Ona Nosevičienė. Nuotraukos iš pašnekovės archyvo.
Janina Radvilė – kilmingos giminės palikuonė – vyresnio amžiaus, tačiau su ja gera ir lengva bendrauti. Amžių gali išduoti tik vidinė branda ir laisvas, originalus mąstymas. Janinos mintys keliauja per interneto portalus, nes lietuviai, ypač vyresni, dauguma yra nelaimingi, skirtingai nuo vakariečių. Ir priežastis to – nei maža pensija, nei blogas oras.
Janina Radvilė – įspūdingai išsilavinusi moteris: informacinių technologijų mokslų daktarė, koučerė, NLP praktikė.
Jau būdama pensinio amžiaus, tikrų bajorų palikuonė, baigė Mykolo Romerio universiteto Lyderystės ir pokyčių vadybos magistrantūrą ir studijavo dėl to, kad sužinotų, ko ten nedėstoma. Besidarbuojanti jau daug metų privačiame versle ir nuolat tobulėjanti moteris sako, kad didžiausias jos pasiekimas yra PMP (Project Management Professional) sertifikatas – pats prestižiškiausias iš projektų valdymo, kurį Lietuvoje turi gal 100 žmonių. Tačiau mūsų pokalbis sukosi ne apie mokslus, o apie keliones ir gebėjimą gyventi džiaugsme bet kokiame amžiuje.
Kelionės yra jūsų didžioji aistra. Tik ką grįžote iš Albanijos. Kokį įspūdį jums paliko ši šalis?
Albanija sužavėjo. Prieš važiuodama pasiskaičiau, kad buvęs šalies diktatorius Envero Hoxha šalyje paliko 700 bunkerių (kiekvienai šeimai buvo įsakyta jį pasistatyti), o automobilių buvo vos 50 visoje šalyje. Atsikračiusi režimo šalis labai sparčiai atsitiesė. Gatvėse gausu gerų automobilių, o senų namų beveik nėra, visur vyksta statybos ir daugybė naujų namų. Pajūryje vien naujų viešbučių linijos: namas prie namo, Tirana irgi šviečia naujumu. 
Regis, šioje musulmoniškoje šalyje nelikę mečečių, nes išmušti tikėjimą irgi buvo vienas iš diktatoriaus tikslų. Dabar dygsta naujos mečetės. Kas tuos turtus neša, sunku pasakyti. Daug verslo reikalais po Europą keliaujantis bendrakeleivis sakė, kad albanai valdo visą Europą apraizgiusį prostitucijos tinklą. Kiek teko skaityti, tai neretai į albanų rankas patenka neaiškiu darbu užsienyje susigundę merginos. Keliavau su bendraminčiais, su kuriais susipažinome kelionėje po Kubą. Užsisakėme patį geriausią šalyje – vienintelį 5 žvaigždučių –viešbutį, ant jūros kranto, su griežta apsauga, tad ir paplūdimyje ir teritorijoje tik viešbučio gyventojai. Tačiau maisto kokybė jame toli gražu neatitinka europinių 5 žvaigždučių reikalavimų. Kasdien 4 patiekalai ir visada tie patys.
Išsinuomojome automobilį ir keliavome po šalį. Albanija nustebino savo gamtos grožiu. Kalnai, kaip Sicilijoje, įspūdingi vaizdai. Nustebino paslaugų gausa. Kas 5–10 min. coffe bar ir nesvarbu: kaime ar mieste, taip pat kas žingsnis yra kur apsinakvoti. Labai patogu keliauti po šalį, be vargo nakvoti ir maitintis vis kitoje vietoje. 
Kavinėse visur geri kavos aparatai ir kava, kaip Italijoje, visur espresso, jei paprašai su daugiau vandens, jie to nesupranta, o kava visur labai skani, nekainuoja nė euro. Nustebino, kad neteko matyti nė vieno apgirtusio, labai mažai kur kavinėse matėsi alkoholio. Ant staliukų espresso puodeliai su stiklinaite vandens, o lankytojai vieni vyrai, moterų labai mažai kur matosi.
Ar brangus poilsis Albanijoje?
