Tikriausiai daugelis mūsų sunkiai įsivaizduoja gyvenimą be automobilio, o štai keliautojas Sergejus Gordienko, neseniai apsilankęs Lietuvoje, pėsčiomis išvaikščiojo visą pasaulį, kad įrodytų, jog žmogus gali išgyventi be civilizacijos siūlomų pakišų. Ir pavojingiausios jo gyvybei ne ekstremalios gyvenimo sąlygos,
o per didelis komfortas ir kiti šiuolaikiniai patogumai. Visai neseniai jis grįžo iš septynerius metus trukusio žygio išilgai Baikalo Amūro magistralės, o jau gegužės mėnesį ruošiasi toliau keliauti aplink pasaulį.
Skersai visą Sibirą iki Japonijos
Sergejus Gordienko save laiko profesionaliu keliautoju. Pagal išsilavinimą jis istorikas. Šiuo metu dėsto Kijevo universiteto Turizmo, ekonomikos ir teisės fakultete. Anksčiau 18 metų dirbo kriminalinio poskyrio paieškų tarnyboje. Užsitarnavo kapitono laipsnį ir neoficialiai pripažintas vienu geriausių pasaulyje išgyvenimo specialistų. Anot keliautojo, biuro darbuotojas neturi užsisėdėti savo kabinete ir 
tapti teoretiku. Medžiagą savo darbui reikia imti tiesiai iš gyvenimo. Tada viskas bus šviežia, nauja, sąžininga ir įdomu daugeliui, o ne tik sau pačiam.
Sergejus du kartus nukeliavo į Šiaurės ašigalį, buvo Antarktidoje, keliavo po Centrinę Aziją ir Pietų Ameriką. Paskutinį žygį, trukusį septynerius metus, atliko išilgai BAM, kartu aplankė Japoniją ir Kiniją. „Žmogų greičiau pražudys civilizacijos gėrybės nei atšiaurūs laukinės gamtos išmėginimai”, – sakė keliautojas mūsų redakcijoje gurkšnodamas vandenį. „Ką jums teko išmėginti savo ilgo žygio metu?”, – klausiame keliautojo. „Tundroje teko iškęsti 
52 laipsnių šaltį. Nakvojau tik specialiai išsikastose slėptuvėse… Kad uragano metu nepaskęsčiau Obės upėje, teko vilktis vandens kostiumą, prisirišti prie valties ir šokti už borto. Taip gulėdamas vandenyje „laukiau”, kada upė nors truputį aprims. Žmogus gali išgyventi bet kokiomis sąlygomis ir sugeba rasti išeitį iš bet kokios situacijos.”
Keliauja vienas
Tai, kad žmogų pačiupo kelionių aistra ir nebepaleidžia, galime suprasti, bet kodėl Sergejus Gordienko visada keliauja vienas? Nejaugi negalima ko nors pasikviesti kartu? Visi taigos gyvenimo bei atšiaurių šiaurinių teritorijų sunkumai būtų lengviau pakeliami… Bet keliautojas tvirtai įsitikinęs, kad būtent keliavimas vienumoje yra paprastesnis: vienam nei su bendrininku lengviau įveikti visus sunkumus.
Keliaudami su grupe, žmonės labiau atsipalaiduoja, praranda budrumą, nes, jei kažko nepamatysiu aš, galbūt pamatys draugas. Ir jei kiekvienas taip draugu pasikliaus, didžiulė tikimybė pražiopsoti itin reikšmingas kelionės akimirkas. Tarkim, jei maršrutas eina mišku, galima ir išalkusiam žvėriui į letenas įkliūti… „Kaip keista, bet žengiant laukine gamta net šuo – ne pagalbininkas, o stabdys, – mano keliautojas. – Juk naminiai gyvūnai gardus kąsnelis plėšrūnams. Šunys pritraukia vilkų, lūšių ir meškų dėmesį.” Taip sako gyvenimiška patirtis. Nuo Sevastopolio, iš kur 2003 m. iškeliavo Sergejus Gordienko, iki Vladivostoko, jis keliavo kartu su savo augintiniu – juodu labradoru Rumbu. Bet vėliau jį išsiuntė į savo gimtąjį Dnepropetrovską. 
Namuose, be šuns, keliautojo ilgesingai laukia žmona, mama, dvi dukros ir keturios katės. Kelionės metu su artimaisiais jis bendrauja telefonu. Laimei, namiškiai supranta Sergejaus aistrą ir kantriai laukia, kada jis sugrįš.
Keliautojui ne kartą teko susidurti akis į akį su miškų gyventojais. Kelis sykius buvo patekęs į glaudžią vilkų gaujos apsuptį. Bet pilkieji išliko svetingi savo valdų svečiui ir neišdrįso pulti žmogaus, kuris neišsigando ir nepuolė bėgti, o pademonstravo dvasios stiprybę. 
Nors Sergejus įsitikinęs, kad su visur jį lydinčiu kelionėse peiliu bei kirviu būtų jiems tikrai kietas riešutėlis. Keliautojas mano, kad su šaltuoju ginklu nei su šautuvu daugiau galimybių priveikti žvėrį. Tikriausiai miškų gyventojams baimė duriantiems, kertamiems ir pjaunamiems ginklams yra perduodama genetiškai ir įaugusi į kraują.
