Vytautas Nosevičius
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Ar mes, kaip tauta, esame stiprūs, ar įmanomas atgimimas, kada valdžioje bus sąžiningi žmonės, ko reikia, kad žmogus būtų laimingas, #MeToo skandalas tikras ar išpūstas? Apie tai ir daugelį kitų mums rūpimų dalykų įdomiai pasisako režisierius, aktorius, žurnalistas, rašytojas, aktyvus visuomenininkas, vienuolis Kęstutis Marčiulynas-Bo Haeng Sunimas.
Šį pavasarį Kęstutis vėl sugrįžta iš Pietų Korėjos, kur kasmet jau 18 metų žiemą ir vasarą praktikuoja dzenmeditaciją atokiuose Gaiviojo Rytmečio šalies vienuolynuose. Sugrįžta netuščiomis – vėl rodys žymųjį monospektaklį „Auksinė šventykla“, rengs improvizacijų vakarus „Laiškai iš vienuolyno“ pagal savo paties autobiografinę knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“, susitikinės su žmonėmis, ves seminarus ir atsiskyrimus, konsultuos privačiai… Kęstutis per visą žiemos dvasinę praktiką sukauptą energiją atiduos Lietuvos žmonėms, kad mūsų šalis klestėtų ir žengtų tik pirmyn, kad čia būtų gera gyventi kiekvienam, o išvykėliai norėtų kuo greičiau sugrįžti atgalios.
Šiuo metu visą pasaulį krečia #MeToo skandalai. Ar panašūs dalykai vyksta ir Pietų Korėjoje?
Vakar per TV mačiau įvairaus amžiaus moterų, laikančių plakatus #MeToo, demonstraciją. Tas judėjimas atsirado galbūt iš to, kad kažkas papylė benzino jau į rusenantį laužą. Manau, kad prisidėjo ir JAV prezidento išsakytos tam tikros frazės, kurios sutraukė daug moterų į demonstraciją prieš vyrišką požiūrį į moterį. Tie pasikeitimai prasidėjo jau anksčiau ir dabar apima visą pasaulį, taip pat ir Pietų Korėją, kur moterų teisės labai apribotos. 
Budizme pasiekti dvasinį lygį gali ir moterys, ir vyrai. Net Jo Šventenybė Dalai Lama sako, kad kitas Dalai Lama gali būti moteris. Budizmas patirtų labai didelį šoką. Mes klausiame, kodėl šiuo metu vis aktyvesnės tampa moterys? Visatoje keičiasi energinis in ir yan (moteriška ir vyriška, balta ir juoda, gėris ir blogis) pradas. Aktyvėja moteriškasis pradas. Moterys tai aiškiai suvokia, nes silpnėja vyriškasis pradas. Ir šiuo pereinamuoju etapu atsiranda tarpinė energija– nei vyriška, nei moteriška. Du viename. Tai suvokti labai sunku. Matome mišrias santuokas, lyčių pasikeitimus. Ir dėl visų tų pasikeitimų protas to suvokti jau nebegali taip greitai. Trukdo prisirišimai prie įpročių. Tai skausminga. Kai nuskriaustą užstoja galingesnis, nuskriaustas už galingojo nugaros stovėdamas nori keršyti už skriaudą. Jei nebūtų to galingesnio – bijotų. Taip ir pasireiškia dešimties metų senumo skriauda, pažeminimas, kuris gal buvo nesuvokiamas, nes tam neatėjo laikas. Šiuo metu tai pasidaro taip aišku, kad norisi apie tai kalbėti. Labai mažai vyrų, kurie prieš 10 metų ir dar seniau, o gal ir visai neseniai elgėsi su moterimi, nesijausdami, kad ją žemina, kaip tai yra traktuojama šiuo metu. Tai vyrams tampa nauja ir šiek tiek šokiruoja… Katytė, mažutė, grybštelėjo dideliam šuniui per nosį ir tuoj nubėgo, o nosis labai pažeidžiama. Nespėji nei pasiskųsti. Tad suvokti tą keitimąsi turi ir moterys, ir vyrai. Šiek tiek atleidimo reikėtų ir atsiprašymo taip pat suvokiant, kad visgi mes nelabai pavaldūs reguliuoti visatos dėsnius. Išmintis ir protas nėra tas pats. Ir naudotis tuo norint pažeminti ar apšmeižti, sakyčiau, būtų brutalu. Emocijos turi būti paremtos abipusiu supratimu. Kol kas pagrindinis žmogaus atsiradimo veiksmas – tai giminės pratęsimas. O dvasinis augimas – tai jau kaip išeis. Bet gimti Žmogumi gali būti didelė Laimė ir Išsilaisvinimas. Tai pavadinčiau Visatos Žemės Planetos Eksperimentu. Nepaveskime.
