Garsus Lietuvos fotografas ir keliautojas Raimondas Puišys kelionėmis ir alpinizmu pradėjo domėtis dar būdamas studentas. Pirmą kartą žiemą iškeliavo į Chibinus (Kolos pusiasalis, Rusija). Sykiu su žygeivių bei alpinistų grupėmis R. Puišys yra buvojęs Tian Šanio, Pamyro, Altajaus, Kaukazo ir Uralo kalnuose ir ne kartą kilęs į jų viršukalnes. Jis yra surengęs per 150 parodų, skirtų kalnams. Už savo nuotraukas
R. Puišys yra pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą. Fotomenininkas į kalnus stengiasi išsiruošti bent kartą per metus. Šiais metais jis keliavo su legenda jau tapusio Algimanto Jucevičiaus grupe po baltųjų vandenų kraštą – paslaptingąjį Altajų.
„Jei neatrandu laiko išvykti į kalnus, visus metus jaučiuosi taip, tarsi ant mano galvos būtų užkrauta plytų krūva ir su ja visur turėčiau vaikštinėti ir miegoti. Manau, nesunku įsivaizduoti tą būklę”, – šypsosi keliautojas.
Kaip ruošiatės kopimui į kalnus, kaip palaikote fizinę formą?
Rytais bėgioju, maudausi žiemą ir vasarą. Jei tik pakelyje pamatau kokį vandens telkinį, būtinai lendu. Labai mėgstu pirtį, be jos man nėra gyvenimo. Pirtyje galiu praleisti pusę dienos – visokiausios procedūros, žolelės, aliejukai, masažai. 
Nesu vegetaras, bet galiu juo būti. Daugelis iš kopiančiųjų į kalnus išpažįsta vegetarizmą, tarp jų ir mūsų vadas Algimantas Jucevičius. Kai kas pašiepia juos, bet jie man netrukdo.
Kodėl einate į kalnus?
Manau, kaip ir daugelis, norinčių save išbandyti, savo jėgas, savo ištvermę, ir, be abejo, patirti kažką naujo. Pradėjus fotografuoti, didžiulė paskata kelionėms buvo fotografija. Kalnuose atrandu labai daug įdomių žmonių, puikios medžiagos savo darbams.
Grįžtu iš kalnų apsivalęs. Ne tik tai pats jaučiu, bet ir visi aplinkiniai pastebi. Kalnai išgrynina žmogų, atjungia kuriam laikui nuo civilizacijos. Išsivalo smegenys, visos kūno ląstelės, mašinų sukauptas švinas
išsivėdina, tampi geresnis, visas blogis aukštai kalnuose iš tavęs išeina ir ištirpsta begalinėse kosmoso platybėse. Manyčiau, kad kalnuose reikia praleisti ne trumpiau kaip tris savaites. Ir kiekvienos kelionės į kalnus metu netenku po 10 kg svorio. Grįžtu namo lieknesnis, žvalesnis ir, aišku, jaunesnis.
Kas svarbiausia kalnuose?
Jei esu pavargęs, galiu ir nekopti į viršukalnę. Nesiekiu rezultatų, kategorijų ir užkariautų viršūnių. Mano tikslas – grožėtis supančia gamta. Visuomet eidamas turiu pakelti galvą, pamatyti dangų, paukštį, plaukiantį debesį, gal kokį įdomų akmenį ar žvėrelį. Turiu viską pastebėti ir užfiksuoti. 
Tad labai nemėgstu lėkimo, rezultatų siekimo, kai tik bėgi, bėgi, prakaitas srūva per veidą ir nieko nematai… Dabar neretai kalnų turizmas, alpinizmas yra išsigimęs, kai žmonės vaikšto po vieną. Nebėra draugystės, savitarpio pagalbos, bendrumo jausmo. O tai labai svarbu. Kalnuose vienas esi labai mažas, tik einant drauge petys į petį galima daugiau nuveikti.
O kas sunkiausia kalnuose?
Galbūt šaltis. Ir kuo toliau, juo labiau. Alkį puikiai ištveriu. Košes valgau tik kalnuose, ten man jos labai skanios.
Patys įsimintiniausi žygiai?
Sunkiausi. Vienareikšmiškai. Lengvi mažiausiai prisimena. Kuo sudėtingesnis, sunkesnis žygis, tuo labiau išlieka atmintyje. O lengvai pasiekiami, lengvai ir pamirštami. Kaip ir viskas šiame gyvenime. Kas iškovota įtempus visas savo pastangas, tas brangiausia. Iš pačių tokių sunkiausių mano kelionių, tai prieš 10 metų buvo Altajus ir dabar Altajus. Tai tikrai reikalaujantys daug ištvermės ir atsidavimo žygiai. Labai permainingas klimatas Altajuje, dideli atstumai reikalauja neįtikėtinos galybės fizinių ir dvasinių jėgų.
Kodėl keliaujate su Algimantu Jucevičiumi?
Jis šventas žmogus. 
Be galo nuoširdus ir kuklus. Nepamainomas žmogus. Labai jį gerbiu. Jis mano Mokytojas. Kalnų Mokytojas, kaip A. Macijauskas – mano fotografijos Mokytojas. Tokių asmenybių pasitaiko vieną kartą per šimtą metų. Jie atsakys į visus klausimus. Algimantas niekada nepasakys, kad „tau, bičiuli, čia ne vieta, eik savo keliais”, jis visus priima ir visiems kaip tik gali stengiasi atskleisti kalnų didingumą ir jų grožį. Jis kiekvieną atjaus ir supras. 
