Kęstutis Marčiulynas-Bo Haeng Sunim specialiai iš Pietų Korėjos
Patikdavo valtis ir Nemunas
Pietų Korėjoje esu jau 20 metų. Praktikuoju dzenbudizmą, išskirtinai meditaciją. Tad kasmet sėdėdamas ant pagalvėlės praleidžiu apie 1700 valandų. Turėdami laisvo laiko, mes, vienuoliai, nieko geresnio nesugalvodami, tradiciškai prasimankštinti einame į kalnus. Kalnai – tai sopkos. Taip tuos korėjietiškus kalnus apibūdino nesenai mus palikęs Paulius Normantas. Jis fotografavo kelias šventyklas ir man teko garbė jam tai organizuoti. Na, sopkos tai sopkos, bet galima kilti, leistis, vėl kilti 4–5 valandas. Tiek dažnai ir praleidžiame kalnuose arba kasdien po valandą pirmyn ir atgal. Man, lietuviui, ėjimai į kalnus atrodė beprasmiški.
Girdėjau V. Visockio dainą, kad be kalnų yra geriau kalnai. Draugai važiuodavo į Karpatus ar net į Kaukazą pakopinėti. Kiekvienam savo. Man patikdavo valtis ir Nemunas. Kam be tikslo eiti i kalnus? Nebent reikia kažką nunešti ar parnešti – tada suprantu. O taip eiti? Panašu į kvailystę. Tačiau šiandien aš su malonumu užkopiu į kokią nors mažiukę (maždaug 1 kilometro aukščio) viršūnėlę Korėjoje.
Bet ji stati ir nuo jos nusiristi nesinori. Tad reikia ropštis. Man užtenka. Sportas, ir tiek. Po tiek valandų sėdėjimo. O ir psichikai gerai. Nėra apie ką galvoti. Intuityvūs atsakymai ateina belaipiojant. To ir pakanka. Na, gal dar, kad gražu, toli matosi. Bet čia jau antraeiliai dalykai.
Kodėl gimstame…
Tai kokia ta mūsų gyvenimo prasmė? Vaikas, medis, namas? Vardan ko? Ar ne per daug mūsų šioje Žemėje? Gimstame pas tėvus, kurie ir patys nežino tikros paskirties gimimo. Tad gyvename belekaip. Išnaudojame kūną, tokią puikią mašiną, tik savo malonumams. Kokia gėda ir nepagarba. Bet, kad ir niekas nežino, kam daugiau. Gal kokie jogai. Bet pasižiūrėjus į jų gyvenimo būdą… Ne, geriau aš jau gerą mašiną įsigysiu ir kokią jachtą… Turime savo požiūrį, gyvenimo filosofiją, nuomonę. Visi turi ir visi gina tą savo turėjimą. Nuolatiniai prieštaravimai… O kur dar religijų skirtumai.
Suvokus save – padėti kitiems
Kai pirmą kartą perskaičiau J. Biliūno „Laimės žiburį“, tai buvo privaloma mokyklos programoje, liko įspūdis Herojaus, po kurio žygdarbio jį gerbs ir šlovins žmonija. Norėjau, kad ir mane šlovintų. O kaip suprasti to žiburio šukes, kurios atneš laimę, nelabai suvokiau. Na, šukės, ir tiek. O pati idėja numirti…?! Žodžiu, palietęs žiburį, gyvas nebūsi. Kas liptų i Elbrusą iškelti Lietuvos vėliavą ir paskui Lietuva bus vieninga ir laiminga, tačiau pats turėsi mirti… O iš kur žinoti, ar tas Laimės žiburys tikrai va taip padės? Keista pasaka atrodė. Bet žmonės ėjo ir ėjo. Jaunimas išdidžiai iškėlęs galvas lipo ir žuvo pusiaukelėse, virsdami akmenimis. Bet ateidavo nauji, taip pat jauni degančiomis akimis. Revoliucija kokia! Fanatiškumas! Propagandos viršūnė! Tokios mintys man kilo po to skaitymo. O paskui dar komentarai apie naują rytojų ir komunizmo pergalę! Žodžiu, gyvenimo prasmė, nors ir aiškiai aprašyta, visai neviliojo. Net praradau norą lipti į bet kokį kalną. Kvailystė, ir tiek. O juk reikėjo kalbėti, didžiuotis… Galvojau, būsiu partinis darbuotojas, kuris siunčia į tą viršūnę jaunimą, o pats lauksiu. Gal tikrai tą Laimę atneš pasiekusieji žiburį? Tada vykdavo komjaunuoliškos statybos, žiūrėdavome filmą apie didvyrius geležinkelių tiesėjus.
