„Esu arba kvailys, arba ekstremalas. Kaip kitaip pavadinti žmogų, su ilgesiu pasakojantį apie keliasdešimt kilogramų sveriančią kuprinę, stingdantį šaltį, krentančius akmenis, keiksmažodžiais nulaistytus kalnų kilometrinius šlaitus, sušalusias ir pervargusias kojas, kalenimą galvoje, kriokimą plaučiams bandant susemti praretėjusiame ore likusį deguonį? Ir dar už visa tai su malonumu mokantį pinigus? Taip, esu iš tų, kurie karštą rugpjūtinį Palangos smėlį išmaino į sniegą ir šaltą nakvynę palapinėje kalnuose ir niekaip nesugeba atsakyti, kodėl taip daro”, – sako keliautojas, alpinistas, fotografas, Paulius Jakutavičius.
„Keliaujantys kalnuose ir neina užkariauti, nugalėti kalnų. Čia greitai suvokiama, kas yra pasaulio valdovas ir pagal kieno taisykles žaidžiama. Kartais dienomis ar net savaitėmis laukiama tinkamo oro kopimui. Būna, kad ir nesulaukia. Kalnai arba įsileidžia, arba ne. Jų nugalėti paprasčiausiai negalima. Ir vis dėlto – taip jau sutvertas pasaulis, kad didingas grožis ir be galo intymūs potyriai slepiasi ten, viršuje…. Kalnuose palikau savo širdį. Ji šąla amžinų ledynų šaltyje, markstosi nuo kaitrios saulės, glaudžiasi už akmenų nuo vėjo. Taip, čia vieta man. Mano vieta”.
Kodėl eini į kalnus? Kas Tave traukia, kai praleidi ten bene visas vasaras?
Nežinau. Patinka, ir tiek. Čia turbūt kaip meilė – žinai, kad myli, bet nežinai, kodėl. Ir net nesistengi sužinoti. Kai jau sakai „myliu, nes…”, galbūt jau išties ir nebemyli. Galbūt tą akimirką, kai atsakysiu sau į šį klausimą, tada ir nustos vilioti kalnai. Nelabai ir bandau, nors norom nenorom kyla tokie klausimai.
Nėra taip, kad kažkoks vienas ar kitas elementas trauktų. Tai visuma – begalinė erdvė, ramybė galvoje, azartas, paprasti dalykai, pavyzdžiui, ryte užsikimšusi nosis ar paleisti viduriai. Jie tampa gerokai svarbesnėmis problemomis nei finansų, ekonomikos krizė ar tuščios kišenės. Ir dar daug daug dalykų. Na, kaip paaiškinti kitam tokius dalykus? Neįmanoma. Net ir tas, kuris šalia eina tuo pačiu takeliu ir šildo šoną palapinėje naktį, atras savo galbūt visai kitų motyvų, paaiškinimų.
Iš kokių kalnų neseniai grįžai?
Grįžau iš Pamyro, Moskvinos stovyklos. Kopėme į J. Korženevskajos (vietiniai vadina Kul – Santalak) ir I. Samani (Komunizmo) viršūnes. Įspūdžiai – įvairūs. Pats kopimas – na, šiaip sau, daug ėjimo, mažai „sexo”. Labai sunki šįmet buvo aklimatizacija. Bet pati atmosfera, žmonės ten buvo jėga. Kažką tokio turi tos aukštuminės bazinės stovyklos.
Kas sunkiausia kalnuose?
Sunkiausia kalnuose… Turbūt viskas sunku. Nors šiaip tai man sunkiausia prisiversti eiti ryte arba išeiti į viršūnės šturmą – tada nesąmoningai ieškau priežasčių, pvz., blogas oras, kad galėčiau pateisinti, kodėl nereikia eiti. Bet išeini ir eini, lipi ir užlipi, ir nusileidi. Va, galbūt sunkiausia yra tai, kad lipdamas jau turi galvoti ir apie nusileidimą. Kartais tos mintys būna sunkios ir aptemdo patį viršūnės pasiekimo džiaugsmą.
Kokie pirmieji buvo Tavo kalnai?
Buvo labai sunkūs – buvau pasiruošęs fiziškai, bet ne psichologiškai, nešiau daug nereikalingų ir sunkių daiktų. Bet gražūs ir įspūdingi. Tian Šanis, Terskei-Alato kalnagūbris, Kizyl-Suu ir Džety Oguz slėniai.
