Karininko diena – M3

Vytautas Nosevičius

Eugenijaus Lastausko nuotraukos

„Mane traukia nežinomi kraštai. Pirma kelionė buvo į Tanzaniją, paskui į Iraką, Afganistaną ir kitas šalis,“ – pradėjo kalbą apie keliones Rukloje dislokuoto Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono vadas pulkininkas leitenantas Eugenijus Lastauskas. Su žmona apkeliavęs daugybę pasaulio šalių, tarnavęs karo misijose Bosnijoje, Irake ir du kartus Afganistane, ir šiandien, kai tik gali, vėl leidžiasi į kelionę po dar nelankytas šalis, nes tik pažindamas kitas tautas gali geriau pažinti savąją ir save patį. Pažintis su šiuo žmogumi sušildo širdį ir priduoda jėgų taip stipriai mylėti savo šalį kaip jis. Patriotizmas kariškį lydi nuo vaikystės, nes šeima buvo tikinti, patriotiška, o senelis Stasys Lastauskas – Lietuvos savanoris. Bijantis Dievo, tačiau mėgstantis nuotykius kariškis leidžiasi į tolimiausius pasaulio kampelius, kad sugrįžtų namo su dar didesne energija.

Kaip Jūs keliaujate?

Sąmoningai kelionės maršruto neplanuoju. Turiu tik baigtines gaires, visa kita palieku savieigai ir derinu kelyje. Tai verčia nuolat mąstyti, tyrinėti aplinką, ieškoti galimybių ir tada kelionė tampa dar įdomesnė. Tarkim, keliavome Maroke išsinuomoję automobilį, išvykome iš Marakešo, pravažiavome Atlaso kalnus ir matome kažkas mus stabdo kelyje, mes visada pakeleivius paimame, tad stabtelime ir, pasirodo, iš būrelio paimtų vienas yra tuaregas, jis mus kviečia pas save į svečius, aprodo namus, pasakoja, kaip su kupranugariu gabena prekes – eina per Sacharos dykumą, keliauja iki Malio, Timbuktu… Važiuojame toliau, sutinkame kitą, kuris pakviečia pasisvečiuoti pas savo mamos seserį, gyvenančią palapinėje dykumoje, aprodo šeimos buitį, pagamina kuskuso…

Kelionės metu vietiniame turguje

Tokių patirčių negali suplanuoti. O viena įsimintiniausių mano kelionių po Peru, kai išsinuomotu automobiliu keliavome nuo Limos iki Maču Pikču. Atvykę iki Naskos atsidūrėme Andų priekalnėse ir nutarėme vidury dienos kilti toliau – tūkstančius kilometrų judėjome per kalnus, per keletą valandų pakildami apie 3 km. Keičiantis aukščiui, atsiveria visai kitokie peizažai, kita aplinka… Jeigu keliautume pagal planą, visa tai nebūtų įvykę… Visos mano kelionės gražios savo ekspromtu, susiduriant su aibe iššūkių, kuriuos reikia spręsti eigoje. Tuo jos ir įdomios.

Kaip išvengiate nemalonių situacijų keliaudamas dviese su žmona gana egzotiškomis ir kartais pavojingomis šalimis?

Kaip kariškis stengiuosi viską įvertinti. Esu buvęs labai prastuose rajonuose, pavyzdžiui, Rio de Žaneiro lūšnynuose, bet yra šalių ir rajonų, į kuriuos nesiryžčiau važiuoti. Be to, žmogus, darantis negerus darbus, yra kupinas visokių baimių, tad visada yra šiek tiek laiko priimti tinkamus sprendimus. Vienas iš jų – esant nesaugioje aplinkoje ilgai neužsibūti toje vietoje ir neatrodyti lengvu taikiniu, nes tik pasitikėjimas savimi, atitinkama povyza veikia atgrasomai. Na, ir aišku, nesišvaistyti pinigais, nedemonstruoti vertingų daiktų ir net drabužių.

