Kaip išgyventi ir nepalūžti keliautojui įvairiose situacijose pataria išgyvenimo specialistas, kovos menų meistras, nindziucu Lietuvoje pradininkas Zenonas Urbonas.
Šiuolaikiniame amžiuje išgyvenimo įdėją lemia prioritetų paskirstymas.. Jau bemaž nelikę tokių girių, kad dienų dienas keliaudamas nesutiktum jokios gyvasties.
Jei keliauji į dykumas, tai vėl atitinkamai ruošiesi. Neretai išlikimas priklauso nuo to, kaip esi pasirengęs vienam ar kitam dalykui. Tarkim, toks paprasčiausias dalykas kaip vaistinėlė. Ji gali užimti visai nedaug vietos ir tilpti kišenėje. Ši maža smulkmena gali išgelbėti gyvybę. Dėl maisto stygiaus vargiai numirsime šiais laikais. Išsivysčiusiame pasaulyje žmonės dažniau nusigaluoja nuo persivalgymo nei nuo maisto trūkumo. 
Kadaise rusiškas žurnalas „Turist” atliko eksperimentą. 3000 turistinių grupių įvairiausiais pasirinktais maršrutais žygiavo be maisto. Nuo I iki IV kategorijos sunkumo, 7-14d. trukmės. Dalyviai neteko nuo 15 iki 25% savo svorio, bet visi grįžo sveiki ir gyvi. Tai rodo, jog išlikimui maistas nėra toks būtinas. Daug svarbiau šiluma, ir vanduo. Jei esi tinkamai apsirengęs, turi vandens gali tverti ilgai. Gamtoje geriausias būdas prasimaitinti – žvejyba. Visuomet susikonstravęs kokį meškerykotį pasigausi žuvelę, kuri palaikys gyvastį. Visai nesunku, kur nors išsiruošiant į rūbą įsisegti kabliuką, pasiimti valo, kas ekstra atveju padėtų išgyventi. Dažniausiai žmonės žūsta iš baimės ir panikos. Bet kurioje sudėtingoje situacijoje svarbiausia nepasimesti, išlaikyti blaivų protą ir neeikvoti veltui energijos.
Be vandens ir maisto
Be vandens teko išbūti dvi paras. Tai nutiko Karakumuose. Realybė visuomet yra šiek tiek kitokia, nei visi skaitymai bei svarstymai apie tai. Po paros be vandens, esant alinančiam karščiui, siaučiant smėlio audroms buvo jau visai riesta. Bėda ta, jog keliaujant smėlynais labai sunku numatyti atstumus, kontroliuoti judėjimo greitį. Kaip betaupytum vandenį, jį labai sunku sutaupyti. Gerai, jog po kelių parų priėjau kaimelį, kur gavau vandens, kitaip nežinia kaip būtų viskas pasibaigę. Tokiais atvejais labai svarbu taupyti jėgas. Dykumoje maistas (bėgiojančių, šliaužiojančių apstu) ir šiluma neaktualu. Ten visa ko matas – vanduo.
Jei pasiklysi mūsų klimato zonoje, tai svarbiausia šiluma. Maisto visada rasi, belieka tinkamas rūbas, ugnelė pasišildyti. Išsiruošiant tokioms kelionėms geriausia pasiimti ne degtukus, o žiebtuvėlį. Net ir pasibaigus dujoms, jis turės kibirkštį, kas sudarius atitinkamas sąlygas (sausas šienas, drožlės ir t.t.) leis įplieksti ugnį. Planuojant bet kokią ilgesnę kelionę pagrindas tinkamas apsirengimas. Vandens visuomet rasime (jai tai ne dykuma), o be maisto 10 dienų gali laisvai gyventi bet kuris eilinis žmogus. 20 dienų jau sunkiau, bet irgi įmanoma. Pats tai patyriau.
Sunkiausia persilaužti pirmomis dienomis, o po to viskas paprasta. Pradžioje gal kažkiek silpna, bet vėliau visai tai dingsta. Galva šviesi, energijos antplūdis. Susilaikydamas nuo maisto nejaučiau kažkokio diskomforto. Vedžiau kovos menų treniruotes, seminarus, gyvenau įprastą gyvenimą. Trečią, ketvirtą parą organizmas persiorientuoja į vidinę mitybą, viskas ima paprastėti ir lengvėti. Dažnai žmonės to pereinamojo laikotarpio neištveria ir nutraukia iki to. Naudojant vidinius resursus, per parą netenkama iki 500 gr. savo svorio. Jai tarkim jūsų viršsvoris yra 30 kg., tai norint jo atiskratyti, tektų nevalgyti kelis mėnesius. Mes net nenutuokiame kokie mumyse slypi rezervai. Tikslui pasiekti yra du būdai. 100 m. galima įveikti bėgte ir suprakaituoti, o galima labai ramiai nueiti ir net nesušilti. Ir vienu ir kitu atveju darbas bus nuveiktas, rezultatas pasiektas. O ko daugiau reikia..
Paimkime meškerę, o ne žuvį
Buvo toks atvejis, kai taigoje nukrito malūnsparnis ir iš visų skridusių liko gyva tik viena moteriškė. Kiek pajėgė pasiėmė maisto ir iškeliavo visa kita palikdama. Po dviejų mėnesių ją leisgyvę prie savo namelio aptiko medžiotojai. Esminė jos klaida ta, jog ji susigriebė tik valgį. Juk buvo ir meškerių, kitų įrankių. Maistas greitai pasibaigia, o kaip jo išteklius pasipildyti ji nepasirūpino. Svarbiausia bet kokioje situacijoje išlaikyti šviesų protą.
Žygiuose daugiausia energijos suteikia lašiniai. Gabaliukas lašinio, duonos riekelė ir tu gali versti kalnus. Dar savo išgyvenimo rinkinyje turėkite druskos. Beduinas (dykumos gyventojas) išsiruošdamas į kelią gali pamiršti vandenį, bet niekuomet nepamirš druskos. Pastaroji organizme suriša vandenį. Ekstremaliomis sąlygomis jos vis palaižant gali dar ilgai traukti. Taigi, visa tai apibendrinant, išgyvenime svarbiausia: aiškus protas, ramybė, šiluma, vanduo ir tik tuomet maistas.
Vytautas Nosevičius
