Trečioji – ir vėl Afrika
Justinas Navikas
Autoriaus asmeninio albumo nuotraukos
Motyvas buvo daugiau nei keistas. Vieną dieną atėjo mintis, kad gyvenimas baigiasi. Peržengiau amžiaus psichologinį barjerinį rifą – 60-metį, ir atslinko mintis, kad tai jau pabaiga. O mintys materializuojasi, tad pradėjo daugmaž viskas strigti, sveikata, nuotaikos – ryte pabudęs nustojau suprasti, kodėl gyvenu ir ką aš čia veikiu. Komplikavosi santykiai su artimaisiais, ritausi žemyn su pagreičiu savęs naikinimo kryptim. Vieną rytą suvokiau, kad gyventi jokio noro nėra. Užvažiuoju pasitart pas draugą, o tas sako, išgerk gero viskio, aš jam sakau, nenoriu, nes po to bus dar blogiau. Tada tau reikia nykt iš čia, pastveria plančetę, pirštai sulaksto, – kur turi draugų? Afrikoj, netvirtai atsakau. Ryt 7.00 skrydis, duok kreditkę…
Taip, per parą laiko, beveik be bagažo, žieminius rūbus nuo savęs sugrūdęs į Frankfurto šiukšlių konteinerį, atsiduriu Nairobyje. Ir tada staiga prisimenu savo sovietmečio odisėjas, kai užspaudus pilkos egzistencijos liūdesiui, spontaniškai nuvažiuodavau „antruku“ į Vilniaus oro uostą ir klausdavau, – kur turite bilietų?
Į Maskvą yra 2 rezervuotos deputatų vietos, palaukit. Atskridęs be bagažo, kurį laiką „bomžaudavau“, susirasdavau draugų.
Prieš tai susiskambindavau su darboviete – turėjau nuostabų viršininką, kuris tik pasisveikinęs klausdavo,– gal turėjai naujų nuotykių? Pasakok. Būdavo, kad iš Maskvos perskrisdavau į Rytų Sibirą, į Sajanus, plaukdavau Jenisiejaus baržomis, apsistodamas trumpam retose taigos gyvenvietėse.
Kartą priplaukęs vieną tokią Sibiro gyvenvietę aplankiau savo močiutės tremtinės kapą ant aukšto Jenisiejaus skardžio.
Buvo 1989 metai, prasidėjęs atgimimas ir mane spontaniškai užvaldė mintis parsivežti savo protėvę į gimtinę. To ji prašė savo sūnų, kurių turėjo net 7, kai pajuto atgulsianti 1959 metais. Buvo saulėtas sekmadienis. Aplink kapines mediniuose mėlynai dažytų maumedžio namų kiemuose riaumojo girti rusai, o aš, susiveikęs didelį fetrinį lagaminą su metaline dėže, pasiskolintu kastuvu atkasinėju močiutės kapą.
Taip po 40 metų Sibire ir kelių parų 6000 km odisėjos grįžusi į gimtinę močiutė buvo perlaidota šalia vieno iš 7 savo sūnų. Kokią grėsmę tada, 1949 metais 3 sūnus jau apraudojusi 62 metų amžiaus moteris galėjo kelti komunistinei tankų kupinai supervalstybei, turbūt niekas negalėtų atsakyti.
Tokios tada prabėgo mintys, dardant vietiniu raudonu XX amžiaus vidurio dizaino autobusu nuo oro ouosto iki Nairobio centro. Ir nors daug kartų buvau girdėjęs frazę, kad nuo savęs nepabėgsi, vėliau supratau, kiek ši frazė yra netikusi. Pakeisti aplinką, kai tau sunku, yra pirmas ir vienintelis vaistas nuo gyvenimo liūdesio. O išgyventi sukrėtimus namuose, matyt, yra pateisinama tik per epidemijas…
Taigi surandu Nairobyje savo draugę, jogos mokytoją, tarp kitko, lietuvę ir nuo rytojaus jau turiu nusipirkęs Bikram karštosios jogos mėnesio abonementą.
Mokykla indų, mokytojai iš JAV, Australijos, Indijos ir kasrytinės 90 minučių 26×2 pratimų 42C temperatūros pragare, po kurio dar 5 km bėgimo iki eukaliptų parko, 3 km ten jame ir 5 km atgal. Namo parsirandu tik po pietų, pirmas dienos maistas – keli pomidotai su avokadais, užpilti natūraliu jogurtu be cukraus.
