Vytautas Nosevičius
Gedimino Simučio nuotraukos
Beveik kilometro aukščio iš Josemite slėnio išauganti El Capitan uola jau ne vieną dešimtmetį vilioja viso pasaulio alpinistus ir laipiotojus uolomis. Būtent šiameslėnyje prasidėjo laipiojimas didelėmis sienomis (big-wall).
Norintiems pasiekti viršūnę ant vertikalios sienos tenka praleisti keletą dienų, kartais – savaitę ar ilgiau. Taigi siena tenka ne tik lipti – ant jos reikia ir miegoti, ir gamintis maistą. Bandantiems užlipti į El Capitan reikia būti pasiruošusiems ne tik techniškai, fiziškai, bet ir psichologiškai.
Gediminas Simutis ir Saulė Žukauskaitė trejus metus ruošėsi – treniravosi ant panašių sienų. „2008-ųjų vasarą darėme generalinę repeticiją Krymo kalnuose. Visą liepos mėnesį kopėme į sunkiausias pusiasalio sienas“, – pasakoja Gediminas. Jų kruopštus pasiruošimas neliko nepastebėtas – jie tapo 2009 m. Lietuvos alpinizmo čempionato nugalėtojais uolinėje klasėje. Jie The Shield maršrutu įkopė į El Capitan viršūnę Josemite slėnyje Kalifornijoje (JAV). Įspūdinga 910 m aukščio vertikalia, o keletą etapų ir pakibusia uola alpinistai kopė penkias dienas, pakabino 30 virvių, nakvojo ant specialios lentynos. Už šį itin sudėtingą ir rizikingą įkopimą Gediminui Simučiui suteiktas ir geriausias 2009 m. Baltijos šalių alpinisto vardas, o šiemet 54 – jame Lietuvos alpinizmo čempionate užėmė I vietą ledo klasėje, II vietą techninėje klasėje bei iškovojo geriausio 2014 m. Lietuvos alpinisto vardą.
Gediminai, tavo įkopimas į El Capitan pripažintas vienu sudėtingiausių. Kaip jam ruošeisi?
Vakarinėje JAV pakrantėje šią vasarą praleidome daugiau nei mėnesį. Pagrindinis kelionės tikslas buvo įkopti į El Capitan sieną sudėtingu maršrutu. Šios sienos reljefas skurdus ir labai status. Todėl pačiame Josemite slėnyje praleidome didžiąją laiko dalį. Liepos pradžioje, orams labai įkaitus ir pasibaigus pavasariniam laipiojimo sezonui, palikome slėnį ir aplankėme keletą kitų žymių laipiojimo ir alpinizmo regionų. Kelias dienas praleidome Jutos valstijoje – Moab dykumoje lipome į raudonus smiltainio bokštus. Vėliau Vašingtono valstijoje aplankėme North Cascades kalnų regioną ir Liberty Crack maršrutu įkopėme į Liberty Bell viršūnę. Šį maršrutą pirmas 1964 m. bandė įveikti Aleksas Bertulis su partneriu. Deja, juos sustabdė didžiulis stogas, kuris nuo to laiko visų alpinistų vadinamas Lithuanian Lip (Lietuviška lūpa).
Jau seniai svajojau užlipti į El Capitan sieną ir dažnai planuodavau keliones, rinkdavausi maršrutus, kurie mane priartindavo prie šio tikslo. Norint įgyvendinti šį projektą, reikėjo sukaupti pakankamai žinių, patirties ir įgūdžių. Taip pat reikėjo daug planuoti, įsigyti inventoriaus, turėti laiko ir lėšų. Prieš dvejus metus jau turėjau viziją, kaip viskas turi vykti, ir stengiausi vykdyti planą.
Sienos, į kurias lipdavome, po truputėlį ilgėjo ir sunkėjo. Paskutinis pasiruošimo etapas buvo praėjusią vasarą Krymo pusiasalyje, Ukrainoje. Keturiese ten praleidome mėnesį – lipome į įvairias sienas, treniravomės, mokėmės greitai ir saugiai lipti.
