Daivos Mikuckaitės tekstas ir nuotraukos
Po sėlių žemę
Maršrutas „Baltų kelias“ yra 2145 km ilgio, sujungtas tarsi iš kelių netaisyklingų „kilpų“ ar besidriekiančių juostų, apimančių kuršių (~ 790 km), žiemgalių (~ 620 km) ir sėlių (~ 735 km) gyventas teritorijas tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje.
Mes, lietuviai ir latviai, didžiuodamiesi savo baltiškąja kilme, turime geriau pažinti, išsaugoti ir skleisti savo istoriją bei kultūrą, kurioje slypi mūsų praeitis, mūsų pradžia. Norite prisiliesti prie savo šaknų – keliaukite laiku ir erdve, važiuokite, eikite protėvių takais.
Pažintį pradedame, keliaudami latviškuoju sėlių ratu.
SĖLIŲ RATAS
Sėlos kraštas ir sėlių istorija yra iki galo neįminta mįslė. Senosios sėlių žemės yra turtingos gražių gamtovaizdžių ir unikalios istorijos, kurią patvirtina senieji įspūdingi sėlių piliakalniai. Sėlių istorija siekia kelis tūkstančius metų. Senieji rašytiniai įrodymai apie sėlius randami XIII a. Henriko Latvio kronikoje. Dokumentuose minimos kelios sėlių žemės – Alektenė, Kalvė, Medenė, Nicgalė, esančios dabartinės Latvijos pietrytinėje dalyje ir Lietuvos šiaurėje. Sėliai buvo žemdirbių gentis, viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje apsigyvenusi 10–15-oje piliakalnių.
Sėlių piliakalnių ypatybė yra dažnai pasitaikančios terasos, nebūdingos kitoms vietoms. Šios terasos suformuoja papildomą apsauginę sistemą ir atstoja priešpilį. XIII a. Sėlos krašto politinis ir karinis centras buvo Sėlpilis. Sėliai kalbėjo dabar išnykusia sėlių kalba, nors šios kalbos pėdsakų yra išlikę buvusių sėlių gyvenamųjų teritorijų patarmėse tiek Sėloje, tiek Vidžemės pietrytinėje dalyje (Aiviekstės upės baseine). Vėlesniais laikais ir sėliai prisidėjo prie latvių ir lietuvių tautų kūrimosi proceso.
Sėlpilio piliakalnis
Dauguvos upės pakrantėje mūsų laukė laivas „Vigante“. Juo išplaukėme plačia upe, stebėdami vaizdingas pakrantes ir upėje išsibarsčiusias salas. Truputį nerimavome dėl mus užklupusio lietaus, tačiau laivas buvo pritaikytas ir tokiam orui – su stogu ir permatomais užleidžiamais tentais šonuose. Todėl galėjome viską puikiai matyti ir mėgautis plaukimu. Be to, laive mus pavaišino tradicinėmis sėlių vaišėmės – namine juoda duona, lašiniais, raugintais agurkais ir pyragėliais su lašinukų įdaru. 
Iškylaujant, laivo kapitonas pasakojo apie sėlių gyvenimą upės pakrantėse, o mergina tradiciniu sėlių kostiumu stebėjo, kad svečiams netrūktų gardžių vaišių.
Didžiausioje saloje stūkso Sėlpilio piliakalnis. Iki 13 šimtmečio pradžios čia buvo senosios Sėlos valdininkų pilis ir sėlių politinis ir ekonominis centras. 10–12 šimtmečiais buvo apgyvendinta visa piliakalnio plynaukštė. Archeologinių kasinėjimų metu čia buvo rasti seniausi Latvijoje liudijimai apie žmonių gyvenimą.
Dabar Sėlpilio sala, priklausomai nuo vandens lygio Dauguvos upėje, yra iki 2 m virš vandens, o pilies griuvėsiai yra po vandeniu. Į salą galima atplaukti laivu, lankytojams čia įrengta poilsio vieta.
Įvairios trukmės pasiplaukiojimus laivu „Vigante“ galima užsisakyti internetu:
http://www.visitkoknese.lv/ru/tourism/kater-vigante
Sėlpilio sen., Salos kraštas GPS: 56.58722, 25.64027
Jekabpilio istorijos muziejaus gamtos skyrius „Sėlių sodyba“ („Sēļu sēta“).
Ekspoziciją sudaro septyni 19 šimtmečio Augšžemės kaimo statiniai – gyvenamasis namas, grūdų klėtis, mažoji klėtis, jauja, kalvė, vėjo malūnas ir pirtis.
