Vygantas VareikisŽydų tauta niekada nelaikė savęs Artimųjų Rytų dalimi. Anot vieno anekdoto, kai Viešpats paklausė Mozės, kur jis norėtų nuvesti savo tautą, Mozė, kuris smarkiai mikčiojo, norėjo į Kanadą. Jis atsakė: „Ka… Kaan… Kaaaan…” „Na, Kananas, tai Kananas”, – sutiko Viešpats. Tai geriausiai paaiškina, kodėl trečdalyje Pažadėtosios žemės teritorijos niekas negali augti, joje nėra naftos ir naudingųjų iškasenų, kaip ir nėra draugiškų kaimynų. Izraeliečiai nori jaustis amerikiečiais arba bent jau europiečiais. Bet Jeruzalė yra kitokia.
Šventasis žydų, musulmonų, krikščionių miestas – pilnas religinio jausmingumo, kuriame tradicijų laikomasi net tada, jeigu jos ir prieštarautų moderniam ritmui. Daugiau kaip 3300 metų Jeruzalė buvo žydų sostinė, vieta, kurią pasirinko Dievas. Tai Viešpaties namai. Kai kalbama apie dangaus vartus, turime omenyje ją. Pragaras, minimas Biblijoje, – Hinomas, taip pat čia – už senojo miesto sienų.
Prieškario keliautojas Antanas Poška šiuo miestu žavėjosi: „Nuostabus miestas ta Jeruzalė. Net jeigu jis ir neturėtų religinės vertės, vis tiek būtų vertas aplankyti. Gatvės – tikri labirintai. Tai vienintelis miestas pasaulyje, kuris tokiomis nenatūraliomis sąlygomis tūkstantmečiais augo, klestėjo, traukė iš viso pasaulio turtus, žmones, ir čiulpdamas tos gyvybės syvus, tapo įdomiausiu miestu pasaulyje”.
Politika ir istorija
Iki praeitų metų žydų gyvenvietėse Gazoje gyveno 8 tūkst. žydų naujakurių ir apie 1,4 mln. palestiniečių, kurių vidutinis uždarbis siekia vos 2 dolerius, o nedarbas šiandien siekia daugiau negu 70 %. Buvęs Izraelio premjeras Arielis Šaronas, dabar ištiktas gilios komos, įsakė pradėti naujakurių gyvenviečių iškeldinimą, nepaisant to, kad viena iš žydų micvų (prievolių) yra Yishuv Eretz Yisrael – gausinti Izraelio žemę. 1994 m. Palestinos autonomijai buvo atiduota 85 proc. Gazos ir 40 procentų Judėjos ir šiaurinės Samarijos dalis. Prasidėjo istorinis žydų atsitraukimas…
A. Šarono planui pasitraukti iš Gazos prieštaravo oranžinė protestuotojų minia. Religingi žydai aiškina, kad Gaza yra Izraelio dalis, kurią Dievas suteikė žydų tautai, o joje, kaip guš Katif (Šventoji žemė), turi būti atliekamos visos micvos, tarp jų ir žemės ūkio. Šventumas ir teisė į šitą žemę buvo suteikta Jozulės laikais, tad žydai Gazoje privalo laikytis visų žemės ūkio micvų, o ši žemė priklauso žydų tautai. Ir arabų, ir žydų tautos stengiasi įrodyti turinčios teisę į Šventąją žemę ir į Jeruzalę. Arabams argumentai apie žydišką Jeruzalės kilmę yra religinis mitas, siekiantis pateisinti okupaciją ir kolonizaciją. Anot jų, žydų archeologai stengiasi rasti ryšį ten, kur randa biblinį motyvą. Istorikės Hani Nureldin žodžiais: „Jie turi sagą ir ant šios sagos siuva kostiumą”. Tuo tarpu Izraelio archeologė Eilijat Mazar teigia, kad arabiškoje rytinėje Jeruzalėje yra rastos X a. pr. Kr. karaliaus Dovydo rūmų liekanos, paminėtos Jeremijo knygoje.
Morijos kalnas
Įėjimas į Uolos šventyklą ant Morijos kalno, kuriame dar stovi ir Al Aksos mečetė, yra ribojamas. Ne musulmonai įleidžiami tik per vienus vartus šalia Raudų sienos ir tik porą valandų per dieną. Vyriausiasis Izraelio rabinatas yra paskelbęs „Karet”, t. y. draudimą žydams užlipti ant Morijos kalno, kuriame buvo sukurtas Adomas ir Abraomas vos nepaaukojo savo pirmagimio Izaoko. Ten stovėjusi Saliamono šventykla, kurios yra likusi tik Raudų, arba Vakarinė, siena, prie kurios meldžiasi žydai, buvo sugriauta romėnų laikais, o statant šventyklą Dievas buvo numatęs dangaus vartus – specialias vietas, per kurias jis galėtų tiesiogiai bendrauti su žeme.