Kelionės metu dviese su žmona ir vietine Afrikos žemyne

Dar vienas svarbus dalykas – gebėti užmegzti ryšį, nes sunku padaryti ką nors negera žmogui, kuris tau patinka. Man tai yra ne kartą pavykę. Afganistane dažnos tokios situacijos, kai šypsodamas apkabini žmogų tardamas: „Sveikas, brolau!“ ir pajunti, kad jis norėjo apvogti, bet po tokio mano gesto jo sumanymas dingo… Visi mes žmonės ir visi norime būti laimingi, tik kai kur ta laimės sąvoka skiriasi. Vienur laimė, kai gali padėti kitam, kitur – kai galvą nukerti…

Papasakokite daugiau apie Afganistaną.

Afganistane praleidau vienus metus, net vedžiau ekskursijas po Kabulą: po Bala Hissaro tvirtovę, po Chicken street, stebėjau gaidžių kautynes, parkuose su vietiniais žaidžiau šachmatais. Fantastiškas kraštas, nuostabi kultūra, labai svetingi žmonės. Puštūnai vadovaujasi puštunvali kodeksu, kuriam 4 000 metų, žymiai seniau, nei išpažįsta islamą (apie 1 000 metų).

Kabule. Afganistanas

Šiame kodekse sakoma, kad kiekvienas svečias yra Dievo dovana, ypač jei jis prašo prieglaudos, bus globojamas, nepaisant to, ką blogo buvo padaręs, bus saugojamas ir ginamas negailint jėgų, netgi savo gyvybės. Tai susiję ir su rugsėjo 11-osios tragedija, kai po išpuolių prieš JAV ambasadas buvo liepta išduoti Bin Ladeną, jiems tai padaryti kultūriškai buvo labai sunku, nes visas Talibano judėjimas atėjęs iš puštūnų. Apie tai yra labai puiki knyga „Ghost wars“. Skauda širdį žinant, kaip toks pasakiškas kraštas yra karo sudraskytas ir neaišku, kada atsigaus… Tai šalies tragedija. O viskas prasidėjo nuo komunistinių idėjų 1973 m. ir sovietų invazijos atidarant Pandoros skrynią.

Dalyvavote ir misijose Afganistane?

Taip, dalyvavau keliose operacijose prie Kabulo. Afganistane grėsmę visada jausdavau išėjęs už vartų, didžiulis iššūkis būdavo ne tada, kai šaudydavau, bet tada, kai laukdavau. Įtampa tvyrodavo visur ir padėdavo išlikti tik žinojimas, dėl ko tai darau. Mūsų pokario partizanams buvo gerokai sunkiau, jų duona buvo tūkstantį kartų sunkesnė. Kas baisiausia gali nutikti – tai nudobimas. Juk visi kažkada mirsime, kaip mano draugas sakydavo: „Man labai smalsu sužinoti, kas bus po mirties, kas ten toliau, tai mažina mano mirties baimę.“

Misija Afganistane

Kariuomenėje protas yra žymiai aukščiau nei instinktai, savisauga reikalauja kažko nedaryti, bet treniruotumas, pareiga, priesaika sugeba protą pastatyti virš instinktų, nors ir bijant, bet eini ir darai tai, ką reikia daryti. Žydų patarlė sako, kad nėra drąsesnio kareivio nei išgąsdintas žydas… Paradoksas, bet kartais tiesiog bijau bijoti.

Kokios šalies virtuvė labiausiai įsiminė?

Labai labai patiko Afganistano maistas, ypač nacionalinis patiekalas Kabulo plovas, nepaprastai skanus – su morkomis, razinomis, riešutais ir aviena.

Kabulo plovas. Afganistanas

Jį valgydavau su afganų duona nan ir gerdavau airano. Labai gardūs aliejuje kepami pyragėliai bolani su salierais, mantu (dideli koldūnai, verdami ant garų). Kadangi mėgstu aštrų maistą ir visai nemėgstu saldumynų, labai patinka Tailando, Indijos virtuvės. Indai sugeba supinti įvairius skonius į vieną. Japonų virtuvė imponuoja dėl savo sveikumo, patinka Maroko tadžinas, brazilų žuvys su bananais, amerikiečių kepsniai.