Šį pavasarį pavyko prieinama kaina įsigyti skrydžio į San Franciską bilietus ir prasidėjo kelionė. Tiesa, mums trūko nemažai inventoriaus, o kelionei paskirti pinigai jau beveik baigėsi, bet draugų dėka pavyko pasiskolinti daugumą dalykų. Galiausiai jau Josemite slėnyje dalį įrangos (pavyzdžiui, miegojimo ant sienos lentyną) pavyko pasiskolinti iš amerikiečių laipiotojų.
Kodėl ryžotės įveikti vieną pavojingiausių maršrutų?
Vos pradėjęs laipioti ir vaikščioti į kalnus, žurnale pamačiau El Capitan nuotrauką ir įsisvajojau, kad ten tikrai noriu užlipti. Mano mėgstamiausi maršrutai veda ilgomis, uolinėmis sienomis. Jas įveikdamas, išgyvenu didžiulį nuotykį. El Capitan – viena didžiausių ir įspūdingiausių pasaulio sienų. Jos istorija labai sena. Jaučiau trauką ten užlipti.
Ar sunku pasirinkti partnerį, ryžtantis ekstremaliems įkopimams?
Saulė – mano mergina. Kartu laipiojame jau kelerius metus. Ji viena geriausių mano partnerių. Su Saule puikiai sutariame ir ant sienos. Net jei situacija nėra labai gera, galima papokštauti ir palaikyti gerą komandos moralę, kartu dirbant rimtai ir efektyviai. Kartais humoro jausmas būna lemiamas įkopimo sėkmės veiksnys.
Kas ruošiantis kopti daugiausiai atima jėgų?
Planavimas – labai svarbus etapas, kuris reikalauja daug pastangų. Nuovargis lipimą padaro sunkų. Bet juk todėl ir lipame į kalnus ir uolas! Man itin patinka būti pavargusiam, kai skauda raumenys, o vis tiek sugebi judėti į priekį. Atrodo, kad organizmas susikoncentruoja ir visa pajėgumą paskiria fiziniam krūviui, todėl galvoje sukasi visokių keistų minčių. Nei iš šio, nei iš to pradedi kartoti kokią nors kvailą frazę arba niūniuoti seniai girdėtos (dažnai net nepatinkančios) dainos melodiją. Kartais tokiais atvejais balsu kalbu apie tai, ką darau lipdamas, kad neatsipalaiduočiau ir nepadaryčiau klaidos.
Dar vienas sunkus dalykas – mantos tempimas. Vidury sienos vandens negausi, todėl tenka temptis su savimi. Įveikus tam tikrą maršruto atkarpą, reikia mantą užtempti – prireikia daug jėgų. Kopimo į The Shield pradžioje mūsų traukmaišis (specialiai daiktams traukti pritaikyta kuprinė) svėrė apie 80 kilogramų. Taigi, galima sakyti, kad lipome trise.
Nuostabiausios ir sunkiausios akimirkos?
Sunkiausios ir nuostabiausios akimirkos tikriausiai ateina kartu. Kaip jau minėjau, dažnai yra labai malonu, nors ir sunku, kai sugebi judėti.
Maloniausia dienos pabaigoje – kai įlendi į šiltą miegmaišį, skrandį sušildai maistu, žiūri į žvaigždes ir svajoji. Giedros naktys labai gražios, o jausmas miegant granito sienos viduryje – nepakartojamas. Norisi semti grožį, žiūrėti į žvaigždes, neužsimerkti visą naktį – deja, nuovargis po penkių minučių perkelia į sapnus.
Kiek laiko kopėte stačia siena? Koks buvo trumpiausias pasistūmėjimas per dieną?
