Vytautas Nosevičius
Piotr Dymus ir Danguolės Bičkūnienės nuotraukos
Vieni sako, kad bėgioti sveika, kiti – kad geriau vaikščioti, tačiau nepaisant šių debatų viršų ima sparčiai besidauginančios bėgimo entuziastų gretos. Vieni tokiu būdu lavina ištvermę, kiti neatsilieka nuo mados – kaip čia nebėgsi, jei bendradarbis ir draugas bėga. Sakoma, kad bėgimas ugdo atkaklumą, ištvermę, savikontrolę, valią, ryžtą… Ne vienas mina miškų takeliais, turėdamas slaptą svajonę išsiugdyti tokį atkaklumą, kad aplenktų Gediminą Grinių, Piotrą Silkiną, Aidą Ardzijauską, Sadą Bukšnienę, Danguolę Bičkūnienę. Jie bėga ultramaratonus – po 100 km ir daugiau. Geriausio Lietuvos ultramaratonininko vardą stropiai saugo profesionalus kariškis G. Grinius (35 metų), įveikęs ne vieną ilgą distanciją. Rudenį lietuvis pasaulio ultra bėgimo taurėje („Ultra-Trail W
orld Tour“) užėmė aukštą 3 vietą, o šį pavasarį Lietuvos ultramaratonininkas pasiekė įspūdingiausią karjeros pergalę. 127 km bėgimo varžybose Ispanijos Gran Kanarijos saloje distanciją 35-erių metų lietuvis įveikė per 14 val. 23 min. ir 41 sek. bei ne tik tapo varžybų nugalėtojų, bet ir pasiekė trasos rekordą. Iki šiol nei vienam tautiečiui nėra pavykę užimti prizinės vietos tokio rango varžybose… „Ilgų nuotolių bėgimas man – lyg savotiška meditacija“, – šypsosi G. Grinius, kuriam 100 km nubėgti per 7 val. 40 min. nereikia itin didžiulių pastangų. Skaičiai tarsi iš fantastikos pasaulio, ypač tam, kuris dar tik ruošiasi į trasą.
O štai trijų vaikų mama Danguolė Bičkūnienė, taip pat įveikusi ultramaratono taką, mano, kad žmogaus galimybės neribotos. Kokias ribas nusibrėžiame, tokias ir įveikiame. Vis dėlto smalsu sužinoti, kur ta pradžia ir kaip tas kelias vyniojasi po eikliomis kojomis. Dalijasi savo patyrimu mūsų vieni iš geriausiųjų Gediminas Grinius ir Danguolė Bičkūnienė.
Kaip taisyklingai bėgioti, kad nepakenktume sąnariams?
G. Grinius: Sąnariams labiausiai kenkia antsvoris. Reikia stengtis bėgti koją dedant ant priekinės pėdos dalies, tada mažesnis krūvis tenka keliams ir klubams.
D. Bičkūnienė: Reikia žinoti savo silpnas vietas ir jausti, kaip jos laikosi. Svarbu, kilometražą ir greitį didinti pamažu, ir nuolat treniruotis Ne mažiau svarbi ir tinkama avalynė, apšilimas prieš treniruotę, šaltas dušas arba galimybei esant šaltas tekantis upės vanduo po treniruotės. Daug gerų filmukų galime rasti internetinėje erdvėje, tačiau asmeninė patirtis treniruojantis yra geriausia mokytoja.
Kaip Jūs pradėjote bėgioti?
G. Grinius: Pirmas mano rimtesnis sąlytis su bėgimu įvyko įstojus į Lietuvos karo akademiją. Deja, jis nebuvo malonus ir to niekada nedariau savo noru iki pat 2001 m., kol susidomėjau ir pradėjau ruoštis karinės penkiakovės varžyboms (viena iš penkių disciplinų yra 8 km bėgimas). 2007 m. misijoje Irake pradėjau vis daugiau bėgioti norėdamas nugalėti ten patiriamus sunkumus. Pastebėjau, kad bėgimas padeda atsipalaiduoti ir ramiau reaguoti į besikeičiančią aplinką. Grįžęs iš Irako pastebėjau, jog turiu potrauminiam stresui būdingų reakcijų. Tą sėkmingai nuslėpiau nuo medikų, bet savęs apgauti nepavyko (šypsosi). Nusprendžiau savarankiškai su tuo kovoti ir kaip tokios kovos priemonę pasirinkau bėgimą. Nuo tada pradėjau bėgti ilgiau ir toliau. Taip mano gyvenime atsirado dar vienas šeimos narys – bėgimas.
