Vienas žymiausių Lietuvos teatro režisierių, Nacionalinės premijos laureatas Oskaras Koršunovas gyvena ant ratų. Režisierius nuolat keliauja ir į Lietuvą atvyksta tik atsipūsti ar pristatyti savo naujausių darbų. Šiemet švenčiame Oskaro Koršunovo teatro dešimtmetį.
„Galvodamas apie teatro misiją, manau,
kad ji turi padėti įžvelgti mūsų kasdienybės prasmę, rasti joje vertybinę skalę, kuri ištirpsta kasdienių veiksmų ir santykių rutinoje. Išgirsti, kaip kasdienėje mūsų kalboje, paprastame pokalbyje autobuso stotelėje išsakomi svarbiausi dalykai, ir nebereikia cituoti klasikų ar Šventojo Rašto.” Režisierius Oskaras Koršunovas.
Jūs daug keliaujate, kaip susitaikote su kaita?
Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet tik keliaudamas suvoki, kad esi kažkur. Kelionės man tarsi atskaitos taškas. Pats pirmasis mano spektaklis „Ten būti čia”, manau, labiausiai ir apibrėžia tą kelionės sąvoką. Buvimą čia gali suprasti, vertinti, tik būdamas ten. Žvelgiant iš šios perspektyvos, kelionės yra nuolatinis grįžimas. Įdomu, kad šio pirmojo spektaklio pavadinimas nulėmė mano ir viso teatro likimą. Mes labai daug keliaujame, daug daugiau nei kiti teatrai. Nuolat esame ant ratų. Tad tokia būtis, tokia egzistencija ir lemia „čia” suvokimą per suvokimą „ten”. Pati kūryba jau yra kelionė. Žmogus gimsta, žengia į šį pasaulį ir prasideda jo kelionė. Kelionė savęsp.
Štai Norvegijoje statau spektaklį „Dugne” pagal M. Gorkį. Žmonės sėdi dugne, viskuo nusivylę, pavargę. Užeina pas juos pakeleivis ir skatina pakilti, pakeisti šią vietą. „Aš esu keliautojas kaip saulė, žemė ar mėnuo”, – sako jis. Kelionė – tai nuolatinis kitimas, virsmas ir jokio sąstingio.
Užsiminėte, kad didžius dalykus reikia atrasti paprastume, rodos, iš pirmo žvilgsnio ir visai nereikšmingame…
Taip. Ir tai įvyksta per kūrybą. Būtent jos metu kasdienybėje pastebi reikšmingų ir ypatingų dalykų, kurių paprastai taip neįžvelgsi. Tik kurdamas atrandi prasmę, grožį.
Daug dirbate, iš kur energijos semiatės?
Iš pačios kūrybos. Būtent ji suteikia man sparnus ir skrydžio pojūtį, kurio taip labai reikia. Nuolatinis kūrybinis būdravimas ir suteikia energijos, patoso. Pati aktyviausia būdravimo būsena – kūryba. Kuo daugiau atiduodi savęs, tuo daugiau gauni. Kuo aktoriai daugiau išlieja prakaito, kuo labiau negaili savęs scenoje, tuo labiau apdovanojami. Toks kūrybinis procesas, aktyvumas ir palaiko visą kūrybinę potenciją.
O pats sau labai esate griežtas?
Savęs nesigailiu, nestabdau ir netausoju. Bet tik todėl, jog darau tai, kas man patinka. Niekada negalėčiau prisiversti daryti to, kas man ne prie širdies. Net neįsivaizduoju to. Taigi, dėl to griežtumo tiesiog sėdžiu savo rogėse ir esu laimingas. Man patinka tai, ką darau, patinka gyventi taip, kaip gyvenu, nesigailiu, kad pasukau šiuo keliu ir nieko nenorėčiau keisti. Šventė ar darbas – man vienas ir tas pats. Neskiriu, čia darbas, čia namai, kūrybinis procesas mano galvoje kunkuliuoja, gimsta naujos idėjos. Neturiu griežtos dienotvarkės, stengiuosi pagauti akimirką, pritapti prie susidariusių aplinkybių. Mėgstu improvizuoti tiek gyvenime, tiek teatre. Nusistovėję standartai, šablonai tikrai ne man. Manau, svarbiausia daryti tai, ką nori daryti. Visa kita ateis savaime.
Kaip atsipalaiduojate?
