Ona Nosevičienė
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Lietuvoje turistų srautas auga kaip ant mielių, todėl nenuostabu, kad vis daugiau žmonių eina į gidų kursus. „Ar užtenka vien mėgti keliauti, kad taptum geras gidas ir kelionių vadovas? Pirmiausia – tai sunkus darbas nuo kelionės pradžios iki pabaigos“, – pažymi viena iš kelionių vadovų ir gidų kursų organizatorių, turizmo agentūros „Kiveda“ savininkė Irena Sinickienė.
Kelionė yra šventė ir smagus nuotykis tam, kuris keliauja, ir ta šventė labai daug priklauso nuo gido ir kelionės vadovo. Įtaigiai kalbėti, matyti, stebėti ir gebėti išspręsti visas iškilusias problemas, – štai kas svarbu gido ir kelionių vadovo darbe. Ekskursijų specifika plečiasi. Dabar labai populiaru gimtadienius pažymėti ekskursijoje. Pati Irena Sinickienė turi tradiciją gimtadienio proga savo draugams surengti ekskursiją. Populiarios teminės ekskursijos. Kūrybingas gidas gali sugalvoti pačią netikėčiausią, iš koto visus verčiančią ekskursiją. Bet tam pirmiausia reikia žinių.
Per 15 kursų organizavimo metų poniai Irenai teko visko matyti ir patirti. Tačiau jei kelionės ir mokėjimas bendrauti teikia malonumą ir žmogus jaučiasi realizuojantis save, tada viskas gerai, juk ne veltui sakoma, kad nei gidai, nei kelionių vadovai nesensta“, – gerai žino šio darbo subtilybes I. Sinickienė.
Kiekvieno, pasiryžusio darbuotis šioje sferoje, istorija vis kita. „Kivedos“ direktorė Elista Girdauskienė (Sinickaitė), pastebi, kad gidų kursai jai ir kaip įmonės vadovei davė daug naudos. Iš devynių jos komandos narių, tiksinčių, kaip šveicariškas laikrodukas, daugiau kaip pusė turi gido ir kelionių vadovo licenciją ir tai jiems visiems labai praverčia darbe.
Štai Laurynas Vilniaus universiteto kultūros istorijos ir antropologijos magistrantūros studentas, pernai baigė gidų kursus ir įsiliejo į „Kivedos“ komandą.
„Labai mėgstu bendrauti, turiu daug teorinių žinių, noriu jomis dalytis su visais, o gidų ir kelionių vadovų kursuose sužinojau, kaip tai padaryti. Vaizdžiai sakant, juose praktiškai parodė, kaip užmesti meškerę, kad pasigaučiau žuvį. Tai labai naudingas dalykas, – pripažino užkalbintas vyras. – Esu pamėgęs artimas šiaurės ir vidurio Europos šalis: Lenkiją, Latviją, Estiją, Suomiją bei kitas, kurios neretai ir istoriškai susijusios su Lietuva. Stengiuosi atskleisti jų istorines subtilybes, parodyti tų šalių grožį ir džiaugiuosi, kai keliautojai ima suvokti, kad to grožio nestinga ir Lietuvoje. Augina mane ir kasdienė praktika, keliaujančių žmonių nuotaika, jų domėjimosi interesai, kas liūdina ir džiugina, visa tai pritaikau tolesnėse kelionėse. Praktines žinias papildo ir bendravimas. Kelionėse tenka susipažinti su įvairiais žmonėmis ir iš jų galiu pasisemti istorinių žinių, iš tų laikų prisiminimų, kai manęs dar nebuvo, galima užgriebti istorinį atminties momentą, kas dabar labai populiaru Vakarų Europos šalyse ir kaimyninėje Lenkijoje, o Lietuvoje to dar trūksta, tad ateityje pritaikysiu tai ir savo darbe. Ar vien žinių pakanka, kad taptum geidžiamu gidu? Pirmiausia viskas turi eiti iš širdies, jeigu tu nori, tai ir gali“, – elegantiškai gestikuliuodamas šypsosi Laurynas ir priduria: „Man labai patinka Lietuva. Kai su grupe nuvykstame į Šakius, Šilutę ar mano gimtąjį Kupiškį ir žmonės aikčioja, kaip čia gražu, man tai didžiausias uždarbis.“