Kokia jūsų nuomonė apie Ameriką?

Amerika labai įvairi, joje visko daug, sunku kažką išskirti. Europiečių stereotipai apie amerikiečius, ypač nutukusius, labai primityvūs. Tarkim, Kalifornijoje, Santa Monikoje, gyvena beveik vien liekni žmonės, jie labai rūpinasi savimi. Amerikiečiai yra linkę padėti kitiems, labai geranoriški, tiesmukiški, mažiau klastingi ir daug darbštesni nei mes. Darbo etika gal tik vokiečiai gali prilygti jiems. JAV buvau kelis kartus, bendrai praleidau apie pusantrų metų, ypač patiko Naujasis Orleanas. Amerika mane žavi savo tvarka, laisvės ir pareigų suvokimu, norėčiau ten dar ne kartą sugrįžti.

Kurios šalys dar įsiminė?

Patiko Izraelyje. Nuostabi kultūra, puikus maistas ir žmonės. Buvau apsistojęs labai religingoje šeimoje, šabo metu per dieną teko tris kartus lankytis sinagogoje. Labai protinga tauta, daug ko galime iš jos pasimokyti. Iš Izraelio mūsų kariuomenėje diegiamas bendrystės jausmas bei daug kitų idėjų.

Izraelyje su vietiniais

Labai myliu Gambiją, nuostabi šalis.

Afrikos žemyne

Ten atskridau ką tik po karinio perversmo, žmonės pilni vilties, gerų emocijų. Tanzanija, Kenija įsiminė, keliavome 700 km per visą šalį nuo Nairobio iki Mombasos, mielai sugrįžčiau į Maroką, Braziliją, Afganistaną.

Visose šalyse nuomojatės automobilį?

Esu vairavęs Afrikoje, Pietų Amerikoje, Šiaurės Amerikoje, Azijoje, Europos šalyse, bet Indija išskirtinė. Iš pradžių manėme, kad ir čia nuomosiu automobilį ir vairuosiu pats, bet įvertinęs situaciją supratau, kad geriau būtų nuomoti išsyk su vairuotoju.

Afrikoje

Pastarojo instruktažas buvo toks: jei įvyks koks eismo įvykis, pirmiausia stveriame dokumentus ir bėgame… Indijoje įvykus avarijai tuoj pat susirenka minia ir tada laikykis, nes primuš, o jei labai įnirš, tai gali ir visai užmušti. Ir kaltas visada būna tas, kuris yra ne iš tos vietovės… Tad klausimas, kas kaltas: ar vairuotojas iš Delio ar vietinė karvė, išėjusi į kelią, lyg ir nekyla…. Norint vairuoti Indijoje reikia būti crazy… Fenomenali šalis.

Pažinote ir Kaukazo tautas?

Labai patiko Sakartvele. Maistas, žmonės, turiu labai daug simpatijų šiai šaliai. Apskritai, Kaukazas labai gražus. Esu buvęs Azerbaidžane, Armėnijoje, Jerevane gyvenau apie mėnesį, labai įdomi ir sena kultūra, puikūs atsiminimai. Kiekviena Kaukazo tauta savita, turinti kažką išskirtinio. Daug esu bendravęs su čečėnais ir pastebėjau, kad jie panašūs su Afganistano puštūnais. Iš Kaukazo tautų jie rūsčiausi. Labai specifinės kultūros yra Europoje albanai, Kaukaze čečėnai, ingušai, dagestaniečiai. Juos jungia gentinė santvarka su labai griežtomis ikikrikščioniškomis (ar ikiislamiškomis) elgesio normomis, kurios labai sunkiai integruojasi į dabartinę civilizaciją (kraujo kerštas ir t. t.)

Kaip apsisprendžiate, kur keliausite?

Dažniausiai kelionės kryptį nulemia skrydžio kaina.