D. Bičkūnienė: Po 7–10 km pradėjau bėgti mokydamasi mokykloje. Jau tada tai buvo trumpi susitikimai su gamta ir su savim. Man buvo įdomu ieškoti, kaip greit reikia bėgti žiemą, kad nebūtų šalta, suprasti, kad karštyje man nesiseka, stebėti gamtos ciklus.
2005 m. „užmačiau“ Vilniaus maratono anonsą. Galvoje prasisuko legenda apie Phillipides, kuris nešė svarbią žinią, atnešęs krito… Tikriausiai po kelių tūkstančių metų kario nešta žinia savaip pasiekė ir mane. Ryžausi. Ir viskas puikiai. Į kitus maratono startus stojau daug drąsiau, turėdama tikslą ir pagerinti laiką. Nubėgusi 15 maratonų savęs paklausiau, kas toliau? Pabandžiau Cugšpicėje, Bavarijos Alpėse, įveikti 68,8 km distanciją. Tai buvo pirmas susitikimas su „ultra trailu“. Pagavo iš karto. Iki rūgštumo sunkios įkalnės, smagios nuokalnės, saulė, lietus ir sniegas, kalnuose atsiveriantys vaizdai ir buvimas su savimi visame tame. Ir kuo daugiau jėgų atiduodi, tuo stipriau įsikrauni naujos energijos, įkvėpimo.
Kokia jūsų dienotvarkė?
G. Grinius: Dienotvarkės nėra, treniruočių planą dažnai improvizuoju, o mityba priklauso nuo virtuvės šefo.
D. Bičkūnienė: Šiltuoju metų laiku dažnai pavyksta pakilti su saule ir 7 val. jau po rytinio prasibėgimo kelti vaikus pusryčiams. Paskui bent kas antrą dieną vakarinės treniruotės, kurias žiemą dažnai keičia įvairiausi užsiėmimai sporto klube. Savaitgaliais kur kas daugiau laiko galiu skirti bėgimui. Jei yra kokios nors varžybos, stengiuosi dalyvauti jose, jei ne, šeštadienio rytas prasideda Sapieginėje, popietę dažnai praleidžiu su vaikais gamtoje, vakare patinka sukti ratus tuščiame Vingio parke. Sekmadieniais paprastai turiu vieną ilgą 3 valandų treniruotę, kurią galiu sau leisti, kai po pietų užmiega mažasis.
Koks jūsų mėgstamiausias bėgimo stilius?
G. Grinius: Kalnai, miškai, lygumos – viskas man patinka, svarbiausia – būti gamtoje, ramybėje, kur gali būti savimi.
D. Bičkūnienė: Man patinka kaitalioti miško takelius ir asfaltą, lygų paviršių ir lengvas kalveles, kartais ir ilgose įkalnėse randu saldumo. Nuokalnes mėgstu kur kas labiau nei įkalnes (šypsosi).
Kaip maitinatės treniruočių metu?
G. Grinius: Dažniausiai treniruodamasis nevalgau, bet jei treniruotė labai ilga, geriu vandenį arba „Tailwind“ natūralų, organinį elektrolitų gėrimą. Esu vegetaras, valgau viską, išskyrus mėsą. Mano perėjimas prie vegetariškos mitybos buvo eksperimentinis: vienu gyvenimo periodu buvau visavalgis, kitu – tik mėsavalgis, paskui vegetaras. Pastebėjau, kad geriausiai jaučiuosi tada, kai laikausi vegetariškos dietos.
D. Bičkūnienė: Treniruočių metu nevalgau ir negeriu. Po treniruotės dažniausiai užtenka stiklinės vandens. Mėgstu „Vytautą“. Neturiu nusistovėjusio valgymo ritmo. Klausau, ką sako organizmas: kai noriu, valgau, kai nenoriu, nevalgau. Kuo intensyvesnės treniruotės, tuo stipriau norisi valgyti. Valgau viską, sunkiai įsivaizduočiau save be saldumynų, mėsos bent kelis kartus per savaitę ir patiekalų iš bulvių.
Koks buvo sunkiausias ir lengviausias bėgimas?