Skrydį ir nakvynę pirkome Lenkijoje iš agentūros, 7 nakvynės su pusryčiais ir vakariene vieninteliam šalyje 5 žvaigždučių viešbutyje kainavo po 600 eurų žmogui. Paskutinę dieną užsinorėjom išgerti vyno, bet niekur jo negalėjom rasti. Vienoje kavinėje pareiškiau pretenziją, kodėl negalima gauti vyno, tai padavėja nuėjo į savininko sandėlį ir atnešė popierinį paką, ir iš kranelio prileido taures vyno.
Visi buvo išpūtę akis, kaip moteris geria vyną. Maitinimo užeigėlės, kaip ir nakvynės vietos, kas keli žingsniai. Maistas, kur valgėme, buvo geras ir nebrangus, pigesnis nei Lietuvoje. Gatvėse ištisos eilės įvairiausių daržovių ir daugybė vaisių. Tik pirk ir mėgaukis. Prekės daugiausia itališkos ir galima nebrangių gražių dalykų nusipirkti. Stebina šalies ekonominis kilimas ir daugybė elgetaujančių žmonių gatvėse, ypač jaudina gatvėje moterys su vaikais. Išsitraukiau piniginę ir sužėriau, ką turėjau moteriai su dviem gal dviejų savaičių naujagimiais gatvėje, kur ji čia pat ant grindinio juos vystė ir maitino. Teko girdėti, kad tai jų būdas užsidirbti, bet supranti, kad tai ne iš gero gyvenimo.
Kaip atradote keliavimo džiaugsmą?
Keliauju nuo studentavimo laikų, su bendraminčiais vasarą vykdavau į mokomąsias stovyklas kalnuose, išmaišiau visus buvusios sovietinės šalies egzotinius pakraščius, išplaukėme daugybę upių. Pamenu, jau dirbau Mokslų akademijoje, kai su bendraminčiais nutarėm praplaukti Dniestru nuo Lvovo iki Karpatų. Traukiniu nusivežėm 8 padangas, tenai nusipirkom lentų, susimeistravom plaustą ir pasileidom upe. Pakeliui pasitaikė speleologinė vietovė, negalėjome jos nepatyrinėti.
Gerai, kad kauliukų nepadžiovėm, nes sužinojom, kad kai kas ir negrįždavo iš tų urvų. Kol landžiojom, tada apvogė mūsų palapines. Po Kaukazą, Čečėniją keliavome su rubliu dienai kišenėje. Už pusę rublio nusipirkdavome duonos, o už kitą pusę kibirą slyvų arba pomidorų ir taip pramisdavom dieną. Jaunystė prabėgo su daugybe kelionių nuotykių.
Vėliau, jau atkūrus nepriklausomybę, daug keliavau pagal projektus į įvairias konferencijas, bet pastebėjau, kad ten nuo ryto iki vakaro prasėdi salėje ir nieko nematai, tai nutariau, geriau susimokėti ir keliauti savarankiškai. Įkalbu kokią draugę ir iškeliaujam. Taip dviese išmaišėm Tailandą, Kambodžą ir daugybę kitų šalių. Viešbutį užsisakom iš anksto, o vietoje pasisamdom gidą su automobiliu ir keliaujam ten, kur mums įdomu.
Kambodžoje paprašėm, kad parodytų, kaip žmonės gyvena, tai nuvežė prie tokio ežero, kurio vanduo svyruoja iki 8 metrų. Miniatiūriniai namukai ant aukštų medinių baslių. Vaikai kopėčiomis kabarojasi kaip beždžioniukai. Skurdas beprotiškas. Ežero vanduo molingas, čia pat indus plauna tam pačiam vandeny ir maistą gamina. Kokių 15 kv. m namelyje gyvena šeimos su 8 ar 12 vaikų, miega ant demblių ir visi šypsosi, laimingi. Tuomet pagalvojau, kaip mes labai gerai gyvenam, tik to neįvertinam.
Ar ne baisu keliauti savarankiškai?
Oi, ką jūs. Su agentūra niekaip negalėčiau keliauti. Savarankiškai keliaudamas esi laisvas, niekas tavęs nemuštruoja, nėra minios už nugaros ir, be to, gerokai pigiau. Šri Lankoje sutikome grupę lietuvių, jie keliavo savaite trumpiau (dvi savaites), o kelionė kainavo 2 tūkst. eurų brangiau. Be to, skundėsi, kad gidė reikalavo dar po 200 eurų jai sumokėti. Aš irgi viešbučius ir skrydį dažniausia perku per agentūrą, nes tai pigiau, bet jų kelionės paslaugos tai jau labai brangios.
