Šuoliai nuo uolų – užsiėmimas ne iš prastų

suoolis.jpgKodėl žmonės neskrajoja kaip paukščiai? Šis amžinas klausimas kankina ne vieną kartą. Seniausiai išrasti dirižabliai, lėktuvai, kosminės raketos, bet vis mes svajojame apie laisvą skrydį, kad nors keletui minučių susitapatintume su paukščiu. Ir yra dar Žemėje žmonių, kurie vardan to pasiruošę viskam. Netgi atiduoti savo gyvybę…

Tai, kas ne taip senai dar buvo laikoma beprotybe, dabar virto sporto rūšimi su savo reglamentais, federacijomis bei varžybų grafikais. Tai kraują kaitinantys nutrūtgalviški šuoliai nuo uolų į vandenį. Kas nors kartą gyvenime šoko nuo 10 m. bokštelio baseine, tvirtina, kad tai, ką patiria, neperduodama jokiais žodžiais, kad ir kokie jie būtų įmantrūs. Bet yra pramuštgalvių, ekstremalų kurie skrieja apačion nuo 20-30m… Beje, aukščio mėgėjai neapsiriboja tik uolomis: jie šokinėja nuo tiltų, sraigtasparnių, oro balionų bei panašių objektų.
Reiktų pastebėti ir tą faktą, jog šuoliai į vandenį ne šių dienų išmislas. Panašūs renginiai prieš keletą amžių jau buvo organizuojami įvairiose pasaulio vietose. Šios pramogos pionieriai – japonai. Jie miklino savo kūnus jau XVI a., skriedami stačia galva nuo aštrių pakrantės uolų. Netrukus jais pasekė bosniai, rungtyniaudami kas tiksliau nusileis nuo 23 m. aukščio akmeninio tilto esančio virš vaizdingos Neretvos upės Mostario mieste. Mostario gyventojai nevengia pasigirti, kad kiekvienas berniukas mieste iš pradžių mokosi nardyti ir tik po to vaikščioti.
Havajų salų čiabuviai ginčijasi ir teigia, kad būtent jie pirmauja šuoliais į vandenį. Kaip minima legendose, vienos genties, kadaise karaliavusios Lanai saloje, vadas Kachekili, atsitraukdamas nuo persekiotojų šoko nuo stataus skardžio ir liko gyvas. Šuolis Kachekiliui taip įstrigo, kad netrukus juos įtraukė į karių parengimą. Šuoliai saloje išpopuliarėjo iki tiek, kad smaginosi kiekvienas: karys, ir žemdirbys, senas ir jaunas. Šią pramogą jie pavadino Lele kava (nėrimas į vandenį be purslų). Vėliau šokinėjimo nuo uolų tradicija buvo primiršta. Prisiminta tik praeitam amžiuje, kai 1985m. amerikietė Laki Vardali smigo nuo 36,8m. švyturio bokšto. Šio rekordo silpnosios lyties atstovės iki šiol nepamušė. Po keleto metų savo vardą įamžino šveicaras Oliveris Favras, Prancūzijoje nušokęs nuo 53,9m. Bešvilpdamas žemyn Oliveris dar suspėjo atlikti ir sudėtingą akrobatinę konfigūraciją: piruetą ir dvigubą salto atgal. 1998 m. kitas šveicaras, Frederikas Veilas, atliko derinį, kuris iki šiol laikomas pačiu gražiausiu. Nėręs nuo 26m. jis suvinguriavo dvigubą piruetą, priekinį salto ir vandenį praskrodė žemyn galva. Amerikietis Dastinas Vebsteris (penkiakartinis pasaulio čempionas) su savo sužadėtine vestuvių dieną pakilo ant 25m. pakylos ir darniai nuskriejo apačion.
Šuolininkas turi idealiai valdyti savo kūną. Daugelio jų kelias prasideda nuo batuto, kuris padeda ištreniruoti tinkamą pozą šuolio metu. Per 3-4 sekundes laisvo kritimo nutrūktgalviai spėja įsibėgėti iki 100km./h.
Įdomu, kad treniruojantis šuoliams į vandenį rezultatus lemia ne kasdienės pratybos. Didžiulės apkrovos greit nuvargina raumenis, ir tuomet traumų neišvengsi. Per vieną treniruotę atletas gali atlikti tik keletą šuolių, ir tai daryti galima daugių daugiausia du kartus per savaitę.