Kas pastūmėjo žygiams į kalnus?
Kalnai turbūt visada šiek tiek žavėjo. Pamenu, kaip prilipau prie autobuso stiklo, kai kelionėje į Prahą pamačiau pirmuosius kalnus, kurie labiau buvo didelės kalvos. Arba Švedijoje tokioje vietovėje prie jūros, kuri taip, rodos, ir vadinasi „kalva”, laigiau po uolas ir jaučiausi labai gerai.
Nežinau, kaip atsitiko, kad išėjau į kalnus. Intensyviau į žygius pradėjau keliauti 12 klasėje. Kažkaip natūraliai susidėliojo galvoje, kad žygeivio tikslas – kalnai. Galbūt paveikė ir tuometė draugė, kuri pati labai svaigo nuo kalnų. Nepasakyčiau, kad taip pat svaigti pradėjau, gal šiek tiek iš inercijos pasidaviau į tą pusę.
1998 m. į Tian Šanį važiavome traukiniu iš Maskvos. Kalnai jau matėsi iš Biškeko. Visa kelionė buvo kaip didelis stebuklas, bet kalnai tuo metu dar buvo, na, tik kažkas tokio, kaip atvirukas horizonte. Pirmą dieną į kalnus pakilome tik jau sutemus. Kai sustojome stovyklavietėje, jau po vakarienės gulėjau ant kilimėlio, mačiau žvaigždėtą dangų, įrėmintą uolomis ir smailiosiomis Tian Šanio eglėmis, ir negalėjau patikėti, kad esu kalnuose. Tada tikriausiai ir užsikrėčiau. Na, o kitą dieną prasidėjo sunkumai…
Sunkus buvo žygis ir kai tame pačiame Tian Šanyje ėjau su batais, kurie kiekvieną dieną kojose pratrindavo skyles. Tiesiog buvo bloga jų konstrukcija.
Ko labiausiai pasiilgsti kalnuose?
Gal kartais komforto. Bet tai labai priklauso nuo to, ar kalnų žygyje, ar alpinistinėje ekspedicijoje būni. Paprastai tie norai būna labai žemiški – dažniausiai maistas ir kuo toliau, tuo labiau jie tampa žemiškesni. Iš pradžių pasiilgstu kokių nors ypatingesnių patiekalų, o po to jau seilė tįsta pagalvojus apie kiaušinienę, blynus. O kai namie pasilieka draugė, tuomet jos labai pasiilgstu…
Bet čia tomis akimirkomis, kai sėdi nieko neveikdamas, pavyzdžiui, ilsėdamasis po aklimatizacijos ar pertraukose tarp kopimų. Kai prisireikia kopti, mintimis matuoju kelią, maršrutą, apžiūrinėju akmenėlius ant jo, stengiuosi gudriai galvoti, kaip dėti kojas, kaip kabintis, kur sustoti pailsėti. Įsiveliu į tokį tarsi žaidimą. Tas „veža”, nepalieka jokių kitų minčių. Tiesa, tik tol, kol viskas einasi kaip sviestu patepta. Bet čia jau nukrypau.
Kaip reikia ruoštis žygiui į kalnus?
Kiekvienas ruošiasi savaip, knygų apie tai daug prirašyta. Kai kurie geria, rūko, nesitreniruoja, bet eina kaip žvėrys. Tiesiog apdovanoti yra. Aš stengiuosi ištisus metus bėgioti – ilgesnes distancijas, didindamas greitį. Mankštinuosi, bandau daryti jėgos pratimus, stengiuosi gerai maitintis.
Viskas priklauso nuo to, ką nori pasiekti kalnuose. Ir viskam reikia laiko. Paprastam pasivaikščiojimui, eiliniam nesudėtingam žygiui su protingu svoriu pakanka tik neapkerpėti, nepavirsti „sofos bulve”, paminti dviratį, pabėgioti ristele, pasivaikščioti. Kuo aukščiau, kuo sudėtingiau, tuo intensyviau ir ruoštis reikia.
Ar nesunku kalnuose keliauti dviese? O gal teko vienam kokį žygį atlikti?
Vienas kalnuose – idiotas. Labai atsiprašau, jeigu ką įžeidžiau, bet prisiverčiu taip galvoti. Nors ir pats kartais pagalvoju, kaip gerai būtų vienam, bet supranti, kad tai – visiška nesąmonė, pavojinga. Be to, kalnuose yra gera susigyvenimo su kitais žmonėmis mokykla, o būdamas vienas tik patapsi dar labiau nesugyvenamas.