The Shield maršrutą, kuris buvo apdovanotas alpinizmo čempionatuose, įveikėme per penkias dienas. Trumpiausias pasistūmėjimas per dieną buvo keturios virvės, bet tai visai neblogai. Tačiau prieš The Shield turėjome įveikti keletą kitų daugiadienių maršrutų. Pirmasis į Lost Arrow Spire truko penkias dienas. Kartą pralipome vieną virvę ir prasidėjo baisi liūtis, teko leistis ja atgal iki nedidelės lentynėlės ir ten praleisti dar vieną dieną. Kitą kartą vidury dienos pradėjo snigti – teko stoti.
Nakvodavote ant visiškai vertikalios sienos. Kiek laiko ruošdavotės miegoti?
Jeigu rasdavome nedidelę lentynėlę, kur tilpdavome abudu atsigulti, susiruošdavome per maždaug valandą. Tačiau kartais tekdavo naktį praleisti vidury kabančios sienos – tada lentyną surinkdavome per maždaug pusvalandį. Tačiau maisto gaminimas ir kiti darbai užtrukdavo daug ilgiau, kai tai reikėjo daryti susinarpliojus virvėse ir juostose.
Ar būta pavojingų akimirkų?
Labai pavojingų akimirkų pavyko išvengti, tačiau keletas vis dėlto pasitaikė. Maršrute į Half Dome Saulė paslydo ir krito apie 20 metrų, laimei, pakibo ant saugos taško. Siena buvo labai stati, be jokių iškyšų, todėl ji krito gan saugiai, bet abu išsigandome. Aš, bandydamas ištraukti šiek tiek virvės ir taip sutrumpinti kritimą, nusideginau rankas.
Kitą kartą nepasisekė man viršutinėje The Shield dalyje. Kabojau ant vieno labai mažo ir netvirto kablio, vadinamo snapeliu (beak), ir ieškojau, kur įdėti kitą saugos tašką. Snapelis trūko tada, kai suradau tinkamą vietą ir kišau tinkamą kaištį. Tą akimirką laikas sulėtėjo. Jau maniau, kad skrisiu apie pusę virvės ilgio iki kito gero taško. Staiga sustojau. Laimei, mane išlaikė pusiau įkištas kaištis.
Penkias paras lipote vertikalia siena – aplink tik dangus, vėjas ir stačiai į viršų šaunanti uola. Ką daryti prispyrus reikalui?
Prieš lipant išduodami specialūs maišeliai. Juos turėjome per visą kopimo laiką ir po kelionės grąžinome. Po to jie išmetami į specialius konteinerius. Žinoma, gana sunku gamtinius reikalus atlikti kabant ant virvių, bet kaip išsaugoti uolą švarią kitiems paskui tave kopiantiems? Dideliuose kalnuose galima išsikasti duobę sniege ar tuštintis į ledyno plyšį, bet ant uolų sienos yra tik kelios mažos lentynėlės, keli neatsakingi poelgiai ir maršrutas taptų išviete visam sezonui.
Dar kartą ryžtumėtės leistis į tokį žygį?
Žinoma, tik įdomiau būtų lipti kitokiu maršrutu – du kartus tą patį daryti nelabai įdomu.
Ar buvo akimirkų, kai jau galvojote, viskas, daugiau nebegaliu, koks nelabasis čia mane nešė?..
Ne, viskas buvo kontroliuojama. Svarbu išlikti ramiam – tada tokie panikos priepuoliai nebaisūs.
Kiek numetėte svorio?
Per visą kelionę netekau apie 10 kilogramų. Mantą nešėme, tempėme patys, todėl sau galėjome leisti pasiimti tik ribotą maisto kiekį. Taigi svoris krito greitai.
Kokie sekantys žygiai?