Vienoje iš daugelio kelionių

Ieškojome kelionės į Kiniją, žiūrim – puikus pasiūlymas į Braziliją. Išskridom tenai. Visas keliones planuojame patys, nemėgstame agentūrų iš anksto parengtų ekskursijų ar kelionių. Nemėgstame būti įsprausti į rėmus. Visas mūsų kelionės planavimas vyksta beveik ekspromtu. Jame turi sutapti keturi dalykai – gera kaina, gera kryptis, mano ir žmonos darbo grafikas. Nakvynių ieškome jau atsidūrę vietoje.

Ar padeda kelionėje buvimas karininku?

Dažniausiai padeda, nes kaip karininkas greitai reaguoju į susidariusią situaciją ir priimu sprendimą. Turėjau nemalonių situacijų Kazachstane su policija, kai tam tikrame etape jie pamatė, kad suprantu, apie ką jie šneka daugiau nei jie patys… Gambiečiai pristojo, ko čia mano žmona fotografuoja, nors aiškiai matėsi, kad tai tik jų asmeninės ambicijos…. Neretai karininko profesija kelia iššūkį, tarkim, Irane labai nuogąstavau, kaip mane priims, o Eritrėja manęs neįleido, nes esu NATO kariškis.

Kuo jums vertingos kelionės?

Kitų civilizacijų, kultūrų pažinimas man yra kaip kalba. Anot lingvistų, kiekviena kalba turi skirtingą mąstymo algoritmą, tad kiek tu moki kalbų, tiek tavyje gyvena skirtingų žmonių. Žydai sako: kiek moki kalbų, tiek kartų žmogus esi. Skirtingų kultūrų pažinimas ir yra žvilgsnis į man aktualius klausimus ar problemas kitu kampu, o jos visiems yra tos pačios. Visi nori būti laimingi, tik skirtingais keliais mes tos laimės siekiame. Vienas atsisėdęs ir sukryžiavęs kojas su mantra OM jau laimingas, kitas – atsistojęs ant galvos, o kitas – nudobęs banginį… Viso to patyrimas, pamatymas leidžia geriau suvokti, kas mes esame, kur esame, kur einame… Pasaulyje yra 193 valstybės su 8 milijardais žmonių, o mes su savo trimis milijonais kur norėtume eiti, kur jau nuėjome ir ką jau pasiekėme…

Šeimyna pilnoje sudėtyje

Suvokti kitą kultūrą yra labai sudėtinga nepabuvus toje šalyje. Teko ilgą laiką praleisti dirbant žvalgyboje (ji susideda iš dviejų fundamentalių dalių – informacijos rinkimo ir jos apdorojimo) ir vienu etapu buvo sumąstyta pataupyti atsisakant informacijos rinkėjų ir paliekant tik analitikus. Tačiau neužuodus Kabulo kvapo bet kokia statistika nebus vertinga. Kelionės man duoda atsakymą apie save, apie mūsų valstybę, ar judame teisingu keliu.

Ką smagaus atradote keliaudamas?

Bėgimas ankstų rytą tekant saulei Kabule kalvomis prie Amino rūmų gėrintis horizonte plytinčiais Hindukušo kalnais, pakilimas į Andų kalnus – ganosi alpakos, vaikštinėja spalvingai apsirengę indėnai, Afrikoje iš Nairobio važiuojant naktį palei kelią vaikštinėja zebrai, žirafos – tai įstringa atmintyje. Keliaudamas suprantu, kad turiu daug kuo džiaugtis ir labai daug kuo didžiuotis gyvendamas Lietuvoje. Mes priklausome tam auksiniam milijardui, kuriam nereikia sukti galvos, ką rytoj valgysime, gersime, ar išliksime gyvi… Lotynų Amerikoje gal ir turėsi ką pavalgyti, bet šansas būti nudobtam nemažas, Afrikoje reiks pačiam susirasti ir maisto, ir vandens, ir gyvybei daug pavojų kyla. Pakeliavęs ir pažvelgęs į savo šalį iš kitos perspektyvos, galiu būti optimistiškas ir jausti pasitenkinimą savo valstybe. Kaip sakė Afganistano diplomatas, žurnalistikos tėvas Muhmadas Terezis, visiems mums laikas bėga vienodai, jį pristabdyti įmanoma tik dviem būdais – mokytis istorijos ir keliauti. Kelionėse laiko sąvoka keičiasi, savaitė būna kaip viena diena.

