Ar galima apkeliauti pasaulį be grašio nakvynei?
Rūta Duobaitė
Misija nelengva, bet įmanoma
Svetingų žmonių klubas. Apie jį pirmiausia sužinojau iš spaudos. Puikiai pamenu antraštę, kuri skelbė – „Pasaulį galima apkeliauti neturint nei grašio nakvynei”.Tokiu būdu pasaulio užkariauti aš dar neįšdrįsau. Tačiau idėja man patiko ir aš nusprendžiau išmėginti.
Užsiregistravau svetingų žmonių puslapyje (Hospitality club). Po keletos dienų gavau leidimą naudotis puslapiu ir susižavėjusi naršiau po narių anketas: draugiškas, jumoristines, intriguojančias, kategoriškas, šiek tiek mistiškas – visokias. Čia radau žmones iš įvairiausio pasaulio kraštų, pasiryžusius atverti savo namų duris pasaulio klajūnams; siūlančius aprodyti miestą, pasitikti iš oro uosto, kartu pavakarieniauti ir apgyvendinti. Visa tai jie pasiryžę padaryti be jokio atlygio.
Pasirinkau vieną iš sudėtingiausių misijų – įsiprašyti į svečius pas anglus, kurie kaip niekas kitas saugo savo privatumą. Juk anglo namai – jų tvirtovė ir nėra taip lengva gauti nuo jos raktus.
Anglų anketos palyginus su pranūzų ar australų – gana šaltos ir santūrios. Į klausimą „Ar galite apgyvendinti svečius?” dažnas anglas atsako „Galbūt”. Tuo tarpu australai rašo: „Taip! Nors ir mėnesiui!”. Parašiau aštuoniems londoniečiams. Teigiamą atsakymą gavau tik vieną. Kiti apgailestavo keičiantys butus, keliaujantys ir laikinai svečių nepriimantys. Taigi – rengiausi kelionei į Londoną turėdama tik vieną adresą ir jokių alternatyvų. 
Žmogus, vardu Gary, paprašė nuotraukos ir tai pakvipo „pažinčių klubu”. Tačiau eksperimentą tęsiau. Nuotrauką nusiunčiau ir netrukus sulaukiau kvietimo apsilankyti ir apsistoti visos mano viešnagės metu. Savo anketoje jis skelbė gyvenantis beveik centre. Dauguma lankytinų vietų pasiekiamos pėsčiomis. Svečiams jis turintis atskirą kambarį ir neprieštarautų, jei šie kurį vakarą jam pagamintų vakarienę.
Svečiuose pas mokslininką viengungį
Į kelionę leidomės dviese. Kišenėje adresas ir man nepažįstamo žmogaus vardas. O galvoje – milijonas „jeigu”. „O jeigu jis nepatikimas?”, „O jeigu tai tik pokštas?”, „O jeigu tokio adreso nėra ir niekada nebuvo?”. Nei vienas „jeigu” nepasiteisino. Visai šalia Hyde Parko radome jaukią ir eleganišką gatvę „Princų sodai”. „Princas” Gary mūsų laukė namie. Maloniai pasisveikinęs, tiriamai nužvelgęs ir pakštelėjęs į žanduką, jau po penkių minučių jis lydėjo mus į autobusų stotelę ir pažadėjo pasiimti iš Trafalgaro aikštės prieš pat vidurnaktį. Pats nuskubėjo į darbinį susitikimą.
Blankiai apšviesta Trafalgaro aikštė – su šimtais turistų nieko gero nežadėjo. Kažin ar pavyktų Gary atpažinti dienos metu – nekalbu apie tamsoje paskendusi Londoną. Jeigu atvirai – aš iš viso prastai įsimenu veidus. Apsvaigusios nuo įspūdžių, patirtų Nacionalinėje galerijoje įsitaisome aikštėje, kurioje šoka vandens fontanai ir miesto šviesos. Stengiamės išlikti ramios, nors mintyse jau kuriame planus atvejui „extra”. Nereikėjo. Jis mus surado ir atpažino pats. Važiuodami namo raudonu autobusu susipažinome. Gary – mokslininkas, dirbantis Imperatoriškoje kolegijoje. Mažakalbis, santūrus viengungis. Visiškai nenuspėjamo amžiaus – gal keturiasdešimties. 
Tą vakarą Gary atidarė gero raudono vyno, visi vaišinomės lietuviškais lietiniais su varške ir kalbėjom apie gyvenimą, jo patentuotus atradimus, apie laisvalaikį ir žinoma svečius iš viso pasaulio , kurie lankėsi šiuose namuose. Neįtikėtina, tačiau šio buto sienos per trejus metus priglaudė daugiau nei 200 keliautojų! Jų, pasak Gary, buvo visokių: draugiškų, įdomių, tvarkingų ir nevalyvų. Buvo ir ilgapiščių, kurie sugebėjo priglausti šeimininko pinigus. Nepaisant to – svetingas anglas tęsė savo gerumo ir pasitikėjimo žmonėmis misiją . O nuotraukų jis prašo visų savo svečių, nes tiki – joje daug informacijos apie žmogų, kuris netrukus pasibels į duris. Gary beveik niekuomet neklydo vienais pasitikėdamas, kitais – ne.
