Gamtos dvasių buveinėje arba kelionė į P. Afriką

Birutė Mar

Nuotraukos autorės

Kelionė į Pietų Afriką netikėtai tapo sugrįžimu į vaikystę –į kadaise regėtus animacinius filmukus, laidas „Gyvūnijos pasaulyje“. Prisiminiau ir begemotą, kuris bijojo skiepų, ir akmeninį kiaušinį padėjusį pingviną, ir gimtadienį šventusius mergaitę su drambliu, ir klastingąjį šakalą bei kitus „Mauglio“ personažus. O čia jie visi – gyvi, laisvėje, visai šalia… Kokia palaima žvelgti į gyvūnų rojų vaiko akimis, regėti įstabius žvėris ir paukščius, gyvenančius greta žmonių. Tyliai stebint civilizacijos nepaliestos gamtos harmoniją apimdavo tyrutėlis džiaugsmas ir sielą suvirpindavo tarsi šiltas naktinio safario lietus.

Trijų savaičių kelionė autobusiuku nuo Johanesburgo iki pietuose esančio Keiptauno tapo tikru nuotykiu.

Afrikietiška nuotaika ir šilto krašto nerūpestingumas sušalusius europiečius atpalaidavo vos atvykus. Vėlyvą lapkričio rytą nusileidome Johanesburgo oro uoste. Vasara, ryškiaspalviai žiedai, čionykštės moterys su nešuliais ant galvų, iš mokyklų grįžtantys juodukai vaikai… Tiesa, į Johanesburgo centrą, pasak gidų, šiuo metu vykti pavojinga – tad pirmąją dieną praleidome priemiestyje.

Linksmai nuteikė oro uoste pasitikęs raudonas safario autobusiukas. Tris savaites riedėsime dvylika pakeleivių iš Lietuvos su dviem juodaodžiais gidais ir lietuvaičiu palydovu Gintaru, jau senokai gyvenančiu Keiptaune.

Trys savaitės bendros buities ir būties, dienos pradžia – penktą arba šeštą valandą ryto, nakvynės palapinėse gamtos rezervatuose, kur auštant ateis atsigerti ir pasisveikinti mažosios antilopės kudu, pažadins neregėti vabzdžiai ir ryškiaspalviai čionykščiai vabalai. Neišvengiamai tapsime viena šeima.

Vienas mūsų gidų vardu Sufisu (jis ir „linksmojo“ autobusiuko vairuotojas) – plačiapetis, dviejų metrų ūgio, su megzta afrikietiškos (beveik lietuviškos) vėliavos (geltona, raudona, žalia) berete, kurios nė sykio nenusiima per visą kelionę. Paskutinę dieną išduos „paslaptį“ – po šia kepuraite slepia į dredus supintas, juosmenį siekiančias kasas („už kurias galima gauti net tris šimtus eurų!“). Jas parodyti jų savininkas galės tik išrinktajai merginai. Jam jau per keturiasdešimt, tačiau vis dar tebelaukia savosios karalaitės. Sufisu beveik nekalba angliškai, tačiau valdo žvilgsniais ir gestais. Gana ūmaus būdo Sufisu nemoka diplomatiškai nuslėpti nepasitenkinimo ar pykčio, jam išsyk prilimpa vardas – Mūsų Genties Vadas.

Su gidu Sufisu

Antrasis palydovas Veinas ne itin išskirtinės išvaizdos ir europiečiams prieinamesnio būdo – jis kalba angliškai, tad atlieka vertėjo ir istorijų pasakotojo vaidmenį. Neretai jo pasakojimai tokie neįtikėtini, jog nežinai, ar tai pasakos ar tikrovė. Veinas kilęs iš Zambijos ir meldžiasi pagoniškai – Saulės ir Lietaus dievams.

Lietuvių komanda P. Afrikoje

Abu palydovai puikūs kulinarai – jų pareiga ruošti keliautojams maistą, tad kiekvieną dieną, autobusiukui stabtelėjus kur pakelėje, jie atidaro „mobilųjį restoraną“: ištraukia sulankstomąjį stalą, apkloja jį staltiese, išmarginta didžiuoju Afrikos „penketu“ (drambliu, liūtu, raganosiu, buivolu ir leopardu), tada iš autobuse įmontuoto šaldytuvo išdėlioja ant stalo viską, ko prireiks pietums ar vakarienei: kiaušinienė akimirksniu, kotletai iš antilopių mėsos, pudingas desertui – savaitės valgiaraštis beveik nesikartojantis.

Valgiai, regis, neypatingi, bet kitokie nei pas mus. Štai į pomidorų sriubelę su grietinėle pripjaustyta smulkių morkyčių. Į vakarienės patiekalą raped chicken („išprievartauta višta“) kepant įdedama kriaušė – višta įgyja jos skonio.

Paragaujame ir tradicinės Pietų Afrikos vakarienės: baltų kukurūzų košė (panaši į manų kruopas), troškinta jautiena ir nuostabaus skonio daržovių troškinys: pomidoras, svogūnas, imbieras, česnakas, dvispalviai kopūstai. Afrikiečiai valgo rankomis, paprastai moterys aptarnauja vyrus. Nagi! – ir mes, lietuvaitės, vieną vakarą atliekame šį ritualą visų pakeleivių vyrų džiaugsmui.

Jei jau sutemo ir kur nors laukymėje apsistojus nėra elektros, pasišviečiame vėjo vis gesinamomis žvakėmis arba mobiliųjų telefonų žibintuvėliais.

