Gyvenimas kaip ant ugnikalnio

Ona Nosevičienė

Asmeninio archyvo nuotraukos

Ar norite į Italiją? Matau, kaip sužimba Jūsų akys ir veiduose išsilydo šypsenos. Suprantama, kad po ilgo kelionių bado norisi kuo greičiau bet kur ištrūkti. O Italija visada traukia savo neišsemiamais kultūros lobynais. Ačiū Aidai Skorupskaitei, pilasi šimtai raudonų širdučių, išradingai užpildžiusiai tą ilgesio geną. Ji feisbuke sukūrė Italijos mylėtojų klubą ir dukart per savaitę vedžioja po šią derlingą visais atžvilgiais žemę ir prieš mūsų akis atveria gyvenimo Italijoje kasdienybę. Jos klausosi tie, kuriems karantinas neužklijavo smalsumo gyslų. Temos išskirtinės: apie Italijos šventuosius, gražiausias miestų aikštes, nekilnojamąjį turtą ir kt. Pasakoja paprastai, kaip draugui ar draugei. Žiūriu į ją ir suprantu, kad va čia, ta tikroji gidė, paskui kurią galėtum eiti į pasaulio kraštą.

Jūs atrodote kaip tikra italė, sutverta gidauti. Kaip atsidūrėte Italijoje?

Italijoje esu nuo 1999 metų. Kai tik baigiau Vilniaus universitetą, tapau istorike su gido specializacija ir įsidarbinau Valstybiniame kelionių ir ekskursijų biure. „Inturistas“ su užsieniečiais dirbo atskirai, o mes, ekskursijų biuro gidai, atsivėrus sienoms ėmėme važinėti su turistais po visą Europą.

Prisimenu pirmą savo kelionę į Krokuvą. Pravirkau pamačiusi X a. bažnyčią ir jos grožį. Paskui buvo kelionė į Paryžių. O į Italiją pirmąkart nuvykau su gidais. Jiems buvo organizuota kelionė. Kelionei vadovavo Kristina Pauliukaitienė, buvusi Vytenio Pauliukaičio žmona. Tada ji jau buvo ištekėjusi už italo. Važiavome per visą šalį, o Venecijoje ji man padavė dokumentus ir sako: „Dabar tu būsi kelionės vadove“, atsisveikino, sėdo į traukinį ir išvažiavo.

Man Italija buvo viršūnių viršūnė, ypač Florencija. Tada man suskaudo širdį, kodėl ji lieka Italijoje, o aš turiu išvažiuoti. Tada supratau, kad turiu kažką daryti, kad čia būčiau nuolat. Darbe pareiškiau norinti važiuoti tik į Italiją. Iš pradžių su „Santara“ dirbau kaip pagrindinė gidė, paskui ir privačios agentūros samdė.

Ištekėjau už italo, nes norėjau tenai gyventi. Tai nebuvo tas atvejis, kad išteki ir nežinai, ką toliau darysi, nes čia darbų nėra. Jei vyras turi kokį nors verslą, tai eini tenai ir dirbi. Man svarbiau už bet kokį darbą buvo Italija. Dabar, karantino metu, pasitarusi su savimi vedu ekskursijas internetu. Man jos tokios keistos, nes nežinau, kas domina klausytojus. Jie atsako, jog aš geriau žinanti, ko jiems reikia. Tai ir pasakoju, ką sugalvoju (juokiasi).

Jūs,kaip gidė, Italijoje jau išsikovojusi vietą po saule, nors ir svetimtautė?

Oi, italai gidai už savo darbą kovoja kaip panteros: „Ką tu, būdama užsienietė, gali pasakyti apie mano miestą?“ Taip, pranašumų yra, kai esi tame mieste gimęs, meni gyvą jo pokytį nuo savo vaikystės dienų. Tačiau aš jau gerai čia jaučiuosi, ekskursijas vedu įvairioms užsienio turistų grupėms su vertėja, o lietuviai dažniausiai individualiai užsako.