G. Grinius: Pats sunkiausias buvo pirmasis maratonas. Tada sakiau, kad daugiau tokiuose ilguose bėgimuose nedalyvausiu, bet po jo prasidėjo ilgieji nuotoliai. Lengvų bėgimų nebūna, nebent per treniruotes. Šių metų „Ultra Trail Du Mont Blanc“ (168 km) mane nustebino techniškai nesudėtinga trasa ir lėtu tempu. Nemėgstu trumpų ir greitų bėgimų, todėl manau, kad 100 mylių bėgimai yra tai, ko aš ieškojau, – tai yra mano distancija.
D. Bičkūnienė: Sunkiausias buvo pirmas maratonas, nes dalyvauti jame ryžausi žinodama, kad galiu nubėgti 25 km. Kas bus toliau, nežinojau, tačiau po pirmo maratono supratau, kad bandysiu geriau, greičiau. Dabar maratono distancija nebeatrodo labai ilga. Rugpjūčio pabaigoje, stovėdama prie UTMB starto linijos, tyliai bandžiau įkvėpti save sakydama: „Nieko čia tokio, tik keturi maratonai“ ir tas „didelio žvėries“ padalijimas į dalis man stipriai padėjo.
Mėgstamiausia bėgimo vieta?
G. Grinius: Gamtoje, nes bėgdamas asfaltu jaučiuosi ne savo kailyje.
D. Bičkūnienė: Geriausiai man bėgasi Druskininkų pušynuose, pajūryje ir Vingio parke.
Bėgiojate po vieną ar labiau mėgstate kompaniją? 
G. Grinius: Dažniausiai bėgioju vienas, bet kartais mėgstu bėgioti su draugais, kai galiu pasidalyti savo patirtimi ir išmokti kažko naujo iš jų. Lietuvoje mielai dalyvauju „LTU trail running nation“ rengiamose treniruotėse Sapieginėje. Beje, būtent ten mane Jonas Žakaitis išmokė, kaip reikia skristi nuo kalnų. Kas norite to išmokti – ateikite pas mane arba pas jį į pamokas (šypsosi).
D. Bičkūnienė: Dažniausiai bėgu viena, nes mėgstu ankstyvą arba vėlyvą treniruočių laiką. Bėgimas man dažnai padeda dienos chaosėliui suteikti struktūrą, rasti atsakymus į strigusius klausimus, pagauti idėjas, kurios ateina į ramią bėgiko galvą.
Šiuo metu gyvenate Lenkijoje, ar ten geresnės sąlygos treniruotis?
G. Grinius: Lenkijoje gyvenu todėl, kad dirbu NATO, bet į Lietuvą žadu grįžti jau 2015 m. rugpjūtį. Patikėkit, treniruočių sąlygos daug prastesnės negu Vilniuje, nes gyvenu Ščecine, kur yra vienintelė kalva su 50 m paaukštėjimu, taigi turiu sukti 20–30 ratų, kad padaryčiau visavertę treniruotę. Sukdamas kokį 25-ą pagalvoju, kaip gerai būtų „prasinešti“ Sapieginėje arba Kalnų parke.
Kokiais sportiniais bateliais avite bėgiodami?
G. Grinius: Bėgioju su „INOV8“ firmos bateliais. Labiausiai patinka „INOV8“ „Bare-Grip 200“ modelis, nes yra visiškai minimalistinis, t. y. turi zero heel drop’ą, yra lengvas ir ypač gerai sukimba su gruntu.
D. Bičkūnienė: Bėgant bekele smagiausi „Salomon Speed cross“. Kai didžioji treniruočių dalis driekiasi asfaltu – „Asics“ geriausiai amortizuoja kietą pėdos ir asfalto kontaktą.
Kaip šeima žiūri į tokį Jūsų užsiėmimą? Gal kažkas iš narių irgi užsidegęs tokiu Jūsų gyvenimo būdu?
G. Grinius: Mano šeima – „kalninė“, visiems patinka lesti laiką gamtoje. Danieliui (7 metai) ir Dovydui (9 metai) žygiuoti kalnais 15 km yra vieni niekai, pamatytumėte, kokie jie būna laimingi ištrūkę į laukinę gamtą. Visi šeimoje vienaip ar kitaip bėga, ir kartais net nuo šerno (juokiasi). Čia rimtai. Kartą mus persekiojo šernės. Jos atėmė iš manęs malonumą bėgti su žmona, nes Gintarė nebenori išgyventi to dar kartą.
D. Bičkūnienė: Šeima jau senokai suprato, kad mama – judantis organizmas. Niekada negirdėjau jokių priekaištų, kad ir vėl išbėgu porai valandų ar važiuoju į varžybas. Jei nori, jie važiuoja kartu, jei ne, pailsi. Stengiuosi šeimai iš anksto pasakyti apie savo kasdienius planus ir dideles svajones. Jie pasako savuosius. Vieni kitiems padedame tai realizuoti.