O štai Aidas į gidų kursus atėjo prieš dvejus metus iš informacinių technologijų sferos paskui savo svajonę ir labai džiaugiasi darbuodamasis „Kivedoje“. Į klausimą, kas jį tam paskatino, jis atsakė: „Gal 40-metis paveikė. Žmogui duoti du smegenų pusrutuliai ir reikia abiem suteikti galimybę padirbėti, išlaisvinti savo kūrybines galias“, – šypsosi Aidas, prisigalvojantis tokių dalykų, kurių vargiai kur gali išmokti. Jam įdomiausia dirbti su vaikais: „Aš net klausausi muzikos, kuria domisi mano septyniolikmetė dukra ir jos draugai. Stebiu jos bendravimą su bendraminčiais, kuo jie domisi, kuo gyvena. Žinodamas jų aplinką, galiu pateikti tai, kas jiems aktualu. Juk ir mūsų vaikystėje ir jaunystėje buvo faktų, kas ir jiems gali būti įdomu. Kaip nėra blogo oro, tik bloga apranga, taip nėra ir blogų vaikų, tik reikia juos suprasti ir gali minkyti kaip molį, iš kurio lipdai norimą kūrinį. Tegul įsimins iš kelionės bent pora faktų ar koks žaidimas ir grįžę namo pasidalins savo įspūdžiais su mama. Paprastai du trečdaliai ekskursantų stovi su ausinėmis, bet pamatę, kad kažką tokio rodau, nusiima jas ir suklūsta. Idėjų padiktuoja socialinės medijos, dukros bendraamžių aplinka. Informacijos lavina labai įpareigoja ją atsirinkti ir moksleiviams pateikti tai, kas svarbiausia“, – darbo subtilybėmis dalijasi gidas, naujoje veikoje atradęs savo tikrąjį pašaukimą.“
Apie tokius gidus greitai atgarsis pasklinda iš lūpų į lūpas. Aidas jau užsakytas moksleivių grupėms iki pavasario, Laurynas taip pat vienas geidžiamiausių gidų norintiems kelionėse praplėsti kultūros istorijos ir antropologijos žinias.
O štai dar kita patirtis buvusios „Kivedos“ kursantės Eglės, kuri tik ką grįžo iš Naujojosios Zelandijos, kur dirbo gide. Impozantiška moteris savo pašaukimą atrado studijuodama lingvistiką ir taikomąją kalbotyrą. Po studijų išvykusi į Prancūziją savanoriauti turėjo pristatinėti Lietuvą pasirinktame miestelyje. Pamačiusi, kaip prancūzai domisi Lietuva, ji suprato, kad gali dirbti gide. Dar būdama ten ji parašė prašymą į gidų kursus, kuriuos organizuoja turizmo agentūra „Kiveda“. „Besimokydama gidų kursuose pirmiausia įeini į jų bendruomenę. Čia gali sutikti nuo studentų iki profesorių. Žmonės ateina įgyti tam tikrų žinių, praplėsti savo akiratį,“– sakė Eglė. „Turizme tu visada turi būti mielas ir nuolat bendrauti su žmonėmis,“ – prisimena Eglė kursų vadovės ir gidės ekspertės Irenos Sinickienės žodžius. Labiausia jai įsiminė iš kursų retorikos, psichologijos, istorijos paskaitos. „Tu gauni tai, ką turi pasakoti žmonėms. Jei dėstysi vien datas, tai galvose nieko neliks, o jei jas susiesi su Žalgirio, Vytauto, kitais svarbiais istoriniais vardais ir pavadinimais, viskas iškart taps įdomu ir aišku. Labai naudingos buvo išvykstamosios ekskursijos, kai į gatvę išeini su kolegomis ir kiekvienas pasakoja apie tam tikrą objektą. Paskui viską aptardavome su dėstytoju. „Kiveda“ turi klasikinės turizmo agentūros sampratą.
