Ona Nosevičienė
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Šiemet Vilniaus knygų mugėje pristatant Yuval’io Noach’o Harari’io knygą „Sapiens“ filosofas Antanas Andrijauskas, kalbėdamas apie joje piešiamą pasaulio ateities viziją, paprieštaravo, kad jei žmogus greit iš esmės nepakeis savo veiklos, greičiau už visas technologijas šios žmonijos laukia susinaikinimas.
Sutikus tokį žmogų kaip 25 metų Giedrė Kazragytė, sužimba viltis, kad jaunoji karta, žvelgianti į pasaulį kitaip, suvoks, jog jai tenka misija pakeisti iki šiol vyravusį požiūrį į aplinką ir žmonijos išlikimą. Giedrę sutikau knygų mugėje, ji baigė darbą vietos restorane. Aukšta, liekna, natūraliai skaistaus veido, spindinčių akių, su labai gražiais ilgais plaukais, tarsi jauna jaguarė, pasiruošusi šuoliui. Aplinkosaugininkei kaip tik labiausiai ir įsiminė laukinių kačių priežiūra Bolivijos džiunglėse. Ten ji savanoriavo Ambue Ari parke. Ji vedžiojo ir rūpinosi organizacijai „Inti Wara Yassi“ (trijų sesučių pumų vardai, vyriausia Inti, jaunesnė Yassi ir mažiausia – Wara, lietuviškai – Saulė, Mėnulis, Žvaigždės) priklausančiomis laukinėmis katėmis, kurios vienaip ar kitaip yra nukentėjusios nuo žmogaus, o jų populiacija pasaulyje sparčiai nyksta. Kelių valandų pokalbis su Giedre prabėgo kaip viena akimirka.
Iš kur mergaitei pakako drąsos leistis į tokią kelionę?
Ypatingą ryšį su gamta jaučiu nuo pat mažens. Pievoje rinkdavau sraiges ir stebėdavau gamtos pasaulį. Dar mažą mane vienintelę prisileisdavo visi kaimo šunys, tik tada nemaniau, kad kažkada vedžiosiu jaguarus, plaukiosiu su rykliais, tai buvo vėlyvesnės svajonės ir jos netrukus išsipildė.
Baigusi vidurinę mokyklą Kalifornijos specializuotoje dailės akademijoje Idyll wild ir metus pasimokiusi Laisvųjų menų koledže, nusprendžiau, kad piešti nebenoriu. Sugrįžusi į Lietuvą sužinojau apie jūrų muziejų ir užsispyriau jame padirbėti. Iš pradžių valiau žuvų žvynų ir kriauklių prilipusias vonias. Savanoriaudama ruonių reabilitacijos skyriuje iš arti pažvelgiau į šių gyvūnų pasaulį. Su jais patyriau pačias nuostabiausias akimirkas. Šėriau juos žuvimis iš rankų ir pati tarsi susitapatindavau su jais, tuo metu norėjosi valgyti daugiau žuvų.
Hondūre įgijusi PADI pažengusiojo naro kvalifikaciją, nardžiau su madagaskariniais naktiniais rykliais. Buvau mokslinė nardytoja, skaičiavau žuvis, nardžiau su vėžliais ir delfinais. Kol bendrakeleiviai rengėsi nardymo kostiumus, aš, gavusi leidimą, nėriau su maudymosi kostiumėliu ir kaip tik netoli buvo laukiniai afalinos delfinai, jie priartėjo ir plaukiojome kartu. Kol kiti susiruošė, jie jau nuplaukė tolyn. Vėliau norėjau padirbėti su didžiosiomis mantomis, bet susiradusi gamtos savanorių organizaciją Bolivijoje sapnuose save jau regėjau tenai.
Bet juk laukinės katės pavojingos?