Tepasakysiu, kad po 30 seansų kūnas išlengvėjo, pajutau jėgų antplūdį, pasikeitė net eisena, užaugo sparnai ir tuoj pat sumąsčiau kelionę į Ruandą. Jeigu ir užklysdavo kokia juodesnė mintis, tai tik dėl ateities neišvengiamybės sugrįžti namo…
Kelionei aplink kalnuotąją Ruandą išsinuomavau motociklą, nes būdamas 19 metų kadaise laksčiau su Jawa kolūkio laukais, o kad man dabar virš 60, dėl tos jogos pamiršau.
O prisiminiau lyjant… Leidžiuosi nuo kalno, apačioj staigus posūkis į kairę, dešinėje ir tiesiai – bedugnė, greičio mažint neišeina – sumėtys ir gali nuskristi į prarają brangus išsinuomotas mocas, guldau jį ant kairio šono posūkyje ir baimės adrenalinas virsta pasididžiavimu savim, kaip tada prieš 40 metų. O pati Ruanda nustebina, tiesiog pritrenkia savo švara, tvarka ir gamtos grožiu.
Didžiulis Kivu ežeras, besiribojantis su labai nesaugiais Burundžiu ir Kongu, yra toks nuostabus, kad vieną rytą kelias valandas negalėjau atitraukti nuo jo akių ir ausų, iš to mėlyno tolio sklindant vos girdimai žvejų balsų melodijai.
Ruandos žmonės yra kiek kitokie, nei įprasta matyti Afrikoje. Jie tylūs, netgi nekalbūs. Sustojus kaimeliuose jie apspisdavo mane, o kalbinti turėdavau pats. Jų veiduose buvo pastebimas tolimas 1993 m. tragedijos atspindys, kai 2 gentys, tutsiai ir hutsiai vos neišžudė viena kitos. Aršesnė hutsių – 1 milijono pabėgėlių populiacija dabar sėdi Konge ir laukia savo valandos sugrįžti, todėl dabar šioje mažoje valstybėje likę tutsiai yra įvedę griežtą tvarką, įspėja, kad priartėti arčiau 20 km prie Kongo sienos yra pavojinga. Todėl ir buvo smalsu, kas ten dedasi. Pasirodo nieko ypatingo, išskyrus laimės žolyčių prekybą, nevyksta. Tad kiek nusivylęs, pasukau savo moco nosį į kalnus.
O ten – ilgiausias ruožas naujai tiesiamos magistralės raudonu molio dirvožemiu su akmenimis. Netrukus jau riedu nuo vieno nemenko kalno žemyn link kaimelio trobesių, o šalimais einantys vietiniai mato įdomų mano vaizdą – aš pusiau gulėdamas, pusiau sėdėdamas, įsispyręs kojom ir viena ranka laikydamas motociklą, kuris tempia mane žemyn, kita ranka vis bandydamas už ko nors užsigriebti, slystu šlapiais molingais rieduliais, girdžiu juoką, šūksnius.
Tada iš gėdos norėjosi skradžiai žemę prasmegti. Baltas žmogus Afrikoje visada yra dėmesio centre, o iš jo pasijuokti vietiniams yra ypatingas malonumas.
Na, bet viską atpirko Nyungwe Forest nacionalinis parkas, kuriame veši kaip ir prieš 200 milijonų metų, kitur seniai išnykę, paparčių medžiai.
Ir dar adrenalinas, kai užgesinęs motociklą einu tų medžių žiūrėti. Gi babūnų gaujos, supratę keliauninką sustojus, skuba jį sudraskyti, tad grožiuosi vaizdais trumpai – šitos bezdžionės yra 4 kartus stipresnės už patį stipriausią žmogų (!).
Ruanda mažytė, tarsi Afrikos smaragdo ašara Dievo akyse. Jos tylūs, rimtuoliai žmonės, jos arbatos plantacijomis apipintos kalvos neišnyksta iš mano sąmonės klodų, vėl ir vėl kyla troškimas išvysti tą nuostabų Kivu ežerą, išgirsti žvejų melodijas niūnuojančius praeivius.
Tada, pasibaigus savaitės 600 km kelionei aplink šią mažytę šalį ir vėl pasiekus sostinę Kigalį, net nepagalvojau, kad tai bus pati gražiausia mano gyvenimo kelionė, kuri dar kartą man nustatė, kad gyvenimas, tai baltų ir (deja) juodų juostų skraistė, o dėl užsibuvusios ilgiau pastarosios dar tęsiau klajones kitus 2 mėnesius.
Ir tik po 4 mėnesių, kai jau jaučiausi kitokio pasaulio gyventoju, gimtinėn pašaukė skubus skambutis. Sugrįžęs patapau našlaičiu. Taip jau yra, kad kas mus atneša pasauliui, tas mus vėliau palieka. Kelionės laikinai nutrūko.
Tęsinys netrukus.