Gidai mėgina šaltibarščius

Tiesa, vieną dieną bus ir „lietuviška vakarienė“ – šaltibarščiai su virtomis bulvėmis šalia gidų pagamintos antilopių mėsos kotletukų. Labai norėjosi mūsų palydovus nustebinti – įdomu, kokia gi bus jų reakcija paragavus lietuviškos sriubos? Tačiau abu juodaodžiai – tikri diplomatai, sriubą ragauja labai atsargiai – Sufisu išsisuka, kad iš pradžių vietinių papročiu turi prisivalgyti mėsos, paskui jau „visa kita“. O Veinas tarsi sulėtintame filme laižo šaltibarščius ir diplomatiškai sako, kad juos įtrauks į savo kelionių valgiaraštį.

Svečiuose pas zulus

Sufisu kilęs iš bene didžiausios Pietų Afrikos zulų genties (jos šaknys – Tanzanijoje), apsigyvenusios Pietų Afrikoje IV a. (ama zulu reiškia dangaus tautą); gentis garsėjo kovingumu, sukūrė puikią kariuomenę ir XIX a. sėkmingai priešinosi britų kolonistams.

Zulų vaikai

Zulų kalba (primenanti paukščių čiulbėjimą savo „kliksais“ tariant garsą) – dešimties milijonų vietinių gimtoji kalba, ją supranta apie pusė Pietų Afrikos gyventojų. Sufisu pademonstruoja savąjį gimtą paukštišką kalbėjimą: „K’ala“, – taria aštriai, mušdamas liežuviu į dantis. Europiečiams niekaip nesiseka jo atkartoti – deja, kitaip sutverti mūsų kalbos aparatai.

Zulų vaikai

Tad keliaudami nutariame zulų kalbą pakeisti suprantama visiems. Kai jau norime važiuoti, sakome: „Džigi džigi!“, kai norime į tualetą – „Buši buši!“ Gidai juokiasi, bet iki kelionės pabaigos turime sutartinius žodžius visiems svarbiausiems gyvenimo atvejams.

Pasak Sufisu, zulų genties vyrai gali turėti tiek žmonų, kiek nori. Svarbiausia, kad gimtų kuo daugiau vaikų. Jei vyrui išvažiavus ilgesniam laikui žmona susilaukia vaiko nuo jo brolio, vyras pargrįžęs tik džiaugiasi, kad gimė dar vienas vaikas.

Zulų genties dievas – Nkulunkulu, bet labiausiai vietiniai tiki protėvių dvasiomis ir jų galiomis. Tiki, kad Dievui maldas perduoda jų protėviai. „O kaipgi su krikščionybe?“ – klausiame, nes oficiali Pietų Afrikos religija – krikščionybė. „Viskas gerai su krikščionybe, – ramiai atsako Sufisu, –Mes priėmėme krikščionybę. Bet…kai meldžiamės, Kristų irgi mintyse pastatome greta savo protėvių ir meldžiamės jiems visiems“, – gudriai nusišypso jis. Iš gidų balso intonacijų supranti, kad čionykščiai iki šiol jaučia nuoskaudą, jog krikščionybę atnešę baltieji juos apgavo. Sakė: „Mes jums atnešėme Dievą, už tai jūs mums turite atiduoti savo deimantus.“

Autorė su kriauklių pardavėja

„O kur jūs meldžiatės zulų gentyje?“ – klausiame įsivaizduodami pagoniškas šventyklas ir stabus. „Tiesiog prie kokio nors medžio, mūsų maldos paprastos – šokam, dainuojam“, – atsako.

Netrukus apeigų paprastumu įsitikinsime kelionėje į zulų genties kaimelį. Riedėdami vietiniais duobėtais keliukais mintyse tikimės pamatyti turistams skirtas, dailias „pagražintas“ sodybas, bet privažiuojame laukymę, kurioje stūkso kelios vienišos apleistos pašiūrės. Išvydę raudonąjį autobusiuką, atvykėlių pasitikti atlekia būrys skurdžiai aprengtų vaikiukų, regis, tas purvinas draiskanas jie dėvi mėnesių mėnesiais. Mažieji nekaulija pinigų. Jie tiesiog apstoja atvykėlius ir prašo fotografuotis. Prisiartina ir vietinis jaunuolis –zulų kaimo gidas, čia jo šeimos sodyba. Tolėliau ant plynos žemės pasitiesusios demblį, surangiusios kojas sėdi senolė ir paauglė.

Zulų mergaitė

„Kad įeitume į sodybą, – sako jaunuolis, – turime iš pradžių gauti vyriausios čia gyvenančios moters sutikimą.“ Priduria, kad prašyti to leidimo būtinai turime zulų kalba. Čia prasideda tikras spektaklis. Iš tolo paskui gidą kiekvienas šūkčiojame senolei keistus zulų kalbos skiemenis tarsi užkeikimus – ši atsainiai pamoja: galime prieiti. Prisiartinus vėl reikia jų kalba su sėdinčiomis moterimis pasisveikinti. Taigi, vėl visi rituališkai sveikinamės, tiesiame rankas.

Zulų senolė

Senolė nerodo jokių emocijų, nė nenusišypso ir nepažvelgia, akys žiūri kažkur į horizontą – lyg jau būtų pusiau iškeliavus anapus ir mintyse atsiribojus nuo ramybės drumstėjų. Juodukė baikšti mergaitė su įstabia afrikietiška šukuosena, panašia į daugybę ragiukų (plaukai suvelti mažais gumulėliais – sunku patikėti, kad tokia šukuosena suveliama per dešimt minučių), žvelgia į baltaodžius tarsi į kitos planetos gyventojus.

Zulų mergaitė

Sodybos teritorija ne itin didelė, tarsi lietuviškas sodo sklypelis. Tėviškėje jis būtų dailiai apsodintas vaismedžiais, išpuoštas gėlių darželiais, sukastomis lysvėmis ir šiltnamiais. O čia viskas apžėlę žole, apgriuvusi vištidė ir pūpso pora pašiūrių. Ir keletas medžių aplink.

