kitų metų maršrutas jau pasirinktas, nieko daugiau nebereikia kurti, nebent suplanuoti kelionę į Punsko kraštą aplankyti vietos lietuvių.
2010 m. metų tikslas taip pat aiškus – 1410 m. lietuviai smagiai papurtė kryžiuočius, todėl po 600 metų važiuosime ieškoti to papurtymo ženklų. Jau visi bendražygiai žino, kur ir kuriais metais keliausime.

Tikriausiai jau visą Lietuvą esate apkeliavęs?
Visas Lietuvos žymiausias vietas savo žemėlapyje esu pažymėjęs stačiakampiais. Kur tik nuvykstame, tuoj pat uždažome tą stačiakampį. Taip po truputį visas žemėlapis užsipildė, beveik nebeliko bespalvių stačiakampių. Po to atsirado teminės kelionės, pavyzdžiui, pažinkime Šiaurės Lietuvos klinčių klodus arba Dieveniškių apendikso legendomis apipintus akmenis. Neseniai vienas mano draugas prirėmė mane prie sienos ir paklausė, ar man tiek daug keliaujant nenusibodo vis tos pačios bažnyčios ir dvarai. Klausiu, o ko tu pats norėtumei? Ir jis paprašė suorganizuoti kelionę po šventąsias Lietuvos vietas. Juk tai ne tik bažnyčios, cerkvės ir vienuolynai, bet ir įvairiausi gamtos tvariniai: versmės, lomos, medžiai, akmenys. Pasirodo, ir knygos storiausios apie tai parašytos, tik imk, studijuok ir keliauk.
Neduoda ramybės ir kita kelionių po Lietuvą tema – keliaujant vis sutinki įvairiausių polėkių ir pomėgių žmonių. Štai Kudirkos Naumiestyje žmogus prie savo namo nulipdė didžiulius cementinius arklius. Tie jo kūriniai siekia net namo stogą. Apima nesuvaldomas juokas ir gera nuotaika, kaip virš namo stogo į tave pažvelgia karčiuota arklio galva. Ir tokių žmonių pas mus kaip niekur gausu. Aplankyti juos visus tikrai nepakaktų vienos kelionės, tai kodėl to nepradėjus dabar…

Lietuvos mylėtojo medalis
Taigi idėjų netrūksta?
Tikrai ne. Lietuviai, atsikandę užsienių, vis dažniau sugrįžta prie savo ištakų, siekia vis labiau jas pažinti. Štai mano draugas, nenuilstantis keliauninkas Rimas Krupickas sumanė pėsčiomis pereiti visą Lietuvą – nuo rytinės jos sienos iki Baltijos jūros. Šio žygio idėja susijusi su mažu rasos lašeliu, kurio keliu ir nutarė pasekti žygeivis. Lietuva yra įvairiai apkeliauta ir aprašyta, tačiau paskui simbolinį rasos, lietaus ar ištirpusios snaigės lašą, iškritusį aukščiausioje Lietuvos vietoje – ant Aukštojo kalno, iki Baltijos jūros, priglobiančios tą lašą, dar nebuvo keliauta. Galime spėti, kokia tai fantastiška kelionė, kurios metu regime visas mūsų aukštumas ir žemumas, gėrimės daugybe upių ir upelių, pajaučiame klimato skirtumus, o svarbiausia – stebime labai įvairų Lietuvos kraštovaizdį, aplankome daugybę saugomų vietų, sutinkame įdomių žmonių, pamatome gausybę kultūros ir gamtos paminklų.
Šį kelią R. Krupickas nuėjo pėsčiomis, bet paskui vandens lašelį galima keliauti dviračiu, slidėmis ir net pabalnotu žirgu. Žygį galima atlikti vienu užmoju, bet galima ir atkarpomis, įvairiais metų laikais ar net metais.
Mes gyvename nuostabioje vietoje, turinčioje keturis ryškius metų laikus. Taigi turime net keturias Lietuvas. Belieka tik imti vieną dieną ir pasileisti paskui savo kelionių paukštę, kaip tai padarė Rimas. Šis žygūnas nuolat keliauja po Lietuvą pėsčiomis, bet dabar sumanė nuo šiauriausio Europos taško Norvegijoje (Nordkapo) nužingsniuoti iki piečiausio Graikijoje. Kelionė prasidėjo šią vasarą ir tęsis 2009 metais.
Kaip skatinate kitus atrasti, pažinti?
Prieš kelerius metus su tuo pačiu „rasos lašelio” kelionės per Lietuvą pradininku, aktyviu pėsčiųjų keliautojų maratono organizatoriumi R. Krupicku sumanėme įsteigti diplomą ar medalį tam, kuris aplankys 100 žymiausių Lietuvos vietų. Beliko tik sugalvoti, kaip įsitikinti, kad asmuo tikrai apkeliavo visas šimtą vietų ir… nukalti medalius. Tikime šio projekto sėkme, nes kiekvienas lietuvis pirmiausia turi pažinti savo šalį, o tik po to dairytis svetur. Tėvynės mylėtojo medalis turėtų būti rimtas postūmis ir gera paskata. Beje, tai pats universaliausias ir tvirčiausias Lietuvos pažinimo būdas.