Lokio glėbyje
Dešimtis kartų taigoje keliautojui ekstremalui teko kirsti meškų takus. Šleivakojai bastūnai – pavojingi priešininkai. Jie veikia po vieną ir iš pasalų. „Kartą rudasis lokys galiūnas dvi savaites sekė paskui mane, – prisimena Sergejus. – Nuolat jaučiau jo artumą. Tai jis sumirgėdavo tarp medžių, tai visu ūgiu man pasirodydavo visai nesislėpdamas. Tikriausiai ketino išgąsdinti, palaužti valią. Buvau itin atsargus, nes žinojau, kad šie žvėrys puola slapčia ir iš nugaros.
O jau ištrūkti iš jų glėbio beveik neįmanoma. Nagai kaip aštrūs peiliai. Šis itin pavojingas sekiojimas pasibaigė tuo, kad galų gale lokys užpuolė mano kuprinę. Tikriausiai manė, kad ji dalis mano kūno. Kuprinė ir išgelbėjo. Užpultas galėjau staigiai atsisukti ir smogti savadarbe ietimi – lazda su aštriu metaliniu antgaliu”.
Atsiminimui nuo šio susitikimo pas Sergejų liko laimikis – ilgas ir aštrus lokio nagas. O štai skerdieną teko palikti „susitikimo vietoje”. Nors keliaujant atšiauriomis, laukinėmis sąlygomis vardan išgyvenimo teko maitintis visokiausiais gyvūnais ir augalais, lokienos geriausia atsisakyti. Labai didžiulė galimybė nuo „taigos karaliaus” užsikrėsti trichinelioze. Nuo šios ligos, perduodamos žvėries žmogui, taigoje dažnai žūna medžiotojui, neatsispyrę pasmaguriauti lokiena.
Daug malonesnis keliautojui buvo susitikimas su lokiu Krasnojarsko krašte. Mažas ir plonas žvėris vargiai tikėjosi užmušti žmogų. Bet jis drykstelėjo per keliautojo koją. Tikriausia tikėjosi užmegzti kontaktą? O galbūt kažkada jau žvėrį buvo prijaukinę žmonės…? Dabar galima tik spėlioti. Šis susitikimas labai smarkiai pakeitė lokio likimą. Sumaitinęs penkias mėsos konservų dėžutes, Sergejus rudąjį šleivakojį nuvedė į Krasnojarsko cirką. Ten šis lokys, tiksliau, lokė, pavadinta Marja Sergejevna, jau pradėjo debiutinius pasirodymus. Gal ir į Lietuvą atklys kada ši cirko karalienė….
Mirštame, nes mažai judame
Skeptikai, girdėdami Sergejaus Gordienko pasakojimus apie keliones, kai kada su nepasitikėjimu pakomentuoja: tokius stebuklus pasakoja, tokius nutikimus, vos ne Baronas Miunhauzenas – vandenyje neskęsta, ugnyje nedega. Be abejonės, neretam sudėtinga patikėti,
kaip taip žmogus ima ilgam ir palieka jaukų būstą, komfortą bei kitus civilizacijos malonumus ir savanoriškai iškeliauja kovoti su šalčiu, alkiu ir įvairiausiais pavojais, nutinkančiais kelyje. Pats keliautojas tikina, kad tokiu būdu jis eina pažinti pasaulį ir nori išmėginti žmogaus galimybes.
„Mes galėtume gyventi 200-300 metų, – įsitikinęs Sergejus. – Juk kai kurie gyvūnai gyvena labai ilgai: lydekos 300-400 metų, krokodilai – dar ilgiau. Kuo prastesnis žmogus? Tuo, kad vis mažiau juda. Mes privalome nuolat treniruotis ir kasdien patirti fizinį krūvį. Tiktai taip galime tapti ištvermingesni ir ilgiau gyventi.”
Į kelionę Sergejus ima tik būtiniausius daiktus. Palapinė, viryklė, slidės, kokybiški rūbai ir batai, įrankiai, kuriais galima susirasti maisto, ir šiek tiek maisto atsargų sunkioms akimirkoms. Visa tais jis susikrauna į paties sukonstruotą kuprinę. Į ją galima sutalpinti ir nešti iki 150 kg bagažo. Ši kuprinė patvari – įveikė tūkstančius kilometrų išbandymų įvairiausiose pasaulio vietose.
Paskaitose apie išgyvenimą Sergejus Gordienko neskatina studentų viską mesti ir pasekti jo pavyzdžiu, bet kviečia gilintis į išgyvenimo sudėtingomis situacijomis įmantrybes.
Kai šis straipsnis išvys dienos šviesą, Sergejus Gordienko bus palikęs Lietuvą, įveikęs Lenkiją ir tikriausiai kulniuos Šveicarijos kalnuose. Keliaujančio Sergejaus visai nebaugina kalbos barjerai. Tarkim, mes susikalbėjome rusiškai. Anot keliautojo, žmonės vieni kitų nesupranta ne todėl, kad nesupranta kalbos, bet kad išvis nenori suprasti, ką sako žmogus. Įvairiausiose šalyse laisvai galima susikalbėti tiek mimika, tiek rankomis.
Trumpo poilsio metu keliautojas vis prisėda prie savo knygos – savotiškos ataskaitos apie savo septynerių metų keliones. Joje visi žygių metu nutikę nuotykiai bus ne tik aprašyti, bet ir paįvairinti gausybe unikalių autoriaus nuotraukų.
Iš Vilniaus Sergejus Gordienko pasuko Marijampolės ir toliau Varšuvos link. Šiuo metu jo tikslas – pėsčiomis apeiti visą Europą. 
Sėkmės, Klajūne!
Jurgis Bitė