Kokia šalis dar įsiminė jums?
Žiemą porą savaičių keliavau po Kubą. Tai labai kontrastinga šalis. Internetas viešbutyje už minutę – 3 doleriai. 
Automobiliai amerikietiški 45–50-ųjų gamybos, arba rusiškos lados, perdažyti, bet tie patys. Gali išsinuomoti automobilį su vairuotoju. Bet žmonės labai nuoširdūs. Viešbutis nuo viešbučio už kokių 20 km. Apsigyveni ir čia tavo erdvė, bet animacija viešbutyje išskirtinio lygio. Kas vakarą įvairiausi koncertai, vynas. Padavėjos linksmos, besišypsančios. Valgai, bet tam tikru momentu užgroja salsą ir visi pasileidžia šokio ritmu: apsauginiai su ginklais rankose, padavėjos, virėjos, nei vieno nelieka abejingo ir stengiasi uždegti tave. Per vakarą net keletas skirtingų koncertų, su šokėjų grupėmis ir be jų, baletas vandenyje ir netyčiukė salsa visada. Bet žmonės gyvena sunkiai. Atlygis 35 eurai mėnesiui, o parduotuvės tuščios. Ten viešbučiai parduodami tik su 3 kartų maitinimu, nes kitur nerastum kur pavalgyti.
Vieni pinigai turistams, kiti vietiniams. 1 euras – 1 vietinis pinigas. Jautiesi lyg būtum grįžęs 50 metų atgal. Moterys užsiima rankdarbiais ir pardavinėja turistams nertas ir megztas sukneles, palaidines, kitus buities aksesuarus. Nusipirkau gražią baltą megztą suknelę vos už 20 eurų.
Kokią dabar turite svajonę?
Norėčiau Australiją ir Naująją Zelandiją apkeliauti, bet tokiai kelionei reikia apie 15 tūkst. eurų, tad teks pataupyti ir dar susirasti, kas norėtų keliauti kartu. Savo pasąmonei reikia duoti komandą.
O kaip tai padaryti?
Reikia labai norėti, to siekti ir viskas išsipildys. Mūsų protas užima tik nedidelę dalį smegenų, o visa kita yra pasąmonės klodai. Turėjau žemės sklypelį ir vieną dieną nusprendžiau, kad reikia statytis namą. Kai tai užsukau galvoje, tada atsirado galimybės ir pasistačiau.
Kartais žmonės sako, o jums gerai, aš tai nieko neuždirbu. Pasąmonė priima tokią komandą, kad tu nenori pinigų ir tų jų niekada neturėsi. Turi norėti uždirbti. Pinigai duoda gerą gyvenimą. Mano mintyse pinigai visada yra. Ir gyvenimas su drauge liga žmogų sargdina. Žmogus tik ir skundžiasi, ai skauda, sergu, o pasąmonė mato, kad nori būti ligotas, tai ir sergi.
Dabar ir literatūros daug ta tema.
Bet žmonės jos neskaito, nes negirdi. Jie skaito, kaip gydytis, o ne kaip būti sveikam.
Jūs apkeliavusi daugybę pasaulio šalių, kaip atrodo mūsų Lietuva?
Lietuva pakeri savo žaluma, kokios nėra niekur kitur. Nei Portugalijoje, nei Ispanijoje, nei kitose šalyse nėra tokių miškų, kaip Lietuvoje. Šri Lankoje ir kitose tropikų šalyse – džiunglės, į kurias negali vienas eiti, nes gyvatės ar beždžionės gali užpulti. O mūsų miškuose atsiguli ant samanų, kaip ant minkščiausio kilimo, ir žvelgi į debesuotą dangų, medžių viršūnes. Galėtum turistus vedžioti po miškus, bet nėra nei kur miegoti, nei kur kavos išgerti. Susikūrei patogumus ir priimk nors į vieną kambarį, arba kad ir lauke būdelė, jei švari, tvarkinga, tai savotiška egzotika. 