Niujorko spaudoje buvau skaičiusi apie „Inti Wara Yassi“ savanorių organizaciją, kad ten nėra nei gydytojų, nei susisiekimo, o gyvenama džiunglėse laukinėje gamtoje. Noras buvo didesnis už baimes. Tik atvykusi grožėjausi gyvūnais. Šiam savanoriavimui daug ruošiausi, bėgiojau ilgus atstumus. Organizacija buvo įkurta prižiūrėti tris sesutes pumas, kurios tapo našlaitėmis, brakonieriams nušovus jų mamą. Pumos, kaip ir jaguarai, sparčiai nyksta. Organizacijoje prižiūrimos 23 laukinės katės (penki jaguarai ir kitos pumos). Jie nakvoja dideliuose voljeruose, yra šeriami, o dieną apie 4–5 valandas vaikšto su savanoriais. Su vienu gyvūnu pagal taisykles turi vaikščioti du žmonės. Prieš išeidami pasivaikščioti visi trys susiriša virve. Jei gyvūnas puola, savanoriai įtempia virves ir jis žmonių nepasiekia. Tad partneris turi būti išsiugdęs greitą reakciją, nesutrikti ir sugebėti, esant reikalui, žaibiškai reaguoti.
Pirma diena nebuvo lengva. Mano vedama sesė kažką pamato ir ima bėgti visu greičiau, aš neišsilaikau, krentu ir ji mane velka. Katės išbando kiekvieną naują žmogų sukurdamos jam įvairias situacijas. Staiga ima bėgti ir žiūri, ar tu su ja suspėsi. Vilkti žmogų joms nepatinka, nes trukdo greitai judėti, ir jos tada gali jį pulti. Virvė padeda mums judėti kartu. Kol žvėris nesustojo, žmogus negali sustoti. Žvėris viduryje, žmonės iš galų, jei žvėris bandys šokti, virvės ištempiamos ir jis nepasieks žmogaus. Šioje situacijoje labai svarbu pasitikėti savanoriais, vieni kitais, nes viskas vyksta labai greitai. Staigus judesys ir šuolis, todėl reakcija turi būti ištobulinta ir nuolat įtemptas dėmesys.
Su savo kate pripratau vaikščioti viena ir kitas žmogus jai nepatiko. Po mėnesio treniravau naujus savanorius. Tarp jų – biologai, veterinarai, atvažiavo ir kovos menų meistras, sumanęs susikauti su katėmis. Mūsų grupėje buvo trys katės ir 4–5 žmonės, todėl aš vaikščiojau viena. Parkui skirta didžiulė džiunglių teritorija. Laukinių kačių pasivaikščiojimo takai yra išplanuoti taip, kad žvėrys nesusitiktų. Nakvynei kiekviena grįžta į savo narvą. Tik sesutės nakvojo viename narve ir dalijosi teritorija, bet jos pasivaikščiojimo kelyje nesusitikdavo, nes konkuruodavo tarpusavyje.
Vaikščiodama kasdien po 5–6 valandas įeidavau į transo būseną ir viską pamiršdavau aplink. Kelis kartus buvau užlipusi ant gyvačių. Jos prašliauždavo po mano padu. Kiekvieną rytą sveikindavausi su tarantulu, sėdinčiu kelme,
taip pat susitikdavau su koralinėmis gyvatėmis, kurios yra pačios pavojingiausios. Beždžionės išprovokuodavo kates ir jos užšokdavo ant medžio, o virvės ilgis – 2 metrai. Kai susierzinusi katė atsigręžia į žmogų, būtina skubiai priimti tinkamiausią sprendimą. Per dvi savaitės išmokau įveikti savo baimes. Įsigijau specialius batus-kojines, su kuriomis jaučiausi tarsi basa ir galėjau greitai bėgti. Kai katė imdavo bėgti, aš irgi leisdavausi laisvai judėti į priekį. Vieną dieną ji mane vilko, o kitą bėgam bėgam ir žiūriu – jos nėra. Matau, ji medyje, šoka nuo šakos ir kažką sugauna ore. Atsineša mažą beždžionėlę. Bet juk ji ne alkana, jai nereikia šio grobio pasisotinti ir suvokiu, kad tai jos instinktas suveikė.
Ar gyvūnai jūsų nesužalojo?
Sužeidimų būna įvairių, bet daugiausia dėl žmogaus kaltės. Savanoris įkišo į narvą ranką ir nebegali jos ištraukti. Sukioja ranką, o jo blizgus laikrodis pagavo saulės zuikutį. Tai pamatęs jaguaras staigiai griebė jį už rankos. Jei savanoris ją būtų traukęs, žvėris būtų išplėšęs mėsas tarp kauliukų. Žinojome, kad katės nemėgsta citrinų kvapo, tai ant rankos užlašinome citrinos sulčių ir katė ją atleido. Pagrindinė taisyklė – neleisti katei iškrypti iš kelio, nes tada savanoriai dažniau patiria traumas. Buvo atvejis, kai mergina prarado sąmonę, kai bėgdama paskui pumą, atsitrenkė į kelmą ir pargriuvo.