Dviese keliauti sunku. Bet nekeliauju aš tik dviese – buvo keli įkopimai, kelionės dviese. Tai sunku, nes kai yra bent trys žmonės, kartais gali tiesiog „nusimuilinti”, pabūti vienas. Galų gale keliaujant trise ar keturiese mažiau būna konfliktų – tai irgi susiję su tuo, kad nebūtinai esi „pririštas” prie porininko (-ės). Be to, kai daugiau žmonių lengviau nešti – svoris pasiskirsto.
Kaip save drąsini pačią pavojingiausią, sunkiausią akimirką?
Labai daug ir labai bjauriai keikiuosi. Penkiaaukštėmis tiradomis be perstojo. Kaip koks visiškas padugnė, rusiškais keiksmažodžiais. Rimtai. Neįpratusį gali šokiruoti, bet man tai padeda. Ir dar galvoju, kad niekas nepadės, todėl reikia galvoti ir veikti pačiam, pasikliauti tik savo jėgomis. Nors kažkur kampelyje tikiu, kad viskas bus gerai.
Kaip Tave keičia kalnai?
Galbūt sutvirtina tiek fiziškai, tiek psichologiškai, suteikia ramybės. Va, pastebėjau – po kalnų dar kokį mėnesį būnu atlaidesnis, kantresnis, daugiau šypsausi nepažįstamiems.
Bet išties turbūt ne man reikia į tą klausimą atsakinėti, o mano artimiesiems, draugams.
Kurioziškos situacijos keliaujant su didžiulėmis kuprinėmis iki kalnų? 
Yra buvę, kad nuo Latvijos ir Rusijos sienos teko grįžti iki pat Kauno, nes nežinojau, jog pakeitus pasą reikia perklijuoti vizą. O ir pasų poskyryje nuramino, kad pakaks vežtis abu pasus. Lėktuvas iš Maskvos buvo tos pačios dienos, kai grįžau į Kauną, vakare. Grupė jau buvo Biškeke, o aš – vadas, keliavau atskirai. Ilga istorija, bet, trumpai sakant į Maskva-Biškekas lėktuvą spėjau ir be Rusijos vizos. Gal ir nekoks pavyzdys.
Kalnuose sutikti žmonės, kokie jie?
Labai įvairūs, kaip ir ne kalnuose sutikti. Tiesiog kalnuose su jais gal daugiau pabendrauji, negu šiaip gyvenime būna. Bet tai irgi – vakariečiai labiau individualistai, retai su jais susibendrausi. Rusai, ukrainiečiai – kompanijos žmonės, nuo jų atskirai pasilaikyti nepavyks. Mes, lietuviai, esame kažkur per viduriuką.
Tie, su kuriais eini į kalnus, labiau atsiskleidžia. Būna ir nemalonių, būna ir tokių, su kuriais esi iškart pasiryžęs lipti, eiti.
Ar nesunku adaptuotis čia Lietuvoje, nusileidus nuo kalnų?
Viskas čia labai paprasta po kalnų. Sėdi sau ramus ir nieko. Kitiems galbūt sunkiau adaptuotis prie tokio manęs. Ramiau į viską žvelgiu, ramiau dirbu. O kai nėra karštligiško skubėjimo, visada viskas geriau pavyksta. Galų gale bent jau ramiau reaguoju į nesėkmes – jos tiesiog smulkmenos atrodo.
Koks turi būti kalnietis?
Kalnietis jau koks yra, toks jis ir bus, – su savo keistumais, įpročiais, interesais ir mąstymu. Du kalniečiai kalnuose – dar nebūtinai tie patys interesai ir mąstymas. Gali būti tiek skirtingi, kad vienoje valtyje neišsėdėtų. Esu konservatyvus ir kalniečiais nelaikau tų, kurie užlipa kur nors dėl „pliusiuko”, o po to jau save alpinistais vadina. Čia tik karjeristai. Tikras kalnietis – tai žmogus, kuris myli kalnus. Pradėkime nuo to.
O koks turėtų būti žmogus, kuris nori eiti į kalnus?