Kaip apibūdintumėte italus?

Tai labai gilių tradicijų šalies žmonės. Aš pradėjau gilintis, kas verda italų galvoje, ėmiau tyrinėti kaip koks Froidas (juokiasi), kas tas kūrėjas, jei toks grožis toje šalyje, kaip būtų, jei turėčiau savo verslą, kaip būtų šeimoje su italu. Viską dariau sąmoningai per pažinimo prizmę. Paviršutiniškai italai atrodo kaip vaikai, juokiasi nuo ryto iki vakaro, su vyno taure rankose sprendžia savo problemas, bet už to slypi labai gili filosofija. Istoriškai žvelgiant italas jau turi būti pagyvenęs, kartais gal net suvaikėjęs, kaip atsitinka vyresnio amžiaus žmonėms. Jau XI a. Italijoje vyko įdomus gyvenimas. Mes, lietuviai, dar tik paaugliai, palyginti su jais, besiginčijantys dėl pakabintos lentos – nukabinti ją ar palikti. O tėvai, ypač seneliai paaugliams sako, kad visaip gyvenime bus, nežinai, kokių klaidų dar pats gali pridaryti. Yra tokia Padujos Skrovenji koplyčia (Cappella degli Scrovegni). Baisu pagalvoti, koks tas jos finansinis kūrėjas buvo lupikas, kraugerys, bet daug investavo į meną, pasamdė Džotą, kuris sukūrė šedevrą. Italai, žinodami tas istorijas, nenurašo herojaus vien todėl, kad jis ir klaidų padarė. Negali vertinti vienpusiškai. Ar gėris yra suvienyta Italija? Jei atsidurtumėte kokiame nors uždarame intelektualų vakarėlyje Neapolyje, išgirstumėte, kaip jie nekenčia dabartinės Italijos ir turi tam įrodymų, knygas rašo. Ir visi tai žino. Italija susivienijo XIX a. ir tai puiku, nepaisant to, kad Neapolis – ne sostinė, o tik eilinis miestas. Ir visi joje telpa su visomis savo nuomonėmis.

Mūsų mažai, o italų daug…

Tai ir pliusas, kad mažai. Lietuvoje jei ką padarai, visi mato, o čia gali ir pasislėpti. Maža tauta turi pliusų. Mokosi kalbų, atviresnė pasauliui. Kai mažas įvykis joje gvildenamas, supranti, kad nėra didesnių problemų. Didelės šalys apie kitas mažai ką žino, labiau narsto savo reikalus.

Kaip pandemija pakeitė šalį?

Pandemijos pradžioje italai dainavo, dabar jau nebe. Susitaikė su tuo ir apie tai mažai kalbama, labiau nagrinėjamos ekonominės problemos. Mažesniuose miesteliuose kai kurie barai veikia ir žmonės juos palaiko. Italija padalyta į 20 sričių, kiekvienoje sava tvarka. Vienur gali vakcinuotis be eilės, o kitur gal net mokėti reiks. Lombardijoje dominuoja privatus sektorius, o čia, kur mes gyvename, Emilijoje-Romanijoje, geriausia sistema, čia dominuoja valstybinis sektorius.

Italai sako, kad jų maistas geriausias pasaulyje. Kaip jums jis pritiko? Kas gamina šeimoje?