Jūsų svajonėse užbėgti į visas aukščiausias pasaulio viršūnes arba bent apibėgti Alpes… Kaip gimė tokia iš kojų verčianti idėja ir kaip ruošiatės ją įgyvendinti?
G. Grinius: Svajonės kol kas ir yra tik svajonės. Iki jų turiu dar truputį subręsti, o jas įgyvendinti vien tik noro neužtenka… Tas, kas sakė, kad bėgimas yra pats pigiausias sportas, labai klydo. Be rėmėjų tokie žygiai vargu ar įmanomi.
Po „IAU trail“ čempionato Prancūzijos Alpėse visiems laikams įsimylėjote kalnus… Nesiruošiate persikelti gyventi į Šamoni ar kitą Prancūzijos Alpių miestelį?
G. Grinius: Man Alpės „IAU trail“ čempionate pasirodė rimtas iššūkis, nes ten pirmą kartą susidūriau su tikrais kalnais, kurie privertė kentėti. Tai buvo kažkas nepatirta, tai, ko anksčiau niekada nedariau, bet jau bėgdamas žinojau, kad tai meilė iš pirmo žvilgsnio ir kad tai skirta man. Gyventi kalnuose būtų didžiausios mano svajonės išsipildymas, bet kol kas tai neįmanoma, bet gal kada nors.
Nemėginote užbėgti į Monblaną? O gal jau buvote…
G. Grinius: Kol kas ne, bet artimoje ateityje – būtinai.
D. Bičkūnienė: Užbėgti nebandžiau, nors po keturių sėkmingų įkopimų gal ir vertėtų pagalvoti apie užbėgimą (šypsosi). Šiais metais, po rudenį įveikto UTMB, pamiegojusi 6 valandas išėjau kopti į Monblaną. Pačiai atrodė nerealu, bet kojas dėlioti sugebėjau, o mano bendrakeleivė buvo labai patenkinta geru, gana lėtu kopimo tempu.
Koks buvo įsimintiniausias bėgimas?
G. Grinius: Čia tikriausiai trys viename (šypsosi). Visi mano šių metų „Ultra Trail World Tour“ bėgimai („Transgrancanaria“, „Lavaredo Ultra Trail“ (LUT), „Ultra Trail Du Mont Blanc“ (UTMB) buvo įsimintini dėl nacionalinių parkų grožio, ypač kokybiškos organizacijos, elitinių bėgikų, su kuriais teko varžytis, ir pasitikėjimo atradimo. Dar vos prieš kelis mėnesius aš varčiau žurnalus ir žiūrėjau filmukus apie juos, o dabar bėgau greta jų kaip lygus su lygiais. Kai finišavau trečias LUT, galvojau, kad man pasisekė, bet po sėkmingo pasirodymo UTMB (5 vieta) pagaliau patikėjau savo jėgomis. Tikiuosi, mano istorija įkvėps ir kitus bėgikus.
D. Bičkūnienė: Pats įsimintiniausias – UTMB. Tiek 168 m distancijos ilgumas su 9800 m peraukštėjimu, tiek beveik dvi paros be miego, praleistos trasoje, tiek amą atimantys Alpių vaizdai, nakties tamsa ir šaltis, rytas, atnešantis energijos pliūpsnį, skausmas, su kuriuo išmoksti susitarti, ir supurtantis susitikimas su savimi, kurio metu suvoki, kad gali kur kas daugiau nei manei.
Ką patartumėte pradedančiam bėgikui…?
G. Grinius: Prisiminti, kad mažiau yra daugiau: pamažu didinti krūvį ir kilometrų skaičių.
Ne kiekvienas iš mūsų yra Kilianas Jornet’as, todėl poilsis ir atsistatymas yra ne mažiau svarbu nei pačios treniruotės. Atkreipti dėmesį į bėgimo techniką, nes pradžioje padarytos klaidos vėliau bus sunkiai ištaisomos. Žiūrėti, ką valgome, nes tai tiesiogiai susiję su savijauta. Kuo geriau jausimės, tuo smagiau bėgsime.
D. Bičkūnienė: Jei nori valgyti savo obuolį, pasodink obelį šiandien, nes, kol ji duos vaisius, praeis laiko ir tu turėsi su kantrybe auginti, purenti žemę, saugoti, kol galėsi atsikąsti savo obuolio… Tai tinka ir bėgime. Žinai, ko nori, kelkis ir eik į priekį: nuosekliai, kryptingai, kantriai.