„Čia dešrelių medis, čia – jaučio liežuvio“, – rodo į medžius jaunuolis sunkiai angliškai tardamas žodžius, – o šis amarulos medis, jo vaisiai skirti vynui gaminti“ (po šiais medžiais, sako, net renkasi drambliai, mėgstantys nuo jų svaiginančių vaisių apgirsti ir pašėlti). Dar vienas medis skirtas nuo griaustinio ir žaibo pasislėpti („nes žaibas į jį netrenkia“ – paslaptingai paaiškina palydovas), o štai šis medis skirtas „sieloms pernešti“ – to medžio lapą vietiniai uždeda ant mirusio namiškio kapo, tikėdami, kad taip siela pargrįš atgal.

Medis, kurio šakos perneša sielas

Jei žmogus užgęsta tolėliau nuo namų – giminaičiai ten vežasi medžio šaką, kurios lapas ant šakos pargabens sielą atgal. Artimieji padeda sielą ant lapo ir saugiai parveža ją namo – tik kol siela keliauja, gyviesiems nevalia su niekuo kalbėtis. O jei beveždami sielą velionio artimieji pasiekia upę, sielą reikia garsiai perspėti, kad ji turės pereiti upę, kitaip ji gali nepasiekti namų.

Kriauklių pardavėja

Beje, kelionėje gyvi likę artimieji už sielą turi mokėti kaip ir už žmogų (ir už bilietą, ir už nakvynę), kartu su ja valgyti ir gerti (ne veltui ant kapų vietiniai vietoj gėlių deda gėrimų ąsočius). Sielai grįžus namo medžio šaka su siela padedama šalia protėvių ir pasakoma: „Dabar tu jau esi namie.“ „O kurgi gyvena jūsų protėviai? Kur juos laidojate?“– klausinėjame. Jaunasis šeimininkas pamoja tvarto link: „Protėviai gyvena va ten, kur karvės.“ Kažkodėl tvartas čia laikomas švenčiausia vieta. Mirusį tėvą irgi palaidoja tvarte, o motina laidojama už namo.

Vestuvių apeigos, mūsų akimis, irgi keistokos. Ištekėjusi moteris ateina į tvartą prisistatyti vyro protėviams kaip nauja šeimos narė. Vyro giminaičiai pila ant nuotakos galvos karvės tulžį. Po šios vestuvių ceremonijos visi geria zulų alų ungumbu. Gamina jį iš populiariausių čia kukurūzų miltų. Pagamintas alus maišomas su vandeniu ir paliekamas dviem dienoms. „Rūgštus alus tinka tik kukurūzų košei. Į nelabai rūgštų alų priberiama miežių ir paliekama dar trims dienoms“, – jaunuolis apie alaus gaminimą pasakoja su tokiu entuziazmu, jog matyti, kad kaime alaus gamyba visiems teikia daug džiaugsmo. Čionykščiai svetingi: kaime pamačius valgančius žmones nereikia nė sveikintis – išsyk galima šalia atsisėsti ir valgyti kartu.

Zulų kaimo sodyba

Zulų gentainiai paprastai neturi pašiūrėse lovų, nenaudoja nė kėdžių – sėdi ir miega ant demblių. Vestuvių kraitis matuojamas karvėmis. Neturi pakankamai karvių – pasipiršti negalėsi. „Aš irgi nevedęs, – guodžiasi mūsų palydovas, – nors turiu tris vaikus, bet karvių neturiu.“ Aplink laksto tik purvinos liesos vištos ir viščiukai…

Vaikai upėje

Pakalbiname prie senolės tebesėdinčią nuobodžiaujančią trylikametę paauglę. Į mokyklą ji kasdien pėsčiomis eina apie 8 kilometrus. „O kiek metų tavo senelei?“ – klausiame. Ji purto galvą nežinanti ir pasiteirauja senolės, kiek šiai metų. Senoji kažką burbtelėja, paauglė išverčia: „Jai keturiasdešimt treji.“ Išsižiojame iš nuostabos, nes atrodo ne mažiau kaip septyniasdešimties, veidas išraižytas kaip sudžiūvusi žemė… Mus nuramina numodamas ranka jaunuolis, esą ta senė pati nežino, kiek jai metų. O senolė rūsti. Pamačiusi, kaip baltieji įsimylėjėliai vienas kitą apsikabinę ją nužiūrinėja, su panieka linguoja galvą: „Kaip jūs šitaip drįstate apsikabinti viešumoje???“ Ir ima murmėti kažką po nosimi lyg sena ragana – regis, tuoj užkeiks ir pavirsime Afrikos driežais ar varlėmis.

“Begemotukai”…

Zulų genties kaimuose ir daugelyje afrikietiškų sodybų visados yra apvali troba su šiaudiniu stogu. Jaunuolis į ją veda tarsi į šventvietę, nors viduje viskas panašiau į girtuoklių nusiaubtą teritoriją: šiukšlės, purvinos vištos, suodžiai, mėtosi pajuodę puodai. Jis išdidžiai tvirtina, kad į šį protėvių namelį namiškiai susirenka pagarbinti jų. Susirinkę gyvieji pirmiausia išgeria su protėviais alaus. Tada šeimos vyrai su jais pasikalba (kalbėtis su protėviais leidžiama tik vyrams). Paskui visi kuria namelyje laužą, kepa nudobtą karvę ir ją valgo. Ugniai liepsnojant šaukiasi sielą, su kuria norėtų pakalbėti. O po vakarienės lieka miegoti toje trobelėje su protėviais. Su į dausas pasitraukusiais šeimos nariais kalbamasi paprastai, savais žodžiais, netgi ko nors jų prašoma, pavyzdžiui, gauti darbą.

