Rimantas Vaitkevičius
Aplankius tolimas pasaulio valstybes, atėjo laikas ir artimiausiai kaimynei – Lenkijai. Nors prieš keletą metų buvau dviejų dienų ekskursijoje į Osvencimą ir Krokuvą ar net penkis kartus pervažiavau šalį tranzitu vykdamas į kitas valstybes, Lenkijos taip ir nemačiau.
Pirmas impulsas, stumtelėjęs link idėjos pamatyti, kaip gyvena kaimynai, buvo pavasarinė turizmo mugė Vilniuje. Čia lenkų stenduose sužinojau, kad yra Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų maršrutas, kuris Lenkijos teritorijoje aprėpia net vienuolika gotikinių XIV–XV a. Kryžiuočių ordino pilių. Pradėjus daugiau domėtis, paaiškėjo, kad gotikinės architektūros paminklų Lenkijos Varmijos Mozūrų, Pamario kraštuose ir be kryžiuočių pilių apstu. Vien gotikinių bažnyčių priskaičiuojama per trisdešimt. Net ir epizodiškai susipažinus su dailės ir architektūros istorija, žinoma, jog dauguma Vakarų Europos kultūros stilių ir tendencijų pasiekė mus per Lenkiją. Magėjo iš arčiau pamatyti restauruotus artefaktus, apžiūrėti garsiosios lenkiškosios restauravimo mokyklos darbo vaisius. Suplanuotame maršrute – aštuonios viduramžių pilys, miestai ir miesteliai su gotikiniais pastatais arba įdomia istorine praeitimi.
Neigiama lietuvių nuomonė apie Lenkijos kelius susiformavusi iš kelionių pagrindinėmis šalies magistralėmis, ypač Varšuvos kryptimi. Jomis vyksta daugiausiai transporto priemonių. Reikia žinoti, kad Lenkijoje visi keliai asfaltuoti, todėl išsukus iš pagrindinių magistralių į vietinės reikšmės keliuką vairuoti tampa daug maloniau, nes jie pustuščiai. O vinguriuojantys keliai neleidžia važiuoti didesniu nei 65–70 km/val. greičiu, tad plento plotis tampa antraeiliu vairavimo momentu.
1 diena. Lazdijai–Rynas–Kentšynas–Šventalieptė–Rešlius
Rynas. Mūsų maršrute pirmas sustojimas – Rynas (Ryn). Nedidelis, jaukus miestelis įsikūręs tarp Olovo ir Ryno ežerų, pastarasis jungiasi su Mozūrų didžiųjų ežerų vandens keliais. Virš miesto iškilusi XIV a. kryžiuočių pilis, 1393–1525 m. buvęs komtūrijos centras. Beje, vienas pirmųjų komtūrų buvo Konradas Valenrodas, vėliau tapęs Kryžiuočių ordino didžiuoju magistru bei Adomo Mickevičiaus poemos herojumi. Kryžiuočių ordino valstybės laikais ši pilis buvo ypač svarbi. Ji atliko ne tik karines funkcijas (buvo kovų su lietuviais bazė), bet buvo ir administracinis-ūkinis centras. Iš čia į ordiną plaukė žuvys, medus ir žvėriena. Nuo 2006 m. pilyje veikia prašmatnus viešbutis su restoranu, pagalbiniuose pilies pastatuose įsikūrę pensionai.
Iš Ryno vingiuotu ir siauru keliu į Kentšyną (Kętrzyn), esantį vos už 26 km, važiavome net 38 min. Pirmąją dieną toks važiavimo tempas buvo nelabai suvokiamas dalykas. Tokiam trumpam atstumui gaištame tiek daug laiko! Matydami navigatoriaus ekrane kilometrus ir planuojamą atvykimo į tikslą laiką, negalėjome patikėti tuo, ką matome. Štai ką reiškia priprasti prie gerų Lietuvos kelių. Todėl pirmosios dienos vakare teko kardinaliai koreguoti viso maršruto laiko grafiką, žinoma, Lenkijos kelių naudai…
Kentšynas. Dabartinis miesto pavadinimas suteiktas 1946 m., pagerbiant lenkų istoriką Vojciehą Kentšinskį. Kentšynas išsidėstęs šalia Gubrės upės. 1329 m. ant kalvos šalia jos kryžiuočiai pastatė medinį sargybos bokštą, o 1360–1370 m. buvo pastatyta mūrinė pilis su trimis bokšteliais kampuose ir vartais į miesto pusę. Joje buvo karinių įgulų buveinė ir prokuroro patalpos. Tai dar vienas karo žygių į Lietuvą placdarmas. Nuo 1525 m. pilis tapo kunigaikščio seniūnijos buveine. Vėlesniais metais pilis daugelį kartų buvo perstatyta, todėl nepavyko išlaikyti gotikinio jos stiliaus. 1945 m. pilį visiškai sudegino sovietų kariai. Autentiška išliko tik pilies vartų anga ir dalis mūro aplink vartus. Pagal išlikusius XIX a. brėžinius pilis atstatyta 1962–1967 m. Šiandien joje turtinga biblioteka ir muziejus.
Netoli pilies iškilusi gotikinio stiliaus Gotų bažnyčia (Šv. Jurgio mažoji bazilika) yra sakralinės ir gynybinės architektūros pavyzdys. Kryžiuočiai šventyklą pastatė XIV a. antroje pusėje ir išplėtė XV a. Bazilika apsupta miesto gynybinės sienos likučių, o angos jos fasade, aukšti plytų bokštai, varpinė suteikia jai pilies įspūdį. Neabejotinas bažnyčios pasididžiavimas – aukštos kokybės kristaliniai rūsio (1515 m.) skliautai, olandų meistrų pagaminta sakykla (1594 m.) ir 1721 m. sumontuoti vargonai (veikia ir šiandien).
Šventalieptė. Vėl vinguriuojame siauru asfalto keliu tarp Mozūrijos ežerų, vietomis posūkius įveikdami 90 laipsnių kampu. Nuo kalniuko jau matosi Šventaliepės (Święta Lipka) bažnyčios bokštai. Į šį miestelį plūstančius maldininkus traukia didingas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo kompleksas – barokinė bažnyčia ir čia esantis jėzuitų vienuolynas. Bažnyčia – viena svarbiausių Švč. Mergelės Marijos kulto šventovių Lenkijoje. Gana erdvioje automobilių aikštelėje stovėjo trys dideli turistiniai autobusai ir begalė lengvųjų automobilių. Viduje gausybė žmonių, greitakalbiai gidai lenkiškai ir vokiškai beria legendas ir istorinius faktus.
Lenkai pagrįstai didžiuojasi šiuo baroko perlu. Nieko stebuklingo nežada bažnyčios fasadas, bet jos vidus apstulbina tokiu baroku, kad net širdis apsąla. Sienų freskos, skliautinių lubų tapyba, altorių aptaisai. Aukštajame altoriuje Švč. Mergelės atvaizdas (1640 m.). Bažnyčios puošmena – įspūdingi figūriniai vargonai (1721 m.). Meistro Mosengelio iš Karaliaučiaus sukurti vargonai vasarą paprastai skamba aštuonis kartus, o jiems grojant atgyja ir ant jų esančios figūros.
