Kalnuose – lyg namuose

Vytautas Nosevičius

Tado Jeršovo nuotraukos

 Verslininkas, keliautojas ir alpinistas Tadas Jeršovas dega aistra gyvenimui tarsi nesibaigiančiam nuotykiui. Jis – pirmasis lietuvis, įveikęs Everesto maratoną, o Himalajuose besijaučiantis lyg savo namuose. Tadas visur eina tikėdamas, kad viskas bus gerai, ir tas tikėjimas nė karto jo nepavedė. Nuo 2000 m. įvairiausiuose pasaulio kalnuose įveikė beveik 4500 m atstumą. Vien aukščiausioje Pietų Amerikos viršūnėje Akonkagvoje (6962 m) T. Jeršovas pabuvojo 6 kartus, o šį rudenį įkopė į aštuntą pagal dydį pasaulio kalną, priklausantį aštuoniatūkstantininkų sąrašui, – Manaslu (8163 m). „2018 metai man buvo rekordiniai – kalnuose praleidau, ko gero, daugiau nei 4 mėnesius, iš jų vien Nepalo Himalajuose apie 80 dienų. Ar nenusibodo? Tikrai ne, vėl noriu grįžti, – sako vyras, negalintis gyventi be kalnų. – Aš tikrai tikiuosi kopti ir vesti grupes į kalnus iki tokio amžiaus kaip Algimantas Jucevičius. Jis gi mokė mano mamą vaikščioti kalnuose ir iki šiol dar pats vedžioja grupes! Algimantas man yra didžiausias pavyzdys, kaip reikia atsakingai elgtis kalnuose“, – sako kalnų mylėtojas Tadas Jeršovas.

Algimantas Jucevičius Tadui yra didžiausias pavyzdys

Kokie pirmieji buvo tavo kalnai?

„Užsikabinau“ baigęs studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, būdamas stažuotėje ir vėliau dirbdamas pagal kontraktą JAV, Pietų Kalifornijoje, kur už valandžiukės kelio buvo Siera Nevados kalnai su iki 3500 m viršūnėmis. Į vieną užlipi, į antrą, trečią, pakartoji kitais maršrutais, tada ieškai kur toliau. Pirmas aukštesnis buvo Vitnio kalnas (4421m) Kalifornijoje. Užlipome neaklimatizavęsi, nenaudojome žygių pėsčiomis lazdų – man nuo 4000 m aukščio buvo labai sunku, grįžęs pradėjau skaityti, kas yra aklimatizacija ir kodėl jos reikia. Taip pradėjau mokytis pats iš savo klaidų.

Kaip sekėsi kopti į vieną aukščiausių pasaulio kalnų Manaslu?…

Kopiau puikiai, netgi nelabai sulieknėjau. Specialiai fiziškai nesiruošiau. Vasarį kopiau į Akonkagvą Argentinoje, pavasarį praleidau pusantro mėnesio Nepalo Himalajuose 4000–5000 m aukštyje, vasarą – į Kazbeką ir Aviceną, paskui už trijų savaičių išskridau į Nepalą – manau, kažkiek aklimatizacijos išliko, o gal organizmas tiesiog greičiau „suvokia“, kaip reaguoti į aukštį.

Pakeliui į Akonkagvą (6962 m) Argentina

Kopdamas į Manaslu neturėjau jokių problemų nei su aukščiu, nei su apetitu. Psichologiškai, manau, padėjo tiek ankstesnės kelionės prie Everesto bazinės stovyklos ir Khumbu ledo krioklio matymas. Šis ledynas kopiant į Everestą ar Lhocę yra pavojingiausias maršruto ruožas, nes jis gana stačiai leidžiasi nuo kalno. Kai šį ruožą prisijaukini akimis nuo Everesto bazinės stovyklos, tada jau nekelia baimės slenkantis įvairiausių formų ledas. Kopimas į Aviceną irgi buvo plyšiuotais ledynais – tad kopiant į Manaslu tiek ledynas, tiek ledokritis buvo labiau gražu nei baisu. Suprantama, jei su kopimo ledynu instrukcijomis susipažintum tik čia ir dabar kopiant į Manaslu, ruožas tarp pirmosios ir antrosios stovyklos (5800–6300 m) gali būti ir….. nelabai linksmas (šypsosi). Bet ten yra tik keli statūs ruožai, pavojingose vietose fiksuotos virvės – ir labai gražus ledokritis. O užsižiopsoti kalnuose nepatartina.