Ir tai gerai, nes yra nusistovėjusių taisyklių, kurių privalo visi laikytis. Kaip tam tikras atstumas kalbant tarp gido ir žmogaus, kalbėjimas tik atsisukus į klausantyjį ir kt. Įgijusi žinių supratau, kad vienaip turiu sveikintis su amerikiečiais ir visai kitaip su prancūzais ar britais. Labai pravertė kursuose įgytos psichologijos žinios. Dėstytoja daug pateikė įžvalgų apie įvairių šalių mentalitetą. Pavyzdžiui lietuviai pagal mentalą yra flegmatikai-melancholikai, tai žymima kvadrato ženklu. Šio tipo tauta labai rambi ir sunkiai keičiasi. Jei pažvelgsime į istoriją, lietuviai paskutiniai Europoje priėmė krikštą, o jau po to tapo labai uoliais katalikais.
Lietuva – Marijos žemė, kurioje yra 31 visuotinai pripažinta vieta, žyminti Mergelės Marijos apsireiškimą. Tokių pavyzdžių galime rasti daugybę ir iš šių laikų gyvenimo. O štai prancūzai yra melancholikai, ir tai žymima rutuliuku. Tai labai smalsi, viskuo besidominti ir viską lengvai priimanti tauta. Todėl šioje šalyje susitelkę įvairiausių meno kūrėjų iš viso pasaulio. Prancūzai atvyksta į Lietuvą visada apie ją pasiskaitę ir jau turintys savo klausimų. Tai tik vienas pavyzdys iš psichologijos paskaitose gautų žinių, kurias aš pritaikau gidaudama ir praturtinu svečią informacija ir apie jį patį. Neretai ekskursijose apie Lietuvą pateikiame žinių apie visą pasaulį. Štai keliautojas, supažindintas su Vilniaus baroku, pažins šio architektūros stiliaus bruožus bet kokioje pasaulio šalyje. Kelionėje turistai yra atsipalaidavę, viską lengvai priima ir tada tu jiems gali perduoti ką tik nori svarbaus. Apie vienkartinius kavos puodelius ar bet kur mėtomas nuorūkas. Užsieniečiai sako, kad pas mus švaru.
Aš paaiškinu, kad žmonės žino, jog jei tu numesi šiukšlę, kad ir nuorūką, tai ji ir gulės, niekas jos nepakels. O kaip tai teršia gruntą ir vandenis! Gal jam įstrigs tas faktas ir jis daugiau nešiukšlins. Lydėdama didelę jaunimo grupę iš įvairių šalių per Adolfo Ramanausko – Vanago perlaidojimo ceremoniją, po to vesdama ekskursiją KGB muziejuje, nepraleidau progos paliesti skaudžią karo temą, kuri tebesitęsia ir šiandien Ukrainoje, Sirijoje ir kitose šalyse. Ir tą dieną tai buvo ypač stipru ir labai sujaudino jaunus žmones. Gidas ekskursijoje gali išpyškinti mintinai išmoktą tekstą, bet gali improvizuoti, pasakyti taip kad jo žodžius įsimintų. Viso to mokoma per paskaitas kursuose. Įsiminė ir tai, kad gidas turi būti empatiškas, tai aikštelė, kur tu gali susilaukti dėmesio, jei viską darai dėl savo svečių ir savo šalies, o ne tik norėdamas pasipuikuoti. Geras gidas yra tas, kuris daugiau gilinasi į kitų kultūrą ir geba ją lyginti su savąja. Labai svarbu ir apranga, kaip tu atrodai. Viskas turi būti nepriekaištinga: kalbėjimas, veido išraiška, drabužiai. Kitąkart gal net reikia su stilistu pasitarti. Labai svarbu tavo visuma, nes tu reprezentuoji savo šalį. Šiame darbe, kaip ir daugelyje kitų, augimui ribų nėra.“
Gidų ir kelionių vadovų kursus Vilniuje ir įvairiose šalies vietose, jau 15 metų organizuoja „Kiveda.“ Per tą laiką ji paruošė beveik 2000 kelionių vadovų ir per 1300 gidų.
Jei jūs mėgstate bendrauti, nuolat būti kelyje, ateikite į gidų kursus. Turizmo agentūroje „Kiveda“ jie prasideda 2019 m. sausio 10 dieną.