Ar žvėrys paleidžiami į laukinę gamtą?
Vieną jaguarą buvo norėta paleisti į Amazonės džiungles. Prieš tai jis buvo mokomas bijoti žmonių, bet pasirodė, kad Samas nenuspėjamas ir per daug pavojingas, todėl visą laiką gyveno narve. Pavojingi žvėrys visąlaik gyvena dideliuose narvuose, jų niekas nevedžioja. Man atrodė, kad nėra prasmės čia jų laikyti, jei jie niekada nebus išleisti į laisvę. Tačiau statistika teigia, kad nelaisvėje gyvenančių tigrų yra daugiau nei laukinėje gamtoje. Man, kaip gamtosaugininkei, kyla didžiausias klausimas, kaip suderinti laukinių gyvūnų gyvenimą gamtoje su sparčiai augančia žmonių populiacija, nes žmonės užima vis didesnes gyvūnų teritorijas. Lengviau išlikti gyvenantiems būriais, o katės yra vienišės, jos susitinka tik pasidauginti, o pačios nueina labai ilgus kelius, kuriems reikalingi ilgi koridoriai.
Lietuvoje pažiūrėjau filmą „Įsikūnijimas“ ir suvokiau, kad tai vos ne mano pačios išgyvenimas gamtoje. Filmas neša pasauliui žinią, kad jis nyksta, nes žmogus negerbia gamtos, ją plėšia ir naikina dėl gobšumo, dėl pinigų. Patarčiau filmą pažiūrėti ir susimąstyti, kad galima gyventi paprasčiau, gamtiškai, kaip kad mūsų protėviai gyveno.
Kaip jums sekėsi prižiūrėti šiuos gyvūnus?
Man irgi buvo įvairių situacijų, kai būdavau tik aš ir katė. Norint dirbti su katėmis reikia parke praleisti ne trumpiau kaip mėnesį. Atvykus trumpesniam laikui savanoriaujama beždžionių staugūnų parke arba rūpinamasi tapyru. Aš praleidau tarp laukinių kačių tris mėnesius, per tą laiką pasikeičiant su kolegomis teko prižiūrėti 4 jaguarus ir 5 pumas.
Stipriausios pamokos vyksta gamtoje. Gamta kalba metaforomis ir analogijomis, ypač jų daug džiunglėse. Savanoriavimas padeda labiau pažinti save ir pasaulį, nebebijoti. Kartą ėjau su kate ir ji pamatė vėžlį. Puolė jį. O tas įlindo į savo kiautą. Puma bandė jį perkąsti, bet jai tai nepavyko. Katė niršta, o vėžlys ramiai laukia. Aš ją nutraukiau nuo vėžlio ir grįžome į savo kelią, o vėžlys išlindo iš savo kiauto ir nuėjo savo keliu. Tokių provokacijų gamtoje daug ir jų sprendimas priklauso nuo kiekvieno elgesio.
Kiekvieną dieną dirbdama su gyvūnais pastebiu mažiausius jų elgsenos pokyčius. Pamažu su katėmis tapome partnerėmis ir pasileisdavome bėgti kartu. Ji atsigręžia ir, pamačiusi mane šalia, jaučia pasitenkinimą. Tačiau jos pamažu įsibėgėja taip, kad kartais būdavo baugu, jog pakilsiu. Kiekvieną dieną kantriai palaikomas ryšys atneša laimę. Buvau skaičiusi, kad Yassi patinka plaukioti. Pamačiusi mane vandeny, brisdavo ir ji. Pumos labai mėgsta vandenį. Iš pradžių porą minučių išbūdavome. Aš visiškai šalia, bet ne per arti, kad neįdrėkstų, ir ne per toli, kad jos neapimtų panika. Pamažu išplaukiodavome po 15 minučių. Vykdavo rotacija ir turėdavome keistis, tačiau Yassi nepatikdavo, kad kiti neveda į vandenį, tada ir kitus savanorius išmokiau, kaip su ja elgtis vandenyje.
