Lehas
Aš seniai svajojau aplankyti Lehą – iš nuotraukų bei skaitytų aprašymų supratau, jog man ten viskas turi labai patikti. Ir neapsirikau. Tai nedidelis miestukas, apsuptas kalnų. Paprasti, tradicinės statybos Himalajų namai. Nėra aukštų daugiaaukščių. Daug žalumos, o kalnai aplinkui – pliki. Oras grynas, tik smėlis labai skraido. Čia nemažai šventyklų, stupų, dvi mečetės. Ypatingai dėmesį patraukia Leho rūmai, iškilę virš miesto, bei gal dvigubai aukščiau už Leho rūmus dunksanti Namgyal Tsemo gompa. Kitoje slėnio pusėje ant kalvos baltai švyti Šanti stupa. Nuo šių aukštų kalvų atsiveria dieviškas vaizdas į Lehą bei aplinkinius Himalajų kalnus. Tai nepamirštama. Nors įkopti į tokias aukštumas nepratusiems žmonėms yra nelengva, patariu nepatingėti, jeigu reikia, kopiant dažnai ilsėtis, bet užlipti į tas padanges, nuo kurių negreitai norisi nusileisti.
Užkopiau į Leho rūmus. Kelias į ten vingiuoja tarp žmonių namų, o rodyklės nupieštos tiesiog ant statinių ar sienų. Matyt, nelabai dar prisitaikiau prie aukštumų sąlygų, nes kopiau labai sunkiai ir lėtai. Karštis didžiausias. Tokiu atveju visada gelbsti vanduo. Burna išdžiūsta vos nurijus gurkšnį, todėl mano taktika buvo išgėrus laikyti vandenį burnoje kuo ilgiau. Atrodo, padeda.
Pašmirinėjau po tamsius, apgriuvusius Leho rūmų kambarius, įvairias patalpas. Visur tamsu. Kai kur terasos išveda laukan. Viršutiniame aukšte yra parodų salė. Leho rūmai – tarsi Ladako vizitinė kortelė. Jie pastatyti pagal Potalos rūmų Tibete modelį. Kažkada čia tikrai gyveno šių kraštų valdovai. Deja, dabar Leho rūmuose, kaip rašo mano kelionių vadovas, erozija vyksta greičiau negu restauracijos darbai.
Supratau, kad vidurdienį, kuomet saulė karščiausia, prastas laikas kopti į kalnus bei gompas. Tačiau labai norisi viską pamatyti, ima džiugesys atsibeldus taip toli, taip aukštai, tad net ir prastai jausdamasis aš nenustygstu kambaryje; kiek pailsėjęs vėl slankioju po miestą. Šis miestas turistų labai mėgstamas, o vasarą čia sezonas. Daug tibetiečių turgų, prekių bei budizmo atributikos, masažų salonų, restoranėlių. Budizmas, islamas ir induizmas čia puikiai sugyvena.
Į Namgyal Tsemo gompą tenka kopti nuožulniais smėlėtais takeliais. Joje rasite kelių aukštų Budos Maitrėjos statulą. Aukštose vietose pilna maldos vėliavėlių. Tai iš tiesų sakrali erdvė su sakraliais kalnų bei miesto vaizdais. Vėliavėlės nuo smarkių vėjų plazda ir stiebiasi aukštyn, lyg gyvos siųsdamos maldas Budoms į dangų. Tada vaikščiodamas į gompą vedančiu automobilių keliu prisirinkau pabirusių rankų darbo popieriaus lapelių su atspaustomis mantromis. Tai puiki dovana bičiuliams Lietuvoje, taip pat atsiminimas pačiam. Paskui užmačiau pašlaitėje daug baltų stupų. Nuėjau tarp jų. Stupos man labai patinka. Vieną net apkabinau. Gaila, kad dauguma jų apgriuvusios, su šukėmis aplinkui. Vis dėlto sakralumo nepraradusios. 