Muziejaus kiemas, pastatų architektūra ir jų išdėstymas atspindi senųjų sėlių amatininkystės ir statybos įgūdžius. Muziejuje yra galimybė išbandyti įvairius kaimo darbus – malimą, verpimą, kalvystės amatą.
Filosofų gatvė 6, Jekabpilis GPS: 56.496162, 25.873688 www.jekabpilsmuzejs.lv
Pasitikusi sodybos šeimininkė pakviečia į etnografinį namą, kuriame eksponuojama 19 šimtmečio čia gyvenusių žmonių buitis.
Pirmas išbandymas – „sumušti“ sviestą senovine medine sviesto mušykle. Dauguma mūsų dar prisimena, kad būtent šitaip sviestą mušdavo vaikystėje kaime pas senelius.
Po to sėdame prie ilgo stalo, kur mums paruoštos visos priemonės pasigaminti natūralų odos šveitiklį, naudojamą pirtyje.
Stalo viduryje stovi didžiulis dubuo iškaitintos druskos, o aplinkui surikiuoti stiklainėliai su džiovintomis vaistažolėmis – medetkų žiedlapiais, ramunėlėmis, vingiorykšte.
Didžiuliame stiklainyje pušų pumpurai užpilti aliejumi, o mažuose buteliukuose natūralūs eteriniai aliejai. Visa pirkia pakvimpa nuostabiais žolynų kvapais.
Imame 4–5 šaukštai druskos, po žiupsnelį įvarių džiovintų vaistažolių (medetkų žiedlapių, ramunėlių, vingiorykščių, mėtų, liepžiedžių ir kt.), užpilame 5 – 6 šaukštais aliejaus (alyvuogių, saulėgrąžų, ar mišinių) ir įlašiname kelis lašus mėgstamo eterinio aliejaus (nebūtinai). Viską sumaišė sudedame į stiklainiuką. Naudosime pirtyje kaip natūralų odos šveitiklį.
Po tokio malonaus užsiėmimo, šeimininkė mus vaišina kvapnia žolelių arbata ir namine juoda duona su ką tik pagamintu sviestu.
Amatininkų centras „Rūme“
Tai vieta, kur tyrinėjami senieji sėlių amatai. Čia kiekvienas lankytojas maloniai kviečiamas ne tik apžiūrėti centro amatininkų ir menininkų darbus, bet ir siūloma patiems padirbėti, įgyti naujų įgūdžių, prasmingai praleisti laiką, nes „Rūme“ – tai kūrybinės keramikos, tekstilės spalvinimo ir medžio apdirbimo dirbtuvės.
„Rūme“, Zasa, Zasos sen., Jekabpilio kraštas GPS: 56.29458, 25.98139 www.facebook.com/amatniecibas.centrs.rume
Čia pirmiausia apžiūrime atkurtas sėlių genties archeologines vyrų ir moterų drabužių rekonstrukcijas ir tradicinių papuošalų ekspoziciją.
Sėlių moterys nešiojo kaklo papuošalus, apyrankes, žiedus, seges ir vainikėlius. Tarp moterų buvo plačiai paplitę pakabučiai. Jų forma labai įvairi – arkliukai, kryželiai, medalionai. Sėliai jau nuo mažens jaunąją kartą mokė papuošalų gamybos tradicijų. Vaikams skirti papuošalai buvo panašūs į suaugusiųjų papuošalus, dažnai tik sulenkti taip, kad tiktų vaikų ūgiui. Kartais jie būdavo specialiai gaminami reikiamo dydžio. Vienas iš plačiai paplitusių moterų papuošalų buvo įvairiausių formų kaklo papuošalai. 
Sėlių moterys mėgo puoštis žiedais – jie sudaro didžiausią papuošalų grupę. Paprastai ant kiekvienos rankos buvo nešiojamas vienodas skaičius įvairių formų žiedų. Dažnai moterų ir mergaičių kapavietėse randama labai gražių, įvairiai supintų kaklo papuošalų: stiklo ir gintaro karolių, kriauklelių, bronzinių spiralių, varpelių ir įvairių pakabučių – amuletų. Vyrų nešiojamų papuošalų skaičius buvo daug mažesnis. Gražiausi vyrų papuošalai – juostos, dekoruotos kaltais bronzos arba sidabro puošybos elementais ir sagtimis. Buvo nešiojamos ir segės, kuriomis susegdavo švarkus ir apsiaustus, mėgstamos apyrankės ir žiedai.