Esate karininkas, kuo ši profesija ypatinga?

Visų pirma kariai skiriasi nuo kitų profesijų savo priesaika. Kario profesija daugiau nei darbas.

Pratybose, įveikiant Vilko taką.

Mes vieninteliai Lietuvos valstybėje duodame priesaiką negailėti savo gyvybės vardan valstybės ir Lietuvos žmonių. Juk atėję į prekybos centrą dirbti neduoda priesaikos paaukoti savo gyvybę vardan prekybos centro ar kokio fabriko sėkmės, o mes duodame. Manyčiau, tai aukščiausias altruizmo laipsnis, kai žmogus sako: žiūrėk, aš sau nesu toks svarbus kaip kiti man svarbūs. Yra toks gražus pasakymas: kariai kariauja ne todėl, kad nekenčia to, kas yra priekyje, bet todėl, kad myli tuos, kas yra už nugaros…

Vaidotėnų žygio metu su skaliku Bardu

Mano manymu, tai didžiulė meilės išraiška Lietuvos žmonėms. Ar galima būti kariu nemėgstant savo darbo, nesuvokiant jo svarbos? Manau, ne. Mes turime tokį posakį, kad tas žmogus, kuris nemyli savo valstybės, yra viso labo vagis, pavogęs karinę uniformą… Jis nėra karys. Mūsų karių išskirtinis bruožas, kad mes 100 proc. esame atsidavę savo valstybei, Lietuvos žmonėms. Tarnaudamas nuo pat 1995 m. be galo didžiuojuosi savo tarnyba ir nei minties nebuvo, kad norėčiau būti kitos profesijos atstovas.

Kas ypač svarbu būnant karininku?

Prasmė, ką aš darau. Karininko užduotis yra viską padaryti, kad karas neįvyktų.

Karininkas Eugenijus Lastauskas pratybose

Ir džiaugiuosi, kad mūsų tautiečiams netenka išgyventi karo baisumo, karinių konfliktų. Lig šiol mes tai sėkmingai padarėme. Labai daug duoda Lietuvos žmonės, atvažiuoja pas karius, dėkoja. Nori nenori tai palieka emocingą suvokimą, kad darau tai, už ką žmonės dėkoja ir vertina. Ir kai mes išeisime paskutinę akimirką iš šio pasaulio, bus malonu, kad štai kažką naudingo padariau dėl kitų… Juk svarbiausia, ne ką gero sau padariau, bet ką kitam…

Kaip atradote karininką savyje?

Užaugau tame laikotarpyje, kai buvo Sąjūdis, Dainuojanti revoliucija, Sausio 13-oji (daug neteisybės, pykčio), tūkstantinės minios, dainuojančios lietuviškas dainas, sovietų kariai. Mano šeima klausėsi Amerikos radijo.

Gyvenimas lauko sąlygomis atliekant kovinę užduotį

Būdamas vaikas instinktyviai suvokiau, kad Lietuvoje kažkas ne taip, kad gali būti ir kitaip… Iš pradžių kaip kiekvieną jauną žmogų traukė ir romantika. Jau mokydamasis mokykloje žinojau, kuo būsiu, nors1995 m., kai įstojau į Karo akademiją, nebuvo nei daug šviesių finansinių galimybių, nei pagarbos, kokia yra dabar.

Kariuomenė – ne tik romantika ir nuotykiai?

Daugelis įsivaizduoja, kad kariuomenė tarsi nuotykių stovykla. Tai daug daugiau nei nuotykiai ir romantika, visų pirma tai pasiaukojantis darbas vardan kitų.

Pratybose, įveikiant Vilko taką

Ir tas pasiaukojimas ne tik šuolis parašiutu, operacija Irake ar Afganistane, pasiaukojimas – tai ir stovėjimas poste keturias valandas, ir nuobodus apkasų kasimas dešimt valandų ir paskui nieko neįvykimas… Tokie dalykai irgi yra kariuomenėje ir daug labiau morališkai sekina nei susišaudymas modžahedų kaimelyje. Kariuomenėje, kaip ir visur, gana daug nuobodžios rutinos. Tie, kurie ateina ištroškę vien nuotykių, nusivilia.