Visgi tas kalnas – ne materializmo, o dvasinis, religinis kūrinys. Tada galbūt yra jame kokios nors naudos žmonijai. Simbolis: suvokus save – padėti kitiems.
Labai dažnai tautos ginčijasi, būna nepatenkintos. Žmonės atsisuka, kalba vieni kitiems. Formuoja sambūrius, partijas, slaptas grupes, renka lėšas. Kiekvienas už savo idėjas. Kol karas užklumpa ir reikia kautis dėl išlikimo.
Bet kaip ten bebūtų, prasmė gyvenimo nėra labai aiški, o štai šiandienos uždavinys labai aiškus. Susimokėti už suvartotą elektrą, nupirkti pieno su duona, vaiką nuvesti pasivaikščioti (kartu su šuniuku) ir prižiūrėti, kad online pamokose nežaistų žaidimų, o klausytų pamokų.
Karma
Tai mūsų veiksmai – fiziniai, verbaliniai, mentaliniai. Priežasties ir pasekmės dėsnis. Tačiau mokytojai teigia, kad yra tik priežastis, nes pasekmė – tai nauja priežastis. Nesibaigianti karmos mašina. Kaip būti laisvam nuo to? Kaip susipriešinus grupėmis nepražudyti pačios tautos?
Ar yra stebuklas, kuris pakeistų tą jau riedančią mašiną? Be individualių praktikų… Ką ten praktikų. Mes net nežinome, kad kuriame karmą… O paskui jau po manęs, kad ir… Kas yra gyvenimo prasmė, karma… Kokia mano momentinė paskirtis? Kaip aš turėčiau gyventi? Visgi kada nors reikės atsakyti į tuos klausimus, kurie šiuo metu net pykina.
Ištrauka iš knygos („Pelenų barstymas ant Budos“)
„Vienas Budos mokinių Mong Nyonas buvo didis stebukladarys. Kartą medituodamas jis išvydo, kad visa Kapilos karalystė greitai bus suniokota karo. Mong Nyonas pamanė: „Jei aš nieko nedarysiu, praėjus savaitei 11 val. ryto visa mūsų šalis pavirs griuvėsiais.“Jis nuvyko pas Budą ir tarė:
– Mokytojau, ar žinai, kad kitą savaitę žus daugybė tavo žmonių?
– Taip.
– Tai kodėl jų negelbsti?
– Negaliu.
– Bet juk tu turi ypatingų galių ir gali daryti stebuklus. Kodėl negali jų išgelbėti?
– Neįmanoma panaikinti pelnytos karmos.
