Ona Nosevičienė
Nuotrauko iš asmeninio archyvo
Ką veikti, kai turime daug laiko, ypač švenčių ar atostogų metu? Žvėrinčius yra ta vieta, kur kasmet atvyksta vis daugiau žmonių ne tik po mišką pasivaikščioti, su gyvūnais susipažinti, bet ir nurimti viduje, tarsi susirinkti save iš naujo, jei kažkas viduje ima klibėti. Čia verta atvykti vien pabendrauti su Žvėrinčiaus siela Petru Dabrišiumi. Artėjant metų virsmui ir mes apsilankėme Žvėrinčiuje.
Naujieji gyventojai – stumbrai
Žvėrinčius yra jau daug kam žinoma teritorija Telšių miškų urėdijoje, kur didžiuliuose aptvaruose gyvena įvairūs Lietuvos miškų žvėrys. Dalis jų yra įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Tik čia galime pamatyti lūšį ir vilką, kuriuos paprastai miške išvysti labai retai kam nusišypso laimė. Nebent tuo pasidžiaugti gali gamtininkas Selemonas Paltanavičius. Muflonai, stirnos, danieliai, tarpanai, taurieji elniai, didysis apuokas… Tik šernų kriuksėjimo jau nesigirdi, nes afrikinis maras juos išbaidė.
Rudenį Žvėrinčius šventė naujų gyventojų pribuvimą. Didžiuliuose aptvaruose įsikūrė jauniklių stumbrų pora. Šie didžiausi Lietuvos žolėdžiai gyvūnai atkeliavo iš Pašilių stumbryno, esančio Panevėžio rajone. LDK laikus menantys girių milžinai dabartinėje Lietuvos teritorijoje ankštokai jaučiasi laukinėje gamtoje. Tik išlindę iš miško, kurių masyvai nėra dideli gyvūnų bandai, jie tiesiai pataiko į ūkininkų pasėlių laukus, už kurių suniokojimą kasmet nemažas sumas ūkininkams pakloja Aplinkos ministerija. Spėriai jie nyko po Pirmojo pasaulinio karo. 1923 m. buvo konstatuota, kad laisvėje belikę tik 25 stumbrai, ir tada imtasi juos atkurti. 2000 m. Europoje iš 12 likusių rūšių atstovų buvo atkurta 3000 gyvūnų. Šiuo metu Lietuvoje laisvėje gyvena apie 180 stumbrų ir apie 20 jų – voljeruose. Kasmet banda pagausėja 40 jauniklių, tad dalis jų bus apgyvendinti Dzūkijos aptvaruose, o vėliau dalis bus paleisti į laisvę.
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius stumbrą apibūdina kaip jautrų žvėrį, kuris lengvai įveikia 1,5 metro tvorą, o sutiktas miške tyliai pasišalina. Paprasčiau stumbrus, kaip ir kitus žvėris, apžiūrėti Žvėrinčiaus aptvaruose. Čia jie gyvena sanatorijos sąlygomis – ėdalo patiems ieškoti nereikia.
Iki šiol pats populiariausias Žvėrinčiaus gyventojas buvo meškinas Timofėjus, atkeliavęs iš Rusijos cirko. Jis, kaip pasakoja šeimininkas, daug metų mynė dviratį Rusijos cirke, o kai jį sulaužė, tada Timofėjų išmetė iš cirko. Lietuvoje paskutinis lokys nušautas 1883 m. Meškinas Timofėjus gyvena aptvare, turi pavėsinę su guoliu, bet beveik neužmiega žiemą, nes nuolat aplink krebžda daug smalsuolių, o jo tarnas medinčius Petras Dabrišius negaili medaus šleivakojo energijai palaikyti. Iš 100 eigulio laikomų avilių nemaža dalis medaus atitenka šiam smaližiui.
Smagu stebėti, kaip meška laižo medų. 3 litrus sudoroja neužsigerdamas. Tai nepaprastų pojūčių gyvūnas, kaip ir dauguma kitų. Meška už 200 kilometrų jaučia kitą mešką, jaučia mirtį, kai ją ruošiamasi nušauti. Čia nejučiom prisimenu iš vaikystės pasaką, kaip vaikas, sutikęs lokį, krito ir apsimetė negyvas. Rudasis jį apuostė ir nuėjo savo keliais. Ir, pasirodo, tai tikra teisybė, nes kito kelio, kaip tiktai apsimesti negyvam jį sutikus, išlikti nėra. Daugelis gyvūnų taip elgiasi, kad išliktų, nes meškinas sotinasi tik papuvusia mėsa. Įeiti ir išeiti pas ją reikia priekiu, išduoda bendravimo paslaptis medinčius. Daugiau kaip 4 kilometrų ilgio pasivaikščiojimo taku miname tarp aptvarų, klausydamiesi, dairydamiesi ir nepajuntame, kaip Žvėrinčius nusineša dieną. Vienos čia mažai, jei nori daugiau garsų, daugiau įspūdžių. Ateityje čia planuojama įkurdinti po keletą visų Lietuvos miškų gyvūnų, kad lankytojai su jais galėtų susipažinti.