Rešlius. 7 km ir mes Rešliuje (Reszel). Mažas, tvarkingas miestelis su 6 tūkst. gyventojų ir tuščiomis gatvėmis. Ant kalvos, sakyčiau, labai elegantiška kryžiuočių statyta pilis (1371–1401 m.), dar vadinama Varmijos vyskupų pilimi. Ji ilgai tarnavo kaip pasienio tvirtovė su Lietuva, tačiau nuo XV a. vidurio prarado savo gynybinę svarbą ir perėjo į vyskupų rankas. Iš pradžių buvo pertvarkyta į vyskupo Andriaus Batoro medžioklės dvarą, vėliau čia gyveno vyskupai ir kiti religiniai pareigūnai. Buvo čia ir kalėjimas, kol galiausiai 1807 m. Napoleono armija pilį sudegino. Nuo tada daugiau kaip 20 metų pilis buvo griuvėsiai, kol XIX a. prasidėjo atstatymo darbai.
Visiškai arti pilies stovi gotikinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (1402 m. ) su įspūdinga 51,2 m aukščio varpine ir užburiančiu ornamentu, puošiančiu rytinį presbiterijos fasadą. Įėjimas į bažnyčią mokamas. Tiesa, tai vadinama gražiai – „fundacija“. Bet, deja, ji prievartinė. Vėliau prie to pripratome ir 2 ar 3 „fundaciniai“ zlotai nuo žmogaus visada būdavo paruošti.
Nakvoti sustojome agroturizmo sodyboje su visais patogumais, skania vakariene ir minkštomis lovomis. Lenkijos teritorija pravažiavome tik 228 km, o aktyvus ir smalsus gyvenimas tęsėsi kiek daugiau nei 8 valandas.
2 diena. Getšvaldas–Ostruda–Torunė
Nuo pat ryto kelyje. Važiuojame Lenkijos 16 magistrale. Padedant GPS navigatoriui Olštyno miesto pakraščiais, aplenkdami remontuojamas gatves, galų gale išvažiuojame į normalią autostradą. Judėjimas į abi puses dviem eilėmis, viduryje skiriamoji tvorelė, didelės ir aiškios kelio nuorodos. Žodžiu, proga pasismaginti greičiu ir sutaupyti brangaus laiko numatytiems objektams aplankyti.
Pusiaukelėje iki Ostrudos, nusukame į nedidelį kaimelį – Getšvaldą (Gietrzwałd), kur 1877 m. vasarą apsireiškė Mergelė Marija. Daugybė piligrimų iš visos Lenkijos ir kitų šalių lanko šį vietinės reikšmės lurdą. Dėl tokio Mergelės Marijos kulto Paulius VI 1970 m. vietinei parapijos bažnyčiai net suteikė Mažosios bazilikos pavadinimą. Žinoma, kad Getšvaldo bažnyčia buvo pašventinta 1500 m. Tai buvo plytinis vienanavis gotikinis pastatas. XVI a. pabaigoje bažnyčia buvo perstatyta renesanso stiliumi. Po Mergelės Marijos apsireiškimo daugėjant piligrimų šventykla net kelis kartus buvo plėsta ir renovuota. XIX a. pabaigoje bažnyčia įgavo šiandieninę formą. Tai Šiaurės Vokietijos plytų gotika.
Ostruda. Idealiu greitkeliu važiuojame į mūsų tikslą – Ostrudos (Ostroda ) kryžiuočių pilį. Šis senas miestas, įkurtas ant Dravantos ežero kranto 1329 m. Mūrinės pilies statybą ant akmeninių pamatų kryžiuočiai pradėjo apie 1349 m. Neturint pakankamai lėšų, statyba truko gana ilgai, o kai 1381 m. miestą užpuolė Lietuvos kunigaikštis Kęstutis, darbai buvo išvis nutraukti. Nedidelė (44,7 x l 45,2 m) pilis buvo baigta tik 1393 m. Ant šiaurinės sienos turėjo išsikišusį pilies bokštą – danskerį, paprasčiau – išvietę arba bokštą atliekoms išmesti, o pietrytiniame kampe – bokštą. Pilyje buvo koplyčia, komtūro gyvenamosios patalpos, kapitulos susirinkimo salė, vienuolių miegamieji, svečių kambariai.
Po Žalgirio mūšio Jogaila pilį valdyti pavedė kunigaikščiui Janušui Mazovieckiui. Bet 1410 m. rugsėjo 19 d. kryžiuočiai vėl perėmė ją. Tai tik patvirtina to meto kronikininkų teiginius, kad Žalgirio pergale nebuvo tinkamai pasinaudota, nes „lenkai labiau norėjo linksmintis ir džiaugtis malonumais, pasiimti daugiau laimikio ir prisigaudyti priešų. Niekas nebuvo įpratęs pergalės siekti iki galo.“ Pilyje svečiavosi Švedijos karalius Gustavas Adolfas, kelerius metus pilį valdė Silezijos kunigaikštis, čia buvo apsistojęs ir Napoleonas Bonapartas. 1945 m. pilį supleškino Raudonoji armija. Renovacija buvo pradėta 1974 m. Atstatyta tik žemutinė jos dalis. Išlikę rūsių gotikiniai kryžminiai skliautai stebina darbo preciziškumu.
Torunė. „Torunės gražių pastatų stogai iš degintų plytų šviečia taip, kad nieko kito, išskyrus jų grožį ir spindesį, nepavyksta matyti“, – 1450 m. rašė Janas Dlugošas „Historiae Polonicae Liber I“. Maloniai šviečiant saulutei, įveikiame paskutinius šios dienos kilometrus (246) ir įvažiuojame į Torunę (Torun). Labai skubėjome, nes norėjome dar esant aukštai saulei senamiestyje padaryti kuo daugiau nuotraukų. Nors nenusivylėme ir po saulės laidos. Miesto tėvai, nepagailėję nei laiko, nei lėšų senamiesčio pastatų apšvietimui, apstulbino mus savo išmone ir architektūros detalių supratimu. Toks apšvietimas suteikia puikaus žavesio, pamatai visiškai skirtingas vaizdo dimensijas, išryškėja daug detalių, kurių nepastebime dieną.
Torunės senamiestis pagal dydį (32 ha) yra antras po Krokuvos gotikinės architektūros centras Lenkijoje. Bet tik 1997 m. buvo įrašytas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Tad turėjome progos jį palyginti su mūsų sostinės senamiesčiu, kuris taip pat tame sąraše (nuo 1994 m.). Esu matęs daugelio valstybių senamiesčius, tad tvirtinu, kad šiam skiriamas ypač didelis kasdienis rūpestis ir dėmesys. Iš visko sprendžiant, negailima tam ir pinigų. Torunės senamiestyje jaučiama tvirta miesto architekto ir kultūros paveldo apsaugos specialistų ranka. Niekam net mintis neateina, kad čia būtų plėtojama nauja statyba. Jokių staliukų, kioskiukų ar palapinių nei pagrindinėse senamiesčio gatvėse, nei prie istorinių objektų. Reklamos skydų išvis nematyti. Ant pastatų fasadų ir vitrinų užrašai tik lenkų kalba. Suvenyrai ir kita turistinė atributika parduodama šoninėse gatvelėse vos keletas metrų nuo pagrindinės Plačiosios gatvės. Tvarkingi maži mediniai kioskai. Tas pats su kavinių ir restoranų išnešamais staliukais ir tentais virš jų. Jie čia pat, bet ne pagrindinėje gatvėje. Saikingai ir su dideliu skoniu senamiestyje įterpta mažoji skulptūra.
