Neseniai paramos ir labdaros fondo „Baltų žygiai“ vadovas Saulius Vilius grįžo iš Himalajų, devintos savo kelionės į Nepalą aplankant žemutinį Mustangą ir jame esantį Tiličo ežerą. Pabuvojęs keliose aukščiausiose pasaulio viršūnėse ir jau 25 met
us praleidęs kalnuose, keliautojas tradiciškai bent kelis kartus per metus išsiruošia į kalnus, keletą kartų yra tapęs geriausiu metų alpinistu. Už įkopimą į Everestą yra apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
Sauliau, vis grįžti į Nepalą, kodėl?
Nepalas mane traukia, nes ten yra viskas, ko gali norėti alpinistas. Ši šalis labai graži. Trekingo takeliai, dangų remiančios viršukalnės, bazinės stovyklos, plaukimas plaustais, kanjoningai, šerpai, puikūs, geranoriški žmonės, skanus maistas. Pietryčių Azija, budistų, musulmonų, induistų šalys, jų kultūra man labai prie širdies. Nepalą reikia lankyti kuo greičiau, nes ten viskas labai greitai keičiasi, vis rečiau pamatysi žmonių, apsirengusių tautiniais drabužiais – prieš maždaug šešerius metus buvo visai priešingai. Kinai tiesia magistralę net per aukščiausią pasaulio karalystę Mustangą, ko gero, savo pigioms prekėms gabenti. Kainos šiose šalyse kasmet pakyla maždaug 10 proc.
Kaip ruošiesi kalnų kelionėms?
Dažnai nepakanka laiko pasiruošti, todėl tenka prisitaikyti jau vietoje. Nuvažiuojame ankščiau ir išbandome įvairiausius maršrutus, kad priprastume prie aukščio. Pavyzdžiui, pernai besiruošdami kopimams į du iškart aštuontūkstantininkus – Čo Ju ir Šišapangmą tiesiog keliavome kalnuose. Vieną perėją 5,5 km kirtome gal keturis kartus, kitas vėl po kelis sykius. Pakyli į perėją, nusileidi, pakyli, nusileidi ir taip kasdien. Kai aukščio poveikį jauti mažiau, reiškia, esi pasiruošęs. Man geriausia ruoštis kalnams kalnuose. Kai gerai pasiruoši aukščiui, tuomet visai kitaip jautiesi, ypač kai maršrutas aukštuminis.
Bet tikriausiai aukštuose kalnuose ir pavojai aukštesni?
Tikrai taip. Rizika didžiulė, tiek dėl kolegų, tiek dėl savęs. Tai didžiulė atsakomybė ir didžiulis stabdis. Dabar norėčiau į kalnus daugiau keliauti vienas, nes esi pats už save atsakingas, priimi protingus sprendimus arba ne. Pernai vienos ekspedicijos metu mano bičiuliui buvo sausas insultas, tempėme, nešėme… Prieš trejus metus tas pats. Ir tokių pavyzdžių gausybė. Tokie atvejai labai atbaido vadovauti naujoms Himalajų ar Karakorumo ekspedicijoms į aukščiausius pasaulio kalnus.
Kaip išvengti pavojų kalnuose?
Labai suprantu žmones, kurie pasisamdo gidus, nedaro nesąmonių ir neina vieni į kalnus. Didžioji dalis lietuvių tragiškų nelaimių kalnuose kaltininkai esame patys. Yra manančių ir kitaip – sėkmės jiems. Aišku būna, kad kažkas nuo mūsų nepriklauso, lavina ar dar kas, bet dauguma pastarųjų metų Lietuvos alpinistų žūčių kalnuose yra neatidumas ir aplaidumas. Tai sakau labai atsakingai. Bent jau pastarojo dešimtmečio tragiškų įvykių – visiškai nesąmoningos, sunkiai suvokiamos mūsų pačių klaidos.
