22 mėnesiai 23 šalyse

Ilona Bernotaitė

Nuotraukos autorės

Kai prieš dvejus metus nusprendžiau pasiimti keturių mėnesių nemokamas atostogas ir susikrovus kurpinę keliauti aplankyti Azijos, net neįtariau, kad kelionės taps mano gyvenimo dalimi. Tuo metu buvo sunku patikėti, kad įmonė, kurioje dirbu, man suteikia tokias ilgas atostogas, ir net svarsčiau, ar užteks banko santaupų tuos keturis mėnesius po pasaulį blaškytis. Visa tai buvo 2016-ų spalį, o aš keliauti taip niekada ir nesustojau.

Keliautoja Ilona Bernotaitė

 

Vienas iš būtų finansuoti savo keliones, žinoma, yra dirbti, bet dirbti ne biure, o keliaujant – autobuse, lėktuve, viešbučio kambaryje, kavinėje – kitaip sakant, bet kur. Prieš porą metų išpopuliarėjo angliškas terminas „digital nomad“, arba lietuviškai – skaitmeninis klajūnas. Su technologijomis, kurias turime šiandien, daugelis darbų gali būti atliekami iš bet kurios pasaulio vietos, svarbiausia, turėti kompiuterį ir interneto ryšį, savo verslą arba darbdavį, kuris sutiktų jus išleisti, tarkim, į Tailandą, pasitikint, kad jūs ir toliau sėkmingai dirbsite, o ne po palme paplūdimyje gulėsite. Man pasisekė, kad dirbu tarptautinėje bendrovėje ir mano vadovai leidžia man dirbti nuotoliniu būdu – per pastaruosius 2 metus dirbau iš daugiau nei dvidešimt skirtingų šalių.

Per pastaruosius metus Ilona dirbo iš daugiau nei dvidešimt šalių

Žinoma, galima keliauti pusę metų, metus ar net dvejus ir nedirbant, nes stereotipas, kad keliauti yra labai brangu, klaidingas. Sutikau ne vieną studentiško amžiaus britą ar olandą, pasiėmusį metų pertrauką po mokyklos ar universiteto baigimo ir taupiai keliaujantį. Taupiai, vadinasi, mėnesio biudžetas yra maždaug 700–1000 dolerių, įskaitant skrydžius, nakvynę, maistą, įvairių turų kainas, na, ir, žinoma, vieną kitą gėrimą bare.

Keliautojai vienoje iš daugelio Tailando salų

Sutikau ir tokių keliautojų, kurie buvo pasiruošę išleisti apie 5000 dolerių ar net daugiau per mėnesį. Aš iš tų keliautojų, kurie per vidurį tarp tų labai taupančių ir išlaidaujančių. Per mėnesį vidutiniškai išleidžiu apie 2000 dolerių, kartais mažiau, kartais daugiau. Nors ir skamba keistai, tačiau keliauti po pasaulį man pigiau, nei gyventi Barselonoje, kur 2012 m. persikėliau dėl darbo ir asmeninių priežasčių. Kaip taip? Manau, kad tiesiog pakeičiau savo prioritetus – brangius rūbus ir kitokius blizgučius pakeitė lėktuvo bilietai ir viešbučiai. „Ticket over Prada“ arba „Travel more, buy less“ – mano naujo gyvenimo požiūris.

„Travel more, buy less“ – mano naujo gyvenimo požiūris.

Prieš pradedant pirmą kelionę, galvoje kirbėjo milijonas klausimų. O kaip bus su vizomis važiuojant iš vienos šalies į kitą? O kaip saugumas, nes juk jaunai šviesiaplaukei lietuvaitei turbūt nesaugu vaikščioti Azijos gatvėmis vienai? O kur miegosiu? O ką darysiu, jei apsinuodysiu maistu? Ar nebus vienai nuobodu? Visi šie klausimai arba bent daugelis jų išsisprendė savarankiškai jau pirmomis kelionės dienomis.