Kai kur pastatų fasadus restauruoja ar remontuoja. Apsauginiu tinklu uždengtas nedidelis pastato plotas, kur vyksta darbai, o visa kita atvira, todėl likusia pastato dalimi, kad ir nepradėta tvarkyti, niekas netrukdo grožėtis. Šv. Kotrynos ir Plačiosios gatvių grindinyje įspausti kvadratinio metro dydžio Hanzos pirklių sąjungos miestų herbai. Nemačiau ant jo nei cigarečių nuorūkų, nei kramtomosios gumos „blynelių“, bet kas dešimt žingsnių stovi šiukšlių dėžės. Anksti ryte dvi mašinos plauna senamiesčio gatves ir aikštes. Vasarą, kai nelyja, tai įprasta, kasdienė procedūra.
Ant daugelio pastatų pritvirtintos metalinės ženklinės lentelės, nurodančios rekonstrukcijos, remonto laiką bei kitą tokiais atvejais reikalingą atributiką. Bet įdomiausia, kad ant daugumos šių metrikų puikuojasi dar Vokietijos Federacinės Respublikos fondų ir įmonių pavadinimai, vokiškos pavardės. Turbūt lenkai XX a. paskutiniais dešimtmečiais sugebėjo pakutenti garbėtroškų vokiečių jautrias nostalgiškas stygas, o laimėjo miestas. Todėl šiandien lenkai pagrįstai gali didžiuotis išsaugotu ir su meile puoselėjamu viduramžiais suformuotu senamiesčiu bei galybe architektūrinių paminklų.
Liūdna, kad tik keletas Torunės ir Vilniaus senamiesčių sugretinimų faktų tikrai ne mūsų naudai. Net neseniai vykusioje UNESCO sesijoje buvo atkreiptas dėmesys į vis labiau darkomą Vilniaus senamiestį.
Torunę 1231 m. įkūrė Mazovijos kunigaikščio Konrado pakviesti kryžiuočiai. Miestas XIII–XIV a. buvo svarbus Lenkijos žemių prekybos centras, Hanzos gildijos narys. Kryžiuočių įkurtas miestas abipus Vyslos upės reikšmingas ir mūsų istorijai. Jame 1411 m. vasario 1 d. buvo pasirašyta Torunės taikos sutartis tarp LDK ir Lenkijos su Kryžiuočių ordinu. Šia Torunės taika buvo baigtas 1409–1410 m. karas su ordinu ir mes atgavome Žemaitiją.
Torunės senamiestyje iš devynių buvusių gotikinio stiliaus bažnyčių išliko tik trys. Viena seniausių buvusioje kryžiuočių valstybėje – Gotų parapijos bažnyčia (Šv. Jono Krikštytojo ir Jono Evangelisto katedra) pradėta statyti XIII a. viduryje, o baigta tik po 200 metų. Tačiau dabartinius tūrius ir formą po įvairių perstatymų ir statybinių korektūrų bažnyčia įgavo tik XV a. antroje pusėje. Tai viena didžiausių Lenkijos bažnyčių: ilgis 56 m, plotis su praėjimais į koplyčių navas 32 m. Bažnyčios skliautų aukštis – 27,3 m. Senasis bažnyčios bokštas 1406 m. nugriuvo ir iš karto buvo pradėta statyti naujoji 52 m aukščio varpinė. Joje nuo 1500 m. kabo 7238 kg sveriantis didžiausias Lenkijoje viduramžių varpas „Tuba Dei“ (Dievo trimitai) (skersmuo 2,17 m, aukštis 2,76 m). Įdomių vertingų objektų ir relikvijų yra ir bažnyčios viduje: Šv. Volfgango gotų triptikas pagrindiniame altoriuje, gotikinės medinės skulptūros, gotikinis Marijos Magdalenos Dangun Ėmimo altorius, daugybė šoninių altorių, išpuoštų renesanso, baroko ir rokoko stiliumi.
Kitas puikus gotikos šedevras – Šv. Jokūbo bažnyčia, pastatyta 1350 m. Ji priklauso reikšmingiausiems ir įdomiausiems to meto architektūros laimėjimams. Specialistų vertinimu, tai labiausiai subalansuota ir gražiausia Lenkijos bažnyčia. Tai tarsi mažoji bazilika. Ją statant buvo panaudoti visiškai nauji ir niekur tuo laiku netaikyti inžineriniai sprendimai. Tai lankų sistema, kurie stogo arkų ir navų lubų svorį paskirsto į šoninių navų kontraforsus. Todėl ir gotikinių skliautų aukštis nuo grindų toks įspūdingas, o bažnyčia labai erdvi. Įdomus ir retas bokštas-varpinė su dvigubu stogu. Unikalų ir išskirtinį šventyklos charakterį byloja ir ypač turtinga apdaila. Buvo panaudota daug smulkių apdailos detalių, labai brangių glazūruotų plytų. Bažnyčios interjeras ypač vertingas dėl išlikusių viduramžių sienų freskų, čia daug ir kitų gotikos meno paminklų. Kad ir žvaigždėtas skliautas. Bažnyčios statytojai buvo ypač kūrybingi ir numatantys į priekį. Laikui bėgant, daug išorės ir vidaus puošybos detalių iš Torunės buvo naudojama statant bažnyčias Vokietijos vakaruose.
Vienas didžiausių gotikos bažnyčių architektūrinių pasiekimų – Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia (arba Marijos bažnyčia). Liekna, monumentali, iškilusi virš Torunės senamiesčio savitu bokšteliu ir dviem smilėmis, žiūrovo akį džiugina tik nuo rotušės apžiūros bokšto. Detaliau apžiūrėti jos fasadą, o ir nufotografuoti beveik neįmanoma dėl aplinkui suspaustų erdvių.
Šios bažnyčios statybą XIII a. inicijavo pranciškonų ordinas, o pagal jo taisykles bažnyčia statoma be pagrindinio bokšto. Baigta statyti XIV a. antroje pusėje, ji yra vienas iškiliausių sakralinės architektūros pasiekimų Lenkijoje. Tuo metu tai buvo aukščiausia bažnyčios salė Vidurio Europoje su 26,8 m aukščio navomis.
Bažnyčioje palaidota Švedijos princesė, karaliaus Žygimanto žmona Ana Vaza. Dėl jos nekatalikiško tikėjimo ir Lenkų dvasininkijos užsispyrimo net 11 metų po mirties nebuvo galima deramai atiduoti mirusiajai pagarbos. Ir tik protestantiškiausioje Lenkijos bažnyčioje Torunėje karalienė buvo palaidota. Šiandien apie tai byloja gražus balto marmuro sarkofagas.