Susėdame prie gausiai keramikos dirbiniais nukrauto stalo. Vazos, plačiašoniai indai ir daugybė puodelių – tai šeimininkės keramikės ir jos dukros sukurti gaminiai.
Šeimininkė pasakoja, apie savo gaminius ir sako siekianti, jog dirbiniai būtų meniški ir vienetiniai.
Dabar, kai visur begalinė gausa „beveidžių“ suvenyrų ir visose šalyse jie visiškai vienodi – skiriasi tik užrašytas šalies pavadinimas – autentiškumas, meniškumas ir originalumas yra vertybės, kurias ir puoselėja čia kuriantys menininkai.
Po to stebime, kaip gamina keramikinius puodelius iš balto molio. Stebime, kaip akyse „gimsta“ naujas puodelis su zuikučiu. Žinoma, puodelio dar laukia „ugnies išbandymas“ keramikos degimo krosnyje, tik tuomet jis bus tinkamas arbatai gerti.
Viesytės muziejus „Sėla“
Šis muziejus saugo Viesytės krašto ir Sėlos kultūrinį ir istorinį paveldą. Muziejaus teritorijoje yra Amatininkų centras, kuriame atgaivinti tradiciniai Sėlos krašto amatai. Centre mezgamos kojinės ir pirštinės, neriama vąšeliu, audžiama ir siuvinėjama kryželiu.
Šalia esančiame pastate – stalių dirbtuvėse – vyksta medžio apdirbimo užsiėmimai. Muziejuje yra Mažojo traukinuko kompleksas, įsteigtas kažkada buvusio Viesytės depo vietoje.
Brodeles gatvė 7, Viesytė, Viesytės kraštas GPS: 56.342242, 25.555184 www.muzejsselija.lv
Keliose muziejaus salėse eksponuojami tautiniai kostiumai, tekstilės gaminiai ir margaspalvės megztos pirštinės.
Latvių pirštinės visuose regionuose nuo seniausių laikų iki šių dienų yra visiškai unikalus fenomenas. Netgi Latvijos nepriklausomybės 100 – metį latviai pasitiko šūkiu: „Megzk kaip latvis“ . Ta proga paskelbta iniciatyva „Latvija su pirštinėmis.“
Labai greitai visoje šalyje išpopuliarėjo mezgimo rinkiniai, kurie taip ir pavadinti – „Megzk kaip latvis“. Jie ypatingi tuo, kad pirštinių raštai sukurti remiantis tradiciniais latviškais raštais, bet supaprastinti, kad kiekvienas, net ir pradedantysis, galėtų nusimegzti pirštines.
Unikalus atvejis, susijęs su latviškomis pirštinėmis yra Maruta Grasmane 2012 metais išleista knyga „Latvieša cimdi“ („Latviškos pirštinės“). Joje net 178 kumštinių pirštinių nuotraukos su pateiktais mezgimo raštais. Visos pirštinės buvo numegztos latvių mezgėjų pagal autentiškus istorinius raštus. Knyga buvo išleista gan dideliu tiražu ir daugelis skeptiškai pranašavo, kad toks tiražas per didelis, o knygos bus neparduotos dešimtmečiais. Bet per labai trumpą laiką buvo išpirkti visi knygos egzemplioriai ir 2014 metais leidimas buvo pakartotas. Knyga tapo populiari ne tik Latvijoje. Knyga netrukus buvo išversta į japonų, anglų, vokiečių ir norvegų kalbas ir yra labai populiari iki šiol. Vienu metu ji netgi buvo pripažinta perkamiausia knyga pasaulyje!
„Latviškų pirštinių kūrimo filosofija pasižymi neįtikėtinai turtinga savo raštų, simbolių įvairove, spalvų paletės ir kompozicijos derme. Šios pirštinės neabejotinai pripažįstamos kaip viena iš ypatingiausių ir gražiausių, iš senovės kilusių, tačiau ir šiandien gyvuojančių latviško identiteto išraiškų“, – pastebi tyrinėtoja Vita Švežauskienė.
Muziejuje „Sėla“ moterys sėdi prie stalo ir mezga pirštines, o mezgimo pamokos yra labai populiarios ne tik Latvijoje, bet ir Lietuvoje.