Kiekvienas kalnas turi savų paslapčių ir prieš kopiant būtinas išmanantis vedlys. Kas tau jas atskleidė pirmą kartą?

Visada prieš kopimą surenku visą įmanomą informaciją tiek internete, tiek iš žmonių, kurie jau kopė į šį kalną. Maršrutai, ypač ledynuose, keičiasi net tos pačios ekspedicijos metu, tai dėl savo ir kitų saugumo seku visą įmanomą informaciją ir atitinkamai reaguoju. Kartais kitą dieną nebeįmanoma leistis tuo pačiu maršrutu – ar lavina užnešė, ar plyšys padidėjęs. Kaip sakiau ne kartą, man tikrai saugumas pirmoje vietoje.

Leidžiantis nuo Larkya 5150 m perėjos. Nepalas

Himalajuose į „aštuonetukus“ ir ne tik paprastai kopiama su patikimais (rekomenduotais) vietiniais gidais, kuriems tai keliasdešimtas ar keliašimtasis kartas į tą viršūnę – jų patirtimi tikrai galima pasikliauti. Kopimas į viršūnę – tai didelis projektas su daug sudedamųjų dalių, planuojant viską būtina apgalvoti po kelis kartus. Kopiant į Manaslu kai kurių daiktų turėjau po 2–3 vienetus – dėl viso pikto.

Kodėl pasirinkai Manaslu kalną?

Nepalas yra mano mėgstamiausia kalnų šalis, turėjau vietinių kontaktų, pakalbėjau su jau įkopusiu Sauliumi Damulevičiumi ir rėmėjai neprieštaravo, juolab kad šiame regione dar neteko būti. Be to, vietinių gidų žiniomis, nors tai nėra techniškai lengviausias aštuntukas, bet lengviausias dėl didesnio deguonies kiekio – džiunglės ir visa žaluma yra sąlyginai arčiausiai šio kalno nei kitų panašaus aukščio. Be to, vykti į Nepale esančius kalnus yra saugiau nei Tibete, kur paskutinę minutę gali negauti vizos į šiuos Kinijai priklausančius kalnus.

Himalajuose Tadas jaučiasi kaip namuose. Lukla. Nepalas

Kas buvo sunkiausia kopiant į šį vieną iš Himalajų galiūnų?

Paprastai ten gana dažnai lyja, bet man oras buvo palankus. Sunkiausia buvo laukti, kol oras pagerės, bazinėje stovykloje – gerai, kad teko praleisti tik 3 dienas po aklimatizacijos. Žinau, kad kartais bazinėje stovykloje kopdami į Manaslu alpinistai yra prabuvę ir po 12 dienų iš eilės – tokiu atveju, manau, vilko balsu kaukti pradėčiau. Bet pakaukčiau ir praeitų (šypsosi).

Link Manaslu (8156 m)

Techniškai kopimas nebuvo sudėtingas – tai aukštuminis alpinizmas, daug technikos nereikia. Mano lūkesčiai buvo saugiai kopti į gražų kalną ir sugrįžti, jei pavyks – ir pasiekti viršūnę. Viskas pavyko, nors ir paskutinius metrus iki viršūnės teko laukti 2,5 valandos eilėje. Be deguonies nežinau ar būčiau išstovėjęs, nes ir oras žvarbus tokiame aukštyje.

Kodėl tu, kaip bene geriausias Himalajų ekspertas, jau ne pirmą kartą vyksti būtent į šiuos kalnus?

Į Nepalo Himalajus traukia du dalykai – įspūdingas kalnų grožis ir žmonės. Jei gerai pamenu, dabar buvau gal 17 kartą Nepale. Jau renkasi grupės ir rezervuoti bilietai 2019 m. pavasariui – per tuos visus kartus kalnuose atsirado draugų, jau žinau geras vietas, pvz., paragauti torto kalnuose.

Tadas į Himalajus veda grupes jau nebe pirmas kartas

Labai laukiu pavasario, kai vėl galėsiu ten keliauti. Vietiniai kalniečiai gyvena ramiai ir vargingai, tačiau laimingesni už papėdžių gyventojus. Labai gerbiu kalnų žmones. Jie, nors ir gyvena paprastai, tačiau spinduliuoja laimę ir džiaugsmą. Himalajuose gyvenantys šerpai – vieni laimingiausių žmonių pasaulyje. Ten šypsenų pamatysi tikrai gerokai daugiau nei Lietuvoje.