Singapūrietės Lily patirtis
Pas svetingąjį anglą gyvenome keturias dienas ir tris naktis. Antrą mūsų viešnagės dieną į Gary duris pasibeldė egzotiška mergina – Lily Law iš Singapūro. Lily atvyko tiesiai iš savo turnė po Italiją ir Prancūziją. Nuo pirmos pažinties akimirkos – ji tapo mūsų kompanijos siela. Visos trys mes leisdavomės pažinti Londono. Ši pažintis su specialiuoju Londono pasu – dar paprastesnė ir žaismingesnė. Jį įsigyti galima bet kurioje metro stotyje. Aplankėme turistines vietas ir visiškai neturistinius Šiaurės Londono užkaborius. Grįžusios į „Princų sodus” pas Gary – ilsėjomės pataluose ant žemės. Jautėmės taip gerai, kaip namie. 
Lily turėjo daugiau patirties, susijusios su svetingų žmonių klubu. Apsistodama pas vietinius gyventojus , šio klubo narius, ji aplankė visą Italiją ir Prancūziją. Ją globoję vietiniai ne tik parodė savo miestus, bet ir geriausius restoranus ir jų kulinarinius šedevrus. Į Singapūrą ji vežėsi ne tik galybę įspūdžių, bet ir nuotraukas bei adresus žmonių, kurie kelionės metu tapo jos draugais. Lily patvirtino, kad anglai ir Anglija buvo „kietas riešutėlis”. Ji kreipėsi į daugiau nei dvidešimt svetainės žmonių, tačiau teigiamo atsakymo sulaukė tik vieno.
Afrikos genčių šokių šou
Savo šeimininko mes beveik nematydavome – jis išeidavo anksti ir grįždavo vėlai. Grįžęs jis rasdavo išlygintus marškinius, sutvarkytus namus. Dar pirmą pažinties vakarą jis užsiminė, kad jo namai – ne viešbutis. Ir jam visada malonu, jei svečiai padeda jam, viengungiui, šeimininkauti. Jis savo ruožtu visus savo svečius stengdavosi pakviesti į teatrą. Mums jis buvo itin dosnus. Jau antrą vakarą dovanų gavome bilietus į spektaklį „Figaro vedybos” , o kitą dieną – kvietimus į įspūdingą Afrikos genčių šokių šou. Prisipažinsiu, iki tol nebuvau mačiusi nieko panašaus. Vakaras su „Stormforce” grupės šokėjais nukėlė kažkur į Dramblio kaulo krantą, kur basakojės juodaodės atliko įspūdingus ritualinius šokius skambant Afrikos būgnams. Tai šokio spektaklis apie Žemės ir Chaoso kovą, apie gresiantį mūsų planetos susinaikinimą. Siužetinė linija čia ne tiek svarbi – kelias valandas gali tiesiog gėrėtis afrikiečių judesio plastika, šokėjų apdarais, uždegančiais būgnų ritmais, scenografija, šviesų žaismu. Dar nenutilus aplodismentams išgirdau kažką klausiant: „Kaip patiko mūsų koncertas?”. Šalia sėdėjęs vyriškis pasirodė beesąs šio įspūdingo šou vienas iš kūrėjų. Tai buvo pasaulyje garsus kompozitorius Michael Conn, kurianris muziką dokumentiniams „Lonely Planet” filmams. Šio kompozitoriaus muzika tą vakarą svaigino žiūrovus. Jeigu atvirai, tai svaigina iki šiol. Dabar – tiesiog ją prisiminus. Svaigina prisiminimai ir apie pačią kelionę. Kiek kitokią nei visos buvusios iki šiol.
Na, o ar galima apkeliauti pasaulį neturint nei grašio nakvynei, aš galiu tik spėti. Pirmasis bandymas leistų daryti išvadą – galima. Bent jau dalį pasaulio – tikrai. 
Gary buvo pirmoji mano pažintis su „Svetingų žmonių klubu”. Įdomiausia tai, kad po šios patirties norisi dalintis gautu gerumu, padovanotu visiškai svetimo žmogaus. Parsivežtas jausmas – tai energija, kuri niekur neišnyksta. Šią energiją norisi skleisti, dauginti, dalintis.
Šiandien aš nusiunčiau teigiamą atsakymą pagyvenusių amerikiečių porai, kuri kitą vasarą atvyksta į Lietuvą.
Naudingi patarimai/nuorodos:
Pasiūlymas dienai: www.londonpass.com
Pasiūlymas vakarui: www.storm-force.org
Svetingi žmonės:
Alternatyvos nakvynei: www.laterooms.com ; www.thekghotel.com