Po trijų mėnesių, ruošdamasi išvažiuoti, įėjau į narvą pas sesutes, nors savanoriams į narvą eiti draudžiama, nes čia gyvūnų erdvė ir jie gali atakuoti. Tačiau aš ryžausi. Man įėjus, jautėsi ramybė ir harmonija, tarsi svetimo nieko nebūtų. Jos vaikščiojo aplinkui ratu, kaip ir įprastai vaikšto narve. Kiekviena prieidavo ir prisiglausdavo prie manęs, tarsi atsisveikindamos, o mano skruostais ritosi ašaros. Tai buvo nuostabiausios atsisveikinimo akimirkos. Supratau, kad jos mane priima kaip šeimos narį. Po kiek laiko vaikščiojimo su Inti aš galėdavau per popiečio miegą atsigulti šalia jos. Einant į pabaigą mano savanoriavimui ją vedžiojau tik aš, nes kitus savanorius ji užpuldinėdavo, nejausdama tokios partnerystės kaip su manim, ir turėjau juos saugoti. Kai kurie savanoriai nesistengdavo suprasti gyvūnų ir tą aroganciją jie labai jausdavo.
Džiunglėse gulint su gyvūnu girdėdavosi tūkstančiai garsų ir stebėdavau, kaip iš daugybės jų ji išskirdavo kokį garsą ir staigiai pašokdavo. Stebindavo, kad jos galėdavo miegoti, kai per jų kūnus lakstydavo tūkstančiai skruzdžių, nes jos degindavo mano kūną. Po kiek laiko ir man neliko jokių baimių, kad įkąs gyvatė ar kažkas kitas. Dingo baimė, kad guliu šalia ir laukinis žvėris gali šokti prie patelės. Kartą sėdėjau viena tamsoje ir krūme išgirdau pažįstamus garsus. Sustingau prisiminusi, kad čia vaikščiojo laukinis jaguaras. Žinojau, kad gyva neištrūksiu, jei puls. Atsipalaidavau ir klausiausi gamtos garsų – tai buvo pati nuostabiausia patirtis. Turiu labai daug užrašų apie gamtos patirtis, apie abipusį ryšį su gyvūnais.
Kaip atsitiko, kad gyvenai ir mokeisi svetur?
Nuo 7 metų gyvenau svetur, mama buvo diplomatė ir visa šeima keliaudavome kartu su ja. Tėvai kartas nuo karto grįžinėdavo į Lietuvą ir aš ten likdavau viena. Gyvenome JAV, Šveicarijoje daug keliavome po kalnus, aplinkines šalis. Aš jai esu dėkinga už gyvenimo stilių, kuris padėjo man atrasti save.
Kalifornijoje gyvenau viena, Idyll wild dailės akademijos bendrabutyje, ant aukšto kalno, kur aplink laukinė gamta ir retkarčiais pasirodydavo kalnų liūtai. Iškabinti skelbimai mokė, kad pasirodžius kalnų liūtui ar kojotui reikia atlapoti savo megztinį ar apsiaustą, parodyti save kaip milžiną ir skleisti įvairius garsus, kad žvėris bijotų. Iš to laiko svetur labiausiai įsiminė susitikimai su laukine gamta, senovės žmonių, vietos indėnų pagarba jai.
Prieš trejus metus tapai vegane. Ar irgi iš meilės gamtai?
Perėjau prie veganiškos mitybos, bet veganė dar nesu, nes nešioju odinius batus, tačiau kiekvieną dieną einu link to. Pakeičiau mitybą suvokusi, kaip maisto gamyba teršia gamtą ir daug jos gėrybių sunaudoja. Primityvi gamtinė mityba – tai kasdienė padėka gamtai ir jos gyvybių išsaugojimas. Prie veganiško maisto perėjau iškart, kai tik apsisprendžiau. Prieš tai išbandžiau įvairią mitybą. Buvau vegetare. Pirmi šeši mėnesiai buvo sunkūs dėl įpročių, o, kai juos įveikiau, iškart palengvėjo. Suvokiu, kad esame pakankamai išsivystę išgyventi be mėsos, odos ir kailio. Gera sugrįžti į paprastesnį maistą. Tą patį patiekalą galiu valgyti visą savaitę.