Daug kalbame apie laisvę: laisvę pasirinkti, laisvę apsispręsti, laisvę pasisakyti, švenčiame Valstybės atkūrimo šimtmetį, o kas laisvė yra jums?
Esu vienuolis, daug laiko praleidžiantis vienuolynuose. Laikausi, privalau laikytis labai griežtos dienotvarkės, etiketo, moralės,disciplinos.Visas 24 valandas. Ir taip jau 18 metų. Tačiau save laikau laisvu.
Žmogus ir kariamas pripranta arba nupešta višta iš šalčio glaudžiasi prie to, kas ją nupešė. Žvelgiant iš šalies tai tiktų ir man. Tačiau išvis kodėl mes esame gimę? Kodėl turime numirti, nors nenorime? Ar ta laisvė, tai kažkas vidury tarp Gimimo ir Mirties? Ar kažkas kita, nepriklausoma nuo tų sąvokų? Tas temas nagrinėja filosofai. Jie gali rūkyti, vartoti alkoholį, neprisižiūrėti savęs, būti amoralūs, aptukę, tenkinti savo geismus. Vien tam, kad mintis būtų laisva ir intelektas labai aukšto lygio. Šimtas prirašytų tomų neprilygsta nė vienam vyšnios žiedui pavasarį. Čia verta labai trumpam susimąstyti ir ieškoti Tikro Mokytojo.
Kas jis? Kas pats esi? Tada prasideda praktika, nes teorija bejėgė. Tie klausimai, sustabdantys proto veikimą ir leidžiantys laisvai pražysti intuicijai, ir yra palangė to lango, kurį atidarius suvoksi žodį LAISVĖ… Suvoksi savo patirtimi. Ir mėgausiesi ne pačiu suvokimu, o bendrumu su visais, padėdamas jiems ir sau..Nes LAISVĖ rusena kiekvieno žmogaus širdyje. Valstybė negali tam trukdyti savo savanaudžiais ir gobšiais tarnautojais. Tada bus įmanomas klestėjimas valstybės kaip obelų žydėjimas, nes be žiedų niekados nebus ir vaisių. Tai natūralus procesas.
Pastaruoju metu didžiausia Lietuvos rykštė – emigracija, bet valdžia žada nepasiduoti ir kaip įmanoma skatinti imigraciją. Ką manote apie tai?
Imigracijos ir emigracijos temos itin dažnai nagrinėjamos, net pats ėmiau tuo įtikėti. Daug atsakymų yra. Ir spektakliai statomi, straipsniai įdomūs ta tematika, net pinigų skiriama imigracijai didinti, pasirodo keistų propagandinių straipsniukų…
Palendrių vienuolyno seniausias vienuolis – Tėvas Žeraras, prancūzas, mokantis lietuviškai. Jis jau 57 metus benediktinų vienuolis. Šie vienuoliai negali išeiti iš vienuolyno visą gyvenimą… „Kodėl atvykai į Lietuvą, Tėve? – klausiu Žeraro. Jį į Lietuvą atsiuntė Ordinas padėti ir skleisti Kristaus meilę… Tada paklausiau, tai kodėl tapai vienuoliu? –„Mane pašaukė tam darbui…“
Tačiau kodėl gimei Lietuvos žemėje? Kodėl tavo protėviai gimė čia? Mūsų mokytojai Korėjoje sako, kad geriausia dvasinė praktika mums iš kitų šalių būtų ne Korėja, o gimtos vietos, savas maistas. Nes mūsų kūnas kaip ir obelis ar vyšnia iš tos pačios DIRVOS…Tai ar įmanoma tai palikti. Tik tegul politikai išmintingai netrukdo tam būti, o ne biurokratiniuose popieriuose ieško atsakymo. Suvokus tai, imigracija nustos egzistavusi kaip neįmanoma. Korėjoje niekas nevartoja žodžio „emigracija“, sakoma – „laikinai išvykę“. Jei savo emigrantus pavadinsime „laikinai išvykusiais“, jie būtinai sugrįš. Nes žodžiai„imigrantas“ ir „emigrantas“ žeidžia išvykusį žmogų ir dar labiau kerta Tėvynės šaknis, o juk juos taip vadina tie, kurie gauna pinigus už tai, kad pritrauktų išvykusius. Ar ne kvaila?