Gal reiktų lietuviams kažkiek laiko pagyventi kalnuose, kad mažiau skųstųsi ir dejuotų?

Tadas kalnuose siūlo bent kartą pabūti kiekvienam

Manau, visiems praverstų bent kartą pagyventi paprasčiau, nei yra įpratę, – tikrai išeitų tik į gera. Vis daugiau lietuvių nori kopti į kalnus. Jie ateina pasitarti ir apsipirkti prieš pirmą kelionę. Todėl artimiausiu metu planuoju gauti kelionių organizatoriaus licenciją ir dar daugiau žmonių galės pajusti kalnų magiją.

Grįžęs tikriausiai turi ką papasakoti apie kopimo nuotykius?

Pavojingų situacijų stengiuosi vengti, nes pirmenybę teikiu saugumui. Man baisiausia buvo 2015 m. Akonkagvoje, kai leidžiantis per pūgą iš 6000 m stovyklos ant manęs pradėjo kauptis elektros krūvis ir pajutau žinantis, kad jei tuoj trenks žaibas, tai greičiausiai į mane. Numečiau visą elektroniką ir kirtiklį, pradėjau voliotis ant žemės – žaibas trenkė netoliese, bet ne į mane.

Ant Akonkagvos

Linksmų nutikimų būna kiekvienoje kelionėje, net sunku kokį nors išskirti. Kartais tie atsitikimai tik grįžus iš kalnų tampa linksmi, pavyzdžiui, kažkada buvau gana rimtai apkaltintas, kad naktį skraidau virš žmogaus ir siurbiu energiją, nors aš tokio skrydžio neprisimenu. Tada kalnuose nebuvo linksma, o dabar prisiminti visai smagu (šypsosi).

Ne pirmus metus į kalnus vedi žmones. Kokie žmonės traukia į aukštumas?

Į kalnus eina tikrai nuo studento iki prezidento – visus vienija tas pats troškimas. Žmonės kopdami keičiasi – užsigrūdina prastomis sąlygomis, į gyvenimą pradeda žiūrėti paprasčiau, pradeda mąstyti apie darbo pokyčius ar savo verslo pradžią, kai kurie susiranda antrąsias puses.

Vėliava Lietuvos Nepriklausomybės dienos proga ant Akonkagvos viršūnės

Visus norinčius eiti į kalnus jungia nematoma gija. Grįžę neretai ištaria: „Buvo pačios sunkiausios gyvenime atostogos, bet noriu dar!“ Tokie atsiliepimai man suteikia motyvacijos ir toliau organizuoti keliones į kalnus.

O kurį kalną tau pačiam buvo sunkiausia įveikti?

Pirmas buvo Elbrusas, antras Monblanas ir trečias – sunkiausias – Denalis 2011 m. Gal net sakyčiau, kad Denalis buvo pirmas rimtesnis kalnas, nes pirmi du – ne toje lygoje.

Kokonas. Pakeliui į Manaslu (8156 m). Himalajai

Sunkiausia buvo šturmo metu – mūsų ryšio vadas vis skubino į priekį, nebuvo laiko net atsigerti vandens normaliai – tai, manau, dėl dehidratacijos ir buvo labai sunku, viršūnėje, prisimenu, pirmiausia pagulėjau, paskui tik atsistojau. Dabar patirtis visai kitokia – labai norėčiau darkart įkopti į Denalį, nes tai buvo sunkiausias ir vienas gražiausių kopimų su fantastiška komanda.

Kurie kopėjai ištvermingesni kalnuose?

Ištvermingesnis yra tas, kuris geriau pakelia aukštį, o tai labiausiai priklauso nuo genų ir pasiruošimo. Sunkiau yra ir tiems, kurie turi antsvorio.