Na, jis tiesiog turi norėti eiti į kalnus ir mokėti susitaikyti – su sąlygomis, „pralaimėjimu”, kai reikia nusileisti neįlipus. Bet tai mano ir tik mano nuomonė. Tegu išeina kartą kitą ir pats pamatys, nori ir gali jis ten vaikščioti, ar nei nori, nei gali.
Jeigu norisi tiesiog adrenalino, pripažinimo – rekomenduočiau rinktis sportinius motociklus žiede, nardymą su rykliais, miegojimą su liūtais. Ir adrenalino bus pakankamai, ir minia dūsaus, ir aplinkinių sveikatai ir gyvybei mažiau grėsmės sukels. Juk tokius drąsuolius kartais reikia ir gelbėti, kas kalnuose potencialiai yra pavojinga, žiauriai sunku. Net ir tuomet, kai tik lavoną belieka pargabenti.
Ko niekada nepamiršti pasiimti į kalnus? O iš kalnų?
Kuprinės tai jau tikrai nepamiršiu pasiimti. Ir dar kelių praversiančių daiktų – miegmaišio, batų, akinių, kelnių…. Neturiu talismano. Nuolat tampausi fotoaparatą, bet nesu principingas užsispyrėlis ir kartais galiu jo neimti. Iš kalnų – pačių kalnų, o ne priekalnių ar kelionės į kalnus, dažniausiai parsivežu akmenų. Nerenku aš jų, nekolekcionuoju, tiesiog guli ant palangės, ir tiek.
Kiek sveria kuprinė?
Kuprinė sveria tiek, kiek reikia. Nors aš vis dar manau, kad ji sveria per daug. Dar nepasiekiau to lygio, kad pasiimčiau visko tik tiek arba šiek tiek mažiau, negu reikia. Visada būna truputį (arba gerokai) daugiau, negu reikia. Šis įprotis blogas. Bet ne dėlto, kad labai nemėgčiau sunkiai nešti, – tiesiog apmaudu, kad prisidėjau nereikalingų daiktų arba daiktų, be kurių galėčiau apsieiti, ir apkroviau save, negalėjau greitai judėti.
Esu nešęs ir apie 40 kg svorį, kai teko su savimi pasiimti 20 dienų žygio maistą greta visos įrangos ir aprangos. Tiesa, ištvėrėme tada gal pusdienį. Šiaip didelis kuprinės svoris man nėra vertybė.
Pavojingiausias nutikimas kalnuose? Kaip jų išvengti?
Pernai likome nakvoti sniego urve ant 4,8 km aukščio perėjos be miegmaišių, šilto maisto. Kaip lipome, taip ir „nakvojome”. Dar turėjome pūkines striukes. Maniau, kad bus prastai. Bet tai buvo geriau, nei bandyti leistis temstant, per pūgą, debesyje, nieko nematant. Štai prie ko priveda kontrolinio laiko nepaisymas ir bandymas pasikliauti kitais, svetimais, netyčia sutiktais žmonėmis.
Esu kartą vienas leisdamasis užklydęs ant stačių konglomerato (tai toks suspaustas žvirgždas) šlaitų, kurie baigiasi stačiomis sienomis. Tokiuose šlaituose kojos slysta, akmenys nesilaiko, gali lipti nebent prakrapštydamas kaskart tą žvirgždą taip, kad koją pastatytum. Bandėte kada nors lipti į žvyro krūvą? Kažkas panašaus, tik bjauriau, nes tas žvyras – suspaustas.
Labai blogai galėjo baigtis ir vienas nesaugus žingsnis kylant į Chan Tengrį. Atsisegiau nuo turėklinės virvės ir, žengtelėjęs į šlaito pusę, mėginau praleisti rumunus. Netekau pusiausvyros. O šlaitas ten – status, iki jo papėdės – apie kilometras vertikaliai. Jeigu ne rumunas, sugriebęs už rankos, kažin kaip būčiau susistabdęs. O ledkirtis buvo prie kuprinės.
Kad išvengtum pavojingų situacijų, nereikia būti kvailiu, nekrėsti kvailysčių, sveikai mąstyti, nebandyti iššokti aukščiau bambos, negalvoti „ai, gal kaip nors” ir sveikai bijoti. Bebaimiai alpinistai sau ir kitiems yra pavojingi.
Keisčiausias nutikimas kalnuose?
Nepamenu tokio. Gal dėl to, kad kalnuose nelabai kas stebina. Gali žmonės nustebinti, bet ir tai menkai.
