Juozas Dapšauskas – Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos direktorius, tinklalapio www.tikiu.lt vyr. redaktorius, žurnalistas, projektų vadovas ir kelionių organizatorius, ramiai žvelgia į krizes ir kataklizmus. Originalaus mąstymo, visada kupinas idėjų Juozas gyvena intensyvų, nestokojantį avantiūrų, 
energijos ir polėkio gyvenimą. „Viso to pradžia – Viliaus Orvydo mokykla”, – šypsosi šviesaus veido pašnekovas ir tvirtina, kad tai ir yra jo didžiausias turtas bei gyvenimo kelio šviesa, neleidžianti pasiklysti net juodžiausioje naktyje…..
Kaip save apibūdintumėte?
Esu piligrimas – keliauju iš vieno taško į kitą. Daugiausia su Taizė bendruomene. Daugybę kartų lankiausi įvairiuose Europos piligrimų ir jaunimo susitikimų vietose ir kitus ten nuvesčiau. Kita kryptis – pasaulio jaunimo dienos. Jos vyko Romoje, Kelne, paskutinės – Australijoje. Keliaudamas stengiuosi pažinti skirtingas kultūras. Visada sakau, kad keliautojui labai svarbu turėti prioritetus, žinoti, ką turi nuveikti, pamatyti, patirti. 
Todėl mano kelionės – pirmiausia piligriminės, darbo, įgyju ir pažintinės patirties. Štai neseniai grįžome iš Moldovos. Nebuvęs ten nepagalvotum, kad ji iki šiol komunistinė šalis: aikštėse stūkso Lenino skulptūros, kiti proletariato stabai.
Ar Jūs tas keliones ir organizuojate?
Rengiame ir teikiame įvairiausius projektus, ieškome lėšų iš įvairių fondų. Rugpjūčio mėnesį tradiciškai trauksime link Taizė.
Kuri kelionė labiausiai įstrigo?
Visos jos savotiškai įdomios. Kiekviena šalis, kaip ir kiekvienas žmogus, turi kažką savito. Turkijoje keliavome po mažai turistų lankomas vietas, po rytines teritorijas, visai netoli Irako, Armėnijos, kurdų žemių. Nors beveik visi vietiniai yra musulmonai, suradome bendrą kalbą. 
Prieš keletą mėnesių grįžau iš Kenijos. Gražu ten, bet civilizacija viską praryja ir suvienodina. Afrika jau nebe ta. Ir kuo toliau, tuo ji labiau kis. Ir į gerą, ir į blogą pusę. Besaikis vartojimas, pramonė, verslas niokoja gamtą.
Ar lieka laiko keliauti po Lietuvą? Ar daug mūsų šalies vietovių esate aplankęs?
Keliauju pėsčiomis, dviračiu, stabdau 
pakeleivingas mašinas, plaukiu valtimis. Būtent taip mano žurnalistinis darbas ir prasidėjo, sužinau, kur rasti įdomų žmogų, susidedu kuprinę ir iškeliauju. Nors ir į tolimiausią Lietuvos kampelį. Susistabdydavau pakeleivingą mašiną ir judėdavau link savo tikslo. Tai ne tik keliavimas, tai ir pažintis su vežančiu žmogumi, akiračio plėtimas. O dabar dažniausiai pats vairuoju mašiną. Į Lietuvos jaunimo dienas „Drąsos. Tai aš” 2007 m. iš Kryžių kalno į Klaipėdą su grupe važiavome dviračiais. Pasitaikė lietingas oras, bet buvo miela pasiekti tikslą. Tokiu oru tikrai reikėjo ryžto ir drąsos.
Esu nemažai Lietuvos pasieniu keliavęs pėstute. O štai prieš 20 metų iš Vilniaus pėsčiomis keliavome į Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Kelionė truko 2 savaites. Aš buvau pats jauniausias žygeivis. 1989 m. – atgimimo laikotarpis, tikėjimo laisvės atgavimo metai, tai tikrai neišdildomi prisiminimai. Šią piligriminę kelionę organizavo dailininkas ir žurnalistas Vaidotas Žukas. Miestuose, bažnytkaimiuose žmonės piligrimus pasitiko su vėliavomis.
Ar daug jaunimo ateina į bažnyčią?
Jaunimas ieško. Vertinu, kuris klausia, domisi, nepasitenkina klišėmis, reklamos suformuotais vartojimo įvaizdžiais. Viliuosi, kad nuoširdžiai ieškantis jaunimas suras tikrąsias, amžinąsias vertybes.
O kokio amžiaus žmonės važiuoja į piligrimines keliones?
Pavyzdžiui, į Taizė vyksta daugiausiai jaunimas. Vasarą kasdien pačiame Taizė pasikeičia 3-5 tūkst. jaunimo, o naujametiniuose, kurie vyksta vis kitame Europos mieste, dalyvauja dešimtys tūkstančių jaunimo. Jie apgyvendinami šeimose – puiki galimybė pažinti vietinius žmones, vidinę kultūrą. Tie, kurie nebuvę Taizė, sunkiai ir įsivaizduoja, ką ten suras, bet kai jaunimas dalyvauja savaitės programoje, po to dalijasi įspūdžiais aikčiodami, kad patirtis pranoko lūkesčius. Jaunimą raginu bent kartą nuvažiuoti į Taizė. 
Ką dar veikiate?
Organizuoju krikščioniškus koncertus, su įvairiausiais atlikėjais – nuo bardų iki rokerių. Stengiuosi atrasti naujų, šiuolaikinių krikščionybės formų ir jas įgyvendinti. Viešinu krikščioniškąjį gyvenimą. Matau, kad yra labai daug gerų ir įdomių dalykų bažnyčios gyvenime, tik jie mažai žinomi. Tad šią spragą pagal savo išgales stengiuosi užpildyti.