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti karininkas?

Pirmiausia jis turi būti lyderis. Mano lyderystės formulė – M3 (mylėti, motyvuoti, mokyti). Karininkas daugiausia dirba su žmonėmis. Jis turi besąlygiškai mylėti savo žmones ir jų interesai yra aukščiau už asmeninius. Jei man vienu metu skambina žmona ir karys, pirmiausia atsiliepiu į kario skambutį. Žmona tai žino. Kariai – mano egzistencijos priežastis, mano gyvenimo prasmė ir tikslas.

Pirmas dalykas – mylėti, antras – motyvuoti (uždegti) ir trečias – mokyti. Karininkas turi uždegti norą žmonėms padaryti kažką ir to nepadarysi nekalbėdamas. Jis turi papasakoti, ką mes darysime, kodėl tai svarbu kiekvienam iš mūsų asmeniškai ir kokią naudą mes iš to gausime. Ir leisti jiems patiems tai padaryti. Lyderio darbas yra ugdyti motyvaciją, paaiškinti, nes niekas kitas to nepadarys. Aš labai myliu savo karius, jie manimi visiškai pasitiki. Jei ko nors paprašysiu, jie persivers per galvą, bet padarys. Mano, kaip karininko, kaip lyderio, siekis padaryti taip, kad žmonės taptų protingesni, sėkmingesni, geresni už mane. Ir, be abejo, stengiuosi visur būti pavyzdys kitiems. Nuo to prasideda lyderystė. Man patinka Izraelio kariuomenės karininkų šūkis – ne pirmyn, o paskui mane.

Kokie kariai yra šiuo metu? Kaip jie pasikeitė nuo kariuomenės atkūrimo pradžios?

Dabartinė karta yra 32 kartus geresnė nei manoji. Lenkiu galvą prieš tuos jaunus žmones ir manau, kad jie yra fantastiniai. Tai man suteikia labai daug energijos. Jie yra laisvesni, o su ta laisve ateina ir pasitikėjimas savimi, ir dora, ir gerumas.

Plk. ltn. Eugenijus Lastauskas. V. Balkūno nuotr.

Mano manymu, jie daug geresni. Jų požiūris visiškai kitoniškas. Apie tai ne kartą esame kalbėję ir tarp karininkų ir esame tokios pačios nuomonės. Man, kaip pėstininkų karininkui, svarbu, ką aš padarysiu, ką aš jiems duosiu. Kol jie nepripratę prie fizinio krūvio, mes su kineziterapeutais paruošiame specialias rytines mankštas, stiprinančias visus kūno raumenis, pasikviečiame kūno kultūros specialistų, pavyzdžiui, olimpinės rinktinės trenerį Dalių Barkauską. Fizinį testą išlaiko 38 proc. šauktinių, o tarnybos pabaigoje tą testą išlaiko jau 85 proc.

Vaidotėnų bataliono kariai su plk. ltn. Eugenijumi Lastausku priešakyje įveikia įveikia kliūčių ruožą.

Mes neturime žiūrėti, kas ir kokie ateina, turime žiūrėti, ką mes galime padaryti, kad jie sustiprėtų. Pėstininkų mentalitetas yra priešingas nei specialiųjų pajėgų. Specialiosios pajėgos sako: duokite mus Švarcnegerį, Čaką Norį, Van Damą ir mes padarysime stebuklą, pėstininkai sako: duokite mums bet ką, mes išugdysime ir padarysime stebuklą… Labai svarbi ugdomoji veikla. Pirmą tarnybos dieną, kai pasitinku šauktinius, jiems sakau: „Vyrai ir merginos, jūs esate didvyriai, jūs atėjote ginti Lietuvos valstybę, jūs duosite priesaiką aukoti savo gyvybę dėl kitų esant reikalui, vien dėl to jūs esate išskirtiniai“… Atvyksta žymiausi Lietuvos žmonės ir dėkoja, dabartinis prezidentas atvyko ir padėkojo kariams: „Ačiū jums, kariai, kad mane saugote ir ginate, jūs esate tas skėtis, kuris leidžia man saugiai dirbti…“ Kai tai vyksta, suprantu, kokį svarbų dalyką darau.

