Dviračiais po Toskaną

Jurgita Makselytė, Lukas Donelaitis

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Tuscany trail – bene masiškiausios „bikepacking“ tipo varžybos pasaulyje. Jose susirenka per 750 dalyvių iš viso pasaulio, norinčių išbandyti beveik 600 kilometrų ilgio trasą. Šio tipo varžybų išskirtinumas – draudžiama bet kokia pagalba iš šalies, galinti suteikti pranašumą prieš kitus dalyvius. Pavyzdžiui, jeigu planuojate trasą įveikti per 5 dienas ir nakvoti viešbučiuose – pagal taisykles nakvynės ieškoti galite tik prasidėjus renginiui. Jeigu norite turėti papildomų rūbų – juos turite pasiimti su savimi. Šios varžybos tuo ir žavi – joms reikia ruoštis ne tik fiziškai ar psichologiškai, bet taip pat iš anksto pasiruošti inventorių bei įvertinti, kiek dienų planuojate praleisti trasoje, kokį nakvynės būdą pasirinksite. Iki mums nusprendžiant dalyvauti Tuscany trail, nežinojome, ko tikėtis, juk tai visiškai kitoks renginio formatas, nei esame įpratę Lietuvoje! Čia nereikės stengtis užsiimti kuo geresnę starto poziciją ir kelias valandas važiuoti maksimaliu tempu. Šių varžybų esmė, ne tik koks tu greitas esi – tačiau, kiek ilgai gali važiuoti per parą ir dažniausiai tai – išgyvenimo kova su pačiu savimi!

Pasiruošimas žygiui

Tuscany Trail varžybas mes radome Cycligo internetinėje svetainėje, kurioje galima rasti dviračių renginius, vykstančius visame pasaulyje. Nugalėjo nors išbandyti kažką naujo, įgauti naujos patirties, o kada jei ne dabar – geriausias metas tai padaryti.

Dėl dalyvavimo varžybose reikia apsispręsti dar gerokai iki starto – nors varžybos vyksta birželio pradžioje, registracija į jas baigiasi dar vasario pabaigoje. Gal ir gerai – mažiausiai tris mėnesius galima treniruotis, ieškoti optimaliausio inventoriaus, apgalvoti mynimo strategiją.

Toskana

Tuscany Trail varžybos vyksta vidurio Italijoje, Toskanos regione. Toskana žinoma dėl gražaus kraštovaizdžio bei meno palikimo, laikoma Italų renesanso tikrąja gimtine. Čia gimė ir dirbo įžymybės kaip: DantėBotičelisMikelandželasLeonardo da VinciGalilėjus ir kiti.

Dalyviai. Organizatoriai skelbia, kad į 2018 metų varžybas susirinko daugiau, nei 750 dalyvių iš viso pasaulio. Pagal starto sąrašą – mes vieninteliai startuojantys lietuviai. Matosi, kad žmonės atvyko vedami skirtingų tikslų – vieni ruošiasi varžytis ir įveikti varžybų trasą per trumpiausią įmanoma laiką, kiti – mesti sau iššūkį ir kažkaip nusigauti iki trasos finišo, treti – tiesiog gerai praleisti laiką ant dviračio.

Toskana trail dalyviai

Dviračiai. Labai įvairūs. Nuo lengvų sportinių – iki kalnų dviračių itin plačiomis padangomis. Pažvelgus į dviratį galima spėti apie dalyvio tikslą šiose varžybose – jeigu dviratis plonesnėmis padangomis, ant dviračio vos keli lengvi daiktais neperkrauti krepšiai, reiškia važiuos negailėdamas jėgų, minimaliai miegos (arba išvis nemiegos). Tačiau didžioji dauguma – su kalnų dviračiais plačiomis padangomis, pilna ekipuote, krepšiais ant dviračio vairo, rėmo ir balnelio stovo. Planuojantys trasoje praleisti 3-8 dienas, stosiantys nakvynei pakeliui esančiuose viešbučiuose arba po atviru dangumi miške.

Trasa. Varžybų trasa driekiasi per gražiausius Toskanos miestelius kaip Siena, San Gimignano, Lucca, Florence, Vinci, Radicofani, Argentario ir kitus.

