Dainius Kinderis – reto intensyvumo ir polėkių žmogus. 25 metų profesionalus teisininkas per beveik 10 metų pabuvojo daugiau kaip 62 šalyse. Ir dabar į Lietuvą nutrūktgalvį iš egzotiškos ir pavojingos Afrikos parviliojo tik geriausio metų keliautojo – Lietuvos Magelano titulas. Po mėnesio Dainius patrauks į Šiaurę, o paskui tęs nebaigtus žygius po Juodąjį žemyną…
Esi apkeliavęs bemaž visą Žemės rutulį. Į kurias šalis norėtum sugrįžti?
Tai yra keturios šalys: Beninas, Gabonas, Mauritanija, Marokas. Į pastarąją netrukus iškeliausiu, ten viešėsiu trečią sykį. Į šią šalį mane traukia neįtikėtinai puikūs žmonės ir įvairi šalis su nuostabiais kalnais, kanjonais, egzotika, ir nesibaigiančiais netikėtumais už kiekvieno kampo. Marokas, lyg deimantas, tviskančioje Afrikos karūnoje. Mane vilioja nauji potyriai ir nuotykiai Afrikoje. Nesu kam nors įsipareigojęs. Nepatiks, pabūsiu kokią savaitę ir trauksiu kitur, patiks, galiu visus metus užsibūti. Esu pats sau šeimininkas. Nors šiandien darbo diena, pasidariau sau savaitgalį ir maklinėju po Senamiestį. Stengiuosi būti savimi ir kuo mažiau pasiduoti įtakai iš šalies.
Traukia ir Gabonas. Ten labai gražūs žmonės, geri keliai, nuostabi gamta, prieinamos kainos (gerokai mažesnės nei kitose Centrinės Afrikos šalyse). Šioje šalyje daugelį metų pasiaukojamai dirbo garsusis humanistas daktaras Albertas Šveiceris, kurio klinikas aplankiau būdamas šioje šalyje.
Ne vienas paskaitęs, ypač jaunas žmogus, užsidegs: „Ir aš taip norėčiau”. Ką patartumei keliautojams naujokams?
Jei vykstate pailsėti į tokias šalis kaip Tailandas, Kambodža, Birma, kur gana išplėtota turizmo industrija, išskirtinio pasiruošimo nereikia. Bet jei norite patraukti į Afriką, būtina turėti tam tikrą patirtį ir sukauptą žinių bagažą.
Pirmiausia patariu autostopu paklajoti po Europos Sąjungą. Atsidūręs rizikingesnėse šalyse, pasijunti kaip ant plikos uolos, nenumanai, nei kur eiti, nei ką daryti. Būtina gerai pažinti save, kaip reaguosi, susiklosčius vienokioms ar kitokioms aplinkybėms, o ypač visiškos nežinios, pavojaus akimirką. Tik puikiai suprasdamas, kas esi ir ko gali tikėtis iš savęs, gali leistis į tokias avantiūras. Kelyje esu jau daugiau kaip dešimt metų. Iš pradžių keliavau po Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą, Rusiją, Gruziją, Armėniją. Save jaukinau, pratinau.
Į Afriką ruošiausi pusę metų: rinkau informaciją, skaičiau atitinkamą literatūrą, kiekvienoje šalyje susiradau šeimininkus, pas kuriuos galėčiau apsistoti (per svetingų žmonių klubą), mokiausi arabų, prancūzų kalbų. Keliauti lengviau, kai moki bent vieną vietinę kalbą. Į tokį žmogų visai kitaip žvelgiama. Ir, aišku, reikia turėti santaupų.
Besiblaškydamas po Afriką, per pusę metų išleidau daugiau kaip 10 tūkst. litų, o Pietryčių Azijoje per tiek pat laiko išsiverčiau su 4 tūkst. litų. Man sekdavosi: vietiniai dažnai priglausdavo apsinakvoti nemokamai, pavaišindavo šviežiais žemės riešutais, datulėmis, prancūzišku batonu. Iš tikrųjų norint išgyventi reikia labai nedaug, tik mūsų protas yra nepasotinamas, vis geidžia dar, dar, dar… Kai jį suvaldai, viskas atsistoja į savo vietas.