Jeruzalė yra vieta, kur fizinis ir dvasinis pradai susilieja. Biblijoje ši vieta pavadinta „Jokūbo kopėčiomis” – kopėčiomis tarp žemės ir dangaus, kurias susapnavo Jokūbas. Po šventyklos sugriovimo ir perstatymo niekas nežino, kur jos tiksliai yra. Tad, kad netyčia neužliptum ant šios vietos, šiandien rabinai draudžia lipti į Morijos kalną. Bet ne žydams, reikia manyti, neuždrausta.
Parduotuvėse prie Raudų sienos parduodamos medinės Saliamono šventyklos kopijos, o reklaminis užrašas skelbia: „Trečiosios šventyklos kopija. Pirkite dabar, kol šventykla neatstatyta ir kainos neišaugo”.
Ant Alyvų kalno
M. Radvila-Našlaitėlis, keliavęs į Jeruzalę 1583 m., rašė, kad Alyvų kalno viršūnės, kur Kristus žengė į dangų, o turkai čia buvo pastatę mečetę, viduryje yra uola su Kristaus kojos pėdsaku, kurį jis paliko žengdamas į dangų. Krikščioniui M. Radvilai-Našlaitėliui nebuvo leista įžengti toliau negu koplyčios tarpduris.
Mums pavyko labiau. Už įėjimą į Dangun ėmimo mečetę, kurioje yra stebuklingai suformuoti Kristaus pėdų atspaudai, reikia sumokėti 5 šekelius.
Kryžiuočiai atstatė koplyčią su arka šioje vietoje, bet 1187 m. po Saladino nukariavimo ji vėl buvo sugriauta. Jau turkai ją perdarė į islamišką šventyklą, o arkos buvo nuverstos.
Šiandien Jeruzalė yra atvira visiems. Netoliese yra šv. Pelagėjos, anot Senojo testamento, pranašės Huldah, o arabų – šventosios Rabai el Adavija, kapo vieta.
Ant Alyvų kalno ir jo prieigose yra daugybė lankytinų vietų. Čia ir Pater noster bažnyčia, kurios sienose išrašyta „Tėve mūsų” malda visomis kalbomis. Tai vieta, kur Kristus išmokė pranašus kalbėti šią maldą. Čia ir Dominus flevit koplyčia – vieta, iš kur Kristus, pažvelgęs į Jeruzalę, pravirko suvokdamas, kas jos laukia. Alyvų kalno papėdėje 1924 m. dvylikos valstybių lėšomis buvo pastatyta Visų tautų bažnyčia. Čia ir Getsemanės sodai, kur Kristus meldėsi paskutinį vakarą, buvo pagautas ir išduotas. Čia dar auga tuos laikus menantys alyvmedžiai. Jie aptverti tvora, nes piligrimai seniai juos būtų išnešioję po lapelį.
Pakilus į viršų, pasukus pro stačiatikių Šv. Mergelės Marijos cerkvę, gali pamatyti seniausias ir didžiausias pasaulyje žydų kapines. Gulintys čia prisikels pirmieji, kai ateis Mesijas.
Mea Šarimas
Mea Šarimo kvartale gali pajusti kito, egzistavusio prieš kelis šimtmečius, gyvenimo pojūtį. Šiame rajone vaikšto juodai apsirengę barzdoti vyrai haredi. Jie vedasi mažus vaikus su peisais ir kipomis, aprengtus vienodais drabužiais. Ir tik gyvos, smalsios akys nužvelgia negausius turistus.
Parduotuvėse parduodami beveik vien juodos spalvos drabužiai, kepurės ir skrybėlės, diržai ir balti marškiniai, kai kurie kainuojantys kelis šimtus dolerių. Du haredi ilgomis barzdomis ir šalmais važiuoja motoroleriu.
Knygynuose gausu religinių knygų ir atvirukų su žymių Rytų Europos rabinų nuotraukomis. Keista, nes judaizmas, kaip ir islamas, draudžia vaizduoti žmones. Bet barzdotų rabinų nuotraukų draudimas, matyt, neliečia.
Apsauginiai budi centrinėse stotelėse ir stebi minią, nes teroro pavojus šalyje jaučiamas visada. Matyt, ne veltui suvenyrų parduotuvėse turistus sveikina užrašai: „Welcome brave tourists”, „Special offers for brave tourists”.
Šabas ir košeris
Žodis „šabas” yra kilęs iš veiksmažodžio, reiškiančio „nutraukti bet kokią fizinę veiklą”, tačiau dauguma izraeliečių tą dieną tvarkosi namie arba keliauja su vaikais, o tai jau fizinis darbas.
