Permainingas kalnų grožis pakeri visam gyvenimui, bet nedovanoja lengvabūdiškumo. Į kalnus negalima eiti nepasirengus, ypač su vaikais, teigia patyrę alpinistai. Liepos viduryje trys vilniečių šeimos (7 suaugusieji ir 11 vaikų nuo 7 iki 17 metų amžiaus) išsiruošė į aukščiausią Alpių viršukalnę – Monblaną. (4807 m). Ko visi išmoko šioje kelionėje papasakojo Rūta Grigienė.
Svarbiausia – tinkamai pasiruošti
Keliautojai pasirinko prancūziškąją Monblano pusę. Kelionės automobiliais maršrutą suplanavo iš anksto, bet vietų kempinguose neužsisakė. Inventorių ir maistą vežėsi iš Lietuvos. Ponia Rūta ir kitos alpinistų žmonos nėra alpinistės, bet su šeimomis jau yra keliavusios po kalnus. Žygiui su vaikais visi rengėsi iš anksto. Dar vasario mėnesį nusprendė, kad iškeliaus liepos 15 dieną. Pirko inventorių, aprangą. O ponios Rūtos vaikai (15 m. Austė ir 13 m. Mintautas), klube mokėsi laipioti sienomis, rišti mazgus. Kitų šeimų vyresni vaikai rytais bėgiojo, treniravosi. Nepasirengusius vaikus į kalnus tempti pavojinga. Juk kiekvieno organizmas skirtingai reaguoja į išretėjusį kalnų orą, aukštį. Tokia kelionė tampa vaikų savarankiškumo, dvasinio ugdymo mokykla. Krūvį didino pamažu
Žygis į viršukalnę prasidėjo Šamoni – jaukiame prancūzų miestelyje. Apsistojus kempinge, pirma diena buvo skirta alpinizmo technikai. Suaugusieji ir 9 vaikai nuo 13 iki 17 metų išėjo į perėją. Mokėsi prie batų pritvirtinti vadinamąsias kates ir su jomis vaikščioti per ledyną, eiti susirišus virve. Kad būtų lengviau susirišo grupėmis po tris – 2 vaikai ir vienas suaugusysis – tėvas ir vaikai. Mokėsi įveikti plyšius, saugoti vienas kitą. Visi daug išmoko, jiems buvo linksma.
Antroji diena. Vaikai džiaugėsi įveikę pirmąją savo gyvenime – 2,8 km perėją, ypač linksma jiems buvo čiuožti ledu žemyn. Tėvai alpinistai rodė, kur galima, o kur pavojinga. Tą dieną paaiškėjo, kad dviem paaugliams tolesnis žygis bus per sunkus.
Trečioji diena buvo skirta aklimatizacijai 3,8 km aukštyje. Keltuvu vilniečiai pasikėlė į apžvalgos aikštelę, nuo kurios Monblano viršukalnė, stačios, sniegu ir ledu apklotos kalnų keteros – kaip ant delno, o takelis siaurutėlis. Buvo nutarta eiti mažiau pavojingu šlaitu. Grįžę iš šios apžvalgos, du vaikai atsisakė tolesnio žygio. „Mūsų sūnus suprato, kad neįveiks aukščio baimės. Pirmą kartą Alpėse jis buvo devynerių. Tada jam buvo labai baugu. Mes jį pagyrėme, kad įvertino savo jėgas ir priėmė teisingą sprendimą. Tėvas jam sakė, kad turi suvokti, kad ne viską pasieksi, ką nori iš karto. Privalai pasverti, ar tai įmanoma, ar verta to siekti, ką užsibrėžei ir kokia kaina?” – teigia pašnekovė.
Žygio į Monblaną išvakarėse keliautojai susikrovė kuprines, skaičiuodami kiekvieną gramą. Reikėjo pasiimti šiltų drabužių, maisto trims dienoms, miegmaišių, žygyje reikalingos įrangos. Jaunimo kuprinės buvo daugiau kaip 10 kg, suaugusiųjų, ypač vyrų – gerokai sunkesnės, nes jie nešė primusus, katiliukus. Tėvai mokė, kad kuprinę
turi susikrauti kiekvienas pats, kad žinotų, kas, kur yra, turėtų šiltų drabužių ir pirštinių.
Į tikslą
Prieš svarbiausią žygį siautė audra. Užvertė į kalnus vežančio traukinuko bėgius. 1,5 km reikės eiti pėsčiomis. Ką daryti? Vaikai įtikino tėvus, kad tą kelią nukulniuos pėstute. Kelionė pailgėjo 2,5 valandos. 700 metrų reikėjo kopti uolomis per audrą. Kai kur buvo galima įsikibti į turėklus, tačiau žaibuojant ir trenkiant perkūnijai nupurtydavo… „Nieko baisiau nesu mačiusi! – prisipažįsta Rūta. – Priėjome kalno šlaitą – tikrą minų lauką, nes per jį byra akmenys. Vienas kitą saugodami nuo akmenų, jį laimingai perėjome”.
