Šiuo metu vis labiau domimasi Tolimaisiais Rytais – Kinija, Korėja, Japonija. Ką lietuviai veikia tose šalyse, kuo užsiima, kas juos ten traukia? Aukštaičio Antano Pratkūno, atvykusio į Pietų Korėją, tikslas netradicinis, egzotiškas ir labai neįprastas… Bent mūsų europiečių ausiai tai skamba kaip abrakadabra…
Pasirinko sonmudo
Pietų Korėjos neįmanoma įsivaizduoti be dzenbudizmo. Budos mokymas išplito šioje egzotiškoje Rytų šalyje IV a. ir ilgą laiką buvo jos oficialia religija.
Šiuo metu Pietų Korėjoje stūkso daugiau kaip tūkstantis budistų šventyklų. Daugelis jų labai senos.
Golgulsos šventykla – vienintelis Pietų Korėjoje vienuolynas uolose. Jį VI a. pastatė šventasis vienuolis Kvan Jo. Jis čia atkeliavo su savo bendražygiais vienuoliais iš Indijos. Golgulsos šventyklos garsas per pasaulį sklinda dėl ypatingo kovos meno – sonmudo, kuris ir susiformavo šiame vienuolyne. 
Sonmudo, išvertus iš korėjiečių kalbos, reiškia dzenbudistų kovos meną. Kaip ir visi korėjiečių kovos menai, taip ir šis, savo šaknimis siekia Kinijos kovos menus. Šioje šventykloje sonmudo paslaptis gali gvildenti ne tik budistų vienuoliai. Mokiniu gali tapti bet kuris žmogus, taip pat užsienietis.
Treniruotes aikštelėje prie medinio vienuolyno paprastai veda pats abatas – Sol Čok Vonas. Būtent jis nusprendė padaryti visiems prieinamus šiuos kovos menus, į kurių paslaptis ankščiau buvo įtraukiami tik vienuoliai. Sol Čok Vonas, Golgulsos vienuolyno vyresnysis, mums sakė: „Šis vienuolynas atvertas tiek korėjiečiams, tiek užsieniečiams. Jų itin daug pas mus. Yra ir iš Lietuvos. Specialiai čia atvyko mokintis sonmudo.”
Ypatinga kalno energetika
Šiuo metu Antanas Pratkūnas – vienintelis vienuolyno užsienietis. Mums buvo labai įdomu sužinoti, kokie čia vėjai mūsų tautietį atpūtė. Labai nenustebome – lietuvių jau galima rasti net pačiose atokiausiose Žemės vietose.
Pašnekesį su Antanu teko atidėti, nes vienuolyno abatas mus pakvietė puodeliui žaliosios arbatos. Pakeliui abatas mums šiek tiek papasakojo apie Golgulsos vienuolyną. 
Indų vienuoliai čia atkeliavo jau prieš 1500 metų. Juos pritraukė ypatinga šio kalno energetika. Ant viršūnės jie iškalė didžiulę Budos statulą. Tai pagrindinė vienuolyno šventenybė. Bet ir tai neamžina. Laikas ir vėjuoti, lietingi Korėjos pusiasalio orai griauna net akmenį. Siekdami išsaugoti Budą palikuonims, virš jo surentė stiklinį permatomą stogelį.
Senovėje vienuoliai gyveno ir meldėsi šiose olose, bet dabar visi įsikūrę šiltose ir gana patogiose celėse. Mums, europiečiams, gal tik kėdžių trūksta… Raitome kojas ir sėdame ant žemės. Mums atnešama po puodelį garuojančios arbatos. „Kiek jūs laiko treniruojatės sonmudo?” – klausiame abato. „O, jau apie trisdešimt metų bus”, – atsako šypsodamasis. Iš jų 15 metų Sol Čok Vonas treniruoja Golgulsos vienuolius. „Kiek Jūs per šiuos metus turėjote mokinių?” – gurkšnodami kvapnią arbatą teiraujamės. „Manau apie … dvidešimt tūkstančių”, – sako abatas.
Skaičius neįtikėtinas. Kai abatas pasakė, kad sonmudo treniruoja tik Golgulsos vienuolyne, labai nustebome – juk nuo seno žinoma, kad šiuo kovos menu užsiiminėjama ir Seulo universitete bei daugelyje šalies aukštesniųjų kolegijų.
Apsigyveno vienuolyne
Pirma sonmudo treniruotė vyksta ant uolos, Budos statulos šešėlyje. Šventas objektas padeda kariui koncentruoti vidinę energiją „ki”. Nesutelkus šios energijos, visi pratimai yra beverčiai. Nuo Budos mokiniai leidžiasi prie mandalos – piramidės, vaizduojančios budistinį pasaulio santvarkos modelį. Dabar treniruotę veda ne pats abatas, o jo geriausias mokinys, beveik jau pabaigęs dvejų metų intensyvų kursą. Iki pasirodymo Golgulsos vienuolyne jis penkerius metus uoliai mokėsi kito kovos meno – tekvondo. Čia treniruojasi ir mūsų tėvynainis. Sonmudo jis mokosi tik antras mėnuo.