Šuolis Tubkalio viršūnėje (4167 m) Marokas

Pačiam aukščiui labai nepasiruoši (nebent miegoti specialioje palapinėje su išretintu oru namuose, bet to nepraktikuoju), todėl reikia stiprinti ištvermę ir bendrą fizinį pasirengimą. Geriausia daryti įvairius kardiopratimus – bėgti, važiuoti dviračiu, t. y. Visaip aktyvinti širdies pulsą. Bet sportuoti patartina protingai, nepersistengti. Kadangi daugumai visada trūksta laiko, kartais sunku spėti pasiruošti. Bet 2–3 kartus per savaitę lengvai pabėgioti tikrai reiktų. Jei nusimato žygis su sunkia kuprine, verta pastiprinti nugarą. Būnant kalnuose, labai svarbi teisinga ir pamažu atliekama aklimatizacija.

Kaip palaikai fizinę formą?

Dietų nesilaikau, stengiuosi valgyti kuo įvairesnį maistą. Jeigu pakeliui pasitaiko kokia kepyklėlė, pro šoną nepraeinu (šypsosi).

Su bičiuliais Everesto maratone

Kada nors būtų įdomu išbandyti riebalų dietą – girdėjau gerų atsiliepimų, bet ar užteks valios ignoruoti kepyklėles – nesu tikras. Avižinę košę valgau tik kalnuose, ten puikiai tinka riešutai, džiovinti vaisiai. Ypač svarbu kopiant gerti pakankamai vandens – dažnai ir po nedaug.

Kaip susitvarkai su sudėtingomis situacijomis kalnuose?

Stengiuosi tokių situacijų išvengti, blogiausiems atvejams ruošiuosi – vaistais, įranga, ryšio priemonėmis. Kai sunkiai situacijai pasiruoši iš anksto, ji tampa gera situacija. Bet kuriuo atveju reikia šalto proto ir greitos reakcijos, turi turėti planą B ir C. Daug duoda patirtis.

Kelionės į kalnus nemažai kainuoja. Norėdamas ten kopti turi nemažai uždirbti.

Nebūtina viską pirmam kartui pirkti, galima ir pasiskolinti arba išsinuomoti.

Kaip žmonės susitvarko su savo ego patekę į ekstremalias sąlygas?

Paprastai ruošiantis į kelionę papasakoju, kas jų laukia: šaltis, pūgos, stiprūs vėjai, deguonies stygiaus pojūčiai. Tai kasdienybė kalnuose, o gali būti ir ekstremalesnių situacijų. Bet kuriuo atveju noras išgyventi yra stipresnis už bet kokį ego.

Kaip vertini tai, kad kai kurie žmonės į kalnus eina vieni? Ar pats kada vienas tam ryžaisi?

Manau, vienam eiti į aukštus kalnus nėra saugu, nes niekada nežinai, kas gali atsitikti – gali įkristi į ledo plyšį, nueiti sniego ar akmenų lavina…

Kopiant į Avicenos (7134 m) viršūnę. Pamyras. Tadžikija

Aš vienas vaikštau tik kažkur apačioje, bet ir tai nešuosi telefoną, palydovinio ryšio priemonę ar raciją, kad įvykus kokiam nors netikėtumui būtų galima išsikviesti pagalbą. Vienam kopti į kalnus tikrai yra rizikinga.

Kartais žūsta labiausia patyrę. Ko griežtai nedaryti kalnuose siekiant išvengti itin pavojingų situacijų?

Viskas tikrai elementaru – reikia laikytis paprasčiausių saugumo taisyklių. Nekopti esant nepalankioms oro sąlygoms, ne per greitai kopti aukštyn, pablogėjus sveikatai leistis žemyn, valgyti ir gerti daug skysčių, visada pasilikti laiko saugiam grįžimui, naudotis saugumo įranga (nors dėl to ir sulėtėtų kopimo ar nusileidimo greitis). Viršūnė tikrai liks rymoti, o gyvenimas vienas– neverta jo aukoti.

Pramogos Pamyro kalnuose 3600 m bazinėje stovykloje

Kokios viršūnės ir ledynai tavęs laukia 2019 metais?

Tadas

Kilimandžaras, Akonkagva, Nepale kopsime į Lobuche East, vasarą į Kazbeką, galbūt į Aviceną (praeitą kartą apsisukau 7007 m aukštyje, viršūnės nepasiekiau) ir rudenį vėl reikės grįžti į aštuonių kilometrų aukščio kalnus – aukštis tikrai yra kaip narkotikas, pripratus neįmanoma atsisakyti.

www.lukla.lt
www.lukla.lt

DALINTIS