Iš kur pats gauni pinigų kelionėms? Tik grįžai ir vėl tuoj išvyksti?
Dirbu kaip ir visi. Paplušu kur nors užsienyje metus ir paskui dvejus metus keliauju. Štai neseniai dirbau baseinų prižiūrėtoju JAV. Uždirbtus pinigus tuoj pat išleidau svaigioms klajonėms po Ameriką. Išsinuomojau automobilį ir pasileidau…
Na ir kaip ta Amerika?…
Žiauriai patiko. Ypač gamta. Tai viena gražiausių šalių. Žmonės kalbūs, mėgstantys bendrauti, geranoriški. Aplankiau savo mylimiausio rašytojo E. Hemingvėjaus gimtinę, plaukiau Didžiuoju Kanjonu, svečiavausi Las Vegase, San Franciske, Arizonoje. Susidraugavau su daug šaunių amerikiečių. Tikiuosi, greitai nebereikės vizos, tuomet ir vėlei tenai šausiu.
Be abejo, klajonės neatsiejamos ir nuo pavojų?
Keletą kartų prie mirties buvau Maroke, nors jis laikomas viena saugiausių Afrikos šalių. Pirmą sykį vos neužmėtė akmenimis, antrą – vos žarnų nepaleido.
Guelmime (pietinė dalis) piemengaliai, tik išvydę užsienietį, tuoj prašo dovanų. Jų negavę jį užsvaido akmenimis. Taip apmėtė du rusų autostopininkus ir keletą belgų dviratininkų. Mane priglaudė pro šalį važiuojanti mašina.
O Kasablankoje pasikėsino vienas narkomanas – užpuolė su butelio šuke. Gerai, kad nuo mažens sportuoju, tai pasipusčiau padus ir dingau. Kelionėse fizinis pasiruošimas labai svarbus, dar ir dabar laisvalaikiu lakstau maratonus.
Psichologinė parengtis dar svarbesnė. Pavyzdžiui, iš Benino pereidamas į Nigeriją, pasijutau tarsi pragare. Sunku nupasakoti, kas ten vyksta. Po pravažiuojančių mašinų ratais kaišiojamos lentos su vinimis, kad greičiau pajudėtų praeiviai, pasieniečiai juos talžo su basliais per galvas. Visi kruvini, rėkia, staugia, bėga. Košmaras. Ten jau reikia rimtos savitvardos.
Kartą, klajodamas po Sacharos dykumą, vos nepadžioviau kaulelių. Mitau tik išsikastais žemės riešutais, kamuojamas troškulio pradėjau kliedėti, regėti miražus. Rodos, tolumoje matau namus, medžius, žmones, girdži burzgiančias mašinas, prieinu – nieko nėra. Tik vėjas žarsto smėlį po begalines platybes. Išgelbėjo netikėtai sutikti beduinai, lydintys kupranugarių vilkstinę. Pasirodo, ėjau visai ne į tą pusę, kaip maniau, ir buvau visai arti Alžyro sienos. Visos jėgos buvo išsunktos, visi syvai kaitros ir vėjo išgarinti, dar kiek ir būčiau smiltele pavirtęs….
O kur maloniausia keliauti?
Filipinuose. Pigu, geras maistas, svetingi žmonės, malonus klimatas. Tikras rojus. Vietiniai šypsosi, visada pagelbsti. Nors daugelis jų musulmonai, bet tarp jų jaučiuosi ypač gerai. Jei ką pasidėsi, visada atrasi, jei metas valgyti, visuomet pakvies prie bendro stalo. Į kiekvieną svečią jie žvelgia kaip Alacho siųstą. Nežinau, kodėl ten žmonės nekeliauja.
Mielai sugrįžčiau į Honkongą, Malaiziją, Kambodžą. Ten yra tokių vietų, kur laikas sustoja. Ir, kaip minėjau, JAV.
Kokių dar turi pomėgių?