Varžybų trasa nėra sužymėta, kiekvienas dalyvis turi turėti navigacinį įrenginį, kur galėtų įsikelti organizatorių paruoštą trasą ir pagal ją važiuoti. Jeigu yra išvažiuojama iš trasos dėl kokių nors aplinkybių, būtina grįžti į trasą būtent ten, kur iš jos išvažiavai. Deja, bet dalis norėjusių sutrumpinti ir taip pasilengvinti sau trasą – išsukdavo iš jos išvengdami didesnių kliūčių ir iššūkių, na, bet čia kaip sakoma – viskas ant kiekvieno sąžinės.

1 varžybų diena. Naktį tenka praleisti mokyklos lauko stadiono tribūnose. Įdomi patirtis, puiki įžanga į varžybas. Ryte keliamės anksčiau, nei planavome. Aplinkui šurmulys, dalyviai pakuojasi daiktus, pusryčiauja, diskutuoja kiek kilometrų planuoja įveikti pirmąją dieną, apie techniką, dviračius ir kita. Mūsų planas buvo kiek ilgiau pamiegoti, greit susikrauti daiktus ir pajudėti į startą. Gavosi kiek kitaip, tačiau tai jau nesvarbu, nes šiandien prasidės nuotykis.

Laukiame starto

Į varžybų startą atvažiuojame su paskutiniaisiais, likus vos 10 minučių iki varžybų starto! Tačiau liekame maloniai nustebę, kadangi nepanašu, jog kažkur vėluotume – vieni dalyviai šnekučiuojasi vieni su kitais, kiti – tvarkosi savo dviračius, dėlioja daiktus. Dar kiti – pusryčiauja šalimais esančiose kavinėse.

Toskana trail dalyviai laukia starto

Prieš startinio jaudulio – nė ženklo. Organizatoriai italų ir anglų kalbomis papasakoja apie varžybų eigą, nedidelius pakitimus trasoje. Ir staiga iš niekur nieko paskelbia startą! Tačiau niekas nepradeda veržtis į priekį, lėkti į trasą, net atvirkščiai. Dalyviai pradeda ploti, o tik po to sėda ant dviračių ir pajuda į išlikimo kovą!

Pajudame

Judame Massa miestelio gatvėmis kalnų link. Staiga vienvėžis kelias, sukame į jį, prieš Jurgitą mynęs dviratininkas užsiskersavus ratui staiga nukrenta, dviratininkas galop atsistoja, pradeda minti, o Jurgitai batų „klipsas“ neįsisega, skubėjimas ir įtampa daro savo, tik staiga už jos stovintis dviratininkas sako: „Neskubėk, turime dar daug laiko“. Tada ir supranti su kokia emocija čia visi mina. Nusišypsome vienas kitam ir pajudame toliau. Priešais – kalnai ir net 550 kilometrų iki finišo. 

Prieky kalnai ir 550 km

Tik pradėjus startuoti suprantame, kad beveik neturime grynų pinigų. O juk važiuosime per miestelius, kuriuose greičiausiai nebus galimybės atsiskaityti banko kortele. Lukas sustoja artimam miestelyje nusiimti pinigų.

Trasa driekėsi po dailius vidurio Italijos miestelius

Toliau važiuojame labai neblogai, po truputį lenkiame šalimais važiuojančius dalyvius. Diena karšta, saulė negailestingai kepina. Tokiu oru būtina vartoti pakankamai skysčių, kad neišsektų organizmas ir galima būtų važiuoti toliau. Italija – puiki šalis, čia bene kiekvienam mieste galima rasti šaltinį pasipildyti vandens. Trasoje jie labai populiarūs – jeigu pamatome tolimais sustojusius būrį dviratininkus, reiškia yra geriamo vandens.

Stabtelėjus geriamo vandens

Per dieną jo išgeriame po beveik 7 litrus. Pirmą dieną minant tenka priprasti prie Italijos įkalnių – jos kur kas statesnės ir ilgesnės, negu  pas mus, Lietuvoje. Reikia tolygiai paskirstyti jėgas norint užkilti. Nuokalnės – reikalauja susikaupimo ir gerų dviračio valdymo įgūdžių. Pirmoji diena – kupina greičio. Dieną pabaigėme pasiekę Florenciją.