18 val. pavyko užkopti ant uolų, prie kurių prisišliejęs namukas. Čia apsistoja alpinistai, yra restoranas. Galima nusipirkti virinto vandens, litras – 7,5 euro. Brangu. „Pirksim, kiek reikės, – kaip kirviu nukirto vienas tėvas. – Čia kitos vertybės, geriau apačioje nepirksime ledų po eurą”.
Antrą valandą nakties grupė alpinistų atsikėlė kopti į Monblano viršūnę. Kai kurie tuoj pat grįžo, nes kalnuose siautė labai stiprus vėjas. Vilniečių grupės vienas tėvas patarė palaukti ryto.
„Išaušo saulėtas rytas, bet pūtė labai stiprus vėjas. Jei dar lauksime, nespėsime sutartu laiku nusileisti. Vaikai nusiminė, ką daryti? Rįžomės. Jei nepavyks – grįšime. Daiktus, miegmaišius pasilikome, susirišome po tris ir visi devyni išėjome”. Einant susirišus reikia minti į priekyje einančiojo pėdas, bet vėjas jas tuoj užpusto… Vaikai eina pirma, tėvai iš paskos, juos saugodami. Priekyje einančiam sunkiau, nes jis mina pėdas. Viename trejetuke buvo dvi mergaitės Urtė, Eglė ir jų tėtis. Joms buvo sunkiausia. Kai atrodė, kad viršukalnė čia pat, ranka pasiekiama, iki jos buvo dar likusios dvi valandos kelio. Vaizdai – fantastiško grožio, o vėjas svilinte svilina.
4200 m. aukštyje astronomų metaliniame namuke sustojo trumpam poilsiui. Čia Eglė pareiškė toliau negalinti eiti ir jos trejetukas pasuko atgal. Tai buvo visiems skausmingas sprendimas. Tęsiantieji žygį jautėsi kalti, kad negali padėti, o grįžtantieji krimtosi, gal reikėjo labiau pasistengti. Tos abejonės jau apačioje – kempinge – sukels karštas diskusijas.
Viršukalnė buvo čia pat, bet dėl vėjo ropštėsi keturiomis. Užlipo į Monblano viršukalnę (4 suaugusieji ir 3 paaugliai – Austė, Vytenis ir Mindaugas), apsidairė, nusifotografavo ir greitai leidosi atgal. Kai grįžo į alpinistų namuką, drabužiai buvo šlapi. Per mažai jų pasiimta.
Lipti žemyn ne lengviau nei į viršų. Slidu. Grįžę žygeiviai pamatė, kad kojų pirštai išmarginti mėlynėmis, nes leidžiantis nuo uolų teko remtis pirštų galiukais. Kempinge jų laukė karšti barščiai ir nerimo nukamuoti šeimos nariai. Kai kalnuose siautė audra su sniegu, žemai, kempinge, kaip iš kibiro pylė lietus, žaibavo ir griaudė griaustinis.
Svajonė išsipildė
Austėja nuo dešimties metų svajojo apie geriausią gimtadienio dovaną – kelionę į viršukalnę. Penkioliktąjį gimtadienį svajonė išsipildė. Tačiau ir jos, ir Mindaugo bei Vytenio džiaugsmas įkopus į aukščiausią Europos viršukalnę buvo su šešėliu – jiems buvo gaila, kad viršūnę pasiekė ne visi, nors Urtei ir Eglei buvo likę tiek nedaug, jos pasuko atgal. Kalnuose reikia apskaičiuoti jėgas, kad liktų jų nusileisti. Tėvai, jaunystėje buvę alpinistai, vaikams sakė, kad kalnuose negalima atsipalaiduoti, pasijusti stipresniam nei esi. Tai pavojinga.
Rūta džiaugiasi, kad ši kelionė vaikams davė labai daug – jie išbandė save, išgyveno pergalės džiaugsmą, solidarumą ir kartėlį, kad ne visi ją pasiekė. Patyrė tiek daug įvairių pamokų, kokių niekur kitur nebūtų gavę. Dabar visi galvoja, kur keliauti kitąmet.
Kelionės kaina
Kelionė 5 asmenų šeimai (3 vaikai, 2 suaugusieji) kainavo 9 tūkst. litų (be tų daiktų, kuriuos pirko iš anksto (batai, drabužiai, palapinės, miegmaišiai)).
Brangiai (šeimai 400 eurų) kainavo keltuvai.
Nakvynė alpinistų namuke kalnuose – vienam žmogui 25 eurai. Nakvota dvi naktis.
Aldona Emlytė