Torunė ir Mikalojaus Kopernikas (1473–1543 m.) neatskiriami kaip dvyniai. Astronomas, matematikas, ekonomistas, gydytojas, dvasininkas – universalus Renesanso žmogus, gimęs šiame mieste, šiandien vienas iš turizmo traukos objektų. Ne be reikalo prie miesto rotušės 1853 m. jam pastatytas paminklas. Mes savo trumpoje kelionėje dar susidursime su šio iškilaus žmogaus gyvenimo etapais.
Visas Torunės senasis miestas – pasaulinio lygio istorinis paminklas. Čia galima pajusti nepakartojamą senovės atmosferą, todėl keliaujantiems patariu šiame mieste praleisti ne vieną dieną.
NUO ČIA ANTRA DALIS IR MANO PATAISYMAI
3 diena. Kvidzynas–Gnevas–Štumas–Malborkas–Fromborkas
Turėjome tikslą grįžti į viduramžius, tačiau kelionėje mums gelbėjo naujausios technologinės priemonės. Nelemti gatvių remontai kainuotų daug brangaus laiko ir nervų, tačiau GPS navigatorius ir šį rytą puikiausiai nurodė tiesiausias apylankas. Jo padedami iš Torunės senamiesčio zonos į Lenkijos magistralę A1 išvažiavome per 15 minučių. Keiksnodami kelio vingius ir grožėdamiesi aguonų laukais, po pusantros valandos atvykome į Kvidzyną (Kwidzyn). Jame nuolat gyvena 40 tūkst. žmonių, o per metus atvyksta apie 0,5 mln. turistų.
Kvidzynas. Buvusią prūsų tvirtovę 1233 m. okupavo kryžiuočiai ir tais pačiais metais įgijo miesto teises. 1285–1587 m. Kvidzyne, tuo metu Marienverderyje (Mergelės Marijos sala), buvo Pamedės vyskupystės būstinė. Kapitulos pilis su Šv. Mergelės Marijos ir Šv. Jono Evangelisto katedra kaip vientisas ansamblis (XIV–XV a.) yra vertingiausias Kvidzyno paminklas.
Pilies šonai su kampuose esančiais bokštais sudarė pilies gynybos sistemą ir buvo stambus forpostas, kovojant su Baltijos žemių pagonimis. Pagrindiniame, iškilusiame virš viso pilies masyvo bokšte buvo varpinė. Pilies įdomybė – 1384 m. statytas kvadrato formos išskirtinis bokštas. Su vakariniu pilies sparnu jis sujungtas dengtu jungiamuoju elementu – 54 m ilgio galerija, kurią remia penkios masyvios kolonos. Tai ilgiausia tokio pobūdžio konstrukcija pasaulyje. Bokšto apačioje tekėjo upelis, galbūt Vyslos arba Nogato atšaka, tad nukritę iš bokšto nešvarumai buvo nuplaunami vandens srove ir nebaisios jokios viduramžių epidemijos. Antrojo Pasaulinio karo metu kompleksas nukentėjo labai nežymiai, todėl čia mažiausiai pasidarbavo restauratoriai. Tai labiausiai ir žavi atvykstančius turistus.
Gnevas. Pakeliui į Gnevo (Gniew) pilį vėl kovojame su siauru keliu ir 18 km su daugybe kaimų pakelyje, kur greitis ribotas, įveikiame per rekordiškai trumpą laiką – 38 min., aplenkdami mūsų pagalbininko – navigatoriaus prognozes net 2 min.
Mevės žemę, esančią Viežicos ir Vyslos santakoje, 1282 m. perėmė Kryžiuočių ordinas. Tai buvo pirmoji jų valda kairiajame Vyslos krante. XIII ir XIV a. sandūroje pastatyta įspūdinga pilis tapo komtūrų, o valdant Lenkijai (1466–1772 m.) – seniūnų buveine. Gnevo seniūniją valdė Radvilų, Zamojskių ir Liubomirskių giminės. Nuo 1992 m. Gnevo pilyje organizuojami spektakliai, istorinės inscenizacijos ir riterių turnyrai. Todėl dėsninga, kad pilis pelnytai tapo pripažintu ir pagrindiniu Lenkijoje istorijos propagavimo centru.
Štumas. Netoliese, Pamedės vaivadijos valsčiaus centre Štume (Sztum), stūkso labai svarbi Kryžiuočių ordinui pilis (1326–1331 m.), kuri atliko apsauginio skydo vaidmenį ir iš pietų pusės gynė Marienburgo pilį, iki kurios vos 14 km. Palankioje strateginėje vietoje ir labai gerai įtvirtinta pilis buvo kariaunos, išvykstančios į karo žygius prieš Lietuvą, bazė. Kryžiuočių valdymo laikais pilyje buvo įrengta didžiojo ordino magistro vasaros rezidencija. 1377 m. pilyje lankėsi didysis kunigaikštis Albrechtas Habsburgas. Bet tai tik šlovinga praeitis. Šiandien Lenkijos ir Vokietijos bendradarbiavimo fondo pastangomis restauruotas tik dešinysis pilies sparnas (lenkai vis dar aitrina vokiečių jausmus). O kiti pastatai apgailėtinos būklės.
Malborkas. Skubame į stambiausią gotikos stiliaus Marienburgo pilį Lenkijoje. Ši tvirtovė – viena didžiausių ir geriausiai atstatytų viduramžių gynybinės ir rezidencinės architektūros pavyzdžių Vidurio ir Rytų Europoje. Vienas monumentaliausių bei įspūdingiausių plytinės gotikos ansamblių Europoje. Ši trijų dalių pilis visiškai nepanaši į kitas ordino pilis Prūsijoje. 1997 m. ji buvo įrašyta į prestižinį UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.
Marienburgas tiesiogiai su Lietuva susijęs rimtu istoriniu faktu. Vienoje iš celių Aukštutinės pilies kieme buvo kalinamas kunigaikštis Kęstutis. Vildamiesi ateityje čia įkalinti Vytautą Didįjį, kryžiuočiai vieną celę net pavadino jo vardu. Toms viltims nelemta buvo išsipildyti.
Artėjant miestui, daugėja ir transporto, o eismas vis lėtėja. Miesto prieigose sustojame ilgam, nes prieš mums reikalingą sankryžą didžiulė spūstis. Po pusvalandžio paaiškėja, kad dėl visko kaltas nemokšiškai sureguliuotas šviesoforas. Pilis matoma iš toli. Lengvai randame stovėjimo aikštelę (už 4 valandų stovėjimą sumokėjome 12 zlotų ). Perėję tiltu upę, prie pilies sienų įklimpome į prekybininkų verdamą košę. Neišvaizdžios palapinės, pusiau medžio plokštės, pusiau brezento kioskai, po kojomis šiukšlės, žodžiu, chaosas. Po tvarkingos Torunės čia buvome priblokšti. Šiuose balaganiniuose kioskeliuose prekeiviai siūlo kažkokių senovinių apdarų, ginklų, papuošalų, kičinių suvenyrų.
Prie pilies vartų ramiau, nors žmonių daug, bet visi tvarkingai išsirikiavę į eilutę ir laukia atsilaisvinančių nešiojamų autogidų. Bilietas brangus – 39 zlotai, bet kartu įteikiamas ir autogidas. Ausinukai penkiomis kalbomis, lietuvių kalba nėra.