Pasiekėm Florenciją

Pavakarieniavome su naujaisiais draugais iš Italijos ir Portugalijos, su kuriais susipažinome mindami ir po vakarienės kartu išminame ieškoti nakvynės. Netikėtai, pakeliui gauname progą išsimaudyti sporto aikštyno dušuose!

Jurgita viename iš Toskanos miestelių

Pasinaudoję pasiūlymu nusprendžiame važiuoti palengva toliau, kol pamatysime tinkamą vietą praleisti naktį. Va, rodo Jurgita pirštu į krūmynus prieš prasidedant serpantinui. Italas nuvažiuoja patikrinti, ar tinkama vieta. Po poros minučių patvirtina, kad galime čia likti. Pavažiavę keliasdešimt metrų, tinkamesnėje vietoje miegui pamatome dar bent 20 dalyvių, jau čia įsikūrusių ir miegančių. Tuomet supranti, kad šiomis dienomis visoje trasoje praktiškai bet kur ir bet kada gali sutikti dalyvių. Būtent tai ir daro šias varžybas dar smagesnes.

Dalis trasos – asfaltas

Pirmą dieną įveikėme 155 kilometrus ir sukilome net 2400 vertikalių metrų. Ant dviračio praleidome beveik 10 valandų.

2 varžybų diena. Nakvynės vietą paliekame apie 9 ryto. Esame paskutiniai išvykstantys, šalia miegoję dalyviai jau trasoje. Greitai susiruošiame, papusryčiaujame ir pajudame. Diena laukia ilga, trasos žemėlapis rodo, jog bus daug įkalnių, kurios driekiasi vienvėžiais miško takais, kartais – tarp vynuogynų. Ir vėl negailestingai kepina saulė, tačiau nėra kur dėtis.

Pakelėse gausybė vynuogynų

Važiavimą pirmyn apsunkina tai, kad trasoje kur kas mažiau vietų pasipildyti vandens atsargas. Taip yra todėl, kad daugiau važiuojame miškais, nei miesteliais kaip buvo praeitą dieną. Pastebime, kad trasoje sutinkame vis mažiau dalyvių. Tačiau maloniai stebina jų visų draugiškumas. Būna, kad per dieną tuos pačius dviratininkus sutinki 6-8 kartus, tačiau visada visi sveikinasi ir palinki sėkmės. O šia draugiškumo banga užsikrėsti labai lengva!

Visi sutikti visuomet sveikinasi ir palinki sėkmės

Kalnai ir karštis sekina. Jurgitos kelio sausgyslės pradeda rodyti pirmuosius ženklus, kad jog egzistuoja. Vakare nusprendžiame, kad 95 kilometrų šiai dienai užteks ir stojame miestelio viešbutyje nakvynei. Tikimės, kad karštas dušas ir minkšta lova suteiks jėgų ateinančioms dienoms.

Kelyje pasitaiko gausybė gražių miestelių

Jau įveikėme kiek daugiau, nei 250 kilometrų, prieš akis – dar 300 kilometrų.

3 varžybų diena. Rytas. Minkšta lova. Švarūs rūbai. Pusryčiai. Akyse jokių dviračių. Tik po pusryčių viešbutyje prisimename, kad ne į poilsinę kelionę atvykome, o į „Tuscany trail“! Greitai apsirengiame, susikrauname daiktus, einame į dviračių saugyklą ir važiuojame toliau.

Rytas atrodo žvalus

Trečios dienos planas – nuvažiuoti sekančius 100 kilometrų ir sėkmingai įveikti dienos kalnus.

Pirmas jausmas atsisėdus ant dviračio – nieko gero. Kam kojas skauda, kam subinę, minasi sunkiai. Tačiau po valandos situacija gerėja, miname vėl taip pat smagiai ir mėgaudamiesi kaip ir praeitas dienas. Dienos trasą sudarė pagrinde žvyrkeliai ir asfaltas, kalnų ne mažiau, tačiau jie ne tokie statūs, taigi minasi lengviau.