Tai Didis žmogus.
Kiek rizikos kalnuose?
Kai keliauju su Algimantu Jucevičiumi, rizikos ir netikėtumų sumažėja iki minimumo. Tokių vadų kaip jis reta. Algimantas viską apskaičiuoja, puikiai numato į priekį, niekada nepaliks tavęs bėdoje. Jei mato, kad nespėji, tau sunku, sulėtins žingsnį, visą grupę prilaikys, bet nepaliks likimo valiai. Jau daug metų keliauju į kalnus, bet tokio vado kaip jis dar nebuvau sutikęs. Pats vienas negalėčiau keliauti kalnuose, juolab vesti grupės, nes kai tik pabandau kur nors pasukti, tuoj pat prieinu prarają ar patį stačiausią šlaitą. Neturiu nuojautos.
Nesunku į kalnus su kuprine dar temptis ir fotografavimo aparatūrą? Neįpareigoja jau tapusios fotografo pareigos?
Paprastai imu „Canon” fotoaparatą, jis nėra ypač sunkus ar nepatogus. Seniau daug fotografavau juostiniu, tad ir dabar jaučiu didžiulę atsakomybę už kiekvieną mygtuko paspaudimą. Jokiu būdu nepleškinu į visas puses kaip kiti fotografai, 
o stengiuosi kruopščiai pasirinkti, ką noriu užfiksuoti.
Ne tik pradedantys, bet dažnai ir profesionalai pleškina pleškina į visas puses, o kai reikia ką parodyti ar pažiūrėti, nieko nėra. Iš kelių šimtų kadrų tik vienas koks pritinka. Nemėgstu taip. Prisitaikau kaip snaiperis kiekvieną kadrą, kad kiekvienas būtų geras. Veltui „nešaudau”. Labiausiai mėgstu kalnuose fotografuoti žmones.
Kokie žmonės eina į kalnus?
Labai įvairūs, skirtingo amžiaus ir profesijų, bet ne pilki. Itin įdomu su šiais žmonėmis bendrauti, nes jie plataus mąstymo ir įvairių pažiūrų. Jie skiriasi nuo tų, kurie neina į kalnus. Kalnuose negali apgaudinėti nei savęs, nei kitų, tu ten esi toks, koks esi. Kalnai išgrynina ir, jei taip galima sakyti, apnuogina iki pačių sielos gelmių. Kalnuose pakyli nuo buities, 
nuo sumaterialėjusio pasaulio. Ten gali pasikliauti tik savimi, savo ištverme, kantrybe. Ir, be abejo, tikra, sunkumų ir nepriteklių patikrinta draugystė, be kurios neįveiksi kalnų.
Kas Jums kelia didžiausią nerimą?
Mane kaip menininką ir keliautoją labai žeidžia daiktų kultas, vartojimo manija. Labai išsikerojęs savanaudiškumas, egoizmas, į viską žvelgiama per „Kiek aš už tai gausiu?…” prizmę…
Kai sunku, apie ką mąstote?
Baisiau už mirtį vis tiek nebus.
Kada artimiausiu metu vyksite į kalnus?
Žiūrėsiu, ką vadas Algimantas Jucevičius pasakys. Kitais metais ketinama kopti į Pamyrą.
Esu jau buvęs Pamyre ir labai norėčiau dar kartą ten sugrįžti. Labai nuostabūs žmonės pamyriečiai, gražūs miesteliai, kaimai.
Kurie kalnai gražiausi?
Visi jie savaip gražūs. 
Kalnai kaip ir moterys – nėra negražių. Gal tie, kuriuose dar nebuvau?
Ko labiausiai išsiilgstate kalnuose?
Artimųjų, šeimos, žmonos.
Žmona neprieštarauja Jūsų kelionėms į kalnus….?
Niekada. Jei taip darytų, būtų ne mano žmogus, su ja negyvenčiau. Kalnai – šventa. Apie tai tiesiog nediskutuojame.
Jūsų pagrindinis užsiėmimas šiuo metu?
Fotografija, kelionės, kaimo turizmo sodyba „Šaltupys” (esu jos savininkas) – labai visus kviečiu užsukti. Galima rengti įvairiausius vakarėlius, gimtadienius, sueigas, vestuves, šventes, sukaktuves, konferencijas ir pan. 
Įrengtos mini krepšinio, futbolo bei tinklinio aikštelės. Sodyboje nenuobodžiaus ir vaikai – jų laukia smėlio dėžės, sūpynės bei daug erdvės vaikiškiems žaidimams. 
Trijuose pastatuose įrengtos pokylių salės (viena jų 300 vietų), miegamosios vietos, pirtis ir kubilas maudynėms. Sodyboje įrengtame klojimo teatre („fotografijų galeroje”) rengiamos kelionių fotografijų parodos. Kasmet vyksta teatrų festivaliai, koncertai, dainuojamosios poezijos – bardų pasirodymai, vaikų stovyklos. Taip pat organizuojami Lietuvos ir Baltijos šalių alpinizmo ir kalnų turizmo čempionatų uždarymo renginiai „Balticum”.
Dėkui už pokalbį.
Vytautas Nosevičius
Nuotraukos Raimondo Puišio