Tai Lietuva saugi?

Saugi kaip niekada. Mūsų kariai stovi kaip lygūs su lygiais su britais, vokiečiais ir kitais NATO kariais. Tik yra vienas dalykas – taika nėra duotybė. Tai, kaip sėdime kambaryje žiemą ir mums šilta. Galime manyti, kad šiluma kambaryje savaiminė, bet jei protingesni, suprasime, kad ta šiluma yra dėka daugelio žmonių darbo. Ir kelionės į svečias šalis man parodė, kad taika neatsiranda savaime, karas atsiranda savaime.

O ką pasakytumėte apie „verktinius“, visaip vengiančius kariuomenės?

Lietuvos kariuomenė saugo taiką, kad Lietuvoje neįvyktų karas. Tokio žmogaus paklausčiau, o ką tu myli, kas tavo mylimas ir kas atsitinka su žmogumi ir jo turtu, kai į jį pataiko 152 mm artilerijos sviedinys…Ar tuomet rūpės banko paskola…? Vargiai. Neseniai šventėme Baltijos kelią – tai puikus pavyzdys, ką gali stiprios valios žmonės. Atrodo, nieko tokio neatsitiko – atėjo ir susikabino rankomis. Kada atėjo suvokimas, kad Baltijos šalys bus nepriklausomos, ne Kovo 11-tą, ne Amerikos ar Vokietijos prezidento pareiškimo metu, bet Baltijos kelio metu, kai pamatė valią tų žmonių, kurie susikabindami sakė, ne, taip nebus. Ir dabar kiekvienas, dėvintis karinę uniformą, signalizuoja agresoriams, kad nelįskite čia, mes ginsime savo šalį, mes mylime ją ir tikrai bus karinis konfliktas bei daug problemų. Ir, neduok Dieve, Lietuvoje įvyktų karinis konfliktas, norėčiau pažiūrėti į to žmogaus, kuris sakė, kad jam reikia mokėti banko paskolą, akis, ką jis tada galvotų, tikrai ji tokia svarbi… Nepykstu ant tokių žmonių, tik man juokingas jų požiūris.

Tarnaujate Rukloje, gyvenate irgi šalimais, papasakokite, kuo žymus šis kraštas?

Labai gražus, tik nelabai žinomas. Važiuojant į Ruklą kelio ruožas nuo Žąslių iki Jonavos palei Nerį yra viena gražiausių Lietuvoje. Kitoje Neries pusėje, Neries ir Šventosios santakoje, yra mažai apgyvendinta labai graži kalvota apaugusi miškais vietovė, toks trikampis, į kurį patekti galima tik tiltais per Ukmergę, Upininkus, Vievį ar Jonavą. Turime ir Lietavos upelį, vidury miškų išsaugotą bei veikiančią sentikių cerkvę, turime ąžuolų giraičių, senumo iki 200 metų.

Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotas pėstininkų batalionas organizuoja aktyvių renginių, kviečiančių visus pajudėti ir labiau pažinti savo kraštą. Gegužės mėnesį vyksta „Vaidotėnų žygis“ 2 × 100. Per parą reikia nužygiuoti 100 km, paskui para poilsio, o pailsėjus kitą parą dar 100 km. Paskutiniame „Vaidotėnų žygyje“ sulaukėme per 2 000 dalyvių, atvyko ir iš kitų šalių – Vokietijos, Belgijos, Olandijos, vien čekų buvo 160 žmonių.