Ilona Bernotaitė

Pradėkime nuo vizų. Pasirodo, kad Lietuvos pasas pasaulio įtakingiausių pasų indekse („Passport Power Ranking Index“) užima 10 vietą. Tai reiškia, kad mes galime apsilankyti net 119 šalių be vizų, 42 šalyse galime gauti vizą atvykę ir tik į 37 šalis mums reikia pasirūpinti viza iš anksto. Palyginkime – Singapūro ar Japonijos piliečiai turi galingiausius pasus pasaulyje, o tai reiškia, kad gali aplankyti 127 šalis be vizų (tik 8 šalimis daugiau nei lietuviai). Ką tai reiškia tokiems keliautojams, kaip man? Tai reiškia, kad per 2 metus apsukau 2 kartus aplink gaublį ir dar neapsilankiau nė vienoje ambasadoje. Kai sugalvoju aplankyti naują šalį, visų pirma apsilankau Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto svetainėje ir pasitikrinu, ar kelionei reikia vizos. Kartais, net jei rašoma, kad reikia vizos, ją galima gauti elektoriniu būdu. Vizą į Mianmarą gausite į savo elektroninį paštą per porą dienų užpildę informaciją internete puslapyje ir susimokėję 20 Amerikos dolerių. Svarbiausia, iš anksto pasidomėti apie vizos išdavimo terminus ir nedaryti pagrindinių klaidų, kurias aš dariau ne kartą. Tarkime, būdama Filipinuose, sugalvojau po savaitės skristi į Vietnamą. Nusipirkau bilietus, užpildžiau anketą dėl vizos internetu ir tik tada susivokiau, kad atsakymą gausiu tik tą dieną, kai mano lėktuvas jau turėtų kaboti ore. Neliko nieko kito, tik laukti tas kelias dienas ir tikėtis, kad viza į elektroninio pašto dėžutę atkeliaus anksčiau nei mano taksi į oro uostą. Tą kartą pasisekė. Gavau vizą likus valandai iki skrydžio. Žinoma, ne pasaulio pabaiga, net jei vizos ir nebūčiau gavusi, bilietas iš Filipinų į Vietnamą kainavo apie 60 eurų, bet jei būčiau turėjusi bilietą iš Europos už porą tūkstančių, turbūt streso lygis būtų buvęs kur kas didesnis. Jei Užsienio reikalų ministerija teigia, kad vizos nereikia, tarkim, kaip yra su Australija, nemanykite, kad galite tiesiog nuskristi ir australai lauks išskėstomis rankomis. Susitvarkyti leidimą atvykti į Australiją jums gali užtrukti daug ilgiau nei gauti vizą į bet kurią kitą šalį. Man prireikė 3 savaičių, oficialaus laiško anglų kalba iš darbovietės apie mano einamas pareigas, atlyginimą, rekomendacinio laiško iš vadovo, banko 3 mėnesių išrašo ir įrodymo, kad turiu bent 10 tūkst. eurų sąskaitoje, kurių, jų manymu, turėtų būti gana lankantis pas kengūras.

Pasaulis nėra jau toks baisus ir pavojingas, kaip tėveliai visa laiką kartoja ar spauda kasdien gąsdina laikraščiuose ar televizijoje. Viena iš mano pirmų stotelių buvo Malaizija. Sugalvojau užsiimti savanoriška veikla – reikėjo papildomų rankų statant bambukinius namus viename kaime. Džiunglės. Artimiausias gyvenamasis namas už pusvalandžio kelio. Aš vienintelė užsienietė. Angliškai kalba tik pagrindinis darbų vykdytojas, kuris atvyksta į vietovę porą kartų per dieną patikrinti, ar statybos vyksta pagal planą. Aš atvykau savaitei. Mano kambarys buvo dviejų kvadratinių metrų bambukinė pašiūrė, be durų, langų, užrakto, tiesiog sienos ir stogas. Virš mano naujojo „namo“ užkalta lentelė su pavadinimu „kobra“. Žinoma, juk džiunglėse yra visokių gyvūnų, aplink turėjome ir kobrų, ir tigrų… Pirmą dieną atviroje virtuvėje radau išbarstytus ryžius, pasirodo, beždžionės buvo atėjusios į svečius, ieškojo skanumynų. Pirmą vakarą temstant pradėjau šiek tiek abejoti savo saugumu, nes, pasirodo, aš vienintelė baltaodė pilietė apsistojau savo noru džiunglėse su pabėgėliais iš Indonezijos, vietiniais iš Malaizijos ir visai mielais džiunglių gyventojais. Savaitė prabėgo kaip viena diena, vietiniai gyventojai rūpinosi manimi kaip didžiausiu svečiu – taisė šaltą arbatą vidurdienio atokaitoje, ruošė maistą, kad užtektų jėgų tampyti bambukus, ir visą laiką šypsojosi ir klausė „OK?“, nes tuo ir baigėsi jų anglų kalbos žinios. Tąkart supratau, kad dažnai mūsų baimė yra visiškai be pagrindo ir kad viso pasaulio žmonės svečią visada priima išskėstomis rankomis. Žinoma, keliaujant tyko kiti pavojai – stichinės nelaimės ir įvairios ligos. Apsisaugoti nuo to, deja, neįmanoma, bet ar dėl to reikėtų sėdėti namuose? O ir spauda gerokai spalvas pagražina.

