Janina Survilaitė
Sekmadienio vakarą Liudmila su vyru grįžo iš šeimos vasarnamio Apencelio kantone. Jau rudenį ji pasakojo apie kantoną apėmusią laisvės „ligą”, kai vaizdingais Alpių slėnių takeliais ėmė vaikščioti nuogi keliautojai, apsiavę tik tvirtais kalnų batais ir užsidėję kuprines… Vietinių nuostabai ir pasibaisėjimui, nė kiek nesigėdydami turistai iš Vokietijos, save vadinantys natūralistais, vaikščiojo visiškai nuogi, o vietinės policijos perspėjimus atrėmė argumentais: girdi, šalyje nėra įstatymo, draudžiančio vaikščioti plikiems!
Nudistų Alpės
Įdomu, kad nudizmas Alpių kalnuose turi seną istoriją. Vokiečių kilmės šveicarų rašytojas Hermannas Hesse prisiminimuose rašė, kaip iš kūrybinės krizės jis išsigelbėjo, nuogas laipiodamas Alpių kalnais.
Jau prieš šimtą metų Šveicarijos Amdenų kalnuose imta laipioti išsirengus nuogai, Jree dimbing (kai kopiama vien rankom, kojom ir kitom kūno vietom,) pozomis. Šitokia laisvė paskatino būsimąjį Nobelio premijos laureatą Hesse’ę 1910-ųjų vasarą pasiekti Alpių uolas prie Šveicarijos Valenzės. Hesse nebuvo alpinistas profesionalas, tačiau aistringas keliautojas, savarankiškai pasirengęs ilgalaikiams žygiams į Alpes ir kalnų slidinėjimui. Jis rašė: „Saulė kaitriai kepino mano išlepintą odą, augalų dygliai braižė ant mano kojų raudonų „brėžinių” tinklus; keliai ir klubai nuolat kliuvo, daužėsi į atsikišusių kietų kaštonų kamienus ir dar kietesnes uolas, palikdami žaizdas. Bet aš buvau nusiteikęs linksmai, dainuodamas ėjau į tą laukinį gamtos prieglobstį. Veržiausi į aukštį, į stačius uolų smaigalius, nuo kurių galėjau pažvelgti gilyn į žydrąjį ežero mėlį. Kalnų uoloms aš sugalvodavau naujus vardus ir džiaugiausi kiekvienu kraujuojančiu įbrėžimu mano blyškioje minkštoje odoje. Tai buvo džiaugsmingos vaikiško pasismaginimo valandos…”
Ant Verita kalno Hesse praleido keturias savaites, nakvodamas po atviru dangumi ir maitindamasis uogomis, rūgštynėmis ir riešutais. Čia jis susipažino su poetu ir gamtos filosofu Gusto Graseriu, apsigyvenusiu miško uoloje prie Arscegno. Eremito atsiskyrėlio gyvenimas Hesse’ę įkvėpė parašyti žodžius: „Mūsų žmonijos ir jos gyvybingumo regeneracija gali būti priklausoma nuo gamtos teikiamo maisto mūsų skrandžiui ir mūsų nuogam kūnui.”
1910-ųjų vasarą Hesse ilgai nuogas laipiojo kalkinėmis uolomis prie Amdų, aukštai virs Valenzės. Archyvų nuotraukos liudija, kaip jis atsargiai kirto vieną vešliais krūmais ir žolėmis apaugusią kalnų plokštumą. Tvirtai statydamas kojas ir stipriai stverdamasis rankomis, įtempęs savo liekno kūno raumenis, jis nenuleido žvilgsnio nuo rūke skendinčios bedugnės.
Hesse’s šeima gyveno Šveicarijoje, Gajenhofe prie Bodeno ežero. Tuo metu Amdų kalnuose buvo įsikūręs pažangesnių visuomeninių reformų Vakarų Europoje judėjimo centras. Utopistai, rašytojai, dailininkai ir muzikai įsikurdavo kalnų kaimuose ir, ieškodami harmonijos su gamta savo kūnui ir dvasiai, stengdavosi išbandyti tuo metu populiarias utopines visuomeninio gyvenimo formas. Kalnų laipiotojas Hesse tampa savotišku personažu: „Aš jau dešimties metų pasiekiau Senalpstoko viršūnę prie mūsų Nimikono kaimelio. Tada pirmą kartą pamačiau kalnų grožį ir kalnų siaubą. Gilios prarajos, pilnos ledų, sniego ir ledinio vandens, žalsvai blizgantys ledynai, baisios morenos, o virš jų – lyg varpas pakibęs aukštas ir apvalus dangus. Tas, kam likimas lėmė dešimtį metų pragyventi įstrigusiam tarp kalnų ir sniego ir iš arti pajusti aukščio svorį, tas niekada nepamirš tos dienos, kai staiga virš jo atsivėrė ir išsitiesė didelis ir platus dangus su savo bekraščiu horizontu.”