Išskirtiniai pojūčiai šalia žvėrių
Į Žvėrinčių atvažiuoja moksleiviai su mokytojais, taip pat žmonės, ieškantys išskirtinių pojūčių. Atkeliauja čia ir Sibiro šamanų, ir įvairių keistuolių pasisemti energijos ir adrenalino. Lankosi šeimos ir pavieniai asmenys, mėgstantys gamtą ir norintys ją pažinti. Pasivaikščiojęs, pabuvęs kelias dienas nurimsta net didžiausias suirzėlis, ateina vidinė ramybė.
Žvėrinčiuje žmonės patiria ir ekstremalių pojūčių. Kam gyvenimas atrodo nieko vertas, apnikusi depresija dėl skolų bankams ar pradėta skyrybų byla, pasiūloma naktį praleisti namelyje be dugno vilkų aptvare. Būna, kad ta būsena, išgirdus pratisą vilkų kaukimą, nakties šešėlius aplink vilkų apsuptyje, žmogų grąžina į suvokimą, kas iš tikrųjų jam svarbiausia gyvenime. Neužsidaryk savyje, neužsisklęsk, jei sunku – rėkia socialinės reklamos. Viena iš tų vietų, tarsi perjungiančių smegenų mygtuką, yra Žvėrinčius, tuo įsitikinęs Petras Dabrišius.
Kartais užtenka vien pabendrauti su šiuo žmogumi, kad pabustum. Petras sako, kad šiais laikais žmonės eina iš proto dėl nieko, nes neranda laiko pabūti vienatvėje, tyloje, neieško savęs. Ir čia Petras Dabrišius prisimena savo istoriją.
Į Laukstėnų kaimą, Telšių rajone, jis atvyko iš Prienų rajono, kur gyveno prie šaltinio. O jo prosenelis į tą vietą atvyko iš Prūsijos. Esame vanduo ir, kad neužpelkėtume, turime judėti. Giminėje visi buvo bitininkai, medžiotojai iš prigimties. Jis čia turi 100 avilių. „Atvažiavau vienai žiemai, o čia jau 20 metų. Jei nebūčiau atvykęs, nežinau, kur ką būčiau veikęs.
Pakeisti aplinką yra gerai, – įsitikinęs Petras ir rekomenduoja visiems, jei nesiseka darbai ar neateina minčių į galvą, kuo užsiimti, pakeisti aplinką, kuri suteiktų tarsi antrą kvėpavimą. Į šią vietovę netyčia užklydo medžiodamas žiemą, rado aplūžusią trobą miškų platybėse ir suprato, kad norėtų čia kurtis. „Kai atėjau čia gyventi, niekam nebuvo suprantama, kad auginsiu vilkus. Šis gyvūnas yra labai protingas, tūkstančius metų gyvena tuo pačiu ritmu. Ir išliko nepakitę, viską vieni kitiems perduodantys mintimis. Jei maitinanti vilkė žūsta, kitai, ėmus maitinti jos vaikus, atsiranda pieno ir juos užaugina visa giminė. Ir liko tik patys išmintingiausi, nes kvailesnius medžiotojai jau iššaudė“, – niekada nepraranda šmaikštumo Petras, kuris Žvėrinčiuje įgyvendina savo ir urėdijos sumanytas idėjas.
Naktis vilkų draugijoje
Per du dešimtmečius jis matė visko: ir žvėrių visokių, ir žmonių. Pasak jo, žmogus pastaruoju metu sparčiai kinta. Kuo daugiau technologijų, tuo jis labiau nyksta, praranda ryšį su aplinka ir gamta.
Petras Dabrišius 7 metus vienas išgyveno Altajaus kalnuose. Apie savo gyvenimą tenai, dvasines ir emocines patirtis yra išleidęs knygą. Gyvendamas vienas kalnuose jis iš arti pažino gamtos pasaulį ir ypač gyvūnus, išsiugdė jautrius pojūčius aplinkai. Kai pirmąkart apsilankė čia, kur dabar gyvena, jis pajuto, kad ši vieta yra ypatinga. Šiandien jai dar daugiau stiprybės prideda ir žvėrių gausa vienoje vietoje. Žmonės, ilgiau pabuvę Žvėrinčiuje, daug ką ima suprasti kitaip. 1905 m. gimęs šių vietų žmogus pasakojo, kad čia visais laikais rinkdavosi žmonės, yra buvusi Perkūno šventykla.