Taip, italai savo virtuvę sieja su Viduržemio dieta – sveikiausia pasaulyje. Jie tuo didžiuojasi. O aš niekaip negaliu priprasti prie didelio miltinių patiekalų kiekio. Italai įsitikinę, kad be pastos neįmanoma gyventi. Žmonės pripratę prie aukštos kokybės mėsos, daržovių, žuvų. Jie labai tyrinėja etiketes, aptarinėja. Tą patį darė romėnai. Tai sena tradicija. Tik graikams nebuvo svarbu, ką pavalgė ir išgėrė. Romėnai pagerino vyno kokybę, pradėjo vartoti rafinuočiausius produktus. Dabar kiekvienas turi savo receptus, mamos ar močiutės surašytus. Šeimoje mokomi gaminti maistą ir mergaitės, ir berniukai, kad atsidūrę bet kur kitoje šalyje jie mokėtų gaminti ir dalintųsi savo maistu. Nežinojome, ar Donaldo Trumpo žmona Melanija gamina ar ne, o dabartinio JAV prezidento žmona italė feisbuko profilyje atskleidžia savo patiekalų receptus. Parmidžana su baklažanais yra mano mėgstamiausias patiekalas, o ji gamina su vištiena.

Iš kur jūsų receptai?

Iš mano vyro. Jis perėmė iš savo mamos. Jų šeima buvo labai didelė. Mama keldavosi 3 val. ryto kepti duonos. Tą patį daro mano vyras. Paskui dar atsigula pagulėti. Italai ištisai galvoja apie maistą. Būti maisto tinklaraštininku Italijoje labai nelengva, nes į juos visi žiūri skeptiškai. Neseniai laidoje vienas garsus italų komikas gamino savo patiekalą ir paskui vedėja jam pasiūlė paragauti, bet jis neragavo. Savo vyro klausiu, kodėl? Jis sako, tai jis nežino, iš kur tie produktai, iš kur tas pomidoras atkeliavo į studiją. Ir italai labai gerai suprato tą komiką. Jie viską perka tik iš žinomų pardavėjų. Kodėl mažos parduotuvėlės Italijoje gyvuoja? Todėl, kad vienur skaniausia varškė, kitur petražolės. Išragavę visur, pasirenka nuolatinę apsipirkimo vietą. Tenai maisto pirkimo internetu sistema neveikia. Aš vyrui sakau, važiuojam į kitą vietą vyno pirkti, nes interneto forumuose skaičiau, kad ten geras. Gavome labai dideles nuolaidas. Klausiu, ar aliejų Jūs irgi gaminate? Ne, sako, mums atveža parduoti. Nusipirkome pabandymui. Mažos parduotuvėlės klesti ir prekybos centrai konkurencijos joms nesudaro. Pensinio amžiaus žmonės iš ryto dvi valandas skiria apsipirkimui. Pereina per parduotuves, pabendrauja, apsiperka jau žinodami, ką gamins. Paskui gamina kaip restorane. Ir čia restoranai stengiasi gaminti kaip namie. Restoranui didžiausias komplimentas, kad pavalgiau kaip namie. Mane tai labai stebino, kai tik atvykau, nes Lietuvoje įprasta apie gerai gaminantį sakyti, kad pavalgiau kaip restorane, o čia restoranas stengiasi gaminti kaip namuose.

Maisto palydovas italo virtuvėje – vynas. Jo geriama tiek, kol valgoma. Sakykim, valgai žuvį ir nori kokių trijų gurkšnių balto vyno, tai jo ir išgeri. Jei valgyti baigei, o vyno taurėje dar liko, tai jis ir lieka, o vėliau išpilamas. Yra daug italų, kurie negeria, nes tiesiog jiems tai nepatinka. Niekada tau niekas nepradės siūlyti, gali įžeisti šeimininką tik tada, jei iki galo nesuvalgai patiekto maisto. Jei ko nors nenori, padėkok ir atsisakyk, bet neleisk prikrauti lėkštės, o jei prikrovė, tai turi suvalgyti, nes palikti lėkštėje – didžiausias įžeidimas. Turi pasakyti, kiek tau dėti vieno ar kito maisto, nes po sotaus patiekalo dar laukia desertas.

Kokių dar skirtumų pastebite tarp italų ir lietuvių kultūrų?