Įdomiausi sutikti žmonės kalnuose?
Neskirstyčiau jų į įdomius ir neįdomius. Visi įdomūs. Tiesiog vieni tampa draugais, kiti ne. Tai galioja ir tiems, kuriuos sutinki ten, ir tiems, kurie keliauja kartu. Kartais išties tarsi iš naujo sutinki tuos žmones, su kuriais keliauji kalnuose. Atsiveria nauji dalykai, savybės, būdas.
Įdomiausia, kai po kažkurio laiko pradedi sutikti tuos pačius žmones visai kituose kalnuose – šįmet daug tokių atvejų buvo. Iš anksto nesitarėme.
Nors vienas nutikimas buvo, kai Fanų kalnuose 2004 m. sutikome tadžiką. Jis priėjo prie mūsų besiilsinčių, atnešė airano kibirą ir „lepioškių”. Orios laikysenos, kiekviena frazė – rytietiškos išminties perlas. O kai pasitikslino, ar Lietuvos futbole dabar geriausias FBK „Kaunas”, nors anksčiau buvo „Žalgiris”, kad prezidentą savo atstatydinome, nesusilaikėme ir paklausėme, iš kur jis taip viską žino. Atsakymas buvo paprastas, bet kiek netikėtas: „Aš esu kūno kultūros mokytojas. Jeigu mokiniai manęs ko nors klausia, turiu jiems atsakyti.”
Kokie kalnai geriausiai tinka pradedančiajam?
Vieni iškart lipa į Everestą, kiti pradeda vaikščioti Tatrų takeliais. Aš labiau būčiau už tai, kad žmogus pradėtų po truputį, susipažintų su kalnais pamažu, paprastame žygyje. Man dėl savaime suprantamų priežasčių optimalūs atrodo Tian Šanio kalnai. Ten yra visko – žalių slėnių, didelių viršūnių, realiai pajuntama, kas tai yra aukštis, ėjimas su kuprine. Atstumai nei per dideli, nei per maži.
Kas ištvermingesni, atsparesni kalnuose – vyrai ar moterys?
Vyrai pajėgesni, o moterys ištvermingesnės psichologiškai, ypač, kai reikia ilgai eiti arba kai nepatogu, lyja. Kažkaip jos sugeba atsiriboti nuo nepatogumų. Techniniuose ruožuose geriau su vyrais. Taip pat ir sudėtingose situacijose man vyriška logika priimtinesnė.
Bet nereikia absoliutinti – tiek tarp vienų, tiek tarp kitų yra labai įvairių žmonių, griaunančių bet kokius stereotipus. Galbūt dar po 10 metų ir pats visai kitaip sakysiu. Gyveni ir mokaisi.
Ką patartumei tam, kuris niekada nebuvo kalnuose, bet labai nori į juos kopti?
Susitaikyti su tuo, kad bus labai labai sunku, taip sunku, kaip niekada nėra buvę. Ne penkias minutes, ne valandą. Labai sunku gali būti visą dieną, gal ir visą savaitę. O kartais bus baisu. Kad reikia būti pasiruošus pasikliauti tik pačiu savimi. Neskubėti „skinti žvaigždžių nuo dangaus”, nes gali žemai kristi. Ir ruoštis fiziškai, grūdinti kantrybę. . Be to, nepamiršti apsidairyti, nes nors ir sunku, baisu, ten labai gražu.
Kodėl nelipai į Izmail Samani (7495m.) viršukalnę?
Lipau. Bet neįlipau. Ties 6500 m stovykla pernakvojęs apsisukau. Iki viršūnės buvo likusi dar viena stovykla 6900 m. aukštyje .
Tiesą sakant, ar lipti į I. Samani viršūnę abejojau jau nusileidęs nuo J. Korženevskajos. Kitą dieną po nusileidimo sėdėjau pievoje (pavadinimas tik sąlyginis, nes tai – lopinėliai žolės ir samanų, per stebuklą atsiradusių 4300 m aukštyje tarp dviejų ledynų) ir galvojau, kaip aš nenoriu lipti į I. Samani. Savaitę ilsėjomės bazinėje stovykloje ir visą savaitę galvojau, ar verta net pradėti lipti. Draugas iš Sankt Peterburgo net patarė išvis nelipti, jeigu nėra didelio noro. Sakė, bus labai sunku.