Ant Monblano pasitaiko itin daug nelaimių – žmonės bėga, griūna, žūva, krenta…Tą byloja statistika. Į šį kalną lietuvius veda visi, kas netingi, dažnai neturėdami tam reikalingos patirties. Matyt, manoma, kam ta patirtis, juk kelią ir taip žinau. Pernai kelis lietuvius sutikau ant Monblano. Išsišnekėjome, sako, mes gidus vietinius pasisamdėme kopimui į viršūnę. Manau, kaip gerai, kad chebrai užtenka smegenų taip pasielgti ir priimti tokį teisingą sprendimą. Šaunuoliai, kad suprato, jog saugumas yra aukščiau visko. Ir patirties labai daug įgauna lipdami su profesionaliais gidais. Daugeliui metų į priekį, nes iš jų labai daug ko išmoksti ir sužinai. Pas mus tikriausiai nuo tarybinių laikų įsišaknijusi tokia nuomonė, kad gidas kalnuose kažkokia nesąmonė, aš pats galiu lipti ir užlipti…. Nepale aš beveik visada imu gidą – vadovą, kuris žino
kelią, gali nepalietiškai susišnekėti, surasti pigesnę nakvynę, maisto… Gido paslaugos daugeliu atvejų atsipirks su kaupu.
Tikriausiai ir vadovai labai svarbu?
Labai svarbu. Nuo vadovo patyrimo priklauso visa žygio eiga. Prastas ir aplaidus vadovas – tragiškų įvykių kalnuose rezultatas. Man pačiam teko kopti su žmonėmis, kuriems kalnuose tikrai nereikia rodyti jokios iniciatyvos. Dabar seku, kai tie patys žmonės po įvairių nelaimių veda į vis sudėtingesnius žygius ir man dėl to labai neramu. Norisi tikėti, kad žmonės keičiasi, darosi atsargesni. Jokiu būdu neteigiu, kad pats nesu daręs klaidų kalnuose ar kelionėse ir dėl to nėra buvę jokių konfliktų. Pasitaikydavo visko. Bet patirtis daro savo ir dabar esu daug atsargesnis, nes žinau daug daugiau ir viską vertinu ramiau. Mano nuomone, dėl nelaimių ar konfliktų kalčiausias kelionės ar ekspedicijos vadovas.
O draugė Rūta, irgi kopia sykiu?
Kai pati to nori, tai kopia. Jai labiausiai patinka vadinamieji trekingai, bet ji yra įkopusi į Akonkagvos viršūnę. Du kartus bandė, antrą kartą įlipo. Plėtojau tokią idėją, kad bent viena lietuvių moteris užliptų į 8000 m aukščio kalną. Pernai mes su Rūta Himalajuose buvome labai arti tikslo. Ilgai ruošėmės ir kartu lipome. Draugė pasiekė 7200 m aukštį. Ji galėjo pasiekti 8000 m, bet tas pavasaris Himalajuose buvo sudėtingas ir ji nutraukė kopimą, kad netrukdytų man. Ją suprantu, ji priėmė teisingą sprendimą, nes 8000 m yra nepaprastai sunku, su 
jokiais kitais kalnų žygiais nepalyginama. Turi būti stipriai psichologiškai pasiruošęs. Aišku, kalnuose labai daug pavojų, gali ir kokia kalnų liga apsirgti ir koks akmuo užriedėti, bet tų pavojų pilna ir čia žemėje, gali ir kokia mašina užvažiuoti ar pats kur atsitrenkti…
Tikriausiai Himalajų kalnai patys sunkiausi?
Taip, ten sunkiausia. Triskart po kelis mėnesius kopiau į aukščiausius Pakistano kalnus ir galiu lyginti su šios puikios šalies 8000 m viršūnėmis. Tik Karakorumo kalnuose kiek šilčiau. Kopti į aukščiausius Himalajų kalnus labai ekstremalu, viskas ten kitaip nei bet kur kitur kalnuose. Šaltis, vėjas, deguonies stygius, kosminis aukštis su beveik juodu dangumi, ekspedicijų trukmė. Tai yra didysis sportas. Didieji kalnai. Gal todėl mane taip glumina tautiečių, turinčių labai nedidelę kopimo į kalnus patirtį, noras kopti į Everestą. Kadangi esu gana žinomas Lietuvoje alpinistas, į mane kartais kreipiasi tokie žmonės. Stengiuosi per daug nepuoselėti jų vilčių. Čia tas pats, kaip per kokius 2–3 metus išmokti tobulai šokti spragtuką ar žaisti krepšinį startiniame penketuke aukščiausioje Lietuvos lygoje. Jei turi pakankamai pinigų, 
kopiant į Everestą padės šerpai, bet kilti ir leistis reiks savomis kojomis. Ir rizikuoti savimi. Visai neseniai į Everestą įkopė du mano bičiuliai estai. Labai džiaugiuosi, kad kažkiek prisidėjau prie jų sėkmės. Dviejose bendrose ekspedicijose jie išmoko daug ir sugebėjo pasinaudoti įgytomis žiniomis. Tik manau, kad kaip gana jauni alpinistai – taip greitai pasiekę tiek daug – daugiau nebematys prasmės grįžti į Himalajus.