Indonezijoje

Šią vasarą praleidau Indonezijoje, didžiąją laiko dalį Balyje ir aplinkinėse salose. Tada išsiveržė ugnikalnis, įvyko daug žemės drebėjimų, teko net keletą salų evakuoti. Kasdien gaudavau žinučių iš draugų ir artimųjų su tarptautinių laikraščių iškarpomis „Balis patyrė dar vieną žemės drebėjimą. Ar saugu keliauti?“, „Keliautojai klykdami bėgo iš viešbučio kambarių, kai žemė vėl svyravo po kojomis“. Mama nerimavo, ar tikrai man viskas gerai, prašė, kad grįžčiau greičiau į Europą. O tiesa yra, kad apie ugnikalnio išsiveržimą sužinojome tik iš internetinių žinučių, o žemės drebėjimą pajutome vos porą kartų ir tai buvo labai švelnūs pasiūbavimai, niekas nenukentėjo ir niekas nepanikavo. Spauda mėgsta išpūsti burbulą, juk norisi skaitytojo akį patraukti šokiruojančia žinute, todėl laikraščių ir dienos naujienų internete neskaitau jau kelerius metus.

Ilona Bali saloje

Keliaudama pamačiau ir sužinojau daugybę dalykų, apie kuriuos prieš tai nebuvau net girdėjusi (čia, žinoma, priklauso nuo to, kiek žmogus apsiskaitęs esi, o aš save priskiriu prie tų, kurie daugiau dirbo, nei skaitė). Pamenu, Laoso istorijos muziejuje kojos linko matant Slaptojo karo, vykusio 1964–1973 m., nuotraukas ir skaitant istorijas. Amerika oficialiai niekada nekariavo su Laosu, tačiau slapta per 600 tūkst. karinių bombardavimo misijų, kurios truko beveik dešimtmetį, numetė 2 mln. tonų bombų. Laosas yra oficialiai paskelbtas labiausiai bombarduota pasaulio šalimi. Net visos bombos, numestos ant Japonijos, neprilygsta Laosui tekusioms bomboms. Laosas to pamiršti negali, nes kiekvieną dieną šalyje miršta arba susižaloja bent vienas pilietis, užmynęs ant nesprogusios minos. Ypač dažnai nukenčia vaikai. Šalis dar daug metų prisimins Amerikos palikimą, nes niekas tiksliai nežino, kiek ir kur bombų buvo palaidota po šios nuostabios šalies žemėmis.

Mianmare

Kita daug prisiminimų palikusi vieta – Baganas. Aplankius šį miestą Mianmare, sunku protu suvokti, kad tuometė imperija (XX–XIII a.), kurioje buvo tik apie 2 mln. gyventojų, kelių kvadratinių kilometrų teritorijoje pastatė apie 10 tūkst. Budos šventyklų, iš kurių apie 2 tūkst. vis dar galima pamatyti ir šiandien (nuolat drebant žemei dauguma šventyklų sugriuvo).

Balyje

Balyje teko garbė pamatyti tradicinę krikštynų ceremoniją. Nors didžioji dalis Indonezijos gyventojų išpažįsta islamą, Balio gyventojai išlaikė hinduistų tikėjimą, kuris su prekyba atkeliavo iš Indijos, tačiau yra persipynęs su senoviniais vietiniais tikėjimais ir tradicijomis. Vietiniai tiki reinkarnacija ir mano, kad kiekvienas kūdikis, atkeliavęs į šią žemę, yra kuris nors artimas giminaitis, neseniai iškeliavęs iš šios žemės. Pirmus 3 mėnesius, arba 105 dienas, kūdikiui neduodamas vardas ir jam neleidžiama kojomis paliesti žemę, nes kūdikis laikomas šventu – dievų dovana. Paskui surengiamos krikštynos. Jos laikomos kūdikio atėjimo į žemę švente. Pirmą kartą kojomis paliečiama žemė, suteikiamas vardas ir nuo tos akimirkos mažytis padarėlis laikomas žmogumi, o nebe dieviška būtybe.

Ilona Bernotaitė Balyje

Pasakodama savo kelionių istorijas noriu įkvėpti tuos, kurie dar nesiryžo keliauti dėl trijų pagrindinių baimių – pinigų, darbo, baimės. Pamačius nemažą dalį pasaulio, praplatėjo mano pasaulėžiūra, pasikeitė mano vertybės, pažinau daug labiau save ir pasaulį. Gyvenimas nusidažė naujomis, niekada neregėtomis spalvomis. Supratau, kad ne sukaupti turtai ar nusipirkti daiktai man teikia laimę. Pamatytos įvairiausios vietos, paragautas nepatirtų skonių įvairių šalių maistas, sutikti nuostabūs žmonės – visa tai padarė mane daug laimingesnę ir daug geresnę.

DALINTIS