Ir visgi – kodėl jūs bėgate?
G. Grinius: Kiekvieną kartą vis atrandu, suprantu ką nors naujo ir, nors mano jogos mokytojas prieštarautų, manau, kad tai vienas iš būdų siekti visiško tobulumo.
D. Bičkūnienė: Todėl, kad jis beveik nekainuoja, o duoda labai daug: gerą savijautą, galimybę, viską, kas piktina, liūdina, „išbėgioti“ ir vėl su šypsena ir atvirumu grįžti į kasdienybę.
Kai kartais tampa labai sunku bėgti, kaip save motyvuojate…?
G. Grinius: Sunkiausiose savo avantiūrose aš dalyvauju su šeima ir, kai bėgti pasidaro labai sunku, aš prisimenu jų pasiaukojimą, atsidavimą ir palaikymą. Tada aš jau bėgu ne dėl savęs, bet jiems. Dabar jau nebegaliu sustoti – keep going!
D. Bičkūnienė: Sunkiausiais momentais mintyse mezgu tylų ryšį su artimais ir tolimais, prisimenu smagius momentus, vaikų linkėjimus, žibančias akis, kartais prisimenu tuos, kurių jau nėra, prisimenu jų kelią. Tai įkvepia net ir sunkiausiu momentu atiduoti viską.
Sunkiausia atkarpa, kurią kada nors teko įveikti…?
G. Grinius: Šešių mėnesių vienatvė Afganistane ir bėgiojimas asfaltu, kai už tvoros matai ypatingo grožio kalnus.
D. Bičkūnienė:Rudenį vykusio bėgimo aplink Monblaną atkarpa nuo 120 iki 150 km. Naktyje, kai įveikta jau 120 km, pareikalavusių 30 valandų. Atkarpa, kurioje suvokiau, kad bėgdama galiu užmigti, nukristi, atsikelti, vėl nukristi, regėti tai, ko tikrovėje nėra, parkritus nežinia kurį kartą neberasti jėgų atsistoti, bet mintyse vis kartoti: negaliu pasiduoti, turiu po truputį judėti…
Kokie jūsų mėgstamiausi bėgikai?
G. Grinius: Neturiu to vienintelio idealo, pasaulyje yra daug garsių bėgikų, iš kurių verta pasimokyti: Piotras Silkinas – užsispyrimo siekiant neįmanomo, Dariuszas Strychalskis – drąsos įveikiant savo negalią, Timothy Olsonas – gyvo įrodymo, kaip kardinaliai gali pasikeisti žmogus, Killianas Jornet’as – talento, nuoširdumo ir meilės kalnams, Anton Krupicka – laukinio natūralumo, Scottas Jurekas – veganiškos bėgimo mitybos paslapčių…
D. Bičkūnienė: Emilie Frosberg, Killianas Jornet’as, Anton Krupicka. Iš žemiečių – šių dienų bėgimo kunigaikštis Gediminas Grinius, Sapieginės monstras Jonas Žakaitis, bėganti patarimų skrynia Andrius Ramonas.
Ką manote apie bėgimo situaciją Lietuvoje?
G. Grinius: Lietuvoje bėgimas sparčiai populiarėja, tai matosi iš dalyvių skaičiaus varžybose. Bėgimui skirti renginiai pritraukia vis daugiau žmonių. Aš labai džiaugiuosi, kad ir trailo bendruomenė Lietuvoje sparčiai auga. Prieš porą metų tik keletas entuziastų žinojo, kas tas trailas, o dabar Lietuva turi stiprią bėgimo bekele bendruomenę, kuri organizuoja treniruotes pradedantiesiems, kartu vyksta į varžybas ir po truputį bręsta 2015 m. „IAU Trail“ pasaulio čempionatui.
Kai bėgate 100 kilometrų, ką mąstote?
G. Grinius: Sprendžiu įvairius gyvenimo uždavinius, kurių paprastai išspręsti nepavyksta, bet su bėgimo narkotiku šie uždaviniai pasirodo tokie lengvi, kad išsprendžiami per pirmus 10 km. Galite suskaičiuoti, kiek jų pavyksta išgvildenti per 100 km (šypsosi).
Kaip ilsitės po varžybų?