Dalis dienos trasos – žvyrkelis

Minant tokias „bikepacking“ varžybas kaip šios, reikia viską planuoti. Maisto su savimi negalime daug pasiimti, nes jis daug sveria, o ir netelpa. Todėl, pietus planuojame nagrinėdami žemėlapį ir miestelius, kuriuos pravažiuosime. Toskanoje varžybų trasa driekiasi per istorinius nuostabius miestelius, pro kuriuos minant dažnai susiduriame su problema, ypač per pietus: nėra kur sustoti pavalgyti. Jeigu pamatome kokią nors kavinukę – uždaryta, gi „siesta“, žmonės ilsisi. O jeigu kas nors dirba, tai gali pasiūlyti tik kavos ir kolos …

Toskanos varžybų trasa driekiasi per nuostabius miestelius

Būtent trečiąją dieną mums labiausiai ir nesisekė su maistu – mažesniuose miesteliuose nei vienos kavinės ar parduotuvės, o didesniuose – „siesta“. Taip teko daugiau nei tris valandas minti be maisto, o galop ir be vandens. Kolega portugalas, su kuriuo mynėme pirmąją dieną, parašė žinutę, sužinojęs kurioje trasos dalyje mes esame. „Ruoškitės, pragaro kalnas jau tuoj“, sakė jis. Sustojom, pasižiūrėjom į žemėlapį, rodantį trasos sukilimo diagramą – oho! Išties, už 60 kilometrų mūsų laukia didžiausias ir stačiausias kalnas šiose varžybose. Nusprendėm, kad šiandien pasistengę galėtume važiuoti iki kalno papėdės, ten pernakvoti ir ryte jau šturmuoti.

Tačiau, planai ir lieka planais. Dienos pabaigoje nesijautėme labai pavargę, mynėme naktį iki kalno papėdės. Jį privažiavus – išties didelis ir ilgas kalnas. Laukia apie 15 kilometrų ilgio itin status kilimas dvivėžiu žvyrkeliu, nusėtu akmenimis. Ne pats geriausias kelias minti. Judame palengva, ieškodami vietos nakvynei: „Užimta, kairėje miega du dviratininkai, oj, dešinėje dar trys. Va, ten gal? Ne, ten irgi užimta“. Norit tikėkite, norit – ne, bet visa kalno papėdė buvo nusėta dviratininkų. Pasirodo, ne mes vieni planavome pernakvoti čia. Taip palengva važiuodami net nepastebėjome kaip užkilome į patį viršų – Radicofani miestelį, esantį kalno viršuje. Miestas mus pasitiko visiškoje tyloje. Vėsu, ramu.

Vakarop pasiekiam Radicofani

Atsisėdome, šilčiau apsirengėme, užkandome ir nusprendėme, kad kalno viršuje tikrai nenakvosime, nes čia labai šalta. Taigi leidomės žemyn.

Apie 3 valandą ryto susiradome geriausią įmanoma vietą nakvynei tuo metu – prie piligrimų centro durų (ačiū jiems). Pavargę, sušlapę, tačiau laimingi.

Vietoj planuotų 100 kilometrų įveikėme net 147 ir viso tą dieną sukilome net 2500 vertikalių metrų. Tai bent dienelė!

4 varžybų diena. 7 valanda ryto, o mes jau geriame kavą ir valgome „panini“ sumuštinį pakelės kavinėje. Miego vos 4 valandos, tačiau dienos planas aiškus – finišas. Dėka praeitos labai rezultatyvios dienos, liko tik apie 150 kilometrų iki finišo!

Gardus „paninis“ pakelės kavinėje

Motyvacijos daug, minasi palyginus gerai, tačiau miego trūkumas ir praėjusią dieną per mažas suvartotas kalorijų kiekis – atsiliepia Jurgitai. Po itin ilgos įkelnės prasidėjus nuokalnei Jurgitai apsvaigsta galva, tarsi atsijungia, pritrūksta reakcijos ir itin staigiame posūkyje, nusileidime lieka tik du pasirinkimai: viltis, kad pavyks išsukti ir bandyti išimti posūkį (nors akivaizdu, kad tai nepavyks ir tada būtų skrydis iš kelio nuo 3 metrų šlaito į dratinę tvorą) arba tame pačiame posūkyje iškart guldyti dviratį suprantant, kad bet kokiu atveju šitas geruoju nesibaigs. Kas be ko – pasirenkamas antras variantas.