Vėliau įtikinau save, kad reikia. Galų gale, alternatyva dar 10 dienų sėdėti bazinėje stovykloje ir spardyti akmenis ar užmušinėti laiką Dušanbėje nežavėjo. Nors likus kelioms minutėms iki išėjimo iš bazinės stovyklos guodžiausi šalia buvusiai Astai Komkaitei, kad negeras jausmas kyla pagalvojus apie tą kalną. Bet po to kažkaip pradėjau eiti ir patiko. Antroji diena, kai pakilome nuo maždaug 4500 iki 6000 m buvo apskritai super. Nepaisant to, kad dienos pabaigoje užklupo pūga ir buvo „šiek tiek” vėsoka, ėjosi labai smagiai, o tai prideda azarto.
Trečią kopimo dieną, tiksliau ryte, vos išėjęs, pamaniau: „Kokio velnio aš ten einu?” Buvo pikta ir bjauru – tarsi ir reikia eiti į viršų, nes gal po to gailėsiesi, nes negerai pasiduoti, bet kartu ir visiškai nematai prasmės tame, ką darai. Su tokiomis mintimis lipau dar tą ir kitą dieną. Po to spjoviau.
Be to, naktį ant 6500 m prasidėjo „sąmonės išdaigos” – kaskart prieš pat užmiegant staiga atsirasdavo jausmas, kad kvėpavimas tarsi sulėtėja ir pradeda trūkti oro. Pašokdavau ir pradėdavau giliai kvėpuoti. Po to vėl bandydavau užmigti ir vėl kartodavosi tas pats. Jausmas nelabai koks. Gal kokias penkias valandas šitaip šokinėjau ir kankinau bendražygius. Ryte nusprendžiau leistis.
Sunku prisiversti eiti, kai pati viršūnė nekelia azarto, kai trūksta motyvacijos. Tada labai sunku susidoroti su sunkumais. Man dažnai pats procesas įdomesnis ir labiau motyvuoja už patį įkopimą. O čia procesas nuobodus. Aukštuminiai įkopimai, kai iš esmės reikia tik eiti sniegu, tegu ir stačiu šlaitu, man yra peilis.
Bet sugrįžti ten vis tiek norėčiau – galbūt, kai atsiras motyvacija, arba tapsiu gana kietas, kad galėčiau lipti techniniu maršrutu.
Gal buvai sutikęs sniego žmogų?
Ne, bet pernai Tian Šanyje buvau du kartus sutikęs keistai į mane vėpsančius bulius ant takelio. Visai nejuokinga – abu kartus nusprendžiau, kad nesu toks kietas ir apėjau juos lankstu. Na, gerai, gal ir truputį juokinga – toks juodasis humoras. Pamanai – „velnias, ot tai būtų istorija – eini į kalnus, o tave ant takelio bulius sudoroja”. Po to į karvių bandas labai įtariai žiūrėjau, praeidamas kalbindavau ir dairydavausi greito atsitraukimo kelių.
Tave patys mėgstamiausi kalnai, kur galėtum būti ir būti?
Vienareikšmiai – centrinis Tian Šanis. Tai pirmieji kalnai, o jie visada palieka didžiausią įspūdį. Jau vien dėl to, kad ten kur nors Karakolo apylinkėse pasilypėjus ant viršūnės kiek akys mato – vien snieguoti kalnai. O ir slėniai ten pasakiški. Tiesiog tobula!
Galėtum gyventi kalnuose visą laiką?
Drąsu būtų pasakyti „galėčiau”. Galbūt ne pačiuose kalnuose, o prie jų. Tiesą sakant, pernai buvo tokių slaptų minčių „o gal pasilikti metams Karakole?..” Bet ką daryti, jeigu man Lietuvoje labai patinka?
Tavo draugė neprieštarauja Tavo pavojingiems kopimams?
Draugė irgi myli kalnus. Juk kitaip ir būti turbūt negali? Bet mano kopimai nėra pavojingi. Nemėgstu rizikuoti, esu bailys.
Tavo pavyzdys kalnų alpinizme?
Neturiu pavyzdžių, idealų. Dauguma alpinistų, kalnų žygeivių turi savo keistenybių. Pasiimu kažką iš kiekvieno, nesvarbu – labiau ar mažiau patyrusio. Pamokų sugeba visi duoti, gal net ir patys to nepastebėdami.
Kokie artimiausi kalnai?