Prieš penkerius metus buvo atvažiavusi menininkė Aleksandra iš Talino. Ji susapnavo šią vietovę, vilkus, sėdo ant motociklo ir nesustodama atlėkė. Čia atrado įkvėpimo šaltinį. Kiek pabuvusi išvyko, o po penkerių metų, šį rudenį, ji vėl sugrįžo, kartu su naujakuriais stumbrais.
Petras sako, kad ypač prislėgtų minčių čia greitai atsikrato moterys. Jas nuostabiai veikia buvimas vilkų draugijoje. Tai išskirtinė terapija ir atrakcija, įsitikinęs Žvėrinčiaus šeimininkas. Būna, kad atvažiuoja žmogus ir sako: noriu pas vilkus. Ir kuo toliau, tuo tokių daugiau. Stirna uždaryta mažam aptvare išprotėja. Matyt, ir žmogų labai savotiškai veikia šiuolaikinis gyvenimas. Gaila, šiuo metu vilkų Žvėrinčiuje nebelikę…. Bet kitąmet Petras turi vilčių juos vėl susigrąžinti.
Kai žiūri, bet nemato
Kiti atvyksta vien su šeimininku pabendrauti, įvairiuose renginiuose padalyvauti, pabūti sibiriečių šamanų aplinkoje. Žvėrinčiuje yra jų palikti būgnai, pagaminti iš natūralaus žvėries kailio be druskos. Klausantis būgno garsų, įeinama į transo būseną. Būgno garsas kinta priklausomai nuo saulės ar ugnies poveikio. Jei būgno garsų vibracijos sutampa su žmogaus vibracijomis, tada iš pasąmonės ima kilti įvairūs dalykai, kurie šiaip žmogui atrodo nesvarbūs, o, pasirodo, kad labai svarbūs. Tarsi rentgenas vibracijos persmelkia kūną, pranešdamos apie visas jame tūnančias ligas. Žmogus turi vidinį kokių 300 metų savo istorijos žinojimą ir tuo metu ji išnyra į paviršių.
Mes visą žinojimą turime savyje, tik jį yra užmušusi civilizacija ir kasdienis lėkimas. Vilkas žino, kaip save pagydyti, kokią žolelę suėsti, kada pabadauti, o žmogus nežino, nei kiek jam vandens gerti, nei ką valgyti. Afrikoje ir dabar dar yra medžiotojų, kurie įjungia visas savo jusles, dvasines galias, kad išliktų susidūrę su žvėrimis, mato žvėries pėdsakus, kurie kitam nematomi, o šių laikų civilizuotas žmogus dažnai žiūri, bet nemato. Nebeliko ir senovinių vertybių. Viena iš jų – paslankumas. Seniau žmonės padėdavo vieni kitiems, o dabar retai.
Švenčių samprata irgi kinta. Anksčiau buvo gyvenama medžiotojų ritmu. Juk žmogus iš prigimties – medžiotojas.
Kalėdos – tik pasnigo. Storas ledas. Žvėrys riebūs. Prasidėjo gera medžioklė. Pilna maisto. Šventė. Velykos – parskrido paukščiai. Susirinko kiaušinius ir visi sotūs. Šventė būdavo – sočiai pavalgyti. Tokia buvo medžiotojų kultūra. Kai kas nepakito iki šių dienų. Altajuje yra užrašas skitų kalba, kuriam per 2000 metų: „Dieve, nubausk mano neištikimą vyrą.“ Ir šiandien atvažiuoja moterys, klausdamos patarimo, ką daryti.
Žvėrinčiuje yra akmenų ratas, į kurį atvyksta išbandyti save būsimieji sutuoktiniai. Tris dienas jie kalbasi tame rate ir dažniausia neištveria… Tada reikia susimąstyti.
Iš vidinio savo žinojimo, žvėrių ir šamanų spėjimų Žvėrinčiaus galva sako, kad pasaulis kaista ir ypač sunkūs bus 2020 m., kai dėl padidėjusio saulės aktyvumo ir pakitusio maisto žmonės eis iš proto dėl nieko. Todėl bus didžiulis poreikis atvykti į tokias vietas kaip Žvėrinčius nurimti ir sugrįžti į save.
