Spiti
Iš Keylongo iškeliavau anksti ryte. Nenorintys už nakvynę mokėti indai miega stotyje po apklotais bei miegmaišiais. Aš važiuoju į Spiti slėnio miestą Kazą. Pirmiausia man reikia nukakti į Grampu, o tenai persėsti į kitą autobusą. Grampu – tai „miestelis” iš kelių trobelių ir krautuvėlių. Žymus nebent tuo, kad pro čia važiuoja autobusas į Spiti.
Riedėjome pusę dienos. Spiti slėnis iki Kazos – akmenynas. Daug daug akmenų. Upės privirtusios riedulių. Kelias baisus – tiesiog šokinėjom ant sėdynių, siūbavom į šonus. Baisesnio neįsivaizduoju, nors toks turėtų būti tarp Tabo ir Rekong Peo.
Kaza
Pravažiavom Kunzum perėją bei kelis kaimus, kol pasiekėm Kazą. Perėjose paprastai stovi stupos, ant virvių priraišiota maldų vėliavėlių. Vairuotojai šiose vietose sustoja, leidžia keleiviams išlipti, pasimelsti dievybėms, paprašyti saugios kelionės.
Kazos miestelis man nelabai patiko, todėl nusprendžiau jame neužsibūti. Reikia gauti leidimą keliauti Tibeto pasieniu.
Sumaniau nuvykti į Ki vienuolyną. Pagal LP, autobusas ten ir atgal važiuoja dar tą patį vakarą. Beveik nieko nepasiėmiau. Autobuse nemažai baltaodžių, tačiau visi jie važiuoja į Kibber kaimą, kuris, sako, labai gražus, ir niekas į Ki gompą. Vėl aš lieku vienas. Išlipau prie gompos. Sunkiai užkopiau į statų kalną. Vėlu, temsta anksti, taigi aš skubėjau. Taip alsavau, kad atrodė plaučiai dega iš karščio.
Aplankiau. Tikrai gražus vienuolynas. Jis reprezentuoja Spiti slėnį. Bet kai reikėjo grįžti, iš žmonių sužinojau, jog autobusas bus tik rytoj ryte. Aš lieku nakčiai ant kelio. Tamsu, lyja. 12 km iki Kazos. Keliu pravažiuoja gal dvi mašinos per pusvalandį. Nė viena nesustojo. Tuomet viena šeimynėlė pasikvietė mane į namus pernakvoti. Sutikau. Beveik visą parą nebuvau miegojęs. Dar prieš miegą specialiai išvirė momo vakarienei. Gavau labai gerą ir patogią lovą. Tokių sąlygų nesitikėjau, nuo to man buvo dvigubai maloniau. Na, o tranzuoti Himalajuose toli nuo didžiųjų kelių – mintis prasta. Dar kartą įsitikinau.
Ryte mane pažadina du vaikiukai, o šeimininkas praneša, jog greitai pro šalį važiuos autobusas. Iš vaišingumo pasiūlę arbatos taip ilgai jos neatnešė, kad mano autobusas prašvilpė už lango. Ramiai išgėręs arbatą išėjau į Kazą pėsčias. Pro mane pravažiuoja vos kelios transporto priemonės: arba smulkiosios, arba džipai su turistais, arba prisifarširavusios žmonių. Jie manė, kad aš linksminuosi, bet iš tikrųjų pėsčias kalnuose jau prisivaikščiojau. Paprasčiausiai mojuoju jiems atgal.
Kazą pasiekiu gana greitai – per porą valandų. Į Kibber kaimą nusprendžiu nebevažiuoti. Beje, turiu rimtų problemų su laikrodžiais. Du atsivežtieji iš namų sugedo, pirktą Padume pamečiau, nors labai saugojau. Be laikrodžio šiuose kraštuose neįmanoma – kaip suspėsiu į autobusus? Nepaisant to, matyt, man Himalajuose lemta prarasti laiko nuovoką.
Kazoje nueinu prie dar statomos Sakya gompos. Užlipu už jos ant kalno, kur virpa ant virvių parištos maldos vėliavėlės. Tai man vienas iš gražiausių vaizdų. Regiu Spiti Himalajus.
Nuėjęs gauti leidimo į pasienio zoną sužinojau, jog tądien Indijos nepriklausomybės diena ir penkių dienų atostogos… Leidimas nuplaukė, o taip ilgai Kazoje tikrai netūnosiu. Sumečiau planą galvoje, kad į Kinauro slėnį mėginsiu patekti kitu keliu.