Stipri moteris

Gidas Veinas, žvelgdamas į mūsų iš nuostabos ištįsusius veidus, šypsosi: „O žinote, kodėl Pietų Afrikos sodybose visados yra viena apvali troba? Nes į namus čia dažnai įšliaužia gyvatės ir ieškosi kampo. Jei namas apvalus, gyvatė apšliaužia jį palei sieną ir kampo neradusi išsirango lauk. Nežinau, ar tai legenda, ar tiesa, bet tikiu, kad tiesa.“ Prisimenu anekdotą apie uošvienę, paprašiusią žento mažo kampelio jų namuose. Ir žentas išsyk surentė apvalų namą… Vietiniai juokiasi: „Taigi, tikrai taip.“

Gyvūnijos rojuje

Gyvūnų šioje kelionėje, regis, sutikome daugiau nei žmonių. Ypač įspūdingas Kriugerio nacionalinis parkas, vienas didžiausių visoje Afrikoje. Jame gyvena apie 150 rūšių žinduolių, daugiau kaip 500 rūšių paukščių. Pietų Afrikos gyvūnija – gyvoji enciklopedija.

Į safarį išvažiuojame anksti rytą. Štai keliu atkulniuoja lėtapėdžių dramblių būrelis – tikri ramybės įsikūnijimai. Nė kiek nebijo nei automobilių, nei žmonių ir turbūt mano, jog jie čia tikrieji šeimininkai. Keliauja sau bandomis – gražu pažiūrėti, kai vienu metu jų keliasdešimt ramiai sau kerta kelią. Eina vis pakramsnodami krūmų lapus, pasikasydami kulnus į kelmus. Drambliai 18 valandų per dieną ėda, o 6 valandas miega. Kartais pagyvenę patinai atsiskiria nuo bandos ir toliau sau gyvena vieni. Tarsi kokie nušvisti jau pasirengę keturkojai vienuoliai. Tada jų pareigas bandoje perima patelės. Štai vienas toks artinasi link mūsų, atsilikęs nuo bandos. Dramblys vienišius, turbūt kaip ir žmogus, ieškantis savojo kelio… Drambliukai patinėliai iki 15 metų vaikšto vedami patino, o mažąsias pateles veda motina. Vyriausia dramblienė visados eina pirmoji – ji išmintingiausia, geriausiai žino, kur vanduo ar ėdalas. O kita vyresnioji pėdina bandos gale. Surastą drambliuką našlaitį drambliai „įsivaikina“ – pasiima savon bandon. Drambliai kaip ir žmonės labai jautrūs. Gidas Veinas pasakoja istoriją apie partrenktą kelyje drambliuką. Jo tėvai po nelaimės dešimt metų eidavo į tą kelią ir iš sielvarto daužydavo mašinas.

Autorė Afrikos džiunglėse

O štai tolumoje šuoliuoja antilopių pulkelis (čia jų gyvena keletas rūšių) – tikri grakštumo įsikūnijimai. Gelsvai rudos impalos pasipuošusios juodais ruoželiais ant nosytės, šlaunų ir uodegos. Gražu žiūrėti į jų šuolius – aukštai strykteli ištiestomis užpakalinėmis kojomis ir nusileidžia ant priekinių. Impalos ištikimos – poruojasi „visam gyvenimui“ ir niekad nekeičia partnerio. Be to, protingos: jei aplinkui nėra vandens ir impalos kūdikio gyvybei gresia pavojus, būsimos mamos sugeba pasidaryti abortą ėsdamos tam skirtą augalą arba užlaikyti gimdymą. 

Pravažiuojant ežerą, pasigirsta ilgas, toli aidintis keistas klyksmas, lyg kažkur šauktų koks paukštis. Jau akimis ieškome egzotiško sparnuočio, bet, pasirodo, tai visai ne paukščio, o… begemoto balsas. Kai privažiuojame arčiau ežero, matome jį pro žiūroną – storulis išžioja nasrus ežere ir saldžiai nusižiovauja, vėl panardindamas burną vandenin.

Didžiausia dovana dvikojams keliautojams – kelyje sutikti liūtą karalių. Gidai sako, jei safario metu jį išvydai, gali važiuoti namo, nieko nuostabesnio nebepamatysi. Vieno naktinio safario metu liūtas apdovanoja ir mus – staiga išnyra iš tamsos į žibintuvėlių šviesą. Ir ne kur nors pakelėje, o tiesiai ant kelio, išsiruošęs į neskubų vakaro pasivaikščiojimą. Tą vakarą lyja – liūtas išdidžiai pėduoja pašiauštais gaurais keliu, vis apuostydamas krūmus, paženklintus praėjusių brolių gaujos („Grįžta iš diskotekos“, – juokauja mūsų kompanija). Matydamas į jį šviečiančius prožektorius bei mašinos šviesas, nė kiek neišsigąsta – keletą ilgų minučių eina palei sulėtinusį greitį autobusiuką ir sulaikiusius kvapą keleivius. Paskui staiga pasuka į siaurą miško takelį ir vėl pradingsta tamsoje.

Kitą dieną regime dar vieną liūtą – gulintį po medžiu karališkai iškelta galva. Kažkas iš mūsų išvysta nemažą jo leteną, kyšančią iš už medžio. Taip ir užsižiūrime valandėlę į tą magišką leteną pro žiūronus lyg į stebuklą: žybsi fotoaparatų blykstės, visi keleiviai tyli it pelės po šluota (safario metu gidai liepia tylėti, nes žvėrys paprastai nebijo mašinų, bet juos išgąsdina žmonių balsai). Po valandėlės žvėrių karalius apdovanoja kantriuosius žiūrovus – iškelia ir gauruotąją galvą: „Štai, žiūrėkite, jei jau dėl manęs čia sugaišote tiek laiko!“ Autobusiuke vėl visi džiūgaujame kaip vaikai!