Baidarėmis per Naujuosius metus
Kokie dar pomėgiai jums nesvetimi?
Kasmet mūsų kieme švenčiama Vasario 16-oji, čia šurmuliuoja ir margučių ridenimo turnyrai, rengiami per Atvelykį. Susirenka daug draugų ir giminių. Visai neseniai gimė nauja tradicija – kasmet gruodžio 31 d. plaukti baidarėmis Vilnele iš Naujosios Vilnios iki „Labutynės” – mūsų namų Paupyje. Smagi pramoga Naujųjų išvakarėse!

Jūs trykštate energija, kur jos šaltinis?
Nesu didelis sportininkas, savo sveikatą palaikau fiziniu darbu, dirbdamas savo ir kitų labui. Dažniausiai tai vyksta gamtoje. Gražinu, puoselėju Vilnių, prižiūriu Vilnelės pakrantę, medžius (Gintaras turi Savivaldybės leidimą genėti medžius), renku šiukšles, nupjaunu žolę. Man ne vis tiek, kas vyksta aplinkui. Kiek galiu, stengiuosi gražinti Senamiestį. Laisvalaikiu svajoju apie ypatingą aplinką kaimynystėje – kad ir skulptūrų parką, kuriam ketinu skirti papildomos energijos.

Retam šautų į galvą tvarkyti tai, kas už kiemo ribos…
Aš ne vienas puoselėju Lietuvos gamtą. Mano pažįstamas turi sau prisiskyręs kelis piliakalnius, kuriuos kiekvieną pavasarį kruopsčiai apžiūri ir aptvarko. Juos tarsi savo vaikus myli ir globoja. Ir man kilo tokia mintis – kodėl „nepasisavinus” vieno kito pilkapio. Štai visai netoli yra Rokantiškių piliakalnis. Galvoju pradėti juo rūpintis. Jis vis apauga krūmynais, apželia.
Neseniai mūsų Paupio kvartale sudegė namas. Niekas nežino, nei kaip, nei kas. Ir riogso tokia degėsių krūva. Ėmiausi jį tvarkyti. Kasdien po darbo imu karutį ir gabenu visus tuos juodulius į sąvartyną. Kad nebūtų vienam liūdna, pasikviečiu į pagalbą kaimynus. Vieną pagiriu, kitą paglostau, kitam pažadu ką nors – taip ir darbuojamies sykiu. Atrodo, keista tvarkyti kažkieno sugriuvusį, apdegusį laužyną, bet juk sutvarkius jį visas mano Paupio rajonas pagražės. Ir geras darbas, ir aplink švaru.

Gintaro Labučio devizas: „Dalykams, kurie man įdomūs, aš visuomet turiu laiko”

Kalbino Vytautas Nosevičius

nuotraukos Sauliaus Pauliuko