Sumąstęs taupyti laiką, į Tabo nutariau išvykti tą pačią dieną. Autobusas pilnas, tik pakeliui palengva tuštėja. Važiuojam tokiais staigių posūkių keliais, kad aš apšalęs. Vairuotojas – tikras greičio demonas. Vienam ruože nuo kalno ant kelio rieda akmenys – turime važiuoti atsargiai. Nujaučiu iš kvapą gniaužiančių vaizdų, jog šios vietos man patiks.
Tabo
Tabo – gražus miesteliukas. Gražesnis ir jaukesnis už Kazą. Tik tie du Spiti slėnyje yra, neskaitant nedidelių kaimų. Čia daug šunų ir mažų šuniukų; visi jie ištisai aiškinasi santykius. Tabo yra labai graži bei garsi iš molio drėbta gompa. Tabo gompos komplekse daug šventyklų. Tamsu viduje. Sienų piešiniai iš tiesų nuostabūs. Jie tokie gausūs, kad išėjus spalvingi Budos vis rodosi prieš akis. Ir gompos išvaizda labai originali. Statulos neįprastos, nepanašios į kitų vienuolynų, išsikišusios iš sienų. Dėl gompos į Tabo išties verta užvažiuoti. Pagrindiniame lakange vyko meditacija rusų kalba.
Vėliau lankiau kalnų šlaite esančius meditacinius urvus. Juose matyti žmonių buvimo pėdsakų. Į kai kuriuos užėjau. Nežinau, ar jie dar naudojami pagal paskirtį.
Dar aplankiau Dankaro gompą. Ji gana toli ir sunkiai pasiekiama, tai nusisamdžiau taksi. Vienuolynas aukštai ant kalno – 10 km vingiuotu keliu į viršų. Bet vaizdai pasakiški: kalnų grandinė, viršūnės, upė apačioje, stalagmitų pavidalo styrančios uolos, nameliai ant šlaito bei vienuolyno pastatai ant aukščiausių kalvų – taip arti krašto, kad jiems kyla pavojus nugriūti; tam reikalui renkamos aukos. Plati erdvė. Vien dėl šių vaizdų buvo verta atvykti.
Dankaro vienuolyne kelios patalpos. Paslaugus vienuolis jas aprodo. Čia labai daug senų tankų: suplyšusių, apspurusių, pajuodusių, nublukusių, sutrūkusių. Kai kuriose beveik nieko neįmanoma įžiūrėti. Nors senos, vertės nepraradusios. Naujasis vienuolyno pastatas labiausiai įsiminė tūkstančiais sustatytų mažų Budų figūrėlių. Jos vienodos. Čia, kaip daug kur gompose, ant altoriaus garbingoj vietoj stovi Dalai Lamos portretas. Plakatai kviečia išlaisvinti Pančen Lamą.
Eidamas atgal į taksi dar palaipiojau po uolas. Pribloškiantys Himalajai! Džiaugiuosi, kad esu čia, kad atvažiavau.
Vakare sužinojau, jog autobusas į Manalį, kur aš noriu vykti, neatvažiavo, taigi Tabo lieku dar vienai dienai. Taip, kalnuose Indijoje niekada negali būti tikras dėl savo planų, todėl reikia pasilikti bent kelias dienas atsargai. Norint skubėti, kartais gali net nepajudėti iš vietos. Svarbu dėl to nesigraužti.
Naktį stebėjau Mėnulį virš Tabo. Negalėjau atitraukti akių…
Kitą dieną sutikau tą pačią italę Elizabetą! Maniau, ji seniai išvykusi iš šių vietovių. O ji iš Kazos pasuko į Pin slėnį, užtai tik dabar atsibeldė į Tabo ir apsistojo pas žmones. Pin slėniu neliko labai sužavėta, tai man ramiau, kad aš ten nevažiavau.
Kadangi naktį atėjo mintis aplankyti Kibber kaimą, išjungiau žadintuvą, ir taip praleidau autobusą į Manalį. Reikia į Kazą. Gyventojai visi sako skirtingus laikus; taip pavėlavau ir į Kazos autobusą. Kada kitas – nežinia. Nebent ant kelio sėdint laukti. Prakeikimas! Iš to supratau, kad blaškymasis nėra gerai. Apsisprendus ką daryti, reikia savo sprendimu neabejoti.