Tiesa, tą dieną grįžtant iš safario kelyje laukia ir nelinksmas vaizdelis – gidai rodo į aukštai medyje ant šakos kybantį išdžiūvusį impalos kūną. Sučiuptą antilopę ten užnešė liūtas, kad kiti žvėrys nepasiektų ir neatimtų.

Beje, nors liūtas – stipriausias gyvūnas, tačiau ir jį gali sudoroti piktų hienų minia. Kaip pas žmones, taip ir pas žvėris: stipresnį gali įveikti gudresnis ir apsukresnis. Gidas Veinas vėl europiečius linksmina pikantiškomis detalėmis: liūtai, sako, mylisi tik aštuonias sekundes, o miega dvidešimt valandų per dieną.

Štai iš už krūmų staiga išnyra ilgakaklės žirafos – net nustembi: negi jos nenupieštos, o tikros? Lyg dėmėti stulpai, ant kurių juda mažutės galvos. Pasak Karen Blixen, kurios knygą „Iš Afrikos“ skaitau kelionėje, žirafos – „tarsi retos, ilgastiebės, milžiniškos dėmėtos gėlės“. Palinkusios prie krūmų, ramiai skabo lapelius – žirafiukai su šepetėliais ant nugarų šalia. Paukšteliai ropinėja ant jų, rankioja, lesioja vabzdžius. Dieviškas, vientisas didžiųjų ir mažųjų būtybių pasaulis… Žirafa, kaip ir žmogus, turi septynis kaklo slankstelius (nors atrodytų, kokį šimtą). Įdomu, kad vaikus ji gimdo stovėdama – iš 2 metrų aukščio krinta mažas žirafiukas, jei išgyvena – jam pasisekė. Natūrali atranka ir negailestingi gamtos dėsniai – pakelėje išvystame ir gepardą, draskantį ką tik pagautą antilopę. O kai pravažiuojame tą pat vietą po kelių valandų – gepardas virškina toliau, nė nepakilęs iš vietos. Kas penkiolika minučių tingiai pakeičia pozą ir vėl nugrimzta į miego debesį. Grakštus, ilgaliemenis grobuonis, pats greičiausias gyvūnas.

Gepardas virškina antilopę

Tačiau nuostabiausi vaizdai akiai ir širdžiai atsiveria privažiavus „rojaus pievą“, kur visi žvėrys suėję krūvon: žirafos ir zebrai, lakstančios be tikslo kvailutės antilopės gnu, gudrieji babuinai, net stručiai ir juodos taškuotosios vištos. Visi kartu ir kiekvienas sau, tarsi žemiško rojaus oazėje – jie išgyvena šilto vakaro džiaugsmą skabydami krūmus ir žolę, kasydamiesi, prausdamiesi, seniausiai išmokę būti čia ir dabar

Gražuoliai beveik briedžiai

Vieną rytą, pailsusi nuo ankstyvų rytinių safarių, nusprendžiu išsimiegoti ir pabūti su savimi mažame gamtos rezervato namelyje – tačiau auštant vis garsėja cikadų sirenos, nebeleidžiančios užmigti. Išėjus į lauką – mažutė antilopė kudu jau siurbia vandenį iš kiemo baseinėlio, visai šalia.

Kudu

O kai paduodu jai obuolio gabalėlį, jį pačiupusi baikščiai žvelgia – ir būti pamaitintai maga, ir priartėti baisu, virpa šalia lyg baikšti nendrelė vėjuje. Tikras rojaus rytas.

Pora dienų Svazilande

Aplankę Kriugerio nacionalinį parką, keliaujame į Svazilandą. Tai karalystė Pietų Afrikos valstybėje – su savais pinigais, karaliumi ir begaliniu skurdu. Svazilande gyvena per 2 milijonus žmonių (PAR – apie 50 milijonų), čia vykstant būtina gauti vizą (jos nereikia tik amerikiečiams).

Eilė Svazilendo karalystėn

Privažiavus „sieną“, viskas kaip paprastai nelabai civilizuotuose pasienio punktuose: eilė, pasų patikrinimas, antspaudai. Vietiniai juodaodžiai irgi stovi išsirikiavę ilgoje eilėje, moterys net su kukurūzų maišais, sveriančiais 25 kilogramus, ant galvų! Po pasų kontrolės vietinės gražuolės grakščiai pėdina su tais maišais Svazilando teritorijon.

Į Svazilendą!

Taigi, atstovėję eilę su vietiniais, pereiname sieną ir mes jau karalystėje. Čia išsyk prie atvykėlių pripuola didžiakrūtės princesės – tiesiog pasienyje vyksta tradicinių šokių koncertai. Na, kaipgi atsilaikysi nuo pagundos? „Tiesa, kokia bilieto kaina?“ – vos spėjame paklausti. Bet gražuolės jau jėga tempia atvykėlius į savo teritoriją, kur vyksta dainų ir šokių šou: „Po koncerto susimokėsite!“ Šokėjai ir dainininkai sykiu trypia, negailėdami savęs, keldami aukštai virš galvos kojas, su lankais ir kardais, žvangančiomis apyrankėmis ant rankų ir kojų, kūnus apsisupę audeklais. Jei šokėjai netyčia nusmunka audeklas ir apsinuogina krūtys – nieko tokio, atsidėjusi trypia toliau. O koncerto pabaigoje šokėjai išveda šokti baltuosius žiūrovus. Taigi, Svazilando sutiktuvės įspūdingos…