O koks jūsų asmeninis gyvenimas?
Man darbas, kelionės, pramogos ir asmeninis gyvenimas yra viena. Nieko nedalinu ir neskirstau, kad štai dabar darbo laikas, o po jo jau nebedirbu. Viskas mano gyvenime persipynę, glaudžiai susiję ir vienas kitą papildo.
O antroji pusė palaiko jus?
Rugpjūčio mėnesį susituoksime, bet manau, niekas labai nesikeis. Šeimą sukūręs nepasikeisiu, nes ir Ieva tokį gyvenimo būdą mėgsta.
Minėjote, kad kelerius metus gyvenote su legendiniu Viliumi Orvidu. Kokią įtaką jis jums padarė?
Nestandartinis gyvenimo būdas man buvo priimtinas nuo mažumės. Ekologija, sveikas gyvenimo būdas, dvasinės paieškos, knygų skaitymas, pažintys su įdomiais žmonėmis neleido nurimti. Paauglystės vasaras praleisdavau pas Vilių. Jis mane vadindavo savo dešiniąja ranka. Būdamas jo sodyboje, užmezgiau nemažai vertingų pažinčių.
Kaip apibūdintumėte Vilių?
Apie jį prirašyta knygų, sklando legendos. Jis buvo visai paprastas, realus žmogus, tik gal kiek kitaip žvelgė į pasaulį. Pas jį būdavo labai jauku, priimdavo visus, kas tik pasibelsdavo. Gyveno pagal Dievo žodžius: „Ir ateinančiojo pas mane aš neatstumsiu”. Jo durys buvo atviros visiems. Vieniems padėdavo atsikratyti priklausomybės, kitiems – tuštybės, tretiems – prietarų. Jaunimui liepiu nuolat ieškoti, nepasiduoti nuoboduliui.
Kas Jums reiškia tikėjimas?
Jis slypi pačiame žodyje. „Tik ėjimas”. Eini, eini, eini… Ir tavo kelyje atsiveria margiausios, įvairiausios vidinės patirtys. Tikėjimas – tai įvairios vidinės patirtys, ateinančios per judėjimą, keliavimą. Tas „tik ėjimas” ir formuoja tave. Tikėjimas Dievo žodžių. Jo žodžiai gyvenime yra kaip kelio ženklai, kryptis, žemėlapis.
Ką manote apie religinius judėjimus, sektas?
Į jas žvelgiu kaip apaštalas Paulius, kuris sakė, kad Dievas leido kiekvienam žengti savo keliu, kad žmogus ieškotų ir tarsi apgraibomis jį atrastų. Kiekvienas žmogus susiranda, kas jam labiausiai pritinka. Bet niekada nevertėtų visko nekritiškai sumalti į vieną. Geriausia pasirinkti vieną kelią ir juo kryptingai žengti nesimėtant ir nerankiojant. Vilius Orvydas sakė, kad „krikščionybė yra tavo asmeninis MEILĖS santykis su Dievu”. Tačiau domėjosi ir joga. Tėvas Stanislovas sakė, kad „jokiu būdu negali ieškančiojo tempti už ausų. Turi palikti tam tikrą laiką raidai…” Jei žmogus iš tiesų nuoširdžiai ieškos, jis atras. Galutinį atsakymą jis suras krikščionybėje.
Kur artimiausiu metu vyksite?
Didžioji kelionė prasideda rugpjūčio 1 dieną. Tą dieną tuoksimės. Važiuosime prie Aukštaitijos ežerų. Labai mėgstu maudytis, plaukioti atviruose vandenyse. Kaip minėjau, vyksiu ir į Prancūziją.
Knyga, padariusi Jums didžiausią įtaką?
Biblija. Visi žmonės turėtų gilintis į jos ilgaamžę patirtį, išmintį. O šiaip mėgstu knygas, kuriose aprašomos konkrečios patirtys.
Kas jums padeda išgyventi krizės metu?
Krizė visiems yra krizė. Juk niekas nesikeis, jei panikuosime. Reikia sumažinti vartotojiškumą. Kai viena pasaulio dalis kenčia badą, o kita persiėda (būtent vartoju šį žodį), tai rodo didelę pasaulio nedarną. Mažinkime suvartojamo maisto kiekį, ypač mėsos. 
Dar prieš krizę teko dalyvauti diskusijoje, kurioje oponentas teigė, kad jei žmonės pradėtų gyventi krikščioniškai, ekonomiką ištiktų krizė. Patirtis parodė, kad krizė ištiko ne dėl krikščioniško gyvenimo, o dėl besaikiškumo, nedarnos, godumo.
Jūsų palinkėjimai „Kelionių ir pramogų” skaitytojams?
Džiaugtis tais dalykais, kuriais kiti nesidžiaugia. Matęs ir turtingesnių, ir skurdesnių, palyginti su Lietuva, šalių galiu labiau įvertinti tai, kas yra čia. Materialinis klestėjimas suteikia daug galimybių, tačiau nuo to žmonės laimingesni netampa. Liūdniausia, kad materialinės galimybės išnaudojamos labai egoistiškai, o egoizmas laimės žmogui tikrai nesuteikia. Tad mokėkime mąstyti ir gyventi kitaip: taupiau, ekologiškiau, sveikiau, investuoti teisingiau, rinktis atsakingiau ir išradingiau, labiau džiaugtis paprastais dalykais…
Jūsų gyvenimo moto?
Būti Dievo ambasadoriumi žemėje. Beje, tai ne tik mano, bet kiekvieno krikščionio moto.
Kalbino Vytautas Nosevičius, nuotr. Juozo Dapšausko.