Tuomet pastebėjau, kad labai nemažai laigau po kalnus, o nei uždūstu, nei pavargstu, ir vandens ištisai negeriu. Iš to supratau, jog organizmas prisitaikė prie aukštikalnių sąlygų.
Šanti stupa virš Leho nauja, pastatyta kiek daugiau nei prieš 20 metų, labai graži, spalvinga, pašventinta Dalai Lamos. Panorama nuo jos verta nuotraukos. Aikštelėje šalia stupos renkasi žmonės. Kai kas net pagroja fleitomis.
Toliau esanti Tisseru stupa – vien griuvėsiai ir paukščių karalystė, nors tai skaitosi valstybės saugomas paminklas. Įdomi Leho centre esanti Džokang ladakiečių budistų šventykla.
Na, o jei gatvėje jus prikalbins nuvalyti batus, būtinai susiderėkit dėl kainos. Antraip vėliau galit patirti šoką išgirdę, jog tokia paprasta paslauga kaip batų nuvalymas ir siūlės padygsniavimas jums kainuos brangiau nei kambario nuoma. Ir niekas neatsiklaus, ar norit pakeisti batų spalvą; tiesiog užteplios ir tiek. Sendintos odos mados čia nesuprantamos.
Šiaip Leho mieste tiek gražių dalykėlių – papuošalų, rūbų, statulėlių, tankų ar ritualinių gaudžiančių puodų, kad pusę jų norisi susipirkti. Viską knieti apžiūrėti. Ieškau dar vienos šventyklos, bet nerandu, užtat patenku į nematytas gatveles. Parėjus namo net pėdą maudžia po visų vaikštynių. Skaitau nusipirktą knygą apie Ladaką. Koridoriuje kažkas, šūkauja, juokiasi ir leidžia “Redhotus”. O man ramu savo kambaryje. 
Lehe labai gražu pasivaikščioti sutemus. Vasarą čia visiškai tamsu būna apie 20 val. Spindi pilnatis, nepažįstami žvaigždynai ryškūs ir gausūs, Grįžulo Ratai kaba priekiu žemyn, nakties dangaus fone stūkso blyškios stupos. Atsirėmęs į seną aptrupėjusią stupą stebiu visą šį grožį. Aš tai turiu! Aš tai regiu!
Ladako vienuolynai
Iš pat pradžių planavau lankyti vienuolynus, kurie čia vadinami gompomis. Jų aplink Lehą bei kitur Ladake labai gausu. Aplankyti daugelį vienuolynų nesunku vietiniais autobusais. Lehe yra stotis tolimiems reisams, kita stotis – kelionėms aplink Lehą. Daug gompų yra netoliese. Kai kurie atkampūs vienuolynai, ypač į šiaurę nuo Leho, pasiekiami tik su specialiais leidimais, dažnai per turizmo agentūras, nes ten griežta kontrolė, negalima laisvai keliauti. Ir autobusai tenai ne visur važiuoja. Kitomis kryptimis daug paprasčiau. Tačiau autobusai arba be reiso pavadinimo, arba su indiškais rašmenimis, todėl tenka kaišioti nosį į kiekvieną autobusą klausinėjant, kur važiuoja. Pirmoje stotelėje įmanoma gauti sėdimą vietą, o šiaip kur kelyje įlipus tenka džiaugtis, jei yra vietos ant laiptų prie atdarų durų pastovėti. Dauguma vietinių važiuoja tik vieną ar porą stotelių, todėl autobusas tai prisigrūda, tai vėl pralaisvėja. Bilietai labai pigūs. 