Autorė lūkuriuoja prie Svazilendo karalystės sienos

Gidų pasakojimai apie šią karalystę išties primena pasakas: Svazilando karalius, kuriam dabar apie 50 metų ir kurį vietiniai labai gerbia (ne tik Svazilande, ir Pietų Afrikos keliuose matėme daugybę riešutus ir vaisius parduodančių moterų su sariais, ant kurių – Svazilando karaliaus portretas), turi daug žmonų. O štai prieš jį buvęs turėjo net penkiasdešimt! Karalius privalo vesti kasmet. Į vestuves pakviečiami visi norintieji. Žmoną karalius renkasi kaip pasakoje: iš visų suvažiavusių nuo aštuoniolikos iki dvidešimt penkerių metų merginų, ji turi būti nekalta. Ir suvažiuoja daug gražuolių iš visos karalystės, iki keleto tūkstančių – ir demonstruoja karaliui savo visapusišką grožį. Viskas vyksta žiūrovų minios akivaizdoje. Taip karalius išsirenka naują žmoną, paskui pagal žvaigždžių horoskopą nutaria, kurią dieną bus vestuvės. Bet oficialia žmona tampa tik tada, kai pagimdo palikuonį. Už žmonas Svazilande, kaip ir kitose Afrikos gentyse, atsiskaitoma karvėmis, ir tas mokestis gana tikslus – už žmoną 15–20 karvių. Pasak gidų, dabar jau mokestis „karvėmis“ galimas ir kredito kortele, bet vistiek skaičiuojama pagal 15 karvių „tos dienos kursą“ – karvė kainuoja apie 800 eurų. Tik pastaruosius kelerius metus Svazilando karaliaus vestuvių, deja, nebuvo, nes vieną žmoną karalius užtiko neištikimą su savo draugu – ji persirenginėdavo vyriškais drabužiais ir taip susitikinėdavo su meilužiu. Draugas nuo karaliaus slapstosi iki šiol. Tikra pasakų karalystė… Su kiekvienu nauju Svazilando karaliumi keičiasi ir šalies pinigai. Ant monetų vienoje pusėje iškaltas karaliaus atvaizdas, kitoje – jo motinos. Sosto paveldėtoją išrenka karaliaus motina arba pirmoji jo žmona. Dabartinis karalius turi keliolika vaikų (ankstesnis turėjo net 103!), Svazilando oro uostas pavadintas jo vardu.

Važiuojame gilyn skurdžiais keliukais, pro langus matyti lūšnelės – čia dar skurdžiau nei likusioje Pietų Afrikoje. Į karalystę nelabai panašu, na, nebent, nuostabia civilizacijos dar nepaliesta gamta.

Štai beribės margaspalvių gėlių pievos, pilnos didžiulių akmenų, į kurias išeiname pasitikti vakaro. Vienas iš mistiškiausių Afrikos įspūdžių – ėjimas per rūke paskendusią vakaro pievą, tarsi akmeninių būtybių pasaulyje.

Akmenys drambliai Svazilende

Akmenų formos ir siluetai panašūs į gyvūnus, skulptūras, mitologines būtybes. Iš kai kurių jų, įskilusių, jau auga medžiai. Tolumoje matyti besiganantys zebrai ir antilopės, gaivi žaluma primena Lietuvos vasarą.

Svazilendo gyventojas – zuikis beausis

Nakvojame Svazilando Malolotjos gamtos rezervate šiaudinėse palapinėse. Čia arčiau kalnų, vėsoka – vietoj plaukų džiovintuvo vonioje padėta šildymo pūslė. Naktį pažadina kambaryje besiblaškantis ir kelio į laisvę nerandantis šikšnosparnis. Tačiau jam padėti ne taip lengva – taip vis pabundant ir begainiojant vargšą šikšnosparnį prabėga naktis.

Rytą klausinėjame gidų, ką įdomiausio galime pamatyti šioje karalystėje. „Žvakių fabriką“, – nedvejodami atsako mūsų palydovai, – tokių gražių žvakių jūs dar nematę, jos populiariausias Svazilando suvenyras!“

Afrikietiški slėniai

Tad vėl važiuojame tikėdamiesi patekti į įsivaizduojamą paslaptingą žvakių fabriką. Bet… autobusiukui sustojus pakelės aikštelėje jokio fabriko nematyti. Pasirodo, tai tik kelios žvakių ir suvenyrų parduotuvės, o vienoje jų specialiai turistams – „žvakių gaminimo cechas“, tiksliau, keli sėdintys ir žvakes dirbantys žmogeliai šalia seno sugedusio televizoriaus ir ant stalo snaudžiančių katinų. Belieka dovanų nupirkti margaspalvių, įvairiaformių Svazilando žvakių…

Nustebina ir Svazilando parlamento pastatas – nedidukas namelis plynuose laukuose, prie kurio privažiuoti draudžiama. Karaliaus „rūmai“ irgi į rūmus nepanašūs – gamyklos patalpas primenantys oranžiškai mėlyni statiniai (Svazilando vėliavos spalvų).

Išvažiuodami iš Svazilando šypsomės –vis dėlto pabuvojome karalystėje!

Drakono kalnuose

Viena gražiausių Pietų Afrikos aplankytų vietų –Drakono kalnai (Drakensberg), aukščiausi Pietų Afrikoje (3km aukščio). Tikras šveicariškai itališko kalnynų peizažo grožis.