Vienuolyne Antanui davė budistinį vardą – Čin Ho ir suteikė jaunesniojo naujoko pareigas. Kai mes atvykome, Antanas jau ėjo vyresniojo naujoko pareigas.
Trumpai šnektelėjome su Antanu. „Kiek tau metų?”. „Dvidešimt treji. Bet tai tik Lietuvoje. Korėjoje man dvidešimt ketveri, čia amžių skaičiuoja pagal Mėnulio kalendorių”, – sako Antanas. Gimė ir užaugo Antanas nedideliame Užpalių kaimelyje, šalia Utenos. „Ką veikei namuose, kol nutarei atvykti čia?” – teiraujamės Antano per trumpą treniruočių pertrauką. „Baigęs mokyklą, tarnavau armijoje, žvalgų būryje, jėgerių batalione. Po to metus dirbau įvairius darbus”, – pasakoja prakaitą braukdamas Antanas. „Vienuolyno vyresnysis sakė, kad čia mokintis sonmudo labai brangu…?” – teiraujamės tautiečio. „Man tai nieko nekainuoja, – atsako Antanas, – nes aš įstojau į vienuolyną, tapau pretendentu į vienuolius. Kitaip niekaip nepatemčiau, išties čia reiktų mokėti didžiulius pinigus…”
Energija iš gamtos
Kelelis iki bambukų giraitės, kur numatyta eilinė treniruotė, veda per nedidelį kaimelį ir tolėliau mišku. Mokiniai čia ne tik mokosi smūgiuoti, bet ir telkia į save gamtos energiją, be kurios labai sudėtinga tapti puikiu kariu.
Po užsiėmimų gamtoje skardūs varpo dūžiai visus vienuolius ir besirengiančius tapti vienuoliais kviečia dienos maldai. Trunka ji apie valandą. Ir taip tris sykius per dieną – tris valandas tenka praleisti ant kelių. 
Vienuolyno gyvenimas labai asketiškas. 
Vienuolių patalpos labai kuklios. „Kiek čia gyvena žmonių?” – smalsaujame. „Mano celėje mes dviese, – rodo Antanas savo „apartamentus”. – O šalimais esančioje iš viso trys.” „Miegi ant žemės?” „Taip.” „Na ir kaip miegoti ant žemės?” „Puikiai, tik kartais, kai itin gausiai lyja, nuo drėgmės paskausta nugarą. Ant mano nugaros daug mėlynių ir sumušimų nuo ankstesnių treniruočių.” „Matau daug knygelių korėjiečių kalba, gal jau laisvai skaitai jas?” „Ne, tik mokausi. Žodžių dar maža atsarga.” „O ką veiki, kai laisvo laiko turi?” „Miegu. Jei nelabai pavargęs, mokausi korėjiečių kalbos.”
Ištvermė ir kantrybė leidžia pasiekti tikslą
Tądien, kai kalbėjomės, Antano laukė dar viena treniruotė. Aikštelėje šalia ryžių lauko vyko sparingas – kova vienas prieš vieną. Vienuoliai rodė tikrą meistriškumą, prieš kuriuos Rytų kovos menų filmai labai toli belieka…. Smūgiavo taip lanksčiai ir greitai, lyg būtų be kaulų, skraidė ore kaip vėjas… Šia treniruote ir pasibaigė dienos treniruočių programa.
Laikas vakarieniauti. Valgis vienuolyne vegetarinis. Šiandien pagrindinis patiekalas – tiršta kario sriuba. Vienuoliai keliasi labai anksti, vakarieniauja irgi anksti. Valgėme pusę šešių vakaro. Aišku, po tokios intensyvios ir judrios dienos lėkštėse nieko nebelieka, jos tiesiog išlaižomos.
Dveji metai, kuriuos teks Antanui ištverti šiame Korėjos budistų vienuolyne, – rimtas išbandymas. Palikti Golgulsos vienuolyną lietuvis galėtų bet kurią akimirką. Antanas to nedaro. Ar daug mūsų Tėvynėje atsirastų meistrų, tobulinusių kovos menus tikrame budistų vienuolyne? Tad instruktoriaus vieta Antanui Lietuvoje garantuota. Ir pats Antanas apsisprendęs tvirtai: „Iškęsiu visus šiuos metus, baigsiu visą kursą. Visi sunkumai ir praradimai būtinai atsipirks.”
Žurnalui „Kelionės ir pramogos” iš Pietų Korėjos Pijus Laila
Nuotraukos Antano Pratkūno