Hemisas. Autobusu į Hemisą iš europiečių dar važiuoja olandas, ketinantis šiame garsiame vienuolyne medituoti penkias dienas. Vienuolynuose yra specialios patalpos svečiams, kur galima išsinuomoti kambarį, pageidautina religiniais tikslais. Vairuotojas garsiai leidžia hindi muziką – čia taip daro visi. Važiuojam kažkaip linksmai ir smagiai. Na, o į Hemisą reikia nusukti į šalį nuo pagrindinio Manalio – Leho kelio, ir dar pavažiuoti gylyn į kalnus vingriais serpantinais. Hemisas stūkso kalnų įgauboje, tarsi įrėmintas. Šalimais gyvenvietė. Vienuolynas gražiai išdekoruotas, ištapytas, išpieštas; pilna didelių ir gražių budų, bodisatvų, darmapalų statulų, piešinių. Tik, kaip visuose vienuolynuose Ladake, reikia kapitalinio remonto visam grožiui, menui, byrančiam tinkui, skilinėjančioms freskoms. Šiaip labai gražu; atsiskyrimui ideali vieta. Šioje gompoje esą saugomi (ar bent buvo saugomi) liudijimai apie Kristaus gyvenimą Indijoje bei aplinkiniuose Himalajų kraštuose. Tai žymiausias Ladako vienuolynas.
Į Hemisą – tik vienas autobusas per dieną, kuris pastovėjęs valandą važiuoja atgal, taigi laiko labai nedaug, reikia suspėti. Vėliau gailėjausi, kad šiame vienuolyne nepasilikau ilgiau. Kitą sykį būtinai taip padarysiu.
Šei. Vienuolynas pakeliui į Lehą. Nerealūs Ladako vaizdai nuo stogo. Aibės stupų laukuose. Įdomus gompos vidus su sakraliais reikmenimis. 
Tiksė. Labai žymus Ladako vienuolynas. Jo kalva aplipdyta vienuolių nameliais. Pakeliui į Lehą; važiuojant aiškiai matosi. Kadangi čia keli vienuolynai pakeliui, juos visus galima aplankyti per vieną dieną, jeigu neplanuojate kuriame ilgesnį laiką užsilikti. Į Tiksę, kaip visur, tenka stačiai kopti. Vienuolis priešais mane ir kitą keliautoją iš Izraelio nusiskubina pavydėtinu greičiu; jo nei aukštis, nei karštis neveikia. Su pakeleiviu susipažįstu – nedaug tokių sutinku, dažniausiai visur atsiduriu vienas. Jis žino už Izraelio komandą žaidusį lietuvį Žostautą.
Tiksės kompleksas didžiulis. Kai ką net gali praleisti. Daug patalpų bei meno kūrinių. Neveltui tai vienas iš garsiausių vienuolynų. Statulos padengtos auksu, kitais brangiaisiais metalais, akmenimis. Turtinga gompa tiek menine, tiek finansine prasme. Ir lankytojų daug sulaukia. Yra garsioji Budos Maitrėjos statula per du ar tris aukštus, dažnai pasitaikanti atvirukuose. Prieš tą statulą mes ilgokai sėdim, žiūrinėdami smulkiausias detales karūnoje, auskaruose, rūbuose.
Leidžiantis laiptais žemyn, mus pasitinka keli indai su japonais, kuriems labai linksma fotografuotis kartu. Paprašo ir mūsų įsipaišyti į kadrą. Taigi vyksta fotosesija, ir mes visi vaidinam “Indian celebrities”. 
Tiksėje dar aplankome sakralių reikmenų muziejų. Viename skyriuje su mediniais spaudinių šablonais tiek kandžių, jog suima gailestis, kaip vertybės akyse nyksta, o turbūt nieko nedaroma, nors aukų dėžutės neatrodo tuščios.
Įvairiais trumpais takeliais nusileidžiam nuo Tiksės kalvos, kiemais išlaviruojame į kelią. Ten laukiame autobuso į dar vieną gompą. Mus mielai kalbina bedantė senučiukė.