Galutinai užkariautoje prūsų Pamedės žemėje, Nogato upės kilpoje, XIII a. antroje pusėje kryžiuočiai pradėjo pilies ir miesto statybą. Ansamblis formavosi net šešis šimtmečius (XII a. pabaiga–XVIII a.). Didingas kompleksas statytas palaipsniui: 1275 m. pradėtos Aukštutinės pilies statybos, iki XIII a. vidurio susiformavo vidurinė pilis, kurią sudaro Didžiųjų magistrų rūmai su 1309 m. išplėstu priešpiliu, o XIV a. pirmoje pusėje pastatyta Žemutinė pilis. Gynybiniais mūrais buvo apjuostas ir miestas. Reikšmingiausias pilies atskaitos taškas – 1309 m. rugsėjo 14 d., kai didysis Ordino magistras Zygfridas fon Foichtvangenas iš Venecijos persikėlė į Marienburgą. Nuo tada pilis tapo pagrindine vokiečių ordino didžiųjų magistrų rezidencija, o miestas – Kryžiuočių valstybės sostine. Kaip tik šioje pilyje XIII–XV a. planuoti ir organizuoti kryžiaus žygiai į Lietuvą, kurta rytinės Baltijos jūros pakrantės tautų nukariavimo politika.
Taigi visos trys pilys, sujungtos į vieną gynybinį kompleksą (21 ha), tapo neįveikiama tvirtove. Po Žalgirio mūšio jungtinei lenkų ir lietuvių kariuomenei net devynių savaičių apgultis nepadėjo įveikti šios tvirtovės, kurioje įsitvirtino ordino kariuomenės likučiai. Lenkijos kariuomenei pavyko užimti Malborko pilį tik 1457 m. ir ji vėlesniais metais buvo vienu svarbiausių Lenkijos gynybinių punktų. „Tvano“ ir Didžiojo šiaurės karo metais (XVII a. vid. ir XVIII a. pr.) pilis buvo niokojama švedų bei rusų kariuomenių. 1772 m. Malborko pilis atiteko Prūsijai. Tuomet ji perstatyta ir paversta kareivinėmis bei sandėliu.
XVIII a. pabaigoje pilies korpusai pradėti griauti, o plytas imta pardavinėti. Šiam barbarizmo aktui pasipriešino Prūsijos intelektualai. Todėl nuo 1815 m. pradėti restauravimo ir atstatymo darbai tęsėsi iki pat 1945 m. Vokiečiai, valdydami pilį, visą laiką rūpinosi ja, kaip savo šalies istoriniu palikimu.
Visi vokiečių atliekami darbai buvo paremti archeologiniais ir architektūriniais tyrimais, todėl atstatomoje bei restauruojamoje pilyje atkurtos autentiškos gotikinės architektūros formos, atsisakyta vėlesniu istoriniu laikotarpiu atsiradusių puošnių romantizuotų elementų. Labai kryptingai buvo akcentuojama gotika. Pilies atstatymo darbus nutraukė karas. 1945 m. pilis buvo smarkiai apgriauta. Per visą savo istoriją ji niekuomet nebuvo taip nukentėjusi – sugriauta beveik 80 % mūrų. 1947–1950 m. atlikti daliniai konservavimo darbai. Po 1959 m. gaisro ji pradėta iš esmės atstatyti, o 1961 m. joje įkurtas muziejus. Jo įkūrimas paskatino tolesnius atstatymo darbus, kurie vykdomi iki šiol. Praėjus net 700 metų nuo pilies įkūrimo, ji negali nedaryti įspūdžio. Pilis pasitinka didžiuliu kiemu, ilgokais portaliniais koridoriais į kitus kiemelius, kur atrandame vis naujų menių ir kambarių.
Apeiname tik dvi pilis. Aukštutinėje pilyje svarbiausias objektas – ordino globėjos Švč. Mergelės Marijos bažnyčia su 66 m aukščio Klešo (kampiniu) bokštu-varpine. Klešo bokštas kaip vertikali dominantė virš pilies mūrų matoma iš toli. Tai išskirtinis architektūrinis sprendimas, žinant to meto pilių statybos tradicijas.
Šiandien bažnyčioje smalsu pamatyti ir dar praktiškai nerestauruotas patalpas, kur dauguma interjero detalių yra autentiškos iš kryžiuočių ir vėlesnių laikų vokiečių jėzuitų valdymo laikotarpio. Po bažnyčia esančioje Šv. Onos koplyčioje buvo laidojami didieji Ordino magistrai. Jų skulptūrinis portretas pilies didžiajame kieme. Vidurinėje pilyje buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, didysis valgomasis, ligoninė ir didžiųjų magistrų rūmai. Joje apsistodavo Vakarų Europos riteriai. Ši pilis tuo metu tikrai buvo gerai įrengta. Atrandame tualetus – normalias medines kabinas, specialiuose laikikliuose padėta kopūstų lapų. Pilyje buvo įrengta ir šildymo sistema. Aplankome malūną ir virtuves.
Po keturių valandų pasivaikščiojimo po pilį išvažiuojame į paskutinę šios dienos 168 km kelio atkarpą. Reikia pasiekti Aismarių pakrantėje įsikūrusį neišraiškingą žvejų miestelį Fromborką. Tai bus dar vienas susitikimas su didžiuoju lenku – Mikalojumi Koperniku, sukūrusiu heliocentrinę Visatos sandaros sampratą ir savo darbu „De Revolutionibus Orbitum“ šokiravusiu amžininkus. Astronomas 1512–1516 ir 1522–1543 m. šiame miestelyje gyveno ir dirbo katedros kanauninku. Mirė 1543 m ir palaidotas katedros pietinėje navoje.
Fromborkas. 1329–1388 m. Fromborke buvo pastatyta įspūdinga gotikinė Šv. Dievo Motinos Marijos arkikatedra bazilika. Šventovė pastatyta ant aukštos kalvos ir apjuosta gynybine siena. Iki mūsų dienų ji buvo kelis kartus perstatyta. Katedra gana neįprastos formos, nes vakarinėje pusėje nėra bokštų. Viduje pasakiški žvaigždiniai skliautai, nuo kurių sunku atitraukti akis. Aukštojo, Šv. Onos altoriai, o ir kiti 12-os altorių barokinė apdaila ne mažiau stebina savo puošnumu. Gigantiški barokiniai vargonai vieni geriausių Lenkijoje. Kad tai pamatytum, neužtenka vien atvažiuoti, dar būtina ir nusipirkti bilietą už 6 zlotus. Beje, vasarą čia rengiami vargonų festivaliai.
Uždarame kieme auga ąžuolas, lentelėje šalia jo rašoma, kad jam apie 600 metų. Senelis sutvirtintas trosais ir vielomis, didesnė kamieno dalis tik žievė.
Didžiulio turistų susidomėjimo Fromborke sulaukia greta katedros stovinčiame „Varpų bokšte“ įkurtas planetariumas ir virš jo esanti Fuko švytuoklė, įrodanti žemės sukimąsi aplink savo ašį. Na ir, žinoma, tai puikus apžvalgos taškas (taip pat už 6 zlotus).