Garinuosi daržoves: morkas, burokėlius, rudus ryžius, grikius. Valgau bemielę duoną, įvairias daržovių sriubas. Kai ėmiau kreipti dėmesį, iš kur mano maistas ateina, suvokiau, kad turime remti savo vietos ūkininkus ir valgyti šviežią sezoninį maistą iš savo aplinkos. Todėl atsisakiau produktų, kurie yra ne iš mūsų žemės, nes iš toli vežto maisto ir kokybė ne ta, ir didžiulės transporto sąnaudos teršia žemę bei apsunkina vietos ūkininkų ekonomiką. Mūsų žemėje auga visko, ko reikia mums, čia gimusiems ir gyvenantiems, visi mikroelementai yra įvairių spalvų daržovėse, vaisiuose bei uogose. Geriu jų sultis. Juk mūsų protėviai paprastai gyveno. Ir aš jaučiuosi puikiai.
Džiaugiuosi, kad vis daugiau jaunų žmonių grįžta prie savo šaknų, kad turime ryšį su savo protėviais ir tai mus stiprina. Senovėje žmonės turėjo stiprų ryšį su gamta. Dabar yra fermos, gyvuliai patiria prievartą ir bloga energija pereina į mėsą, kuri žemina žmonių energinį lygį. Nešiodamas kailinius suvoki, kad galėtum puikai apsirengti ir be šių, dirbtinai, prievarta užaugintų žvėrelių kailių, be odos ir be mėsos. Laikas mums judėti aukštesnės civilizacijos link. Kasdien priėmę po vieną nedidelį sprendimą eitume švaresnio pasaulio linkme. Mano šeima priėmė sprendimą vieną dieną per savaitę nevalgyti mėsos. Turime sodybą ir kuriame ryšį su gamta joje – nuvežame saulėgrąžų paukšteliams. Aplink randame briedžių, stirnų ir net vilkų pėdučių.
Jūs esate tikra šamanė!
Šamanai yra žmonės, su kuriais kalba gamta. Dabar yra labai įdomus laikas. Daug žmonių keliauja ir perduoda žinią miestui grįžti prie gamtos. Niujorke teko susidurti su įvairiausių šalių šamanais. Esu meditavusi su šamanais ir jie man perdavė, kad esu Žemės gydytoja ir globėja. Įsikūnydavau į įvairius gyvūnus. Plaukiojau su rykliais be nardymo kostiumo tik su balionu, tai man leido instruktoriai. Matau, kaip atvaro du tiesiai į mane.
Jaučiau jiems didžiulę pagarbą ir jokios baimės. Kvapą gniaužė tas didingas vaizdas. Plaukiojome ir stebėjome vieni kitus. Stengdavausi, kad jie neužplauktų iš nugaros. Tai buvo viena nuostabiausių patirčių, nešanti žinią pasauliui, kad jie nėra žudikai ir juos reikia saugoti. Apdaras žmogų skiria nuo gamtos vibracijų. Kai plaukiojau su rykliais ir su jūros vėžliu tik su maudymosi kostiumėliu, jaučiau jų skleidžiamas vibracijas.
Lietuvoje visur sutinku gyvūnų, jie ateina pasisveikinti. Kartą sodyboje išėjau pamedituoti. Atmerkiu akis ir matau už 15 metrų stovi stirna ir žiūri į mane. Paskui išėjo iš miško dar viena, po jos kita ir visos penkios praėjo visai arti žiūrėdamos į mane, tarsi pasisveikindamos. Manau, kad Lietuvoje yra daug šamanų, žmonių, turinčių ryšį su gamta. Neatsitiktinai ir aš iš Lietuvos.
Gamtos pasaulis yra nepaprastai įdomus ir žmogus dar jį labai mažai pažįsta.
Tikrai taip. Yra tokia Koko sala už Kosta Rikos. Ten suplaukia šimtai ryklių. Stebina abipusė simbiozė, kai rykliai atplaukia išsivalyti nuo parazitų, o žuvytės – pasimaitinti. Jūros gyvūnai tarsi susitarę, kad rykliai žuvyčių nepraris, o šios atliks gerą darbą ir pasisotins.
Ką jūs manote apie gyvūnų ir žmogaus sąmonę?
Pagal biologiją žmogus evoliucijoje išsivystė iš tam tikros rūšies beždžionių, o siela įsikūnijo, kai sąmonė jau buvo išsivysčiusi.