Jeruzalės Mea Šarimo rajone, kuriame gyvena ultraortodoksai, šabas prasideda penktadienio vakarą, nusileidus saulei, ir pasibaigia šeštadienio vakare. Šeštadienį šiame rajone nevažinėja jokios transporto priemonės, o į sinagogą žmonės traukia, apsirengę šabo drabužiais. Ortodoksams žydams tą dieną draudžiama kalbėti telefonu, kurti ugnį, skalbti, įjungti elektrą. „Jerusalem Gold” viešbučio liftas šabo dieną dirbo ištisai. Jis sustodavo ir durys automatiškai atsidarydavo kiekviename aukšte. Šabo dieną kompiuteriai įjungia šviesą namuose, o automatika pašildo penktadienį paruoštą maistą. Jau atsirado prietaisų, kurie reaguoja į balso komandas. Šabo dieną negalima atlikti piniginių operacijų, tad, kol šabas nepasibaigs, neveikia ir bankomatai, bankai ir kitos įstaigos.
Hebrajų kalba žodis „košeris” reiškia „teisingas, geras”. Nuostatai apie košerinį, t. y. teisingą, maistą buvo aprašyti Senajame testamente. Galima valgyti gyvūnų, kurie atrajoja ir kurių kanopos yra skeltos, mėsą (tinka jautiena, o kiauliena ir triušiena – ne). Galima valgyti ir vištieną, o žuvis tik tas, kurios turi pelekus ir žvynus. Vadinasi, unguriai ir jūrų gėrybės tabu. Revoliuciniai pokyčiai genetikoje gali paversti netinkamus gyvulius ir augalus į košerinius. Rabinai patys nežino visų atsakymų.
Izraelitams sunku pasakyti, koks yra jų nacionalinis patiekalas. Šimtmečiais žydų diaspora, pasipildanti imigrantais, atneša vis ką nors nauja. Jų virtuvei įtakos turi Šiaurės Afrika ir Artimieji Rytai. Populiarūs ragu iš mėsos ir pupelių arba žirnių, kurie kepami ant aliejaus ir suminkomi į rutulėlius. Paskui rutuliukai dedami į pitos įdarus. Taip gaminama falafelė.
Būdami Izraelyje, neužsisakykite salotų, jeigu tikrai nesate alkanas. Jei vis dėlto užsisakysite, jums bus atnešta pilna lėkštė kopūstų, morkų, kukurūzų, raudonųjų pipirų su kiaušiniais ir majonezu, o visa tai dar bus užpilta alyvuogių aliejumi. Prie salotų dar bus patiekta baltos duonos su sviestu, o kartais ir keptų bulvių.
Poilsis prie vandens
Viduržemio jūros pakrantėse vasara ilga ir karšta, tad žmonės, nepaisydami gydytojų perspėjimų, nugula visus pakrantės pliažus ir stengiasi įdegti. Įdegis Izraelyje yra sėkmės ir sveikatos simbolis.
Religingiems žydams yra skirti atskiri pliažai, šalia kurių lentelėse parašyta: „Vyrai įleidžiami sekmadieniais, antradieniais ir ketvirtadieniais. Moterys – pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais. Būkite visiškai apsirengę”.
Mozė per Jordano žemupį žvelgė į Pažadėtąją žemę, Jėzus Kristus buvo krikštytas prie Jordano, bet šiandien šiai upei gresia išnykimas, nes prie jos ištakų, prie Galilėjos ežero, Izraelis pastatė dambą, kad teritorija būtų aprūpinta vandeniu, tad į upę gali patekti labai nedaug vandens. Jordanas senka.
Prie Negyvosios jūros (seniau vadintos Asfalto jūra) galima nuvykti iš žydiškos Vakarų Jeruzalės stoties už maždaug 45 šekelius. Vairuotojai, vežantys aukštais skardžiais į žemiausią pasaulio vietą, važinėja greitai ir drąsiai. Vairavimo kultūra Izraelyje panaši kaip ir kitose Artimųjų Rytų šalyse. Jūra telkšo toje vietoje, kur už nuodėmes, kad būtų įvykdytas dangaus teisingumas, Viešpats sudegino Sodomą ir Gomorą. Istorikas Juozapas Flavijus prieš 2000 metų aprašė, o M. Radvila-Našlaitėlis po pusantro tūkstančio metų patvirtino, kad ši jūra tris kartus per dieną keičia spalvą: ryte būna juosva, vidurdienį per karščius – mėlyna, o prieš saulėlydį – rausva. Niekas nepasikeitė ir dabar.