Gyvenate Pietų Korėjoje jau senokai. Ko mes galėtume pasimokyti iš korėjiečių, kad bent šiek tiek priartėtume prie jų pragyvenimo lygio?
Pietų Korėjoje esu svečias ir savu, matyt, niekada nebūsiu. Nelabai suprantu, kas pas juos vyksta, tačiau po Antrojo pasaulinio karo vos iš bado nemirusi šalis tapo vienuolikta tarp išsivysčiusių šalių. Tam įtakos turėjo 4 didžių bendrovių, pvz., „Samsung“, augimas. Taip pat korėjiečiai turėjo ir gerą prezidentą. Valdžios žmogus visų pirma turi dirbti tautai. Jis negali būti savanaudis, gobšus, jis turi turėti politinio ir kiek įmanoma dvasinio lyderio savybes. Nes tie du dalykai būtini, kad turėtum energijos be melo vadovauti šaliai. Aišku, ir aštrus protas labai svarbus, visų pirma tyra sąmonė PADĖTI KITIEMS. 
Taip atsitiko, kad jiems pasisekė turėti tokį lyderį. Korėjiečių tauta labai kritiška ir emocionali, bemaž kiekvieną dieną vyksta demonstracijos, nes jei tave apgaudinėja ir tu susitaikysi su tuo, pats prarasi veidą. Tapsi ne žmogumi, o kažkieno marionete. Save gerbiantis žmogus to neleis. Aišku, galima išlikti pasirinkus melo kelią. Ir tada visi gudrūs meluoja vieni kitiems ir taip gyvena. Tokios tautos niekas nemėgsta ir jie patys turi problemų. Yra pasaulyje tokių tautų pavyzdžių. Mūsų tauta stipri ir nesame nė kiek blogesni ar geresni už korėjiečius. Einame į priekį kai ko netekdami. Tačiau Tikėjimas negali išblėsti, atsiras pagaliau sąžiningų žmonių politikoje ir pas mus. Aš tuo visiškai tikiu. Kiekvienai tautai savas kelias. Pasimokyti galima tik susitelkimo. O kritiką, kad ir kokia ji būtų, be demonstracijų pas mus atlieka žiniasklaida. Aišku, nėra tai švaru, bet visgi geriau nei nieko….
Kaip korėjiečiai žiūri į nuolatinį vaikų knapsojimą prie kompiuterių ir išmaniųjų telefonų?
Pietų Korėjos mokyklose judėjimo daug. Mokiniai visą dieną praleidžia mokykloje. Juk be normatyvuose numatyto taekwondo lygmens negausi mokyklos baigimo diplomo. Vaikinai ruošiami armijai, merginos taip pat labai sportiškos. Šiuolaikinės technologijos, kompiuteriai formuoja naują kartą, naują bendravimo metodą. Čia nieko nepakeisi. Tačiau numanyti, kaip tai valdyti, kad eitum kartu su pažanga, reikia didelės ir nuolatinės analizės. Mes surenkame į šventyklą atėjusių jaunuolių telefonus. Jie jais negali naudotis 2–3 dienas. Jiems būna šokas.