Esu stebėtojas – mėgstu stebėti žmones, aplinką. Ne kartą save pagavau, kad aš tai darau visai nesąmoningai. Stebiu, stebiu, stebiu. Ir kartais tiesiog spoksau į kitus, kuriuos net sutrikdo toks įsistebeilijęs mano žvilgsnis. Bet dažniausiai atsisėdu Senamiesčio kavinukėje ir ramiai stebiu praeivius, jų veidus, žvilgsnius, aprangą. Tai man didžiausias džiaugsmas, atsipalaidavimas ir poilsis. 
Atsitrauki nuo viso to šiek tiek į šalį ir tampi jau nebe dalyviu, o tik stebėtoju.
Mėgstu pasivažinėti dviračiu, pėsčiomis pavaikščioti. Dievinu pasiplaukiojimus. Taip pat ilgus. Nuo seno turiu gan keistą ryšį su vandeniu. Jis mane beprotiškai traukia. Dėl šio savo pomėgio ne kartą buvau pakliuvęs į rizikingas situacijas.
Esate puikus plaukikas?
Kai tik yra galimybė panerti į vandenį, niekada nepraleidžiu šios progos. Sykį su teatru viešėjome Ispanijoje, šalia Gibraltaro sąsiaurio, jungiančio Afriką su Eurazija. Vakare užsimaniau atsipalaiduoti vandenyje. Jūros vanduo šiltas, grybšnis po grybšnio pasileidau link Afrikos krantų. Paplaukęs kelias valandas, žiūriu, kad jau nebematau Ispanijos žiburių, tik vieni vandenys aplink mane. Jokio žiburėlio, žvaigždėtas dangus ir jūra. Tik po kiek laiko pavyko susiorientuoti ir įžvelgti Maroko krantus. Jie šviečia baltai tarsi Nidos kopos. Atgalios plaukiau ilgiau kaip tris valandas. Nors iki pat galo nebuvau tikras savo krypties tikslumu…
Kaip susiformavo originali kūrybinė kryptis?
Estetika, elegancija iš Rytų. M. Gorkio „Dugne” yra toks monologas apie žmogų, kur jis kalba apie bet kokio, net paties nereikšmingiausio žmogaus vertę. Visi mes esame įdomūs ir unikalūs, kiekviename slypi visa žmonija, viso pasaulio patirtis, kiekviename telpa visi dievai iki vieno. Nuo Mahometo iki Kristaus. Žmogus yra aukščiausia vertybė, kuriame telpa visa Visata, visa Amžinybė. Ir būtent menininkas tai turi apginti. Žmoniškumą kaip savaiminę instanciją. Žmoniškumas niekada nebuvo pakankamai apgintas. Visada buvo prie kažko prisirišama, kažkokia pridėtinė vertė. O didžiausia vertybė ir yra pats Žmogus. Ne kiek padarei, kiek naudingas, bet kad Tu esi. Manau, giliai širdyje kiekvienas yra ir kūrėjas, ir menininkas. Tik kuriantis žmogus geba išreikšti tikrąją savo esatį. Pačiu sunkiausiu gyvenimo momentu mane palaiko tai, kad žmogui svarbiausia ne turtas, pareigos, išsilavinimas, bet žmoniškumas.
Kaip minėjote, daug keliaujate. Kur Jūsų teatras buvo keisčiausiai priimtas?
Manyčiau, Pekine. Ten rodėme „Įstabioji Romeo ir Džiuljeta” ir iki šiol nesuprantame, kaip ten viskas jiems pasirodė. Buvo ir gana baisių momentų. „Ugnies veidą” rodėme Kosove, kur dauguma musulmonai, kaip tik neseniai buvo praūžęs karinis konfliktas. Nežinojome, kaip siužetą suvoks žiūrovai, kokia bus jų reakcija. Pabandžiau pasijusti musulmonu ir apėmė siaubas. Jų tokios griežtos tradicijos. Ar pavyks jiems suprasti tai, ką mes rodome, ar trupės neišpjaus dar spektakliui nepasibaigus… Spektaklis praėjo visiškoje tyloje, po to vyko aptarimas, kuris buvo vienas įsimintiniausių mano gyvenime. Atėjo garbus senolis, jų muridas (musulmonų dvasininkas) su Koranu rankose. Remdamasis šia šventąja pranašo Mahometo knyga, jis labai darniai ir gražiai pakomentavo spektaklį. Mūsų baimė dėl kultūrų sankirtų išgaravo kaip dūmas. Tas vakaras buvo vienas įstabiausių.
Ačiū už pokalbį. Oskarą Koršunovą kalbino Vytautas Nosevičius