as-ir.jpg
Šuolininkai labai kruopščiai renkasi vandenis. Gylis turi būti ne mažiau kaip 5m. Didžiulę grėsmę kelia akmenys, paslėpti po storu vandens sluoksniu.
Masiškas susidomėjimas šiuo laisvalaikio praleidimo būdu prasidėjo 2002m. po Monte Karle suorganizuotų rungtynių, kurias globojo pats Monako princes Albertas. Pastarasis buvo sužavėtas patrakėlių vyriškumu ir narsa. Karališkojo asmens dėmesys palankiai įtakojo tolimesnę šuolių į vandenį užsiėmimo raidą. O rungtynės šioje nykštukinėje karalystėje iki dabar laikomos pačiomis prestižiškiausiomis.
Ne mažiau garsus šou Akapulko (Meksika) kurorte. 35m. virš jūros lygio uolos skardis. Apačioje tarpeklis, kurios dugnas vos vos padengtas putojančiu vandeniu. Šokti apačion reikia labai tiksliai: neužkabinti gausybės aplinkui styrančių išsikišimų, praskrieti saugia siaurute trajektorija ir rėžtis į bangas. Lygiai taip, kaip snaiperiui tire – į viduriuką, į kruopščiai numatytą tašką. Drąsuolių, linkusių pažaisti ruletę su savo likimu, ne tiek jau daug. Bet jų yra. Akivaizdi rizika, kaitinanti turtingų turistų nervus, apmokama grynais. Kasdien kas nors pakyla į vienišą uolą virš apačioje putojančios tamsios jūros. Žmogus išsitempia virš skardžio krašto, skubiai žegnojasi, ir… Apmirę turistai seka žvilgsniais smulkią figūrą, atliekančią svaiginantį skrydį į nežinią…
Toks spektaklis traukia smalsuolius nuo tada, kai atsirado La Kebrada – dirbtinis tarpas tarp pakibusių milžiniškų uolos luitų, skirtas natūraliai miesto ventiliacijai. Pirmas save išbandė Rigobertas Arakas, nušokęs 1932m. Aplink buvę vietiniai palaikė Araką savižudžiu, bet kai jis gyvas sveikas išnėrė iš vandens negalėjo atsistebėti ir žavėtis jo narsumu. Garsas apie bebaimį vaikiną pasklido po visą pasaulį. Akapulko legendą pavadino paprastai – Klavadisto (iš ispanų kalbos – nardytojas). Nuo to laiko taip vadina visus Akapulko vyrus, įrodžiusius, kad jie tikrai verti šio vardo.
Kasmet vis daugiau meksikiečių nori save išmėginti La Kebradoje. Nušokę gauna prizą, nuo 100 iki 300 dolerių. Tai stabilios pajamos, kurios vargingiems jaunuoliams labai praverčia, o turistams maloni atrakcija. Šiuo metu Akapulko kurorte jų yra apie 60. Jie visi savo darbo meistrai ir šventai tikintys, kad juos saugo Šv. Mergelė Gvadelupė, visų meksikiečių globėja.” Kaip ten bebūtų, šie žmonės tikrai nusipelnė, kad jais būtų žavimasi, būtų gerbiami ir liaupsinami. Tokiems dalykams gali ryžtis tik turintys Didžią Širdį ir beribės laisvės siekį…

Straipsnis ir nuotraukos Vytauto Nosevičiaus

sun.JPG

DALINTIS