Manau, kad Centrinis Kaukazas, Bezengi rajonas. Pasiilgau 1-3 dienų trukmės techninių įkopimų, noriu vėl susitikti su tenykščiais gelbėtojais ir stovyklos darbuotojais, su kuriais jau ir susidraugavęs esu. O ir pigiau kopimas į tokius kalnus kainuoja.
Kitos pramogos, pomėgiai?
Žygiai Lietuvoje, dviračiai, bėgimas, parasparniai. Tiesa, tam jau tikrai pritrūksta laiko, nes konkuruoja su kitais savaitgalio užsiėmimais. O dar ir į tas pačias atostogas pretenduoja ir šiaip kišenę plėšo.
Dar noriu išmokti gerai slidinėti nuo kalnų. Bet, kaip sakiau, esu bailys ir turiu labai lakią fantaziją, todėl gana realistiškai įsivaizduoju, kaip neapetitiškai atrodyčiau, jeigu išsidrėbčiau kur nors trasoje arba įvažiuočiau į medį.
Tavo credo?
Nežinau, daug visokių gudrių posakių galima pasakyti, bet kalnuose galbūt mano būdą ir mąstyseną geriausiai parodo posakis „Geriau šimtą, tūkstantį kartų nusileisti anksčiau, negu vieną kartą apskritai nenusileisti”.
Mėgstamiausias patiekalas kalnuose? Žemumose?
Nesu išrankus, svarbu, kad būtų skanu. Nusileidęs (kadangi dažniausiai tai vyksta V. Azijoje) iškart įninku į alų, plovą, keptos mėsos patiekalus. Grįžęs į Lietuvą valgau cepelinus, picas…
Mėgstamiausias posakis?
Kalnuose visi mano posakiai yra susiję su atsargumu ir neskubėjimu, tarkim, „ramiau eisi, toliau nueisi”. Tiesa, neskubėjimas čia reikštų ne tai, kad reikia viską daryti lėtai, bet ramiai ir kuo greičiau. Kitaip sakant – skubėk ramiai.
Tavo palinkėjimai „Kelionių ir pramogų” skaitytojams ir visiems keliautojams?
Keliaukite saugiai, gerbkite save (tada ir kitus gerbsite) ir būkite kantrūs.
Vytautas Nosevičius
Svarbiausios Pauliaus Jakutavičiaus įkoptos viršūnės:
2006 m. Gestola (Centrinis Kaukazas, 4860 m, 4A klasikinis maršrutas per viršūnę „4310″)
2007 m. Čimtarga (Fanai, 5487 m, 4B rytiniu kontraforsu)
2008 m. Chan Tengris (Tian Šanis, 6995 m (7010 m), 5A, šiaurinė briauna – klasikinis maršrutas iš Šiaurinio Inilčeko pusės)
2009 m. Džigitas (Tian Šanis, 5170 m, 4A klasikinis alpinistinis maršrutas)
2010 m. J. Korženevskajos viršūnė (Centrinis Pamyras, 7105 m, 5A, klasikinis V. Cetlino maršrutas).
Anot Pauliaus, įspūdingiausias žygis – 2005 m. Tian Šanyje, Ak Širako kalnagūbryje (4 s. k., vadovas, 24 dienų ilgio maršrutas).
Iki šiol prisimenamos perėjos – 1998 m. Tian Šanyje Kolpakovskio 2A* ir Armeijskich Turistov – 2B ir 2003 m. Tian Šanyje Archimedo perėja (2A-2B).
Pauliaus Jakutavičiaus žygiai: 
Tian Šanyje būta 5, Centriniame Kaukaze – 4 kartus, Fanuose – 2 kartus, Pamyre, Altajuje ir Alpėse (Chamonix) – po 1 kartą kol kas, Aukštuosiuose Tatruose – gal 3-4 kartus.
Pauliaus Jakutavičiaus prizai:
2005 m. II vieta Lietuvos ir Baltijos šalių alpinizmo ir kalnų turizmo čempionatų kalnų žygių klasėse.
2006 m. I vieta Lietuvos čempionate techninėje klasėje.
2007 m. II vieta techninėje klasėje.
2008 m. I vieta Lietuvos ir Baltijos šalių aukštuminėje klasėje
2009 m. II-III vieta techninėje klasėje.
Nuotraukos Pauliaus Jakutavičiaus
Vytautas Nosevičius