Vaikų auklėjimo. Italai į vaikus žiūri kaip į mažus suaugusiuosius. Priimta, kad vaikai sėdi su suaugusiaisiais prie tų pačių stalų. Kai vaikams atsibosta ir jie ima lįsti po stalu, italai supras, kad ir jie maži buvo, ir jiems atsibosdavo suaugusiųjų klausyti, todėl nekreips dėmesio. Kai tėvai eina gulti, tada ir vaikai, vaiko vieno niekada nepaguldys ir nepaliks. Jei kur nors eina, kartu eina ir vaikai, vienų niekada nepalieka. Todėl vaikai labai triukšmingi, elgiasi laisvai. Didžiausias nesusipratimas būtų viešbutis ar restoranas be vaikų. Jie gali lakstyti, išdykauti, bet tėvai niekada nepasakys ir nerėks ant jo, kaip nerėkiama ir ant suaugusiųjų. Yra kažkoks vidinis supratimas ir ryšys. Kai vaikai tampa suaugusiaisiais, išlieka gyvas ir stiprus ryšys su tėvais, ypač mama. Jei mama skambina, kad ir kur tu būtum, atsiprašai ir atsiliepi, paaiškinęs, kad skambina mama, ir italai tą supras. Italas nepasitaręs su mama niekada nepirks kokio didesnio daikto.

Kitas skirtumas – pagarba istorijai ir menui, savo palikimui yra įaugę į kraują. Neišgirsi nieko neigiamo apie tai. Prie Koliziejaus tušti laukai, tai gal ten pastatyti kotedžų ar prekyboscentrų? Toks dalykas niekada nešaus italui į galvą, nes tai archeologinė zona. Istorija ir kultūra yra labai gerbiamos. Vaikai nuo mažens keliauja su mokytojais ir tėvais po savo šalį ir susipažįsta su kultūros paveldu.

Kaip pailsite nuo įtempto darbo turistinio sezono metu?

Kai tik esu laisva, keliauju po šalį. Esu suplanavusi vykti į termas, labai svajoju aplankyti Iskijos salą. Man Italijos užtenka, nes čia yra visko: jūra, kalnai, ežerai, miestai. Čia tik miškų, piliakalnių, ežeriukų, tokių kaip Lietuvoje, nėra, bet jų yra mano gimtinėje. Jaučiu sentimentų miestams, gimtajam Vilniui, bet Italijoje man visko užtenka ir darbui, ir atostogoms.

Jūsų svajonė išsipildė. Ar esate laiminga su vyru italu?

Aš esu iš labai gražios šeimos. Mano tėvai puikiai sutarė, jie pragyveno labai gražią lietuvišką šeimyninę pasaką. Kartais to labai trūksta itališkoje šeimoje. Čia visada kaip ant ugnikalnio, kuris vieną dieną sprogsta. Žinoma, meilė vaikams ir visa kita, bet negali to įvardinti kaip gyvenimo pilnatve. Tai gal būtų kitaip, jei vyras būtų lietuvis ir tavęs niekas nestebintų, nes viskas žinoma. Kalbant apie meilę, tai aišku, kad ji yra, italai – geriausi mylimieji, su jais įdomu, smagu ir manau, kad man pasisekė. Aišku, jie pavydūs, bet viskas suderinama. Vyrai italai yra labai atsakingi. Čia nėra girtaujančių vyrų kaip Lietuvoje. Jie myli savo šeimą ir viską daro dėl jos. Skyrybos čia retos. Šeima italams – familia sacra(šventas dalykas). Iš čia išplaukia požiūriai ir atsakomybės.

Ką Italijoje būtina aplankyti:

Klasika – keturi miestai, kaip atskiri pasauliai: Venecija, Florencija, Roma, Neapolis. Papildomai: Verona, Piza, Milanas, Bolonija.Miestų kultūra – pirmiausia, nes italai – miesto žmonės. Net ir mažyčiame Borgo miestelyje yra teatras, municipalitetas, religinė valdžia, nors ir mažas, bet miesto pasaulis. Paskui jau – skverai, parkai kalnų perėjos, tarpekliai, miesteliai. Nors madingas kaimo turizmas, bet, nesusipažinęs su pagrindine kultūra, nesusidarysi šalies vaizdo. Romėnai sugalvojo šiuolaikinio miesto struktūrą ir tai labai aktualu.