Mes, vienuoliai, esame labai griežti, pas mus tvarka kaip armijoje. Bet kai baigiasi sunkus periodas be telefono rankose, vaikas įgauna patirtį. Ir kai mes klausiame, kaip sekėsi pabuvimas šventykloje, jie sako, fantastika – trys dienos be kompiuterio – mano rekordas. Tai jie užfiksuoja ir vėl atvyksta į praktiką. Paskui jau patys gali matyti save iš šalies. Koks jo paties santykis su ta „mašina“ – savo kūnu. Taip auginame sąmoningumą. Atimti nėra teisinga, tačiau išmokyti pasirinkti, ką žiūrėti ir kaip naudoti tą „mašiną“, galima. Tai išmintis. Tad būtina patiems tėvams taip pat kuo greičiau susipažinti su tomis „mašinomis“, kad žinotų, kaip tai reguliuoti. O ignoravimas, bausmė – tai neišmanymas.
Daug šiuo metu kalbama apie Šiaurės Korėją, olimpiada, rodos, pagerino santykius tarp pietiečių ir šiauriečių korėjiečių… Ar išties jaučiasi atšilimas tarp abiejų šalių ar vis dar tvyro šaltis ir grėsmė?
Nieko naujo. Po žiemos olimpiados gal kiek didesnis susidomėjimas Šiaurės Korėja. Tai taip pat korėjiečiai, ta pati tauta. Jiems tai labai svarbu. Problema, kad kitos šalys mažiau ar daugiau to nesuvokia, nes neišmano.
Labai daug kas priklauso nuo Pietų Korėjos ir JAV prezidentų, nes pastarasis kaip degtukas. Tai labai pavojinga. Politikams reikia laiko jį perprasti ir suvokti. Tai atima laiko ir jėgų, dažnai klystama. Bet kartais gali įvykti ir netikėtų pokyčių. Dabartiniai santykiai tarp Pietų ir Šiaurės Korėjos kaip ant mielių. Būtina tikėti sveiku žmogaus protu, nes be jo pasaulis išnyks. Už viską reikia mokėti. Nėra pasekmės be priežasties.
Įvairiuose Pietų Korėjos vienuolynuose medituojate daugiau kaip 18 metų, ką jums reiškia dvasinė praktika?
Dvasinė praktika reiškia pokalbį savo sąmonės viduje. Juk ginčas prasideda su savimi. Čia ir blogio, ir gėrio pradžia. Kai jūsų nusistatymas, ką norite padaryti, kaip norite gyventi, ta proto pusė nugalės, nepasiduos „eiliniam atsipalaidavimui“,
kuris gali tęstis visą gyvenimą, tada jūs tapsite dvasingu žmogumi. O tam, kad tas antras ar pirmas jumyse laimėtų, reikia dvasinės praktikos. Pirma nugalėk save, tada pasaulis bus taikus, tada visiems bus geriau.
Ko žmogui reikia, kad jis būtų laimingas?
Suvokti, kad nelaimės akivaizdoje, vakar, juk buvai laimingas.
Ačiū už pokalbį.
Susitikimai su vienuoliu Kęstučiu Marčiulynu-Bo Haeng Sunimu:
Balandžio 21 d., 14 val. paskaita Kaune Santakos slėnyje prie popiežiaus paminklo.
Balandžio 22 d. 9.00 – 15.00 Vilniuje praktika su vienuoliu Laisvės pr. 60, (II a. Aikido salė). Registruotis: zenazuolas@gmail.com
Gegužės 11 d. 17.30 val. Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekoje (H. Manto g. 25, Klaipėda).
Tradicinė KIDO praktika:
Gegužės 12–13 d. 5.30 val. SOS vaikų poilsiavietėje, Placio g. 46, Karklės k., Klaipėdos r. Registruotis el. p. kidobohaeng@gmail.com
Monospektaklis „Auksinė šventykla“:
Gegužės 15 d. 18 val. Alytaus miesto teatre. Bilietai platinami teatro kasose ir tiketa.lt