Autorė su vyru Drakensbergo kalnuose

Kad tai ne Italija, o Afrika, gali atskirti tik iš vabzdžių ir vabalų margumo – jie tokie ryškūs, lyg būtų dailininko išmarginti įspūdingiausiomis spalvomis. Spalvingumo priežastis praktiška: ryškūs vabzdžiai kartesni, todėl jų nelesa paukščiai.

Drakensbergo kalnai. Autorė prie krioklių.

Neįprasta matyti ir tarp akmenų žydinčias baltas kalijas – čia jos laikomos piktžolėmis ir auga visur pakelėse. Oras kalnuose gali persimainyti per minutę, vakare staiga atšąla iki 15 laipsnių. Elektrą čia išjungia dešimtą vakaro, tad tenka gultis ir keltis su saule.

Drakensbergo kalnuose

Pora nakvynių kalnuose, kur iš mūsų namelių atsiveria fantastiškas peizažas į viršukalnes. Maudynės kriokliuose, trykštančiuose lyg gaivus žemės kraujas, žemiško rojaus laukiniai sodai, į drakonų siluetus panašios kalnų keteros. Ir, žinoma, oro gaivumas, dangaus spalvos – lyg iš Rericho paveikslų.

Drakensbergo kalnuose

Vaizdingiau nei K. Blixen nepasakysi: „… Kai mintimis sugrįžti į viešnagę Afrikos aukštumose, apstulbina jausmas, jog visą laiką gyvenai ore. Dangus dažniausiai būdavo vos mėlynas ar violetinis su gausybe didžiulių, besvorių, nuolat kintančių debesų, kurie vis telkėsi ir plaukė, tačiau jis turėjo didžiulės mėlynos energijos ir nudažydavo artimiausias kalnų virtines bei miškus gaiviu sodriu mėliu… Tokiame aukštyje alsuodavai lengvai, įkvėpdamas tikrąją gyvastį ir širdies lengvumą. Rytą nubudęs kalnuose pagalvodavai: esu ten, kur turiu būti.“

O nusileidus nuo kalnų civilizuotan pasaulin, kai viešbutėlyje pagaliau atsiranda visų pakeleivių išsiilgtas belaidis ryšys (tačiau veikia jis tik po vienu medžiu), visi draugiškai stovime susigrūdę po tuo medžiu, mėgindami susisiekti su toli likusiu civilizuotu pasauliu. Lietuvoje jau pirmasis gruodžio sniegas, o mes šiltai keliaujame toliau link Laukinės pakrantės, pirmojo Pietų Afrikos prezidento Nelsono Mandelos gimtinės Qunu, kur įsikūręs jo muziejus, netoliese ir kapas. Nepavyksta kapo pamatyti. Gidai aiškina, kad į jį galima pažiūrėti tik iš toli pro žiūroną, nes… „Mandela iš karališkos giminės“. Kodėl? „Mūsų kultūroje paprastai neklausiama priežasčių, –bando išsisukti Veinas, – mes bijome mirusiųjų. Štai mano tėvas mirė, kai man buvo dešimt metų, manęs niekas tada neleido prie jo kapo. Ir iki šiol niekad aš tėvo kapo nemačiau, nežinau, kur jis yra“. K. Blixen: „Kol gerai nepažįsti čiabuvio, beveik neįmanoma gauti iš jo tiesaus atsakymo. Į tiesų klausimą: „Kiek turi karvių?“ jis atsako aptakiai: „Tiek, kiek sakiau jums vakar.“ Europiečius toks atsakymas žeidžia, bet tikriausiai ir čiabuvius žeidžia toks klausinėjimas.“

Vietiniai Nelsono Mandelos asmenybę vertina įvairiai. Daugelis mano, kad jis kalbėjo apie demokratiją, o valdžia vistiek engė žmones, niekur nedingo korupcija.

Laukinėje pakrantėje

Artėjant į pietus link Keiptauno, privažiavus vandenyną daugėja vakarietiškų kurortų, civilizacijos. Štai jaukus Hermanus miestelis Stellenbosh regione, garsėjančiame savo vyninėmis. Nuo XVII a. čia klesti vynuogynai lyg Provanso pievose. Pietų Afrikos vynui, net pačiam paprasčiausiam, išties galima rašyti odes. Vynuogynuose žydi ir daugybė rožių – pasirodo, jas čia sodina šalia vynuogių, nes jos labai jautrios, todėl jas pirmiau nei vynuoges užpuola bakterijos. Ąžuolinėse statinėse bręsta brangiausi vynai, pigesnius pila į metalines, pridėdami ąžuolo drožlių. Paragavus vyno gurmanams patiekiamas afrikietiškas patiekalas – strutiena su braškėmis.

Mobilus restoranėlis

Hermanus pajūryje prisirenkame nuostabaus grožio perlamutrinių kriauklių, kuriose gyvena gyviai abalon – panašūs į austres ir čia labai brangūs. Aplankome žavų kurortą Knysną su įspūdinga didžiule lagūna, primenančia Kuršių neriją.

Keiptaunas. Stalo kalnas

Netoli šių jaukių civilizuotų miestelių, o ypač Keiptauno priemiesčiuose, iš tolo matai visai kitokį – lūšnynų pasaulį, kur atskirtyje gyvena juodaodžiai. Nors formaliai jie sudaro šalies parlamento daugumą, juodaodis ir šalies prezidentas Jakobas Zuma (nors, pasak lietuvaičio gido Gintaro, ne itin solidžiai atstovaujantis šaliai, nė nebaigęs mokyklos, nemokantis skaičiuoti, garsėjantis korupcijos skandalais, turintis kelias žmonas – viena jį bandė nunuodyti; darbas PAR vyriausybėje ir šiais laikais neapsieina be ginčų sprendimų muštynėmis), šalyje pinigus valdo baltieji. Nesitikėjome išvysti tokios juodųjų atskirties, Pietų Afrika – regis, civilizuočiausias žemyno kraštas.

