Aktorė ir dainininkė, žymaus džiazo muzikanto ir pedagogo V. Čekasino mokinė. Daugelis ją prisimena iš kino filmų „Vienų vieni”, „Getas”. Ji veda kvėpavimo, dainavimo pamokas, atvira naujiems kūrybiniams iššūkiams. Keliaudama po įvairias šalis, stebėdama tenykščių gyvenimą, ji pasiima tai, kas jai atrodo geriausia. Gal todėl Brigita Bublytė yra labai paprasta, visada besišypsanti ir nuoširdi.
Desertas – raudonosios pupelės
Praeitais metais mano gyvenime įvyko du esminiai dalykai, ypač pakeitę mane. Aplankiau du pasaulio kraštus – Japoniją ir JAV. Visiškai skirtingos kultūros, mentalitetas, pasaulio suvokimas. Tekančios saulės šalyje pradėjau daug ką regėti kitaip, lyg iš naujo atgimiau, pamiršau, kas yra depresija. Japonai šypsosi, paslaugūs, pasiruošę bet kurią akimirką pagelbėti.
Grįžusi į Lietuvą gal pusę metų iš įpročio lanksčiausi, šiepiausi ir ieškojau sušio. Jį jau išmokau pasigaminti ir pati. Šis gardumynas susideda iš kibių (apvalių) ryžių, jūros gėrybių, daržovių. Parausvėjo, nustojo lūžinėti nagai, sutvirtėjo plaukai, nes toks maistas turi daug įvairiausių mineralinių medžiagų, vitaminų, o ypač fosforo. Visi žmonės labai liekni, nes beveik nevartoja miltinių patiekalų. Grįžus iš Japonijos lietuviai atrodė apkūnūs (o ką jau kalbėti apie amerikiečius!). Pagrindinis saldumynas Japonijoje – trintos raudonosios pupelės. Tad jei užsimanydavau kokio „žmoniškesnio” delikateso, lėkdavau į šalimais esančią prancūzų parduotuvę. Bet už šį malonumą ir tekdavo sumokėti bene trigubai.
Senukai mėgaujasi gyvenimu
Sujaudino didžiulė japonų pagarba vyresnio amžiaus žmonėms. Jie visur pastebimi: užleidžiama vieta, padedama pereiti gatvę. Tokių kaip pas mus suvargusių, liūdnų senukų ar piktų pensininkių tenai neteko regėti. Jie šypsosi, užsiima mėgstama veikla – sportuoja, lošia kortomis, žaidžia šachmatais, groja, dainuoja, keliauja, tiesiog džiaugiasi gyvenimu. Juk ir Lietuvą daugiausia aplanko pagyvenę japonai.
Estetiški valkatos
Japonai – estetai. Galima drąsiai teigti, kad tai antroji jų religija. Grožio pajautimas glūdi genuose ir atsispindi visose gyvenimo sferose. Japonai viską stengiasi atlikti nepriekaištingai tobulai ir dailiai. Niekur nemačiau taip skoningai įpakuotų dovanų, tokio dėmesio maisto paruošimui, jo patiekimui. Sakoma, kad japoną nuo kito azijiečio atskirsi pagal švarą ir grožio pradų paiešką.
Švaros ypač laikomasi. Ten net benamiai, lįsdami miegoti į savo kartonines dėžes, batus palieka lauke ir įsispiria į šliures. Ir apsirengę jie švariai, tik gyvena ten, kur užklumpa sutemos. Išsiprausę, susišukavę valkatos panašesni į tokį gyvenimo stilių pasirinkusius žmones, nei į savo „brolius” kitose šalyse.
Tekančios saulės šalyje visi susaistyti griežtų regulų ir žino savo vietą. Gal todėl ten taip viskas tiksliai ir darniai funkcionuoja lyg kokio mechanizmo sraigteliai. Yra taisyklės visiems ir kiekvienam ir visi privalo jų laikytis. Nieks nevyksta šiaip sau, viskas turi paskirtį ir prasmę. „Viskam savas laikas” – kadaise 14 a. ištarė karvedys Kasunokis Masasigė ir tai tapo devizu visiems tautiečiams.
Apie japonų drausmę ir bendruomeniškumo jausmą sklinda legendos. Tai galima pastebėti ir Lietuvoje. Jų dienotvarkė sustyguota minutė į minutę, nors ir nėra gatvė, pereinama tik tam skirtose vietose ir tik užsidegus žaliai šviesai (skirtingai nuo mūsų tautiečių…).
Vaikščiodami neužkandžiauja, nekramsnoja, nes tam yra skirtas ir laikas, ir vieta. Japonai iš išorės visiems nuolankūs, besišypsantys, paslaugūs, o savo viduje susaistyti begalės pareigų ir taisyklių.
Tikroji laisvė
Niujorke visai kitas pasaulis. Tik čia supratau, kas yra laisvė, tautų maišalynė, stilių margumynas, daryk ką nori, renkis kaip nori – nieks nekreipia dėmesio. Nebent tik savo paprastumu ir natūralumu gali kiek sudominti. Niekas nekreipia dėmesio į išvaizdą: būk storas, plonas ar kuprotas. Iš Japonijos skridau į Jungtines Amerikos Valstijas, tad turėjau puikią galimybę sulyginti abi tautas. Svajonių šalyje daugiau agresijos, girtuoklių, reperių. Negrai net kalbėdamiesi repuoja ir galvomis maskatuoja.
