Kodėl nesugebame atleisti…?

jews-iran.jpg
Sveika Miela redakcija,
Prieš keletą dienų viešėjau Jeruzalėje. Ir noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš šio tikrai man palikusio gilų įspūdį miesto. Šiek tiek domiuosi šia tauta, jos pasaulėžiūra, tad viskas buvo be galo įdomu. Šiame šventasis miestas padalintas į tris kvartalus – musulmonų, armėnų ir žydų. Neslėpsiu, kad pastarajame švariausia, mieliausia ir geriausia būti. Dar armėnų nieko, o musulmonų rajonas visas kažkoks perkreiptas pykčio, neapykantos, visas smirdintis, šiukšlinas. Kokios mintys, tokia ir aplinka, pamaniau ir greitu žingsniu nuskubėjau į žydų teritorijas. Žydų kvartale, šalia Vakarų sienos aikštės, beveik švenčiausioje Šventojo miesto vietoje, įsikūrusi „Aish HaTorah” (Toros liepsna) religinė mokykla. Įėjau į tvarkingą šviesią patalpą. Koridoriuje nieko nebuvo. Tad patraukiau koridoriumi. Po neilgų klaidžiojimų sutikau ortodoksiškos išvaizdos senelį (žinote, tą juoda apranga, su žila barzda ir nedidele skiautele pakaušiui pridengti).
– Hello, I‘m looking to see a rabbi. („sveiki, aš ieškau rabi (žydų šventikas)
Jis mane kiek apžvelgė ir pakvietė į ankštą kambarėlį. Susėdome taip arti, kad beveik liečiau jo kelius. Rabinas, kaip ir kone visi ortodoksai, spinduliavo šviesa ir vien buvimas šalia jo nepaprastai kėlė mano dvasią.
Padėkojau rabinui už Aish.com ir visus tuos nepaprastus turtus, kuriais jie dalinasi su pasaulio žydais. Pasakiau, kad šios žinios visiškai pakeitė mane. – Rabinas abejingai linktelėjo ir jau buvo pasirengęs kilti. Tada paskubomis sakau jam:
– Sere, aš ne žydas, aš krikščionis. – Suprantama, šioks toks nustebimo šešėlis nuslinko jo veidu.
– Tikrai? O iš kur jūs?
– Lita, sere. (hebrajiškai Lietuva). Man labai svarbu pasakyti jums vieną dalyką. – Pauzė.
– Sere, jūsų mokyklos skleidžiama šviesa mane visiškai įtikino, kad žydai turi nepaprastą išminties pranašumą prieš kitas tautas. Aš pagaliau supratau, ką mes, krikščionys, jums per istoriją pridarėme. Mano asmeninės nuodėmės žydams smulkios, tačiau gerai suprantu, jog ant manęs kabo mano protėvių pralietas žydų kraujas. Taip pat suprantu, kad kol jo nenusiplausiu, tol mano mąstymas bus paveiktas kaltės šleifo. – Rabine, ar galite man atleisti už mano protėvių nuodėmes, kurias jie jums padarė – žydų tautai?
Rabinas akimirką patylėjo, o po to labai maloniu balsu švelniai tarė:
– Ne man tau atleisti. Atleisti turi tas, – ir kryptelėjo pirštu į dangų.
Atsakiau jam, kad melsiuos už jį ir už mokyklos įkūrėją Nojų Weinbergą (kuris šiuo metu serga vėžiu ir guli ligoninėje). – Pirmą kartą pajutau, kad rabinas prakalbo išties nuoširdžiai:
– Labai ačiū už nuoširdų rūpestį. Jam to labai šiuo meto labai reikia.Begrįžtant į Lietuvą negalėjau nepastebėti, kad žydai pradėjo kažkaip į mane kitaip žiūrėti. Eilinis nepažįstamasis nei iš šio, nei iš to pradėdavo šypsotis gatvėje, oro uoste. Jaučiau šviesą ir šilumą jų akyse. Grįžtant namo iš Jeruzalės mane apėmė jausmas, kad patekau į aukštesnės sąmonės pasaulį. Mane, pašalietį, krikščionį kraugerių palikuonį jie priėmė kaip brolį. Šis dvasinis ryšys manęs nuo tada nebeapleido. Tikiuosi, kad ir niekuomet nebeapleis.

Aurimas Guoga, Vilnius

orthodox-jews-2.JPG

www.aguoga.lt

DALINTIS