Graudu matyti, kaip mūsų juodaodžių gidų neįleidžia į baltiesiems skirtą prabangų prekybos centrą Keiptaune. Aptarnauja čia juodaodžiai, o perka ir kavinėse sėdi baltieji. Juodiesiems skirti atskiri prekybos centrai jų teritorijoje. Jiems turėtų būti skaudu taip jaustis savo gimtojoje šalyje.

Iš Gintaro balso intonacijos junti, kad, nors įsikūręs Keiptaune ir tolerantiškas, jis nejaučia meilės juodaodžiams. Papasakoja apie savo valytoją, kuriai moka 100 dolerių per mėnesį. Piktinasi, kaip kelis kartus jam neplanuotai pargrįžus, toji buvo užtikta kaip savuose namuose – šeimininko žirklėmis besikarpanti kojų nagus, su pižama karaliaujanti prie televizoriaus svetainėje, taip pat vis slapčia nusipilanti iš šeimininko virtuvės į buteliukus kavos, cukraus. „Kai imu ją barti, – piktinasi Gintaras, – ji tik žiūri į akis, visiškai nereaguoja. Ir šunų neišveda, greičiau jie ją pavedžioja! O kai paprastai vėluoja valandą, vistiek ramiai sau eina kaip karalienė. Jei pradeda nebevėluoti, žinau, kad tuoj ko nors paprašys…Vietiniams atrodo, kad baltieji jiems skolingi.“

Iš lietuvaičio pasakojimo taip ir įsivaizduoji linksmą filmą apie baltojo šeimininko ir juodaodės patarnautojos nuotykius. Tačiau, pasak Gintaro, jos ir gaila – gyvena lūšnyne su penkiais vaikais, visi miega ant čiužinių, šiukšlynai greta.

Nemaža tokio šalies gyvenimo problema – AIDS pavojus. Užsikrėtusių šia liga PAR – 40 procentų (Svazilande – net 60). Prezervatyvai čia dovanojami visur, jų pridėliota ir viešuosiuose tualetuose prie praustuvų, ir net ant deklaracijų pildymo stalelio prie Svazilando sienos, bet… turbūt ne visi vietiniai supranta, kam to reikia. Be to, jie nebijo mirties. Pasak Sufisu: juk vistiek rytoj visi mirsime.

Taip klausydamiesi linksmai liūdnų istorijų atkeliaujame į Keiptauną. Stalo kalnas, dovanojantis lietų, pasitinka lyg miesto sargas iš tolo, paskendęs debesų rūke. Nors kopimui į jo viršūnę reikėtų palaukti giedro oro, bet… tai suplanuota šiandien, tad pakylame lyg į rūku nuklotą raganų mišką aukštai. Tolumoje driekiasi vandenyno pakrantė, kur kitą rytą pamėginsime išsimaudyti nuogutėliai. Žmonių aplink nematyti, bet kai išbrisime ant kranto, iš tolo atbėgantis vietinis britas ims mokyti: „Nuogiems Keiptaune maudytis draudžiama, taip daro tik juodaodžiai!“ Britai įpratę auklėti vietinius – parodyti, kad jie čia tikrieji šeimininkai.

Paskutinėmis dienomis nuvykstame į turistams „privalomą“ Gerosios Vilties Kyšulį – piečiausią Afrikos tašką, nuo čia belikęs mažiausias atstumas iki Antarktidos, Pietų ašigalio. Kopiame fantastiškomis kopomis, žvelgdami žemyn į beribį balto smėlio krantą.

Pasisvečiuojame ir pas linksmuosius pingvinus šalia Keiptauno, Simons miestuke. Įsivaizdavau juos tik Šiaurės ašigalyje ant sniego, o čia jie šildosi ant balto smėliuko. Kai kurie atrodo nupešioti, o pasirodo – tai jų plunksnų keitimosi metas: tuomet pingvinai mėnesį pasninkauja, negali lipti į vandenį. Vaikštinėja visai greta žmonių lyg maži frakuoti bičiuliai.

Taigi, Pietų Afrika – tikri gamtos dvasių namai. Kai naktį po antklode ima lįsti vabalai, už palapinių ūkia babuinai ar tolumoje riaumoja liūtai (jų balsai sklinda už daugybės kilometrų, bet vis tiek jauti vibraciją), kai tamsoje vaikštinėdamas gali užminti skorpioną ar gyvatę arba po kojomis išvysti į vaiduoklį panašų dygliuotį (primenantį šerną su ilgais ežio spygliais), supranti, kad čia gyvendamas niekada neatsiribosi nuo gamtos būtybių, nepasijusi saugus, jei nepatikėsi, kad tave sergi paslaptingos gamtos ir protėvių dvasios. Čia turi išmokti jausti gyvūno, augalo ir mažiausios būtybės širdį. Būti kaip čionykštė akacija – kai žirafos ima ėsti jos lapus, ši virpesiais praneša aplinkiniams medžiams apie pavojų, o pati staiga pakartina savuosius ir žirafa (mintanti tik akacijomis) staiga jų ėsti kažkodėl nebenori. Ir aplink neberadusi kitų medžių keliauja sau toliau. Turi ištirpti dvasių pasaulyje. Žvelgti į viską atvira vaiko širdimi, tyliai stebėti ir stebėtis.

Mažiausia kelionės kaina ir didžiausia Pietų Afrikos patirtis – su vietiniu gidu lietuviu, jau 15 metų gyvenančiu Pietų Afrikos Respublikoje, Gintaru Ulevičium. Gintarui rašykite el. paštu gintaras@capeniche.com

DALINTIS