Bet Mong Nyonas nepatikėjo. Ir labai supyko, pamanęs, jog Buda negailestingas. Jis sumažino visą karalystę ir įdėjo ją į dubenėlį. Dubenėlį nugabeno į aukščiausiąjį rojų, kur viešpatauja amžina taika ir rimtis. Ten Do Sol rojaus vidury esančių rūmų viduje paliko dubenėlį septynioms dienoms. Praėjus skirtam laikui Mong Nyonas lengviau atsikvėpė ir tarė sau: „Na, štai,dabar viskas gerai.“ Paėmęs dubenėlį, parnešė į Žemę. Bet vos tik nukėlė dangtį ir pažvelgė vidun, išvydo miniatiūrinę šalį, nuniokotą miniatiūrinio karo.“
Šie mano rašiniai yra apie esančią situaciją Lietuvoje. Dar niekados taip nebuvo skaudu kaip šį kartą… Nenoriu rašyti detaliai, todėl, kaip priimtina man, žeriu simbolinį pamokslą. Kas daugiau lieka. Juk šią rašliavą vaikai gali suprasti. Tačiau ar suaugusieji galės tai įgyvendinti. Kokia proto būsena turi būti, kai giname „savo nuomones“. Juk tai jau mentalinis ir verbalinis karas vyksta. Pats nuožmiausias, pats baisiausias koks bebūtų galimas. Kokios mintys, net žodžiai… Liko paskutinis žingsnis iki fizinio veiksmo. Bet juk visa tai tik ILIUZIJA!
Tad vėl maža pasaka iš tos pačios knygos. Magija – tai manipuliavimas žmonių sąmone. Tai triukai, kurių mes negalime matyti. Ir jie gali valdyti mus. Taip sukiršinus tautą jos viduje lengviau užgrobti ar suskaldyti. Tokių pavyzdžių yra apstu.
„Kadaise gyveno vienas kinų generolas, kuris buvo didis magas. Per pilietinį karą jis sukvietė milžinišką dievų armiją ir paleido juos skristi. Tai sukėlė siaubą priešininkų kariuomenei, daugybę karių ši dievų armija nugalabijo. Laimei, priešininkų armijos generolas buvo išmintingas. Jis suprato, kas vyksta. Kitą dieną sušaukė savo karius prie didžiulio krištolinio rutulio, užkelto ant aukšto stulpo. „Visi turite įdėmiai žiūrėti į šį krištolą,– liepė jis. – Ir nemąstant laikyti švarų protą. Tada būsite saugūs. Bet jei dairysitės aplink ar imsite mąstyti, jus tikrai nužudys dievai.“ Tad visi kariai laikė savo protus švarius ir magija negalėjo jų paveikti. Netrukus pasirodė dievų armija. Kurį laiką ji kabojo ore, bet staiga tiesiog akyse virto sausais žemyn krintančiais lapais.“
Skaitant šias mūsų Mokytojo istorijas, kurias pirmieji klausė JAV Harvardo profesoriai ir studentai, būsimi jo mokiniai, suvokė tai. Deja, kartais nežinodami karmos dėsnio šį mokymą panaudoja savanaudiškiems tikslams. Todėl tik simboliškai visa tai aiškinama. Tačiau labai svarbu visada išlaikyti švarų protą. Neprarasti jo. Tada bet kokie veiksmai, demonstracijos, diskusijos nepalies jūsų ego ir kalbėsite tam, kad padėtumėte kitiems. Priešininkai taip pat suvoks Jus ir besilaikant švaraus proto suvoks Jūsų lūkesčius, išgyvenimus. Tada diskusija įvyks, sprendimai bus rasti. Pusiausvyra išliks. Negi sunku tai suvokti? Juk lipame į tą patį kalną. Ne kažkoks jaunuolis ar jauni žmonės, o mes visi. Lipame dėl to žiburio, kad po mūsų gyvenimo kitoms kartoms būtų geriau. Kad anūkai galėtų didžiuotis, kad štai kokie išmintingi žmonės buvo 2021 metais.
Neatsigręžk, netikrink, tik judėk su švariu protu. Neatsisuk, kai gąsdina, spjaudosi ugnimi. Laikykis Krištolinio Proto ir judėk. Padėk kaimynui judėti… Ar mažai akmenų po tavo kojomis, tų, kurie atsisuko, išsigando, nes nežinojo, „kaip neišsigąsti“.
Manau, tą norėta pasakyti keliautojų pamėgtu kopimu į kalną, kad pasiektų Laimės žiburį.
