Rasa Sagė
Prieš mane – baltas lapas. Naujas gyvenimo etapas, kuris netrukus turi užsipildyti prisiminimais, įspūdžiais, jausmais. Gerai įsižiūrėjus, šis lapas nėra visiškai baltas. Jame galiu pamatyti įvairiaspalvių vandens ženklų, likusių nuo prieš dešimt metų sukauptos patirties – gyvenimo šioje lygioje, tvarkingoje ir draugiškoje šalyje. Raštas išbluko, nes prieš dešimt metų, kai atvykau į Nyderlandus, viskas buvo kitaip. Tada atvažiavau viena, nesuprantanti nei žodžio olandiškai. Apie tai rašau savo knygoje „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“. Dabar – po dešimties metų, brendu į tą pačią upę, tačiau daug vandens joje nutekėjo…Tačiau pasikeitė ne šalis, pasikeičiau aš pati.
Išvažiuojame
Liepos pabaiga, šilta, į siaurią kotedžo kiemą atbuline eiga įrieda nedidelis krovininis mikroautobusas. Garažo vartai plačiai atverti, visi mūsų daiktai jau dežėse. Liko atnešti fotelį iš vaikų kambario ir gėles iš svetainės. Daiktų imame nedaug, tik pačius svarbiausius. Fotelyje įsigėrusios ketverius metus vaikams skaitytos pasakos, orchidėją, kuri žydi jau trejus metus, padovanojo teta gimtadienio proga. Įkurtuvių naujuose namuose proga kartu su vyru Ikėjoje pirktas fikusas, per visuos laimingus šiame name pragyventus metus, užaugo tris kartus didesnis.

Keista, tačiau nejaučiu jokios baimės ar nostalgijos. Juk išvykstame visam laikui, paliekame savo namus, kuriuos rinkomės, ėmėme jiems paskolą, pirkome, paskui įsirenginėjome – aš su pūpsančiu pilvu, 7 mėnesį nėščia nurodinėjau darbininkams, kur statyti rozetes ir kiek plytelių juostų klijuoti vonioje. Galbūt taip jaučiuosi todėl, kad nevažiuojame toli, o gal todėl, kad neatrodo, jog Europos Sąjunga būtų visai kita valstybė. Tarsi mes išsikraustome, tačiau tik į kitą miestą, į Nyderlandus.
Nufotografuoju vairuotoją, mikroautobuso vidų, išorę ir išlydžiu. Mūsų laukia naujieji namai, naujas gyvenimo etapas.
Naujuose namuose
Tuo tarpu naujuose namuose, Nyderlanduose, vyksta karas. Mūšis su šiukšlėmis, purvu ir nemenku sluoksniu riebalų, kuris nusėdo kelerius metus virtuvėje verdant kiniečių maistą – kiniečių šeima, išnuomavusi mums savo seną namą, nusipirko didesnį.

Kai nusprendėme gyventi Nyderlanduose, žinojome, kad nekilnojamojo turto rinka čia labai įtempta. Šalyje žmonių daug (17 milijonų), o statybos stabdomos. Ypač tai jaučiasi Amsterdame ir regione apie jį, vadinamoje „Žaliojoje Širdyje“, šešių miestų – Rotterdamo, Hagos, Leideno, Haarlemo, Amsterdamo ir Utrechto regione. Namų pardavimo rinka paremta aukciono principu – kas pasiūlys daugiau. Skelbime nurodyta kaina gal išaugti trečdaliu ar net dvigubai. Tai primena Olandijos tulpių karštinę XVII am. viduryje, kai siekdami praturtėti žmonės pardavinėjo namus ir pirko tulpių svogūnėlius, tikėdamiesi aukcione parduoti juos brangiau. Namų nuomos kaina fiksuota, tačiau dėl didelių nekilnojamojo turto kainų norinčių nuomotis yra dešimtis kartų daugiau, nei yra būstų. Registruojantis namo apžiūrai, mums reikėjo pateikti visus įmanomus savo duomenis, dokumentus, įrodančius pajamas. Be to, netrukus supratome, kad labai svarbu apžiūrėjus namą iš karto sakyti – taip, mums labai patinka, norime nuomotis. Tada patenkame į sąrašą, iš kurio agentas kartu su savininku išsirenka tinkamiausią nuomininką. Šypsena, malonus bendravimas ir gausių komplimentų agentui sakymas – privalumas.

Birželio viduryje specialiai atskridome išsinuomoti būsto. Mums pasisekė, nes įprastai nuomotojų svarstymas vyksta dvi – tris savaites, tačiau jau po trijų dienų mums parašė agentas, kad vienas iš apžiūrėtų namų gali būti mūsų. Galbūt padėjo tai, kad savininkai norėjo išnuomoti savo namą panašiai į savo šeimai ir tai, kad save gerbiantis olandas vargu ar sutiks kraustytis į tokį apleistą ir daiktais apkrautą namą. Čia įprasta, kad nuomojamas būstas būna sterilus ir tuščias. „Tuščias“ šiuo atveju reiškia, kad namas ar butas bus ne tik be jokių baldų ar daiktų, bet ir be lempų, grindų ir rozečių. Kinietis nuomojo namą su grindimi ir baldais, lygiai tokį, kokį paliko išsikraustęs.