Hesse genialiai aprašo, kaip tarp kalno ir žmogaus išsivysto beveik erotiškas ryšys... Prieš pasiekiant viršūnę, pakilęs vėjas pastvėrė Biondi skrybėlę; norėdamas ją sučiupti, atliko klaidin-gą žingsnį ir nuslydo žemyn… Hesse’s pasakoje perteikiama jo kaip kalnų laipiotojo ir keliautojo patirtis. Jis puikiai aprašo savo kūnišką sąjungą su kalnais ir uolomis, kuriuos pavergė laipiodamas nuogas ir savo žygius papildė vis naujais atradimais. Žiemą dažnai jis kopė į kalną su kailiais (seniau Alpių kalnų slidininkai prie slidžių prisitvirtindavo žvėrių kailio gabaliukus, kurie tarnaudavo kaip stabdžiai).
Hesse’s pasakojimai ir eilėraščiai liudija apie kelionėse kilusius geidulingus erotinius pojūčius gamtai: „Kai slidėmis keliauji kalnų landšaftu, tada padais ir keliais pajauti Žemės vilnis, slėnius, pakilimus ir žemės raukšles, taip švelniai ir gražiai tave glostančias lyg mylimojo ranka glostytų mylimosios kūną”, — rašė jis laiške bičiuliui.
1919 m. Hesse‘s pirmoji santuoka ėmė irti. Jis apsigyveno Tesino kantone Montanjoloje prie Lugano.
Kaip ir jo kūrinių veikėjai, keliautojas ir slidinėtojas Hesse buvo atsiskyrėlis vienišius. Aukščiausių viršūnių jis niekada neužkariavo, nes nuo aukščio jam svaigo galva.
– Toji rašytojo Hesse’s išbandyta laipiojimo nuogam liga pasirodė užkrečiama, kas dieną daugėja nuogų turistų, o interneto portaluose ėmė kurtis šios naujos sporto šakos gerbėjų grupės! — aiškino nustebinta to, ką dabar matė Apencelio kalnuose, Liudmila.
„Mes nieko blogo nedarome. Tik norime tiesiogiai jausti nuostabios gamtos, saulės ir vėjo artumą be trukdančių drabužių. Tai skonio reikalas, o ne nusikaltimas”, – aiškino vokiečiai turistai korespondentui. O Apencelio katalikiškoji valdžia ne juokais susirūpino: nuogaliai kenkia iš turizmo gyvenančio populiaraus regiono įvaizdžiui ir žaloja juos reginčių vaikų sielas… Todėl kalniečių valdyba eiliniame posėdyje papildė seną įstatymą, numatantį bausmes už triukšmą, šiukšlinimą ir blogą elgesį, dar vienu punktu — nuogumas viešoje vietoje baudžiamas 200 frankų bauda!
Šiauriniai kaimynai vokiečiai nepatenkinti žvairuoja į tokius apenceliečių draudimus, nes savo keliavimą kalnais vien Adomo kostiumais vokiečiai vadina vienu mėgstamiausių laisvalaikio užsiėmimų, ypač karštuoju vasaros sezono laiku. Jie grasina nenurimsią, netgi investuosią pinigų, kad butų įrengti tinkami atskiri takeliai vaizdingose vietovėse tik nuogaliams, įvedus atitinkamus draudimo ženklus kaip nudistų paplūdimiuose.
– Žinai, ši tema labai suitrigavo amerikiečius! – prisiminė Liudmila. – Vieno didžiausių JAV dienraščių „New York Times“ internetinėje svetainėje straipsniai apie Apencelio nuogalius skaitomiausių žinių dešimtuke pirmavo net dvi paras!
Iš knygos „Pašnekesiai su Helvecija“ (Iš šveicariško dienoraščio). Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013 m.
Pastebėjau, kad dar daug kam nuogumas yra “tabu”. Ir tai tik dėl viešumoje formuojamo įvaizdžio, kad tai “iškrypėliai”, “svingeriai” ir t.t. Šiek tiek šią griežtą nuostatą sumažina nuogumas pirtyje, čia tai tarsi ir natūralu. Ir aišku, kad taip, nejaugi kas nors nori būti vanojamas per paklodę? Tai kodėl būti gamtoje, prie vandens nuogam negalima? Seniai žinoma, kad draudimais nieko nepasieksi.