Bendras pliažas Ein Gedi atidarytas nuo dešimtos valandos ryto iki ketvirtos valandos vakaro. Už įėjimą į kitus pliažus, tarp jų ir su gydomosiomis purvo voniomis, reikia mokėti. Jie yra aptverti tvoromis. Prie Negyvosios jūros galima prisirinkti nemažai druskos gabalų. Druska nuklotas ir jūros dugnas. Jordanijos krantas matyti plika akimi. Jei bandysi plaukti, gelbėtojai iškart sudrausmins, kad neprisitaškytum vandens į akis ir nenuplauktum į svetimą teritoriją. Vandenyje mirkti rekomenduojama 20 minučių.
Kelionė į Betliejų
Po rytinę Jeruzalę ir palestiniečių teritoriją nerekomenduojama keliauti vienoms moterims. Vyrai Rytuose jaučia savo vertę labiau negu Europoje. Arabai moka vertinti moterų ir žirgų grožį.
Arabas pardavėjas Jeruzalės senamiestyje klausia manęs, ar abi moterys, kurias lydžiu, yra mano žmonos. Atsakau teigiamai. „Laimingas ir stiprus vyras”, – pažymi pardavėjas. Greičiausiai jis šaiposi, bet Rytuose dėl nieko negali būti tikras. Kai ateina laikas mokėti, atsiverčiu piniginę su dukros nuotrauka ir pardavėjas paklausia, ar čia taip pat mano žmona. Atsakau, jog čia mano dukra. Arabas nusivylęs – dvi žmonos ir tik viena dukra.
Žydų taksistas, turintis leidimą įvažiuoti į Palestinos autonomiją, už kelionę į Betliejų prašo 25 dolerių nuo kiekvieno (dabar turbūt prašytų daugiau). Tuo tarpu perpildytoje rytinėje Jeruzalės stotyje paslaugus vyras parodo autobusą, vykstantį į Betliejų vos už penkis šekelius. Iš Izraelio vykstantys autobusai neturi teisės įvažiuoti į Palestinos autonomiją, o Palestinos transportas negali įvažiuoti į Izraelio teritoriją be specialių leidimų. Tad kelionę baigiame taksi sumokėję dar už penkis šekelius. Prie Kristaus gimimo bažnyčios palestiniečių turizmo policininkas į registracijos knygą užsirašo, iš kur mes atvykome, ir pažymi, kad Lietuvos turistų seniai būta.
Išties palestiniečių valstybė yra užblokuota, tarsi gete, tačiau žmonės paslaugūs ir mandagūs. Stebina, jog dauguma, net pagyvenusių žmonių, kalba angliškai.
Grįžtant iš Palestinos, taksi dar už penkis šekelius nuveža iki check-point ir savo akimis galime pamatyti sieną, kuri skiria abi valstybes.
Prie perėjimo punkto stovi įspūdingo stoto Izraelio kareivis ir tikrina arabų dokumentus. Siena – gal kokių 7 metrų aukščio betoninė plokštė, aprašinėta grafičiais: „American money – Palestinian blood”, „America paids – Israel build”. Su manimi važiavusios moterys fotografuojasi su Izraelio kareiviais. Palestiniečių policininkai pradeda šaukti, kad irgi nori nusifotografuoti. Patenkintos lieka abi pusės.
Išėjęs už tikrinimo punktų, matau dar du juodaodžius su treningais, Izraelio kareivius, nuobodžiaujančius pakelės paunksmėje. Čia pat stovintis mikroautobusas (už 3,5 šekelio) nuveža mus iki Damasko vartų, esančių Jeruzalėje.
Saugumas
Pažadėtoje žemėje visada buvo daug ginkluotų žmonių. Turkų laikais šalyje keliauti be palydos būdavo neįmanoma. Izraelyje padaroma mažai nusikaltimų, o sunkių beveik nepasitaiko. Palestinos autonomijoje, o ypač šalia pabėgėlių stovyklų, gali būti pavojinga.
Izraelio kariuomenėje moterys tarnauja pusantrų metų, vyrai – trejus. Visi vyrai iki 45 metų kartą per metus turi lankyti mėnesio trukmės zborus – karinius treniruočių kursus. Visi vyrai yra kareiviai, turintys vienuolikos mėnesių atostogas.
Gatvėse nestebina gausybė civilių ginkluotų žmonių – kareivių su ginklais, jaunų, žavių merginų su automatais. Dvi simpatiškos merginos įsėda į autobusą, užkiša už rankenėlių prieš save savo automatinius ginklus ir ramiai sau snaudžia. Miesto centre civilis vyras vaikšto atvirai pasikabinęs prie šono dėkle pistoletą, kitas – nešasi automatą; matau, kaip kareivai du kartus patikrina jauno arabo dokumentus tarp Damasko ir Naujųjų vartų. Visur saugu…