Kitas mūsų dalinio organizuojamas smagus renginys – „Lietava Trail“ – bėgimas vaizdingomis Upininkų apylinkėmis. Bekele reikia įveikti 10 ar 20 km. Trasos driekiasi šalia Jonavos rajono rytuose tekančio Lietavos upelio, kuris, kaip manoma, prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo istorijos, nuo jo kilo visos valstybės vardas. Į Nerį įtekantis upelis žymėjo suvienytas lietuvių žemes, o už keliasdešimt kilometrų įsikūrusi istorinė Lietuvos širdis su senąja sostine Kernave.

Kokia jūsų diena?

Skaitau knygas, naršau socialiniuose tinkluose ir dirbu su žmonėmis. Diena prasideda apie 6 val. ir pasibaigia teoriškai 17 val., o praktiškai – ir vėliau. Kadangi mes einame ne į darbą, o į tarnybą, tai tarnybos diena baigiasi tada, kai būna išspręsti visi reikalai. Kai būna pratybos, išeiname į miškus, tada tik kariaujame, valgome ir miegame. Ir taip 24 valandas 7 dienas per savaitę.

Sodyboje ant Neries upės kranto

Šalia mano namų rudenį žvejai iš Neries traukia metrines lašišas, plaukiančias iš Baltijos jūros, žadu laisvalaikiu prie jų prisijungti. Nemėgstu sakyti, kad neturiu laiko, nes jei norėsiu, jo visada atrasiu, visi turime 24 valandas per parą, tiesiog šiuo metu neskiriu tam laiko.

Esate karininkas, vertas didžiausios pagarbos, įkvepiantis kitus dideliems darbams, o kokie karininkai jus patį įkvepia?

Labai imponuoja atsidavę amerikiečių karininkai. Lietuvoje mane pirmiausia įkvepia rezistencijos kovotojai, jų pasiaukojimas buvo aukščiausio laipsnio. Tai Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Lukša, Antanas Lukša, Baliukevičius-Dzūkas, apygardų vadai – Vaitelis, Misiūnas (veikęs šiose vietose Žaliojo Velnio teritorijoje), Pečiulionis – paskutinis „Geležinio Vilko“ rinktinės vadas, vienintelis generolas, tarpukario Lietuvos artilerijos pradininkas, 1944 m. pasilikęs Lietuvoje ir pradėjęs rezistencinę veiklą, ir daugelis kitų partizanų. Šie vyrai verti didžiausios pagarbos, ypač dėl to, jog suvokė, kad tame etape jie bus tik auka, bet ta auka duos naudos kitiems. Pasiaukojimas ir tvirtybė yra kario esmė. Labai patinka generolas Kazys Ladiga. Apie jį esu labai daug skaitęs, ypač šauni jo operacija prieš bermontininkus mano gimtajame Radviliškyje, generolas Glovackis, puikus įkvėpėjas generolas Povilas Plechavičius – garsus karininkas ir jo organizuota rezistencija Telšių apylinkėse, ir jeigu ne jie, 1919 m. ten bolševikai būtų pridarę daug bėdų. Dabar mes didžiuojamės savo kariuomenės vadu, buvusiu kariuomenės vadu, visais generolais – visi jie yra didžiuliai Lietuvos patriotai.

Jūsų gyvenimo šūkis?

Gal žodis „reikia“… Kartais gal ir galiu nukirsti kampą, bet prireikus visu 100 proc. atsiduodu. Tame „reikia“ yra ir valia, kuri yra absoliuti vertybė ir kurią nuolat ugdau. Bet, gink Dieve, nesu aš joks supermenas, turiu silpnybių, kartais patingiu, apsileidžiu… Tam tikrame etape suvokiau, kad perfekcionistų nėra, o gal jų ir nereikia.

Lovą pasiklojate rytais?

Kaip kada (juokiasi). Jeigu reikia, pasikloju, jeigu nereikia – nesikloju. Klojau lovą Karo akademijoje dvejus metus su lentelėmis, o dabar žiūriu pagal situaciją. Jei žmonai bus smagiau, tai pasikloju, jei žinau, kad ateis svečių, – irgi pasikloju, jei nieko nenusimato, nesikloju. Laisvai elgiuosi.

Ačiū už šaunų priėmimą Rukloje ir smagų pokalbį.

DALINTIS