Jūs antras lietuvis, pirmas buvo Vladas Vitkauskas, kuris užkopė į aukščiausią pasaulio viršukalnę – Everestą. Tai įvyko prieš aštuonerius metus. Kaip keičiasi kopimas į šią garbės ir šlovės viršukalnę?
Labai keičiasi. Viskas iš esmės. Everesto bazinė stovykla visa apstatyta restoranais, visur minios žmonių, paslaugų sfera aukščiausio lygio. Pats kopimas tapo komercinis, nuolat girdi agentūrų vadovų pastabų, tai ne ten palapinę pasistatei, tai kabliai ar virvės ne tavo. Tokių dalykų ankščiau nebuvo regėta. Aibė silpnų alpinistų, kurie sunkiai juda ir savo ropojimais į viršūnę stabdo paskui einančius. Tu juos galėtum aplenkti, bet sangrūdos susidaro pačiose siauriausiose vietose, kur lenkti nelabai galima. Susidaro didžiulės eilės. Kai tikri alpinistai pamato, ką tie komersantai daro ir kokias diktuoja sąlygas, už galvos susiima.
Ar Everestas sudėtingas kalnas?
Everestas yra viena iš lengviausių pačių aukščiausių pasaulio viršūnių. Todėl tenai visi ir veržiasi. Jis yra sąlyginai techniškai nesunkus, ar tai būtų iš Nepalo, ar iš Tibeto pusės kopimas. Iš Nepalo jis šiek tiek
statesnis, bet ten užlipa daugiau kopiančiųjų. Aišku, ten problema yra Khumbu ledynas, jis labiausiai gąsdina alpinistus. Iš Tibeto pusės maršrutas yra šiek tiek lėkštesnis, bet ten vyrauja gūsingi, stiprūs šiaurės vėjai. Prieš musonus jie šiek tiek aprimsta ir tada prasideda masiniai kopimai. Pavyzdžiui, šiemet iš Nepalo į Everestą, kaip ir pernai, buvo įkopta daug ankščiau. Tiesa, iš Nepalo pusės įkopimas yra ir daug brangesnis, nes, kaip rodo statistika, iš dešimties kopiančių pietine (Nepalas) puse įkopia du, o iš dešimties kopiančių šiaurine (Tibetas) puse įkopia tik vienas. Nors dabar tas procentas labai kinta. Aš niekada nekopiau iš pietinės pusės, bet, pavyzdžiui, ten startuoji iš 7900 m aukščio, nuo šiaurės – iš 8300 m aukščio. Tai yra labai pavojinga. Mėgstu kartoti „Miegok žemiau, lipk aukščiau!“ Geriau nuo žemiau startuoti, nes saugesnis, kai miegi, saugiau jautiesi, kai nusileidi, nei pradėdamas šturmuoti nuo didžiulių aukščių. Man teko pradėti kopti į Everestą nuo 8300 m ir ten praleisti dvi naktis – labai rizikinga. Jei dabar ten mane kas užkeltų, mirčiau tuoj pat, per keletą minučių prarasčiau sąmonę. Būna metų, kad iš šiaurinės pusės visai niekas nelipa, tokia pavojinga ta Tibeto pusė.
Kiek kainuoja kopimas į Everestą?
Šiemet, nuo Katmandu pradedant žygį iki pat Everesto viršūnės, asmeniui gali kainuoti nuo 55 000 dolerių. Čia jau su šerpais. Ir labai brangia patikima agentūra. Su kokia, beje, kopė mano ankščiau minėti bičiuliai estai.
Iš kalnų tikriausiai grįžtate apsivalęs, pailsėjęs ir atsigavęs?
Dvi–tris savaites ar ilgiau pakeliavęs pamirštu visas savo problemas ir bėdas. Grįžti ir į neišsprendžiamas problemas imi žvelgi visai kitomis akimis. Kas nepavyko, ima pavykti, kas buvo sunku, atrodo visai lengv
a. Galva pailsi, kojos padirba. To labai reikia. Kalnuose begalinės erdvės, debesys, viršūnės, mėlynas dangus, grįžtu į Lietuvą ir išsyk jaučiuosi pasikūprinęs, debesys slenka pora šimtų metrų nuo manęs. Dažniausiai taip jaučiuosi rudenį. Nei kur labai stiebtis, nei kur labai plėstis. O kalnuose tiek gaunu energijos, kad grįžęs padarau tiek darbų per savaitę, kiek kitas per kelis mėnesius. Ypač smagu į Lietuvą grįžti pavasarį, kai snieguotą baltą aplinką keičia žaluma. Beje, dažnai prieš pat keliones visai nesinori išvažiuoti iš Lietuvos, kurios gėda pripažinti, nepažįsti taip gerai, kaip kokių nors dažnai lankomų kalnų.