Stakna. Ši gompa nuo Tiksės netoli. Matosi tolumoje ant kalvos. Laukdami su kolega izraeliečiu sėdinėjam ant cemento gabalų. Vienas autobusas nesustoja. Kitas paveža reikiamą atstumą. Čia kaimas. Jokio šurmulio. Gamtos garsai, paukščiai, didingos besidriekiančios kalnų grandinės iš smėlio ir uolų, kai kurios su sniego kepurėm. Aplink upę žalias ruožas su medžiais bei laukais. Per Indo upę einame tiltu su lynais, paskui iki gompos ropščiamės vingriu automobilų keliu.
Apžiūrim gompos dievybes. Beveik visose galima išvysti tokius personažus kaip Avalokitešvara, Tsongkapa ar Padmasambava, nekalbant apie Budą. Statulos čia įsimintiniausios. Sienų menas taip pat palieka įspūdį. Gauname dovanų po sausainių pakelį. Tada laisvai leidžiamės žemyn ir suspėjam į tuščią autobusą. Ilgainiui žmonių prisikemša kaip silkių, bet mes sėdime, nors indiški autobusai nepritaikyti nei mūsų kojoms, nei ūgiams.
Grįžę į Lehą sutinkame prancūzą, išmaišiusį didelę dalį Indijos. Prancūzai Indijoje puikiai kalba angliškai. Sužinau, jog kai kurie žmonės Europoje nuomoja butus, o už pervestas į sąskaitą pajamas labai ilgą laiką keliauja po Indiją, nes tikrai nebrangu. Po Indijos grįžus į Europą baisu pamatyti kainas. 
Stok. Autobusas mus išleido kažkokiam kaime, nuo kur reikėjo ilgai eiti nežinomais takais iki Stok gompos. Gerai, jog ne vienintelis keliautojas buvau. Deja, gompa buvo užrakinta, visam komplekse nė gyvos dvasios. Pažiūrėjau sienų piešinius.
Tada takais tarp stupų patraukiau į horizonte dunksančius Stok rūmus. Jie panašūs į Leho rūmus, tik žymiai mažesni. Juose įkurtas tradicinių amatų bei budistinio meno muziejus. Šalia rūmų – radarai kariniams ar saugumo tikslams. Autobusas į Lehą važiuoja tik iš gyvenvietės; iki jos pėdinu daug kilometrų. Mane lenkia džipai, kurių keleiviams taip kojų varginti nėra reikalo. Platūs laukai aplink. Užtat į Ladako kalnus tolumoje prisižiūriu sočiai. Žalias ruožas su gyvenviete artėja nepakeliamai lėtai.
Nors labiausiai pavargau ir buvau nepatenkintas, kad reikėjo neplanuotai plumpinti tokį kelią, atsisėdęs autobuse atsigaunu ir tą pačią dieną sumanau aplankyti dar vieną gompą.
Spituk. Šis vienuolynas visai netoli – už Leho oro uosto. Bet, kaip įprasta Himalajuose, reikia užkopti į kalną. Karštis nemažas; vėjas rauna nuo galvos kepurę. Kelių bent du, ir aš pasuku ne tuo, taigi kelionę pasiilginu. Spituk gompa turtinga, graži. Malonūs vienuoliai aprodo patalpas. Viena šventykla viršuje turi ypač įdomią nuožmiosios dievybės statulą su daug rankų, kojų bei veidų. Deja, tamsu, kaip tik dingo elektra, tai su vienuolio paskolintu žibintuvėliu tik šį tą įžiūrėjau. Dar atmintin įstrigo dėžės aliejaus lempelėms. 
Grįžęs į Lehą aplankiau Čangspos rajone esančią Gomango stupą. Pavaikštinėjau stupų labirintais.
Pavažinėjęs po žymesnius vienuolynus aplinkui Lehą, maždaug susidariau vaizdą, kas jų viduje.
Kaip viskas toliau buvo, skaitykite kitoje dalyje
Vakaris