Galvoje nuolat pilna planų, tik laiko vis trūksta… Žiemą su draugu vyksime į Slovakijos Aukštuosius Tatrus. Pavasarį ketinu važiuoti į Ispaniją laipioti uolomis, o vasarą – lipti į didelę sieną, galbūt Norvegijoje stūksančią Trolių sieną. Taip pat norėčiau kelias savaites praleisti Alpėse ar Kaukaze. Seniai svajoju apkeliauti visą Pietų Ameriką – įkopti į gražiausias Andų kalnyno viršūnes. Labiausiai norėčiau įveikti Cerro Torre ir Fitz Roy viršūnes, esančias Patagonijoje. Į tokią kelionę reikia vykti žiemą, kai Pietų pusrutulyje būna vasara. Šiuo metu esu studentas, todėl tuo metu negaliu ištrūkti į kalnus. Taigi į šį žygį galėsiu leisti po dvejų metų, kai baigsiu universitetą. Tokiam planui įvykdyti reikės daug lėšų, todėl jau dabar ieškau rėmėjų.
Norint įveikti sunkius fizine ir psichologine prasme maršrutus, reikia būti labai ištvermingam ir puikios fizinės formos.
Bėgioju 2–3 kartus per savaitę. Tačiau laipiojant uolų sienomis reikia ir specifinių laipiojimo įgūdžių. Keletą kartų per savaitę laipioju dirbtinėmis laipiojimo sienelėmis. Kai mokiausi Liverpulyje, dažnai savaitgalius leisdavau ant uolų, ypač šiltuoju sezonu. Su universiteto alpinistų klubo (taip pat esu jo komiteto narys) nariais laipiojau Roaches uolomis.
Mano atostogos – laipiojimas uolomis, ledu, kopimas į kalnus arba slidinėjimas.
Kaip nepalūžti, kai, rodos, viršūnė jau čia pat?
Reikia nešokti aukščiau bambos – tada būna saugu ir smagu. Stengtis gerai suplanuoti kelionę – tada paprastai išvengiama nemalonių situacijų. Labai svarbu pasiruošti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Ką patartumėte mūsų žurnalo skaitytojams, anksčiau niekada nebuvusiems kalnuose, bet ketinantiems pasekti Jūsų pėdomis?
Važiuoti. Lietuvoje yra daug žmonių, keliaujančių po kalnus. Universitetai turi savo klubus, yra nemažai nepriklausomų klubų. Lietuvos keliautojų sąjunga organizuoja žygius į kalnus. Didesniuose miestuose yra uolų laipiotojų, kurie aktyviai keliauja ir kopia į Europos uolas. Patarčiau prisijungti prie vieno iš tokių klubų ir keliauti kartu. Įgavus patirties, pažinus kalnus ir susiradus draugų, galima keliauti kur tik nori – laipioti uolų sienomis ar kopti į aukštus kalnus.
Ką valgote laipiodami sienomis?
Šią vasarą pamėgome aitriąsias paprikas. Jų skardinę pasišildydavome ant mažos viryklės, jei jų neturėdavome – valgydavome šaltą. Lipdami užkąsdavome vaisių ar šokoladinių batonėlių. Per pusryčius valgydavome virtus kiaušinius, nes jie suteikia jėgų visai dienai. Šiaip nemėgstu džiovintų abrikosų, bet kopdamas į aukštus kalnus juos mielai valgau.
Jūsų mėgstamiausia frazė?
Laipiojant ir kopiant į kalnus „arena“ – kalnai, uolos, ledynai – yra svarbesnė, stipresnė ir gražesnė negu patys sportininkai. Gamta diktuoja savo sąlygas ir kuria taisykles.
Pats būdamas kalnuose dažnai vadovaujuosi fraze „Kalnuose greitis yra saugumas“. Ją kalnuose prieš kelerius metus ištarė stiprus Lietuvos alpinistas, vadinamas sniegynų tigru, Audrius Peseckas. Iš tiesų, kuo ilgiau būni kalnuose, tuo didesnė tikimybė, kad užeis audra, nušliuoš lavina ar pradės byrėti akmenys. Kuo greičiau įveiki pavojingą ruožą – tuo saugesnis esi. Šis posakis tampa dar svarbesnis, kai kalbama apie aukštuminį alpinizmą, nes žmonės negali ilgai būti dideliame aukštyje.
Intervių spausdintas 2009 m. gruodžio „Kelionės ir pramogos“ numeryje.