Kokie artimiausi vieno geriausių Lietuvos alpinistų planai?
Na, čia gal per garsiai pasakyta…Vasarą tikriausiai keliausiu į mokomąją mokyklą Monblane. Mokinsimės kopti su virvėmis, nes mūsų keliautojų didžiausia bėda, kaip ir estų, kad mes nemokame naudotis virvėmis. Į kalną užlipti galime, bet didžiausias džiaugsmas į kalną palipti. Bent truputėlį. Tai visas alpinizmo žavesys.
Turiu labai gražų kvietimą prisijungti prie bičiulių speleologų ekspedicijai į urvus Ispanijoje. Taip pat estų kvietimą prisijungti kopimui Indijos Himalajuose į 6500 m labai gražų kalną. Galbūt bandysiu kopti į Komunizmo ir Korženevos viršūnes. Jei tai daryčiau, būtinai keliaučiau ir į Uzbekiją. Jaučiu sentimentų šiai šaliai. Vidurinieji Rytai man labai įdomu. Žmonės labai nuoširdūs, draugiški. Maist
as labai gardus. Geriausios lepioškos Uzbekijoje, geriausias plovas Tadžikijoje. Kaip skanu.
Samarkandas – didžiulės kultūros miestas, ten tiek visko yra, tiek turtų, kad tik imki ir vartyki kaip didžiulę knygą. Visiems siūlyčiau aplankyti Uzbekijos, Tadžikijos miestus. Planuose yra traukiniu kelionė Maskva–Pekinas, išlipant ir pasižvalgant Mongolijoje, nuvykstant prie Baikalo.
Lapkričio mėnesį tikrai vyksime į Mianmarą. Tai nuostabi šalis ir viena iš tų, kurios itin greitai keičiasi, tad ją aplankyti reikia kuo greičiau. Dukart teko lankytis Kambodžoje ir mačiau, kaip per metus ten labai daug kas pakito. Reikia kuo skubiau keliauti į tas šalis, jei norime dar bent kiek rasti autentikos.
Galbūt, jei rasiu bendraminčių, dar šį rudenį vyksiu į gana atokų Dolpo regioną Nepale. Tai turėtų būti rugsėjį, žodžiu, planų begalės.
Iš kur pinigų imti tokiai gausai kelionių?
Mano kasdieniai darbai yra gerai apmokami, nes vyksta itin pavojingomis sąlygomis – gana didžiuliame aukštyje. Mano įmonė vadinasi „Alpinistiniai statybos darbai“ ir mes atliekame viską, kas susiję su aukščiu. Tarkim, senų medžių pjovimas Vilniuje, Rasų kapinėse, yra daug pavojingesnis nei mano kopimai į aukščiausias viršūnes. Po savaitės tokių darbų tenka pailsėti, jei nori, kad dar kuriam laikui sąnariai padėtų lipti į kalnus. Deja, šis darbas sezoninis, bet ateinantį rudenį Vilniuje dar planuojame atidaryti nedidelę kelionių agentūrą.
Kur niekada nekeliautumėte?
Mažiausiai mane domina Kinija, Vietnamas. Nesinori ten, kur nesaugu, pavyzdžiui, Brazilija, kur jau teko lankytis. Svajoju apsilankyti Irane, sugrįžti į Pakistaną, nuvykti į Jemeną.
Koks alpinisto meniu? Saldus, rūgštus, aštrus?
Labai mėgstu aštrų maistą. Galiu valgyti taip aštriai, kad skrandžiui jau tikrai būtų nesveika. Mėgstu žuvis, daržoves, ryžius, lęšius, aitriąsias paprikas. Man labai skanus vegetariškas maistas. Būna, keliauji po Indiją, o ten ištisos provincijos neturi pieno, mėsos, alkoholio, žmonės gyvena taip ekologiškai per amžius ir nesuka galvos. Jokių šaldytuvų, maistas gaminamas tik šviežias. Nuskynei, iškepei ir suvalgei. Jei nesuvalgei, atidavei. Man tai patinka.
Vytautas Nosevičius
Nuotraukos Sauliaus Viliaus