4 diena. Gdanskas–Sopotas
Šios dienos tikslas – Gdanskas su savo ilga istorija ir turtinga architektūra. Žinojome, kad mieste yra daug įspūdingų katedrų ir bažnyčių. Bet pirmiausia mums įdomus vienintelis statinys, dominuojantis miesto panoramoje – gotikinė Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, paprastai vadinama Šv. Marijos Bazilika.
Gdanskas. Senovės baltų uostas – Gdanskas, į kurį skubėjome, pirmą kartą buvo paminėtas 997 m. Tai įspūdingas Hanzos pirklių miestas. Jis žinomas ir Dancigo vardu. Per savo gyvavimą miestas priklausė Vokiečių ordinui, Lenkijai, Rusijai ir Prūsijai. Po Versalio sutarties buvo net laisvasis miestas. Senas viduramžių miestas turi naują veidą. Jo žmonės, atstatydami iš karo griuvėsių, dirbo 40 metų ir rezultatai stulbina.
Nuo Fromborko beveik tuščiu plentu privažiavome Elbingo transporto žiedą ir pasišvilpaudami su vėjeliu spaudėme į Gdanską. Neilgai džiūgavome. Kai iki tikslo liko apie 20 km, prasidėjo pirmieji spūsčių požymiai. Karavanai sunkiasvorio transporto, už jų atsargiai važiuojančios lengvosios mašinos, aplenkti jokių šansų. Greitis krenta, kuo arčiau Gdansko, tuo lėčiau juda automobilių kolona. Miesto priemiestyje dar blogiau. Atsirado šviesoforai, tad stojame dažnai. Pasikliaudami navigatoriumi įvažiavome į senamiestį ir be didelio vargo suradome, kur pastatyti automobilį. Automatas už 5 zlotus leido stovėti net 3 valandas.
Mūsų tikslas – Šv. Marijos bažnyčia (Kosciol Mariacki) vos už kelių žingsnių. 1965 m. jai suteiktas garbingas bazilikos statusas. „Gdansko miesto karūna“ jau iš tolo stebina mus savo dydžiu. Galingos sienos ir bokštai kyla į viršų. Stovint šalia jos bokštų, įspūdis, kad katedra tokia masyvi, jog jautiesi lyg įspaustas į žemę.
Bažnyčia nuo 1343 m. buvo statoma daugiau negu 150 metų, keliais etapais ir yra didžiausia pasaulyje plytinė gotikinė bažnyčia. Bažnyčia yra tipiškas halinės su transeptu (lotyniško kryžiaus plano) gotikinės statybos pavyzdys. Transeptas ir pagrindinės navos panašaus pločio ir aukščio, tai būdinga vėlyvajai gotikai. Išorėje lygus raudonų plytų mūras ir tik septyni kampai paryškinti bokšteliais, karūnuotais metalinėmis smilėmis. Ir trys keraminės „adatos“. Specialistų teigimu, labai vykusiai bendrame bazilikos fasado siluete atrodo dominuojantis 82 m aukščio dviejų stogų bokštas-varpinė, kurioje yra apžvalgos aikštelė.
Bažnyčios tūris 155 000 m3, ilgis – 105,5 m, transepto plotis – 66 m. Joje telpa 25 tūkst. žmonių. Į bažnyčią yra net septyni įėjimai su skirtingo siužeto portikais virš jų. Buvome labai nustebinti, kad skirtingai nei daugelyje gotikinių bažnyčių, Marijos bazilikos vidus labai šviesus ir erdvus. Baltos sienos, aukštos 27 m skliautuotos lubos. Katedros interjero skliautus palaiko ir vidų apšviečia 37 dideli langai, už didžiojo altoriaus 18 m aukščio ir 127 m2 ploto vitražas erdvei teikia daugiau šviesos.
Bazilikos centre paauksuotas altorius – meistro Mykolo Augsburgiečio, kuris buvo A. Diurerio mokinys, darbas. Be gausaus gotikos, baroko ir renesanso sakralinių tapybos ir skulptūros šedevrų, bažnyčioje atkreiptinas dėmesys į Dešimties Dievo įsakymų lentą (1480–1490 m.), aukų ornamentinę lentą (1607 m.) ir, žinoma, į veikiantį astronominį laikrodį (1464–1470 m.).
Slapta mintis krebždėjo, kad nuo bokšto apžiūros aikštelės bus galima iš arti fotografuoti bažnyčios stogo detales. Tad niekieno neverčiami sumokėjome po 3 zlotus ir vis sustodami atsikvėpti įveikėme 408 siaurus akmeninius sraigtinius laiptelius. Ir tikra tiesa – vaizdas į senamiestį su jo raudonais stogais, bažnyčių bokštais su kaupu atperka tą ropštimosi į bokštą vargą.
Nuo bazilikos einame siaurute, kažkada rašytojų ir menininkų numylėta Mariackos gatvele. Čia įsikūrusios juvelyrų dirbtuvėlės, kuriose gausiai siūloma gintaro dirbinių, suvenyrų parduotuvėlės, brangios kavinukės. Palengva išėjome į Motlavos upės krantinę, vėliau pro Žaliuosius vartus įsukome į Karališkąjį kelią. Šiandien tai pėsčiųjų Ilgoji Turgaus (Dlugi Targ) ir Ilgoji (Dluga) gatvės. Šis kelias – tai atgaiva istorinės architektūros mėgėjams. Nereikia ieškoti rūsčios gotikos ir elegantiško renesanso ar puošnaus rokoko stiliaus istorinių pastatų. Reikia tik lėtai eiti gatve į priekį iki Auksinių vartų ir visa tai matyti. Čia stovi namai, kuriuose visais istoriniais laikotarpiais gyveno turtingiausi Gdansko piliečiai, tad suprantama, kad pastatų restauruoti fasadai savo puošnia ir turtinga apdaila negali nežavėti.
Be abejo, apžiūrėjome ir Šv. Kotrynos bažnyčią su įstabiu presbiterijos vėlyvojo gotikos stiliaus frontonu, ir įspūdingą gotikos šedevrą – Šv. Trejybės bažnyčios Šv. Onos koplyčią. Įspūdžių gausybė, todėl staiga ūžtelėjęs lietus nesugadino nuotaikos, neapsakomas miesto grožis atperka viską.
Sopotas. Sopotas mums pakeliui, tad nusprendžiame užvažiuoti į populiarų Baltijos pakrantės kurortą, garsų savo miško estrada, kurioje vyksta tarptautiniai dainų konkursai. ir Pasivaikščiojimas ilgiausiu mediniu Baltijos jūros molu (511 m) kainuoja 5,5 zloto. Na jau ne, už tai nemokėsime, užteks ir nufotografuoti dailiai sudėtas lentas. Monte Cassino alėja – pagrindinė kurorto arterija. Čia Sopoto širdis – mažos kavinukės, su didelėmis kainomis, gatvės muzikantai ir dailininkai, prekeiviai su gintaru, antikvaro kioskeliai, poilsiautojai ir turistai. Daug vokiečių, nes čia tebetvyro prieškario Vokietijos kurorto dvasia. Dauguma namų statyti dar prieškariu, jų stogai išgaubti, su vingiuotais kraštais, ant fasadų puošmenų gausa – tipiškas secesiono stilius. Saldžiai gražu..