Jurgita papuola į bėdą

Jurgita kiek apsibrozdinus, bet geriau nei tikėtasi. Kraujuoja koja, delnas, bet niekas nelūžo. Minti liko apie 100km. Jurgita išsiplauna žaizdas, susibintuoja delną, kad delnas neturėtų tiesioginio kontakto su rankenomis. Na ką, stojamės, sukandame dantis ir į trasą!

Sukandame dantis ir vėl į trasą

Pirmi kilometrai itin skausmingi, o po to jau vis geriau ir geriau. Tik tas geriau tikėtina todėl, kad galop prie skausmo tiesiog pripranti ir jo nebejauti. Deja, minant iškyla dar viena, dar didesnė problema – BAIGĖSI VANDUO! Ir jo nėra kur pasipildyti. Nėra valandą, nėra dvi… nėra ir po trečios valandos. Saulė tiesiog kepina. Lūpos džiūsta, bandome apie tai negalvoti, tiesiog miname toliau.

Spiginant saulei minam įkalnėn

Kažkas tolumoje šaukia – parduotuvė, parduotuvė! Tiesiai parduotuvė! Suprantame, kad vandens ir maisto trūko jau ne mums vieniems. Mažą Italijos kaimelio parduotuvę / kavinuką apsupo daugybė dviratininkų! Vanduo, ledai, kola, sumuštiniai ir viskas, kas valgoma ir kas turi kalorijų tiesiog šluote šluojama!

Po kančių dienos, vakarop priminame pagaliau Argentario salą. Joje mūsų laukia didelė apie 13 kilometrų ilgio įkalnė, kuri driekiasi salos perimetru. Važiuojant atsiveria pasakiški vaizdai į greta esančias salas, vandenyną bei patį Argentario salos kraštovaizdį.

Argentario

Minant saloje matėme vos kelias dalyvių grupes priekyje, kurias aplenkėme ir pasivijome. Nors tai yra nevaržybinis nuotykių važiavimas, tačiau varžymasis vis tiek yra. Nusprendėme, jog nenorime, kad kas nors mus saloje lenktų. Palaikėme gana aukštą tempą. O išvydus, kad dar kažkas iš aplenktų mus bando vytis – dar padidinome tempą ir iš paskos važiavusių dalyvių neliko nė kvapo.

Padidinom tempą

Ryte buvome pasidėlioję maršrutą ir žinojome, kad išmynus iš salos liks vos keletas kilometrų iki finišo. Pasirodo klydome. Iš salos išvažiavome jau tamsoje, jau lyg ir turėtų būti finišas, tačiau jo vis nesimatė. Visgi supratome apsiskaičiavę. Finišas kiek toliau, nei galvojome. Tačiau vis tiek pilna jėga užtikrintai judėjome link finišo tiesiosios, pakeliui aplenkdami dar bent 10 dalyvių.

Kelias lygus – pagavom tempą

Po nepilnų 3 dienų ir 14 valandų, 22valandą nakties finišavome „Tuscany trail 2018“ varžybose. Finišo lentelėje galima buvo pamatyti, kad finišo liniją kirtome 221 ir 222 pozicijoje iš daugiau, nei 750 startavusių dalyvių. Jurgita – trečia iš finišavusių moterų, nuo antros atsilikusi vos valanda.

Jurgita tarp moterų finišuoja trečia!

Ar važiuotume į šias varžybas dar kartą? Taip! Ar rekomenduotume kitiems lietuviams šį renginį kitiems metams? Tikrai taip! Nors ir atrodo, kad šis renginys įveikiamas ne kiekvienam, tačiau taip tikrai nėra. Svarbiausia pasirinkti sau tinkamą tempą ir mėgautis Toskanos pasakiškais vaizdais. Juk visai nesvarbu, trasą įveiksite per  3 dienas, ar per 10 dienų.

Šventiniai užtarnauti pietūs

Svarbiausia, kad tai teiktų džiaugsmą ir išvalytų mintis nuo kasdienių rūpesčių. Garantuojame, sudalyvavus tokiame, ar panašiame renginyje, įspūdžių ir atsiminimų užteks ilgam.

DALINTIS