Šį kartą mes pirštinių megzti nesimokėme, bet kūrybinga vadovė pakvietė pasigaminti rožes iš lapų. Čia pat pilnas stalas klevo lapų, imame juos, lenkiame ir sukame, kaip mums rodo vadovė. Ir mūsų rankose „pražysta“ jau šiek tiek rudeniu dvelkianti rožė…
Šiame muziejuje yra ir Mažojo traukinuko kompleksas, įsteigtas buvusio Viesytės depo vietoje.
Didžiulis garvežys ir nematytas tų laikų „VIP“ vagonas bei kiti eksponatai, susiję su buvusio „siauruko“ istorija.
„Dzelmites“ kava
Prieš atsiveikindami degustuojame autentišką latvišką produktą – kavą iš skrudintos cikorijos, gilių, apynių, miežių, rugių, kanapių ir morkų.
Sodybos „Dzelmites“ šeimininkė Jolanta Kovnacka kavą gamina pagal senovinį senelės Alydos receptą. Pats pirmasis, autentiškas senelės receptas dabar vadinasi „Selijas“ ir yra priskirtas Latvijos kulinariniam paveldui.
Nuo 2009 metų laikui bėgant, atsirado dar kelios kavos rūšys – „Alida“, „Pauline“, ir „Viesite“. Galima išsirinkti labiausiai patikusį skonį iš šių skirtingų mišinių. Jolanta papasakojo apie sveikatinamąsias šios kavos savybes ir kad būtent dėl jų šia produkcija taip susižavėję japonai jau prekiauja šia kava savo šalyje. Mes naudojamės proga ir perkame patikusią kavą lauktuvių, nes jos nenusipirksi bet kur, o tik specializuotose parduotuvėse, muziejuje „Sėla“ ir žinoma „Dzelmites“ sodyboje, kur galima užsisakyti ir degustaciją.
Sėloje yra ir „Salos“. Kaip jos atsirado šiame krašte? Laukinėje gamtoje, kur apsistodavo žmonės, tas vietas vadino salomis. Buvo Paukščių, Rubikių, Gulbių, Dronkų salos. Daugelis buvo pavadintos paukščių vardais, nes jas daug lengviau pasiekdavo paukščiai, nei vien žeme vaikščiojantys žmonės.
Dar ir dabar atvykusieji už Dauguvos, pajunta ir patiria Sėlos salų dvasią.
Kiekviena skambiu vardu pavadinta Sala turi ypatingą pasiūlymą keliautojams, kurio nėra niekur kitur.
Asarėje – romantiškas dvaro parkas, kur auga seni medžiai, o buvusio dvaro griuvėsiai su dar neatrastu įėjimu į požemius kuria pasalptingą atmosferą.
Biržiai – Sala, kur iš gydančio vandens versmės trykšta šaltinis. Pasivaikščiodami Gal atrasite ir savąją versmę.
Dugnoja atveria unikalų Dauguvos kraštovaizdį. Čia siūloma patirti pirmykštę galią jodinėjant žirgais, ar plaukiant plaustu per Dauguvos slenksčius.
Dvietė – vynuogių Sala, viliojanti vynuogių aromatu ir gurmaniškų gardumynų iš vynuogių gausa.
Eglainė – atradimų Sala.
Elkšniai – šioje vietoje iš tylos, ramybės ir pirmapradžio gamtos grožio gimė nuostabus gėrimas – autentiška kava.
Erbergė – vartai į Sėlą. Keliautojas čia bus įtrauktas į pramogas, bet tik drąsiausi galės paragauti sriubų – raganų gardžiosios ir barono ypatingosios.
Garšvinėje mėgausitės kvapo ir skonio pojūčiais, ragaudami čia gaminamą vyną. Be to – tai lobių sala, kuriuos ras tik čia apsilankiusieji.
Kaldabrunia – devynių pojūčių Sala.
Pilskalnė – dvarų žemių medaus Sala.
Ritėje galima pasivečiuoti pas neįprastą senelę.
Šauko Saloje laukia smagus pasivaikščiojimas pažintiniais takais, žvejyba, ar pasiirstymas valtimis. Degustacijai – juodojo šeivamedžio sirupas ir natūralios karamelės iš augalinių produktų.
Secė – žvejų ir vandens pramogų Sala.
Sėlpils – žirgų sala.
Slaburage pamatysite legendinę uolą, kurią Dauguvos vandenys slepia prie pat pakrantės.
Subatė – ežerą apglėbusi Sala su Balkanų miestelius primanančia architektūra.
Zasa – Sėlos menininkų sala.
Aplankę nors dalelę jų dar labiau prisiliesite prie šio krašto praeities klodų.
