Ape savi…

 Petras Panavas iš pa Utenas

Gimiau tais metais, kai Girmanijaj valdzian Gitleris ataja ir kai Lietuvan skrida Darius su Girėnu, ale nedaskrida. Gimiau ne suvis Lietuvaj, a lenkų ažimtam Vilniaus krašti, Svincianių apskrity, Daugėliškia valsčiuj, ulyciaj Vingirių, aplinkinių Pustošku šaukiamaj. Vingiriais papieriuos ji ažrašyta dėl ta, kad laukuose daug vingirykščių auga, e Pustoškas vardu davė gal kaki Zabelinės staravierai. Reikalas tas, kad kadūkadais Didžiagiria apsuptaj pūstynėj (ruskai būtų „puštos”) iš nežiną kur atsibastįs apsgyvena mana prasenelis Panavas. Vardą nežinau. Praudų sakunt, aplinkiniai jį ir ja vaikus nežinia kadel šaukė Mackaniukais, e Panavą pavardė buktai atsirada dėl ta, kad mana senelis labai mėga mergas. Patėmys pra lungų praeinančių mergiatį ir šaukia: „Pana va”. Iš čia ir pravardė Panavą. lietuviškas kaimasVėliau ta pravardė pavirta pavardi, e pisarius, išrašydamas dokumentus, iš mandruma tep ažraitė „a”, kad pabaigaj atsirada lyg ir „c” (ruska „s”). Va jum ir Panavas. Ale atrada, kad čia anekdotas, ba neseniai aptikau, kad prieš du šimtus metų Daugėliškia bažnyčias metrikų knygan vienas Petras Panavas jau būva inrašytas. Ale, atrada, tai ne aš, man tiek metų da nėra. Palug metrikus, gimiau 1933 metais rugsėja šeštų dienų, nars mama sakė, kad gal parų nedėlių unksčiau ar vėliau. Tuo metu čėsas bėga pamažu ir būva tas pats, ar pusė mėnesiuka vienan ar kitan pusėn. Kai kunigas Zaremba paklausė giminia dienas, krikštatėvis Petras Blaškauskas iš išgūsčia pamirša ir pradėja miksėti, a klebanas Zaremba kantrybės turėja nedaug, tai ėmė ir ažrašė iš akies. Kai Zaremba paklausė, kakį vardų tėvai išrinka, krikštatėvis ve pamirša ir pasakė sava — Petras. Kunigas pagyrė vardų ir susakė, kad Petras yra uola, in kurias pastatyta bažnyčia. Tep ir likau uola, in kurias kas netingi, tas ir dergia — visakias šarkas varnas, visaki neprieteliai, visakias liūtys ir perkūnijas daužą iš visų pusių. Bet va laikaus. Gal tadel, kad pinktaj klasėj būdamas liaviaus kūryt. E gal mamas senelia genas kakiaj nars gyslaj instaisįs tupi. E mamas senelia būta o – o – o. Likįs našlys, regėdamas, kap ja jauniausias sūnus net prie stalą laižąs su kų tik parsivestu pačiuti, vienų kartų neišturėjįs paukštelėja per kaktų mediniu šaukštu ir prisakė liautis, e jeigu nesliaus, tai ir jis, tėvas, parsiveš takių pačių jaunų, tik da gražesnį. kaimas„Pasapnuok,” – nusijuokė jaunasai Gabrusėniakas ir vėl apkabina per pečius žmanelį ir pabučiava raugintu pienu aplipusiam lūpam žundan. Tėvakas atsistaja, persižegnaja ir pasakė : „Pavalgiau. Einu sapnuoti”. Atsiranda tik kitų dienų. Ir ne vienas, ažu runkelės laikydamas prasižiajusių, ale visai nešpetnų mergiatį, gal dvidešimties metelių su truputėliu. Nužvelgė buvusius pirkiaj ir saka: „Parvedžiau gaspadinį. Visur kur klausykit, uvažakit ir mylėkit”. E mamas seneliui tadu būva ar ne septyniasdešimt pinkti. Visi tep ir nustėra, lyg perkūnui trinktelėjus iš čystai mėlyna dungaus. Žmanės vėliau pasakaja, kad ta mergelė, beturtė binkarciukė, ažu senelia ištekėją pamakyta kytrų babelių: girdi, seneliakas pa pirmas ar antras naktelės ažvers kanapas, ir dalis ja žemelės liks našlelės runkase. E su žemeli jauna ir nešpetna našlelė susras bernelį sava metų ir gyvins kap inkstas taukuose. Ale mamas senelia, kap sakiau, būta o – o -o: pameciuj gimė net keturias atžalas. Viena būva tikrai ja – kap iš akies traukta mana mama. Mama jų vadina cetu, nars ta ceta ažu mamų būva gerakai jaunesnė, ir aš, būdamas vaikas, nieką nesupratau. Ta mamas ceta, vardu Razelia, gyvena mūsų ūlyčiaj ir būva ištekėjus ažu jau minėta mana krikštatevia Petrą Blaškauska.

Dabar ir man tiek metų, kiek būva mamas seneliui, kai anas parsivedė dvidešimtmetį. Kai pasdara labai markatna, imu mislyt: gal ir man pasekt mamas senelia pėdam? Kai prabundu prieš rytų reikaliuką spaudžiamas, atrada – ech, kad dabar kas pamėtėtų dvidešimtmetį. Tai va jau nežinia katras mėnesis kai saujam perku „Vikingus”. Ažu visų pušį pensijas. Jeigu laimėsiu nars pušį milijoną, mergų neatsiginsiu. Tadu ir mamas seneliui nušluostysiu nasį. Jeigu neliksiu be kelnių.

 

 

DALINTIS