Baikalo ilgaamžiai

Pranas Zipiškis

 

Prieš metus slampinėjau Buriatijoje, netoli Baikalo ežero. Pasakiška, visiškai neliesta žmonių gamta, grynas oras, pakerintis žmonių nuoširdumas, paprastumas, atvirumas kėlė nuostabą. Visų labiausiai žavėjo sentikių šeimos. Jos gyvena atskirais kaimeliais, nutolusiais nuo visų kitų, ir laikosi labai griežtų savo gyvenimo taisyklių. Moterys lig šiol dėvi ilgus sijonus, o vyrai nešioja palaidines. Šie labai ramūs, geranoriški ir darbštūs žmonės be reikalo netauškia niekų ir be darbo nesėdi. Visi sveiki ir gražūs, netgi senoliai. Kelioms dienoms apsistojau jų kaimelyje, susipažinau su visų labai gerbiamu Vasilijumi Stepanovu. Jis daug visko įdomaus man paporino, ne kartą kartojo, kad visos bėdos ir ligos prasideda nuo smegenų, tad labai svarbu savo proto nepaversti šiukšlynu, o nuolat ten palaikyti švarą, nes tik nuo blogų minčių ir kyla visos bėdos, Užbaikalėnėra minčių – pasaulyje ir tavyje įsivyrauja taika, ateina ramybė ir palaima, nes viskas yra tai, kaip yra.

Vieną vakarą prieš ruošiantis gulti Vasilijus man išrėžė: „Brolyti, vien pagal tavo kojinių kvapą galiu pasakyti, ką tu apie mane galvoji…“ Išsižiojau, jei jau taip, tai mintys buvo pačios švariausios tuo metu, nes kojines ploviau kasdien, ir tą vakarą taip pat. Paprašiau senolio Vasilijaus daugiau apie tai papasakoti. Susėdome ant suoliuko lauke ties beržais ir pasinėriau į Sibiro žmonių išminties pasaulį. Senolis sakė, kad jei kojos skleidžia blogą kvapą, tai žmogų yra užvaldęs noras visus darbus atidėlioti, užuot padarius juos tuoj pat ir pamiršus, nustumti rytdienai ar dar vėlesniam laikui. Vasilijus sakė, kad šiuolaikiniai vyrai tingesni bei silpnesni už moteris, todėl jų kojos labiau smirdi. Senolis pareiškė, kad nemėgsta, kai jam žmonės skundžiasi, teisinasi, anot jo, daug geriau pažvelgti pačiam į save ir sąžiningai sau atsakyti į visus klausimus. Mintys veikia tiek žmogaus išorę, sveikatą, tiek kojų kvapą. Pasak Vasilijaus, jei jau kojos ima skleisti ypač nemalonų kvapą, reiškia, yra stipriai užsiteršęs organizmas, reikia pabadauti keletą dienų ar pasilaikyti griežto pasninko kurį laiką. Pats senolis atrodė labai gerai, lieknas, žvitrus, žandukai rausvi, veidas skaistus, paklausiau, kiek jam metų, o Vasilijus, nusišypsojęs pilna burna dantų, atsakė: „Kiek man duosi – tiek ir turėsiu“… Nutariau, kad jam bus apie 55 metai, tik vėliau sužinojau, kad Vasilijui 119-ti eina…