Turiu sodybą Zervynose, ant Ūlos upė kranto. Keliauja liūdnos olandės, nei kur kavos išgerti, nei žodžiu persimesti. Turiu staliuką lauke, tai ir pakviečiau prisėsti, kava pavaišinau. Kiek nedaug reikia. Laimingos nukeliavo toliau. Važiuoja suplukę dviratininkai ir nusiminę, nei kur pernakvoti, nei kur pavalgyti, arba jei yra kokia vieta, tai kaina kaip 5 žvaigždučių viešbutyje. Albanijoje kas keli žingsniai prie namo staliukas ir gimnazistės pilsto kavą. Ta šalis mažiau už mus išsivysčiusi, bet moteliai kas keli žingsniai ir pavalgysi ir išsimiegosi. Ir pigu viskas. Į tą šalį jau plūsta turistai. O Lietuva – Europos bamba – nieko neturi. Juk su savo sumuštiniais ir termosais vakariečiai keliauti nepratę. Pasidalija vieni su kitais įspūdžiais ir nevažiuoja. Nemokam pinigų pasiimti, o turime nuostabią gamtą. Kai lankėsi pas mane profesorė iš Lisabonos, tai parodžiau jai Vilnių, po to nuvežiau į Zervynas, pavaikščiojom po mišką, sako, noriu dar dieną ir dar, niekur iš ten nenorėjo išvažiuoti, o apkeliavusi visą pasaulį. Jai taip patiko pas mane, nors ir jokių patogumų, kaimiška troba. Tik dabar jau patogumus pasidariau. Rinkom grybus, iš pradžių bijojo valgyti, o paskui ir namo išsivežė stiklainiuką. Po to aš ją lankiau Portugalijoje. Buvome sutarę visi bendraminčiai vienoje konferencijoje lankyti vieniems kitus. Tai labai patogus keliavimo būdas – proga artimiau pažinti vieniems kitus, pakeliauti. Jei esi atviras, tai ir pasaulis tau šypsosi.
Jūs tokia energinga, kaip pavyksta išlaikyti jaunatvišką būdą?
Prieš 20 metų aš jaučiausi senesnė nei dabar.
Prieš kelis metus nusipirkau kostiumėlį, kurio ilgai nenešiojau, nes atrodė per trumpas, o dabar pasitrumpinau, nes per ilgas ir nešioju. Jaunystėje aš buvau pilka, taip tada man rengtis liepė mano vidus. Man tada tai buvo gražiausia. O dabar su rožine palaidine sėdžiu, sijonukas trumpas ir šypsausi, nes šypsosi mano vidus. Pasikeičiau ir savo baldus, įsigijau antikvarinius, nes man tokių norėjosi.
Kas padėjo pasikeisti?
Savaime. Be abejo, ir literatūra, nes visada ką nors skaitau. Įsiklausau į savo vidų, ko man reikia, o ne ką diktuoja mada. Viskas yra galvoje. Kodėl daug žmonių nieko gyvenime nepasiekia? Todėl, kad jie negalvoja, ko gyvenime nori. Jei susidėlioji konkrečiai, ko tu nori, pasąmonė ima dirbti ta linkme ir ateina rezultatai. Yra atlikti tai patvirtinantys tyrimai.
Kas jums svarbiausia gyvenime?
Svarbiausia – mano pačios gyvenimas. Nemaišykime to su egoizmu. Jei esi patenkintas savo gyvenimu, tai ir esantiems šalia tavęs yra gera. Mėgstu skaityti dvasinio tobulėjimo knygas. Kai paskaitau, išeinu į mišką pamąstyti. Iš pradžių bijojau vaikščioti po mišką viena, o po to pripratau ir labai gera, be tų pasivaikščiojimų jau neįsivaizduoju savo laiko sodyboje.
Prirenku visiems uogų, grybų, kurių aš pati nemėgstu. Tai mano geras laikas, o jo blogo ir nebūna, nes viską renkuosi aš pati. Jei tau ateis kita mintis, nei man, vadinasi, ir tu mąstai. Svarbiausia daryti, ką nori. Aš mėgstu keliauti, nes kelionė teikia man džiaugsmo, praturtina. Į 10 dienų kelionę galiu vykti rankiniu bagažu, jame keletas drabužėlių ir kelios poros patogios avalynės. Kelionėje kažką nusiperku, kas man patinka.
Dauguma mūsų vyresnių žmonių dienas leidžia dejuodami, kai tuo tarpu kitų Europos šalių žmonės gyvena kitaip.