Užsispyriau išjudėti būtent šiandien. Nuėjęs į miestelio centrą pareiškiau, kad noriu taksi. Viena moteriškė pasakė, kad taksi not available (nėra). Dar gražiau! Esi pasiruošęs mokėti pinigus, o vis tiek negali išvažiuoti. Galop vienas žmogus mane paėmė.
Kaza
O Kazoje šventė. Turgus didesnis negu paprastai. Žmonių pilna privažiavę. Visi viešbučiai užimti, neįmanoma kambario gauti. Tik kuprinę palieku, kad nereikėtų tąsyti. Pats lieku ant gatvės. Autobusas į Manalį paryčiais 4:30. Nebenoriu į jokį Kibber. Taigi man teks laukti 15 valandų. Išankstinio autobuso bilieto gauti negalima, nes jis neatvyko ir nežinia kada atvyks. Pasėdžiu tai stotyje, tai ant kalno, tai gatvėmis pasišlaistau. Stengiuosi pabūti nuošaliai, kad manęs niekas netrukdytų.
Vakare nuėjęs atsiimti kuprinės sužinau, jog rakto nėra. Mano kuprinė iš rūsio bus išlaisvinta tik ryte, kai visi autobusai bus nuvažiavę. Kas dar atsitiks!! Indas, su šypsena ištaręs sorry ramiai nueina miegoti, paskui jį senutė, nesuprantamai paaiškinusi, kad rakto nėra ir jie nieko negalį padaryti.
Lieku kieme naktį laukti ryto. Kada kitas autobusas – neaišku. Mane apima pasiryžimas žūtbūt iš čia ištrūkti. Kaza jau kelia nemalonias asociacijas. Nebenoriu per čia po Spiti keliauti. Ryt atgavęs kuprinę eisiu į taksi ir danginsiuos iš Kazos. Be to, baigėsi rupijos; turiu tik dolerius. Nenustebčiau, jei taksi atsisakytų iš manęs dolerius paimti.
Laukiu kieme, mėnesienoje. Nežinau kur dėtis, kaip ramintis. Pro šalį vaikšto indai; niekam aš nerūpiu. Jie nuolat suka skambantį maldos malūną prie stoties. Imu burbėti, kokie bjaurūs žmonės, maldos malūnus gražiai suka, o realiam gyvenime praktiškai pasimetusiam žmogui nepagelbsti…
Tik štai kieme atsiranda jauna viešbučio šeimininkė, užrakinusi mano kuprinę! Prieš tai jos visam name niekas nerado. Ji atrakina rūsį ir aš atgaunu kuprinę. Džiaugsmas didelis. Jai pasakiau, kad iki paryčių palauksiu kieme. Naktyje lieku vienas su Mėnuliu. Kažkur kažkas dainuoja ir šūkauja. Šunys loja. Bandau gultis ant žemės – per šalta. Nenoriu miegmaišio purvinti. Stumiu laiką – tai pasėdžiu, tai vaikštau ratais. Pažvarbstu, tačiau laikas praeina.
Valio! Autobusas stotyje! Nemačiau kada jis atvažiavo. Stotyje randu būrį laukiančių žmonių. Taip pat yra baltaveidžių: porelė žydų bei lenkų.
Su džiaugsmu vykstu į Manalį. Stotelėse pasikalbam su lenku. Jis pasako labas rytas, yra buvęs Vilniuje ir Vilnius jam labai patikęs. Pasikalbam apie įvykius pasaulyje, kurie mus šiaip taip pasiekė. Važiuojame ilgai. Beveik visas autobusas išlūžęs miega. Rangausi vietoje. Sukiojamės serpantinais. Pervažiavom Rotango perėją. Nuo jos žemyn kelias labai raitytas. Kelio užrašai skelbia: gyvenimas smagus – nežaisk su juo; jei turi žmoną, išsiskirk su greičiu; būk kantrus su mano vingiais. Manyčiau, eiliuoti humoristiniai įspėjimai turi būti efektyvūs .
Galų gale aš Manalio stotyje! Prišoka viešbučių “verbuotojai”. Aš pareiškiu važiuojąs į Nagarą už 30 km nuo Manalio. Viena rikša mane pristato į tą miestelį.
Tęsinio laukite.
Specialiai “Kelionėms ir pramogoms” Vakaris iš Indijos