G. Grinius: Poilsis arba atsistatymas po ir prieš varžybas yra ne ką mažiau svarbus negu pačios varžybos, todėl stengiuosi sveikai ir daug valgyti, miegoti, pasilepinti masažais ir atrasti laiko veiklai, kuriai jo neturiu aktyvaus pasiruošimo metu.
D. Bičkūnienė: Leidžiu sau ilgiau pamiegoti, keletą dienų ilsiuosi, bet ne ilgiau nei savaitę. Kas toliau? Kad rasčiau atsakymą, grįžtu į bėgimo takelius, įkalnes ir nuokalnes (šypsosi).
Koks jūsų gyvenimo moto?
G. Grinius: Mano moto yra perfrazuota mintis iš pasakos apie kiškį Pranciškų, kuriam senelis Palemonas sakė: „Jei kažko bijai, turi eiti į tą baimę. Tada baimė tavęs išsigąs ir pabėgs.“ Toks yra ir mano mąstymas – jei yra sunkių iššūkių, turi bėgti į juos, nugalėti ir ieškoti naujų, dar sunkesnių. O kad laimėtum, turi išmokti kentėti.
D. Bičkūnienė: Prieš keletą metų vienas Nobelio premijos laureatas, gavęs premiją, pasakė: „Tvirtai stovėk ant žemės: daryk tai, ką sutarei ir įsipareigojai, neužmiršk pakelti galvos į dangų: surask ten žvaigždę kurios sieksi, ir visada rūpinkis žmonėmis, su kuriais gyveni, dirbi, ir tais, kuriuos tiesiog sutinki.“ Atrodo, labai paprasti žodžiai, bet nėra taip paprasta kasdienybėje sutalpinti atsakomybę, svajonę, ryšį… Čia gyvenimo smagumas.
Apie bėgimą:
- Bėgimas yra įgimta žmogaus savybė. Iš beždžionės žmogumi tapome medžiodami, o medžiojome bėgdami. Kadangi mūsų fiziologija ir anatomija beveik nepasikeitė, tai bėgimo, judėjimo poreikio nepatenkinimas sukuria labai didelį fiziologinį diskomfortą. Žmogus kasdien turėtų bėgioti ar kitaip judėti po 3–4 valandas. Šito nežinojimas sukelia sunkių padarinių, psichologinį diskomfortą, depresiją ir panašias ligas.
- Rasė ar odos spalva bėgime nėra pagrindinis veiksnys. Pagal naujausias studijas, afrikiečių galūnių apatinė dalis yra lengvesnė. Bėgant ir šlaunimis keliant lengvesnę blauzdą, sunaudojama mažiau energijos. Kitas svarbus veiksnys, kodėl maratono distancijoje dominuoja Afrikos bėgikai yra motyvacija. Jei Kenijos ar Etiopijos bėgikas laimi prestižinį maratoną, jis ir jo giminė užsitikrina gerovę iki gyvenimo pabaigos.
- Dabartinis maratono (42 km) pasaulio rekordas – 2 valandos 3 minutės ir 23 sekundės. Jį 2013 m. Berlyne pasiekė Vilsonas Kipsangas iš Kenijos. Bėgimo mėgėjai laukia, kuris pirmasis 42 km ir 195 m distanciją įveiks per 2 valandas ar greičiau. Pagrindinė problema pasiekti šiam tikslui yra aušinimas. Kuo mažesnis žmogaus tūris, tuo daugiau energijos jis gali panaudoti bėgimui. Tad mokslininkai apskaičiavo, kad rekordininkas bus maždaug 160–162 cm ūgio ir 45 kg svorio.
- Žmogus yra vienintelis žinduolis, kurio kūnas nėra padengtas šeriais. Mes kvėpuojame ir prakaituojame per odą, todėl galime ilgai ir greitai bėgti nepažeisdami širdies. Mūsų organizmo aušinimo sistema veikia kur kas geriau nei elnio ar vilko.
- Po įveiktos ilgos distancijos reikėtų vengti gerti daug skysčių. Daug valgant ar geriant nualinta širdis dar labiau apkraunama. Rekomenduotina gerti mažesniais kiekiais ir dažniau nei daug ir iš karto. Praktikoje yra pasitaikę labai liūdnų istorijų, kai šios taisyklės nesilaikiusius žmones ištiko infarktai.
- Periodiškai rekomenduojama pabėgioti basomis, bet tik ten,kur saugu, kur nėra stiklo. Toks bėgimas stiprina pėdą, padeda nervų sistemai ir veikia raminamai.