Nesenai išėjo mano knyga „Niekada nevėlu gyventi“, kurią parašyti įkalbėjo „Tyto alba“ leidyklos direktorė Lolita Varanavičienė. Joje rašau apie tai, kaip žmogus turėtų ruoštis senatvei ir tą reiktų pradėti nuo 40 metų. Visas gyvenimas turi teikti džiaugsmą, nežiūrint ar tau 30, ar 80 metų. Niekada ne vėlu gyventi taip, kaip nori tavo širdis ir džiaugtis tuo, nuolat mokytis ir tobulėti ar užsiimti norima veikla. Aš pati baigiau mane dominančius mokslus jau būdama pensinio amžiaus. 
Buvo laikas, kai aš netobulėjau, dėstytojavau universitete ir jutau, kad man tai jau neįdomu, nėra augimo. Kartais žmonės sako, nemėgstu savo specialybės, bet ką daryti, turiu dirbti. Kas tave sutuokė su ta specialybe? Neleisk savo gyvenimo gadinti dalykais, kurių nemėgsti. Netgi susituokus verta skirtis, jei gyvenimas kartu nemielas. Kiek tokių porų gyvena kartu? Tai turtai, tai pripratimas ir stumia dienas kartu net vienam kambaryje negalėdami būti. Gyvenimas vienas ir juo reikia džiaugtis. Vaikai turtus tegul užsidirba patys. Aš savo sūnui nieko nedaviau ir už tai jis pats pasistatė 10 kambarių namą, yra mokslų daktaras, turi savo verslą, keliauja po pasaulį. Žmogus visąlaik turi tobulėti. Niekas mūsų nepadarys laimingais, tik mes patys. Vieniems tai lietus negerai, tai saulė per karšta, o aš su savimi visada nešiojuosi gerą orą ir blogo tiesiog nebūna. Jei gali sau leisti savaitei nuvykti į Palangą, tai geriau už tuos pinigus nukeliauk į užsienį ir pasižvalgyk, kaip ten žmonės gyvena, kokia jų gamta, tradicijos. Jei tau 80 metų, tai tik džiaukis ir gyvenk linksmai. Kai lankiausi Kipre, mačiau kaip ten linksminasi anglai. Vakare užgroja muzika ir visi 60–70–80 mečiai eina šokti. Visiems linksma.
Lankiausi Olandijoje. Parėjau į viešbutį paprastam kaime. Hole užgrojo muzika ir visi eina šokti. Paklausiau, kas čia vyksta. Sužinojau, kad atvažiuoja pensininkai iš aplinkinių rajonų pasišokti. Lietuviai taupo taupo, pusbadžiu gyvenusi bobutė įbruka anūkui 10 tūkstančių, o tas sako, durna senė, būtų davusi 20, tai būčiau geresnę mašiną nusipirkęs. Tokių pavyzdžių šimtai, kai turtus užrašius vaikams ir anūkams, patiems reikia rūsiuose lindėti. Arba sėdi trijų kambarių bute ir stena, kaip sunku jį išlaikyti. Išsikeisk į vieno kambario butą ir džiaukis, keliauk, mokykis, lankyk įvairius užsiėmimus. Fuerteventūroje pigiai išsinuomojom vilą ir šalia gyveno pensininkai iš Didžiosios Britanijos, kurie pardavė savo namus Londone ir nusipirkę šioje saloje džiaugiasi gyvenimu. Visa didžiulė gatvė vien anglų pensininkų, namai su baseinais, visi linksmi švenčia. Portugalijoje prie jūros yra olandų, airių pensininkų regionai. Kol nepakeisim savo mąstymo, tai elgesys nepasikeis ir toliau taip lindėsime paniurę. Už 300 eurų labai dažnai gali rasti savaitę poilsio kokioje kurortinėje šiltoje vietovėje su „viskas įskaičiuota“. Nusipirkai ir džiaugiesi saule bei šilta jūra.
Kas suteikia jums kasdienės energijos?
Pati išmąstau, ko man reikia. Manau, kad sveikas jautiesi ne nuo valgomų dalykų, bet nuo galvos. Gali gerti koktelius ir sirgti, jei galvoje blogos mintys. Ir pinigai ir laimė žmogaus galvoj. Gyventi taip, kad būtum laimingas. Mano moto – „Neleisti sielai pražilti anksčiau, nei tavo plaukai“. Tad esu jaunatviškai nusiteikusi, nuolat šviečiuosi, dirbu, keliauju, kai nuvažiuoju į sodybą, iki šalčių maudausi Ūloje, daug vaikštau vienumoje. Ir jaučiuosi puikiai, nes taip noriu.