Skirtingai nei Japonijoje, čia nėra jokių rėmų ar šablonų. Tai liečia ir kūno apimtis. Žmonių kaip mielinių bandų kiekviename žingsnyje. Ir ką jie ten valgo? Bijodama virsti Vini Puchu ar Knysliuku, kuris pūtė balioną ir pats išsipūtė, visą buvimo laiką JAV restoranuose valgiau tik sušį.
Ilgisi suomių
Kelerius metus vedžiau kvėpavimo ir dainavimo seminarus Suomijoje. Gyvenau netoli Laplandijos. Šiauriečiai sunkiai užmezga draugystę, lėtoki, bet stabilesni. Iš išorės suomiai šalti, bet prasiskverbęs į jų vidų pajunti šilumą. Jei jau tapai bičiuliu, tai ilgam. Su ilgesiu prisimenu tas dienas.
Tik maistas Suomijoje baisus – valgo daug ir riebiai: bulves, makaronus, kiaulieną. Niekaip negalėjau priprasti ir nuolat viduriuodavau. O jiems gerai, vaikšto kaip „arbatinukai”, nebijo nei šalčių, nei speigų.
Manau, kad šalis kuria ne medžiai, ne pastatai, o žmonės.
Juodkrantė, arba „tuščių kaulų jėga”
Daug kur keliavau, bet labiausiai patinka Juodkrantėje. Ramybė, jūra, kopos. Mėgstu maudytis, žiemą net per Naujuosius metus ryžausi atsiduoti mylimos Baltijos glėbin. Turiu nameliuką, kur liepos ir rugpjūčio mėnesiais vedu kvėpavimo gimnastikos seminarus. Šiuo metu tai mano pagrindinis užsiėmimas. Labai svarbu mokėti tinkamai kvėpuoti, nes tik nuo to priklauso žmogaus gyvybinė energija, visų organų veikla. Jei kuris pašlyja, įkvėpdamas ir link jo siųsdamas oro srautą koreguoji ir atkuri. Ne veltui Rytuose kvėpavimui skiriama ypač daug dėmesio. Jis vadinamas „tuščių kaulų jėga”. Indų pranajama, kinų cigun, korėjiečių kihap, japonų kido – tūkstantmečius gyvuojančios žmogaus savirealizacijos sistemos, paremtos kvėpavimu. Pilvinis, paprastasis, atvirkštinis….
Kas kūno ir sielos tarpininkas? Kvėpavimas. Ateidami į šį pasaulį, mes pirmiausia įkvepiame, o išeidami iškvepiame. Kiek kartų per dieną įkvepiame, iškvepiame? Begales kartų. Bet ar teisingai? Pastebėjau, kad pramokę kvėpuoti žmonės psichologiškai stabilizuojasi. Sakoma, susinervinai, praradai pusiausvyrą – 9 kartus įkvėpk, 9 iškvėpk. Reguliariai lavinant kvėpavimą pasiekiami stulbinami rezultatai: išgujamos ligos, įgyjama neregėta fizinė jėga, atliekami sudėtingiausi cirko triukai.
Joga, zenas ir šamanai
Paklausta ką veikia laisvalaikiu aktorė nusišypso ir pareiškia: „Kvėpavimas – mano visas gyvenimas. Dar domiuosi daosizmu, šamanizmu, esu vienos Sibiro žiniuonės mokinė. Artimas zenas, kurio esmė – vėl „manasis” kvėpavimas, praktikuoju jogą, nes esu lanksti, tiltelį nesunkiai padarau.
Mėgstu anksti keltis, esu tikras vyturys. Net atsigulusi vidurnaktį atsikeliu ne vėliau kaip aštuntą. Jei pradeda lipti akys, pamiegu po pietų. Pakirstu iš miego pilna energijos, lyg naują dieną pradėdama. Taip iš vienos prastos dienos išeina dvi darbingos dienos. Manau, kad geriau energingai ryte padirbėti, nei po to vakare blusinėti.
Patinka koncertai, spektakliai, nestandartiniai filmai. Per „Kino pavasarį” net ir miegu kino salėse. Tada draugai žino, kad „aš išvykusi” ir manęs nėra namie.
Mėgstu skaityti rimtas filosofines knygas. Šiuo metu skaitau garsaus ukrainiečių jogo A. Siderskio knygą „Trečiasis jėgos šaltinis”.
Patinka važiuoti ilgus atstumus. Grožiuosi atsiveriančiais vaizdais ir nieko negalvoju…”
Brigitos credo: „Kūrybiškai sutikti ir išlydėti dieną”.
Šios aktorės atsakymai priminė žinomos režisierės G.Dauguvietytės mintis, kai ji susidomi viena sritimi ir kiti dalykai tampa nebetokie reikšmingi.
Esu bendravusi ir su japonu,kuris studijavo Lietuvių filologiją. Jam mūsų gyvenimo būdas yra egzotiškas, gal todėl ir susidomėjo mažos pabaltijo tautos kalba.
Sunku patikėti, kad tokie aukšti reikalavimai Japonijoje keliami švarai, nes ten tiek daug gyventojų ir taip ankšta, kad pradedi galvoti, kad rusai galėtų dalį savo žemių vargšams japonams padovanoti ir ištaisyti istorines klaidas.