Sentikių kaimelio, kur praleidau penkias dienas, visi gyventojai sveiki, nežino, kas yra ligos, jei koks vienas suserga, neina pas daktarus, o išsigydo pats. Dažniausiai ligos priežastis – įsiskverbusi netinkama mintis ar jausmas. Pasak jų, svarbiausia mąstyti teigiamai, mylėti visus, atjausti, būti šviesos nešėju. Ir, aišku, badas, griežtas pasninkas – vaistas Nr. 1. Sunegalavęs žmogus stengiasi susivokti savyje, kas yra ne taip jo gyvenime, kodėl nėra harmonijos, nes jei ji būtų, jis nesusirgtų. Stengiasi pašalinti į gyvenimo ratą kišamus pagalius, kad vėl jis darniai riedėtų, kurį laiką pabadauja, pageria žolelių arbatų, pavartoja kitų gamtos teikiamų natūralių vaistų (vanta, pirtis, vaistažolių mikstūros, aliejai ir pan.). Dažnai save ir vienas kitą pamasažuoja, nes mylinčių rankų prisilietimai daro stebuklus.Sentikių kaimas prie Baikalo Baikalo sentikiai įsitikinę, kad visos ligų priežastys yra žmogaus galvoje. Dėl šios priežasties jie neklauso radijo, nežiūri TV, neskaito laikraščių, manydami, kad tai tik prikemša bei užteršia galvą ir padaro žmogų vergu, jis nustoja pats mąstyti. Jiems pati didžiausia vertybė – švarus, grynas bei natūralus paties žmogaus gyvenimas be jokių priedų iš išorės. Jie patys yra savo gyvenimo kūrėjai bei šeimininkai. Visas jų gyvenimas dvelkia ramybe ir darna. Jie nieko pas nieką neprašo, viską, ko jiems reikia, pasidaro patys, gyvena gerovėje ir pertekliuje. Kiekvieno žmogaus veidas šviečia laime, jis dvelkia išdidumu, bet ne pasipūtimu. Jie nieko neskriaudžia, neįžeidžia, niekas nesikeikia, iš nieko nesišaipo, netrina rankomis, kai kam nors nesiseka ar blogai, o skuba į pagalbą. Dirba visi, nuo mažo iki seno, nuo aušros iki sutemų.Didžiulė pagarba vyresnio amžiaus žmonėms, jaunimas nesiginčija su senesniais. Visur ypatinga tvarka bei švara, pradedant drabužiais, tvarka namie, darže ar minčių bei jausmų švara. Jų gyvuliai yra prižiūrėti, darželiai, gėlynai sutvarkyti, langinės išdrožinėtos. Jų drabužiai labai dailūs, tvarkingi, išsiuvinėti įvairiausiais ornamentais.

Apie vyro ar žmonos išdavystę ten niekas nekalba, nes ten tokių dalykų nėra ir negali būti. Paleistuvysčių ten niekas nėra regėjęs. Visų jų kraujyje yra šis moralinis kodeksas, niekur jis nerašytas, niekur neskelbtas, bet visi jį gerbia ir jo laikosi. O kaip dovaną už ištikimybę visi iki vieno apdovanojami puikia sveikata ir ilgaamžiškumu. Lėkimas per moteris ar vyrus – tai tik laikinas savo aistrų tenkinimas, kuris anksčiau ar vėliau pasibaigia visokiomis ligomis ir kitais nemalonumais.

Grįžęs į Lietuvą, labai dažnai prisimindavau Vasilijų. Man buvo sunku sujungti į viena tai, ką jis pasakojo, ir tai, ką aš ten regėjau, į šiuolaikinį gyvenimą mieste, su jo lėkimu, kompiuteriais, lėktuvais, mobiliaisiais telefonais ir palydovais. Šiuolaikinė civilizacija, moderniausios technologijos, gal ir gerai, bet iš kitos pusės ir nelabai, mes atitrūkstame nuo gamtos… O tada prasideda ligos, bėdos ir pasireiškia kiti ne itin džiuginantys veiksniai.

Ypatingai skubėdami mes pametėme save, sunkiai save suprantame, ką jau kalbėti apie supratimą aplinkinių, visą atsakomybę už savo gyvenimą suverčiame tėvams, daktarams ir valdžiai. Gal todėl ir neturime daug stiprių ir sveikų žmonių. Baisiausia, kad mes galime numirti nesupratę, kodėl čia atėjome…. Kas mes esame ir kodėl čia esame… Mes įsivaizduojame, kad esame labai kieti, nes mūsų technologijos pačios kiečiausios… Bet tai iliuzija, tai spąstai, pasikliaudami technologijomis, mes prarandame save….

keliones_pramogos

 

DALINTIS