Gdansko įlankos balto smėlio pliažai, nors ir vėsoka, pakankamai tirštai užgulti poilsiautojų. Besimaudančių vienas kitas, bet prie pliažo esančiose alaus palapinėse geriančių daug. Tipiška kurortinė dvasia.
Bet mes judame toliau į tikrąjį Baltijos pajūrį. Per vargus įsispraudę į reikiamą kelią, tiksliau, į plačią gatvę, važiuojame Gdynės link, už jos reiks nusukti į kitą kelią. Mūsų „pagalbininkas“ rodo, kad iki kelių susikirtimo liko 9 km ir važiuosime 19 min. Išvažiuodami į kelionę skaitėme, kad Truimiastas (Trojmiasto) tęsiasi beveik nepertraukiamai. Ką reiškia beveik? Ištisai be mažiausio tarpelio tarp namų. Nesupratome, kada prieš Sopotą baigėsi Gdansko mūrai, nesuprantame ir dabar, kokiu miestu važiuojame. Nuotaiką gadina judėjimas vėžlio žingsniu ir stabčiojimas: šviesoforai vos ne kas 200 m. Bandau pagauti „žaliąją bangą“… Beviltiška. Niekas čia nesureguliuota. Ta pati automobilių spūstis įvažiuojant į Gdanską, tas pat išvažiuojant. Suprantu, kad čia spūstys būna nuolat ir niekur nedingsi, piko valandų čia nėra. Amžinas pikas. Po 25 min. gatvė staigiai siaurėja, judėjimas tik viena eile, bet ir transporto sumažėjo. Išsikapstėme į „platesnius vandenis“, per valandą įveikėme 47 km ir atvažiuojame į numatytą 5 naktų poilsio vietą. Per dieną nuvažiavome 164 km.
5–8 dienos. Jastrzębia Gora
Baltijos pajūrio kurortiniame miestelyje Jastrzębia Gora buvome suplanavę valgyti žuvis ir kaitintis, maudytis jūroje. Žuvų prisivalgėme, bet antra plano dalis žlugo. Oras pasitaikė visiškai netinkamas poilsiauti prie jūros. Purškė smulkus lietutis, vėjuota, dangus tai prašviesėdavo, tai vėl užsitraukdavo sunkiais debesimis. Susidarė įspūdis, kad mažam miesteliui tokios minios žmonių per daug, bet dėl blogo oro atostogų jau nebeatšauksi. Užrašai „Laisvi kambariai“ mirga kone ant kiekvieno pastato. Tad pagal savo piniginės storį gali atostogauti ir prabangioje SPA viloje, ir nuomojamame kambaryje. Mes dar iš Vilniaus buvome užsisakę kambarį viename iš gausybės pensionatų. Nenusivylėme, nes tai buvo tvarkingas 2 žvaigždučių viešbutis su sočiais pusryčiais. Kambaryje visi patogumai, kabelinė TV, šaldytuvas (102 Lt/ parai).
Neturėdami ką veikti, kasdien važiuodavome į artimiausius miestelius. Nieko įdomaus ar reikšmingo neaptikome. Nuo fotoaparato objektyvo dangtelis buvo nuimtas vos porą kartų. Gal tik išsiskyrė labai kruopščiai restauruotas Lemborko (Lębork) senamiestis.
Išvyka į Helio pusiasalį buvo planuota ir įdomiausia. Siauras, bet beveik tiesus kelias, apsuptas miško. Čia įsteigtas Pamario kraštovaizdžio parkas, todėl vos poroje vietų yra stovėjimo aikštelių su priėjimu prie jūros. Pakeliui į Helį suskaičiavome net 11 kempingų (5–12 zlotų). Siauroje 34 km ilgio nerijoje, kurios plotis svyruoja nuo 200 m iki 3 km, keletas kurortinių miestelių. Nerijos gale – Helio kurortas ir žvejų uostas. Miestelis šviečia medinių rėmų žvejų nameliais ir kvepia rūkytomis žuvimis. Uoste žvejai šviežias žuvis parduoda tiesiai iš botų. Pirkėjų – netrumpa eilutė. Užeigose ir kavinėse gausu įvairiausių žuvų patiekalų. Tai jau nestebina, nes savo kelionės metu galėjome rinktis skirtingų žuvų patiekalus visur, kur tik sustodavome pietauti. Kad ir keptą ungurį ar farširuotą lydeką. Kaina už 100 g nuo 6 iki 11 zlotų be garnyro. Lenkijoje Helis žinomas ir dėl ruonių globos centro. Už 2 zlotus centro baseinuose gali pamatyti įvairaus dydžio išgelbėtus, gydomus ir pasveikusius ruonius. Todėl nenuostabu, kad pagrindinis miestelio suvenyras – ruoniukas.
Verta užeiti į Žvejų muziejų, įsikūrusį buvusioje XV a. protestantų bažnyčioje, o grįžtant užsukti į karo muziejų po atviru dangumi.
Važinėdami aplink „savo kurortą“ prisukome net 403 km, bet džiaugsmu dėl šių kelionių netryškome. Tiesiog reikėjo prastumti laiką, belaukiant saulės pajūryje…
9 diena. Elbingas–Olštynas
Saulė taip ir nepasirodė, tad sukame automobilį į namų pusę. Prie Rumios pasukame į platų ir naują greitkelį ir, išvengę Truimiasto spūsčių, džiaugiamės normaliu važiavimu. Antrą kartą per kelionę įveikėme siaurą Elbingo „slalomo trasą“ ir savo nuostabai pataikėme sustoti miesto senamiestyje.
Elbingas. Užkariautoje prūsų žemėje kryžiuočiai 1237 m. pastatė pilį, o greta buvęs Elbingo (Elbląg) kaimelis greitai augo ir 1246 m. gavo miesto teises. XIV a. Elbingas buvo svarbus uostas ir priklausė Hanzos sąjungai. Dar vėliau jis tapo svarbiu pramoniniu miestu, čia buvo gaminami net povandeniniai laivai. Dėl savo karinės pramoninės reikšmės Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Elbingas buvo smarkiai bombarduojamas. Buvo sugriauta apie 65 proc. miesto. Senamiestyje išliko tik keletas miesto namų ir gynybinės sienos Turgaus bokštas. Šiandien sėkmingai įgyvendinama atstatymo programa. Tarp išlikusių senųjų restauruotų namų statomi nauji, savo fasadais identiški seniesiems pastatams. Todėl Wigilijna gatvėje daug naujų namų, kurie pastatyti Hanzos pirklių namų stiliumi, su dideliais laiptais ir puošniais frontonais.
Senamiesčio įžymybė – gotikinė Šv. Nikolajaus katedra su liekna 97 m aukščio varpine. Pastatyta XIII a., daug kartų buvo sunaikinta, dažniausiai gaisrų, ir kaskart atstatoma. Šiandien tai graži 1965 m versija. Katedroje labai daug gotikos laikotarpio relikvijų, suvežtų iš visos Lenkijos. Ir žinoma, Popiežiaus visu ūgiu skulptūra šalia katedros.