Jau kelerius metus bėgu maratonus. Prieš tai dešimt metų aktyviai bėgiojau, įveikdamas 3 km kliūčių ruožą. Baigiau Šilutės sporto mokyklą. Pirmasis mano treneris buvo Stasys Oželis. Esu ir čempionės Laimos Juchnevičienės auklėtinis, turiu šiek tiek apdovanojimų. Po to kelerius metus nesportavau ir man vis kažko trūkdavo. Buvau pasinešęs į aikido, bet po metų išėjau. Nesutapo su mano gyvenimo būdu. Ten turėdavau lankytis tam tikromis dienomis, tam tikru laiku, o man vis nepavydavo. Būtent tuo metu atsirasdavo kažkokių reikalų, trenerio dienotvarkė kirsdavosi su mano dienotvarke.
Labiausiai patinka maratonas. Pusę jo bėgi pasimėgaudamas, o kitą jau pasireiškia valia, užslėpti žmogaus rezervai.
Dažnai viešiu pas tėvus kaime, Šilutės rajone. Kas rytą per smėlynus, brūzgynus, kemsynus pralekiu 20 km. Kartais būna sunku ryte anksti atsikelti, bet kaip džiugu save įveikti. Kitą nugalėti lengva, save sunku.
Mėgstu savaitgalinius išgyvenimo žygius, kasdien su visa amunicija įveikiant po 45 km ir daugiau. Menkas maisto davinys, spėrus ėjimas ir neįtikėtini potyriai. Nepraleidžiu iškylų baidarėmis, maudynių (laisvai nuplaukiu 6-8 km), pasibėgiojimų giriose. Gamta – tikra atgaiva ir sielai, ir kūnui.
O kokios šalies virtuvė mieliausia tavo skrandžiui?
Nemėgstu aštrių patiekalų. Esu vegetaras. Aišku, kelionėse, kai nėra ko pasirinkti, tai negalioja. Jei kas vaišina, gerbdamas tą žmogų neatsisakau, bet pats niekada neperku mėsos. Jau seniai ketinau tapti vegetaru, bet vis atidėliodavau, nes mėsa labai viliojo.
Lūžis įvyko Filipinuose, kai vienas bičiulis australas, nevartojantis mėsos daugiau kaip 40 metų, pasiūlė pabandyti ir man. Būdamas 60 metų, jis atrodė kaip 35 metų, o jautėsi kaip 20 metų. Visada linksmas, žvalus, pasitempęs, jaunatviškas. Sako, pabandyk atsisakyti mėsos bent 7 dienas, o tada gali daryti, ką nori.
Ir ryžausi. Valgiau tas dienas tik daržoves, vaisius, riešutus ir pasijutau ypač gerai: neįprastas lengvumo pojūtis, energijos antplūdis. Vėliau, kai skridau namo, lėktuve pietums davė po viščiuko šlaunelę. Iš nuobodulio ją suvalgiau. Koks apėmė sunkumas po to, negaliu apsakyti. Nuo to laiko mėsos nebeimu. Vietoj jos renkuosi žuvis. Manyčiau, kad jos vandenyje jaučiasi geriau ir laisviau, nei galvijai ganyklose, kur juos lydi nuolatinis stresas, muštras.
Kaip tu taip visur suspėji?
Nieko neveikiu, tad ir suspėju. Kai esi laisvas, prie nieko neprisirišęs, tai ir laikas visas tavo. Kaip nori, taip gali jį paskirstyti, ką nori, tą veikti. Aišku, dirbantys ir įsipareigoję žmonės to nesupras. Senovės kinų išminčius Laoczi mokino, kad „viską nuveikia tik nieko neveikiantis”. Bet čia jau kita teorija.
Tikriausia ateis ta diena, kai pasakysi sau, gana, jau atsibodo. Ką tada veiksi?
Apie tai negalvoju. Galbūt ilgiau apsistosiu Maroke. Turiu minčių atidaryti didžiulį motelį visų šalių keliauninkams, kur už simbolinę kainą galėtų apsistoti visi panorėjusieji. Manau, šio versliuko užteks pragyvenimui, datulėms ir kaljanui…
Kalbino Vytautas Nosevičius