O gyvūnų rūšis yra kaip viena didelė sąmonė. Pavyzdžiui, bitės turi vieną didelę sąmonę, kai kiekviena veikia kaip visuma, kaip vienas organizmas. Gyvūnai kaip viena didelė sąmonė nepaprastai jaučia vienas kitą. Štai paukščiai skrenda kartu, tarsi viena banga.
Vaizdas pribloškiantis. Tokiais užfiksuotais vaizdais galima pasigėrėti internete. Žemės piramidėje žmogus yra aukščiausias, po juo gyvūnai, augalai ir mineralai. Nesveika manyti, kad žmogus viršesnis už visą gamtą. Jis yra gamtos dalis ir turi išlaikyti visumos harmoniją. Mes išliksime, jei gerbsime vieni kitus.
Jūs savanoriaujate ne tik gyvūnų organizacijose, bet ir mokote jogos jaunimą?
Aštanga jogos mokiausi Niujorke pas jogos mokytoją, buvusią baleriną Irini Res ir jutau su ja stiprų ryšį. Ji sakė, kad aš būsiu jogos mokytoja. Tada mane juokas ėmė, nes aš net mokytojos sertifikato nesiekiau. Joga duoda tiek, kiek iš jos pasiimi. Tai įrankis, padedantis išsivalyti energiškai, o man dar mokyklos laikais net padėjo išsigydyti dvigubą skoliozę, nes per greitai augau. Stuburo slankstelius ištiesino jogos pratimai. Vėliau susipažinau su Vinjasu joga ir apjungiau abi kartu. Jogos mokykla labai sena ir su ja bei tinkamu maistu galima išsigydyti kūnus. Kai eini gilyn fiziškai, eini ir dvasiškai. Joga yra dvasios ir kūno jungtis.
Aš savo dieną pradedu rytine joga Antakalnyje, savo namuose. Daugeliui jaunų žmonių joga Lietuvoje yra neprieinama, o jogos pamokas Niujorke veda daug savanorių, todėl tikėjausi tai pritaikyti Lietuvoje.
Pirmą kartą Visata mane pastūmėjo pravesti jogos pamoką, kai nepasirodė mokytoja Yaga festivalyje. Kitas kartas buvo Žalianamyje, kai negalėjo pamokos vesti jogos mokytojas. Nuo to laiko čia savanoriauju du kartus per savaitę. Yra ir daugiau jogos mokytojų savanorių. Iš pradžių į užsiėmimus susirinkdavo keletas žmonių, o dabar jau vos telpame. Ateina ir 13 metų labai sąmoningi, žinantys, ko siekia, jaunuoliai. Žalianamyje visus užsiėmimus jaunimui veda savanoriai. Čia yra autentiško šokio, karjeros klubai. Buriasi veganų, neabejingų gamtai bendruomenė. Energija, kurią atiduodi savanoriaudamas, grįžta su kaupu, vyksta tarsi energijų mainai. Užuot mąsčiusi, ko aš noriu iš gyvenimo, ėmiau sukti galvą, ką aš galiu duoti, ir nuo to laiko mano gyvenimas pasikeitė. Savanoriaudama aš iš visų gaunu tiek pat naudos, kiek, tikiuosi, jie gauna iš manęs. Visi esame laimingi galėdami augti kartu.
Ką galvoji veikti toliau?
Labai norėjau sugrįžti į Lietuvą ir prieš porą mėnesių sugrįžau. Pernai Niujorko universiteto Hanterio kolegijoje baigiau aplinkotyros ir biologijos studijas. Norėčiau kaip aplinkosaugininkė padirbėti su vilkais. Patinka dirbti su gyvūnais, kurie neprisileidžia žmogaus. Didžiausią patirtį įgijau per kantrybę, plėtodama kasdienį abipusį ryšį ir tai man teikia daugiausiai džiaugsmo. Gyvūnai kaip ir žmonės yra asmenybės. Neretai žmonės, pamatę vedžiojamą šunį arba katę, puola glostyti, nežinodami, ar gyvūnas to nori.
Jeigu nerasite darbo pagal specialybę Lietuvoje, tai vėl išvyksite?
Kad ir kur dirbsiu, visada grįžinėsiu į Lietuvą ir pačias geriausias idėjas atvešiu čia, kad galėčiau jas skleisti, nes čia mano prigimtiniai namai, brangi mano protėvių žemė ir jos žmonės.