Kokių valgių paragauti:

Domėtis, ką valgo vietiniai. Jei esate mieste ant vandens – Venecijoje, tai viskas, kas susiję su jūra: žuvys, jūrų gėrybės. Neieškokite Venecijoje picos, nes čia nėra jos krosnių. Restoranai gamina picą dėl turistų, bet joks save gerbiantis venecijietis neis jos valgyti. Kuo toliau nuo jūros, tuo daugiau mėsos. Florentietiškas bifšteksas žinomas visame pasaulyje. Neapolyje – pica, mocarela. Pica skani ten, kur mažiausia 200 metų ji gaminama tradiciškai. Vynas taip pat to krašto, kuriame esate. Jei esate Sicilijoje ar Toskanoje, prašykite tos vietovės ar miesto vyno, nes ten skaniausia ir geriausia. Kava italams – gyvybės eleksyras. Ji tinka visiems atvejams. Kapučiną jie geria iš ryto, nes pienas tuo laiku geriausiai virškinamas. Italai patys kavos neaugina, bet puikiai ją gamina. Kiekvienoje vietoje specifiniai jos paruošimo būdai. Į kavą nepilama sirupo. Jei kas tokią virtų, niekas jos negertų. Italams labai svarbi tradicija: kava ir vanduo, dar galima įpilti pieno arba stipraus alkoholio šlakelį.

Aidos mėgstamo parmidžano su baklažanais (Parmigiana di melanzane) receptas

4 žmonėms reikės:1 kg baklažanų, 500 ml trintų pomidorų padažo (passata di pomodoro), 50 g parmidžano sūrio, 300 g mocarelos, česnako skiltelės, kelių baziliko lapelių, druskos, pipirų.

Pirmiausia darome pomidorų padažą:į puodą įpilame 1 šaukštą alyvuogių aliejaus, apkepame česnaką, apkepusį išimame, pilame visą pomidorų tyrę, įpilame pusę stiklinės vandens, kai užverda, sumažiname ugnį,verdame ne trumpiau kaip 30 min. (galima virti ir 2 valandas, nes kuo ilgiau – tuo geriau). Svarbiausia, kad padažas nesusitrauktų,todėl reikia virti ant labai silpnos ugnies, maišyti, pripilti vandens, jei per mažai (susitraukia). Prieš baigiant virti, įmesti baziliko lapelius, išmaišyti. Puodą uždengti. Baklažanai ruošiami taip:supjaustomi 3 mm sluoksnio išilginėmis juostelėmis, jos sudedamos viena ant kitos keliomis eilėmis,kiekvieną eilę parbarstyti stambia druska, suversti į indą, kur nubėga vanduo, arba kiaurasamtį, kad nutekėtų kartu su druska kartus baklažanų skystis,paskui uždengti ir palikti kelioms valandoms, baklažanų išskirtą vandenį reikia išpilti ir kiekvieną baklažano juostelę perplauti vandeniu iš čiaupo, nusausinti, kad neliktų vandens, tada baklažanų juosteles apkepti aliejuje (gali būti saulėgrąžų ar rapsų, aš mėgstu alyvuogių) ir nusausinti popieriumi. Mocarela supjaustoma mažais gabalėliais. Tada viską sujungti į vieną indą tokia seka: padažas, baklažanai, parmidžanas, mocarela, vėl padažas ir taip kartoti, kol produktai baigsis. Patį viršų apibarstyti tarkuotu parmidžanu. Kepi orkaitėje 180 ⁰C temperatūroje 40 minučių. Skanaus!

DALINTIS