Keliaudami labai mažoje Lenkijos teritorijos dalyje, apžiūrėjome per 30 bažnyčių ir tik prie poros neaptikome popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūros. Nereikia būti dideliu meno žinovu, kad nepastebėtum, jog šie metalo paminklai nulieti pagal „vieną kurpalių“. Skiriasi viena kita detalė ir štai trys–keturi variantai gatavi, bet stovi skirtingose vietovėse. Ant šių „paminklų“ pjedestalų vis ta pati pavardė Czeslaw Dzwigaj. Siaubingas abejotino meninio lygio tiražavimas, tad kiek jų stovi visoje Lenkijoje? Suprantamas lenkų tautos savo Popiežiaus garbinimas ir didžiulė pagarba jam, tačiau sveiko proto ir skonio stoka akivaizdi. Šis autorius tokio pat lygio „šedevrą“ įbruko ir Kaunui, suprantama, ne už ačiū.
Olštynas. Kelionė iki Olštyno (lenk. Olsztyn) neprailgo. Šiame mieste mūsų paskutinis susitikimas su gotika ir M. Koperniku. Nesunkiai suradome privačią automobilių stovėjimo aikštelę šalia vaizdingo senamiesčio, kuris stūkso ant kalvos šlaito. Praėjome pro Aukštuosius vartus, keli žingsniai ir atsidūrėme labai mažoje turgaus aikštėje. Viduryje stovi barokinė rotušė, aplinkui šviečia arkadinių namų fasadai. O pasislėpusi medžių tankmėje pilis. Tuščioje vietoje, ant aukšto Alnos (Lyna) upės kranto pradėta statyti (1348 m.) nedidelė pilis palaipsniui buvo plečiama. Aukštinamos sienos, pristatytas pietų sparnas. Šalia pilies atsirado miesto užuomazgos, todėl pilies gynybiniai įtvirtinimai buvo sujungti su miesto sienomis. Ir kai XVI a. stačiakampio formos tvirtovė su gyvenamosiomis patalpomis ir apvaliu 40 m aukščio bokštu vakariniame kampe buvo baigta, ji tapo neįveikiamu bastionu. Pilis priklausė Varmijos kapitulai, kuri su Varmijos vyskupu iki 1454 m. buvo Kryžiuočių ordino žinioje. Vaikščiodami po pilies sales, aptikome buvusią valgyklą, kur išlikę sudėtingi kristaliniai skliautai. Šiandien pilis – ryškiausias gotikinės statybos pavyzdys. Joje 1516–1521 m. kapitulos turto administratoriumi ir ūkvedžiu dirbo M. Kopernikas. Tad nenuostabu, kad pilyje įsikūrusiame Varmijos ir Mozūrijos muziejuje didžiausia ekspozicijos dalis skirta garsiam astronomui. Tarp unikalių eksponatų ir ant priebučio esanti astronominė lenta (1517 m.), vienintelis jo paties pasigamintas prietaisas.
Senamiestyje iš toli matomas aukštas bokštas neleidžia suabejoti, kad tai gotikinės Šv. Jokūbo bažnyčios ( nuo 1973 m. katedra) akcentas. Šioje vietoje pastatyta medinė bažnyčia buvo perstatinėjama, kol pamažu įgavo dabartinę formą ir tūrius. Paskutinis rimtas bažnyčios perstatymas buvo baigtas 1596 m. Tada ir atsirado itin grakštūs kristaliniai skliautai. Palyginus bažnyčios architektūrinį turtingumą su jos interjero detalėmis, pastarajame viskas labai kuklu. Vėlyvosios gotikos triptikas, renesanso žvakidės, keletas baroko statulų.
10 diena. Mikolaikiai–Lazdijai
Gausūs pusryčiai viešbutyje „Gromoda“ ir įkyrus lietus merkia akis. Nejučia mąstai, o gal ir gerai, kad keliai Lenkijoje tokie kreivi, nes važiuodamas neprarandi budrumo. Labai greit tai pasitvirtino su kaupu. Žiūriu į navigatorių – iki Mikolaikių (Mikolajki) liko tik 11 km, bet prietaisas rodo, kad važiuoti iki tikslo reiks net 37 min. Ilgo važiavimo priežastis paaiškėjo po pirmo užsitęsusio posūkio. Nėra kada žvalgytis į šalis, grožėtis ežerų apsuptu ir storais medžiais apsodintu keliu. Posūkis į dešinę, į kairę ir vėl… Posūkių kampai aštrūs, nesuvokiama, kaip tas kelias buvo tiesiamas…Gal po trisdešimties tokių viražų įvažiavome į Mozūrų ežeryno sostinę.
Tai labai nedidelis kurortinis miestelis, įsikūręs tarp trijų ežerų, gerai žinomas ne tik vandens turizmo mėgėjams, bet ir rimtiems buriuotojams dėl ežere vykstančių tarptautinių jachtų regatų. Prie ilgos krantinės prisišvartavę dešimtys katerių ir jachtų. Turizmo verslas čia praplėtė smuklių, užeigų, parduotuvių ir viešbučių tinklą, bet atrodo, kad šie urbanizacijos pokyčiai nepalietė nei Mikolaikių, nei jo apylinkių – jaukus ir mielas miestukas su raudonstogiais namais, nedideliu miesto centru ir juokinga varle fontane.
Prieš valstybinę sieną paskutinį kartą pigiu benzinu pagirdome savo „žirgą“ ir atsisveikiname su Lenkija. Dešimties dienų kelionė baigta. Nesakome „sudie“, nes kirba mintis vėl atvykti į Torunę ar Gdanską.
Apvažiavome labai mažą Lenkijos dalį, bet kelionė pranoko lūkesčius. Pamatėme daugiau, nei planavome. Visais aspektais įspūdžiai tik teigiami. Nors diduma Lenkijos kelių labai siauri ir kreivi, bet kategoriškai peikti jų negalima. Be nuotykių jais nuvažiavome 1813 km, tam reikalui sudeginome 111,42 l benzino už 497,87 Lt. Įsitikinome, kad keliauti patogu ir nebrangu dėl gerai išplėtotos turizmo infrastruktūros. Net mažiausiame miestelyje veikia turizmo informaciniai biurai. Juose gali ne tik pasiimti smulkų tos apylinkės žemėlapį su jame pažymėtais vietinės reikšmės objektais, bet ir gauti nakvynės namų, maitinimo įstaigų sąrašą. Taupiems dėl nakvynės problemų nėra. Kiekviename miestelyje, pakelėse mirga nakvynės ir svečių namų kvietimai užsukti (zajazd). Kaina 25–30 zlotų žmogui už naktį. Nesuskaičiuojama galybė kempingų ir aikštelių palapinėms statyti. Visur skaniai ir nebrangiai maitina.
Tad nuoširdus patarimas, jei turite tik kelias laisvas dienas, o keliauti norisi, važiuokit į artimiausius Lenkijos miestelius, nenusivilsit.
Apie autorių:
Inžinierius statybininkas. Lenkija – 37-a jo aplankyta šalis. Krautis lagaminus jį verčia potraukis architektūrai ir UNESCO saugomiems kultūros paveldo objektams. Tokių objektų jo kolekcijoje užfiksuota per 250.