Pirmame aukšte – didelė, kiemelio sąskaita prailginta svetainė nutrintomis grindimis, gaubtos nišos atskirta nuo virtuvės. Milžiniška juodos dirbtinės odos sofa su atrama galvai, televizoriaus stalas su senu, neveikiančiu televizoriumi, šešių vietų valgomasis stalas su apiplyšusiomis dirbtinės odos kėdėmis, didelė komoda su lentynomis. Pirmojo aukšto tualete tik šaltas vanduo, šalia – senu kilimu iškloti sraigtiniai laiptai į antrąjį aukštą. Antrajame aukšte – trys nedideli miegamieji, vonia ir laiptai į trečiąjį aukštą. Ten palėpė, joje pastatyta plati lova, didelė sieninė spinta su veidrodžiu ir darbo stalas. Palėpė iš karto tapo svečių ir vyro darbo kambariu.
Perduodant namo raktus agentas olandas su vyru olandu neapsikentė – pasiraitojo rankoves. Kartu su nustebusiu namo savininku ėmė nešti viską, kas liko name ir kas tik priminė daiktus, o iš tiesų buvo šiukšlės. Nešvarūs indai, patalynė, net džiovyklėje palikti drabužiai. Kinietis skėsčiojo rankomis, tačiau nesiginčydamas nešė daiktus ir krovė juos į didelę krūvą kiemelyje. Didelė krūva šiukšlių užpildė visą prabangų kiniečio automobilį. Kitus daiktus jie paliko kiemelyje – visa tvora buvo užbarikaduota sulūžusiais mediniais baldais, neaiškios paskirties rakandais, vazomis, statulėlėmis ir bent keliais veidrodžiais be pakabų.

Kol aš Vilniuje laukiau mikroautobuso, išvešiančio mūsų daiktus, Nyderlanduose name jau darbavosi vyras su broliu ir jo žmona, kurie keliavo iš kito šalies krašto tam, kad padėtų mums susitvarkyti. Visą savaitę užtruko, kol išgramdėme namą iki mums priimtino švaros lygio, dar savaitę – kol suremontavome sulūžušius, sugedusius, neveikiančius, tačiau reikalingus daiktus. Dar šiek tiek užtruko, kol supratome, jog neverta važinėti į prekybos centrus ir parduotuves. Parduotuvių asortimentas traukiasi, mažėja, nyksta, todėl jei radai daiktą jų internetinėje parduotuvėje, nebūtinai jis bus realioje. Važinėdami po parduotuves sugaišome ne vieną valandą, kol suvokėme, kad viskas čia perkama internetu: vandaag besteld – morgen in huis (ol. šiandien užsakai, rytoj bus tavo namuose). Kam gaišti laiką ieškant daikto parduotuvėje, jei gali per kelias minutes rasti būtent tai, ko ieškai, internete?
Tik po trijų savaičių nuo mano su vaikais atvykimo pagaliau galėjome atsikvėpti. Namuose neliko riebalų kvapo, grindys nebelipo prie kojinių, vaikų kambariuose švietė nauji tapetai, o kiemelyje žydėjo mano pasodintos įvairiaspalvės chrizantemos. Atvykome.
Augalų ir kiemelių rojus
Du dideli liūtai saugojo duris, nors jos buvo atviros visiems. Į Tuincentrum, (ol. kiemelio centras) turbūt užsuka kiekvienas olandas, nesvarbu, gyvenantis name ar bute. Augalų pasaulis didelis ir įvairus, neveltui olandai garsėja ne tik kaip tulpių, bet ir įvairiausių kitų gėlių bei augalų augintojai. Ne viena didelė kompanija pasaulyje užsisako jų paslaugas įrengti parkus, žalius biurų ir įstaigų kampelius bei zonas. Gėlės čia auga visur, net ant cemento tarp šaligatvio plytelių.

Mašinų aikštelė pilna automobilių, tačiau viduje atrodo tuščia. Žmonės čia paskęsta – kas prie ilgamečių augalų, susodintų į vazonėlius, tvarkingai sustatytus ant nesibaigiančių stelažų, kas prie lauko paveikslų, kurie ištveria bet kokį orą, kas prie prūdo imitacijos, pilnos auksinių žuvelių, kurias už 50 cnt. galima pamaitinti.

Arba valgykloje, kur stiprinasi tradicine broodje kroket (ol. duona su kroketu). Visas Centras – kaip pusė Akropolio, čia gali ne tik nusipirkti visko, ko gali prireikti tavo kiemeliui, bet ir pailsėti bei papramogauti. Centre ypatingas kvapas ir aura – augalai gyvi, jie kalbasi tarpusavyje ir su pirkėjais, jie išskira deguonį ir kiekvienas savaip kvepia.

Vis dėlto gera čia būti, odą glosto švelni drėgmė nuo laistymo, nosį – gaivus kvapas, akys ganosi daugybėje gyvų spalvų ir dar nematytų dalykų, kuriuos norisi apžiūrėti. Čia smagu ir vaikams, jie dūksta žaidimų aikštelėje, ir žioplinėtojams – kiekvienas iš savo kiemelio, balkono ar palangės gali pabandyti susikurti šedevrą.

Mūsų karutis jau pilnas, jame medžio drožlės, keletas gėlių, paveikslas, žolės sėklos ir chemikalai nuo ūsnių, kurių priaugę tarp akmeninių plytelių, kuriomis išgrįstas mūsų kiemas. Nuodų šliužams nepirkau, nors jie sugriaužė visas saulėgrąžas, kurias pasodinau praeitą kartą.
Kiemelis pilnas šliužų, varlių ir vorų. Su dukra apravėjome drugelių medį – jo žiedai vilioja drugelius ir jie labai populiarūs olandiškų kiemelių gyventojai. Medelis buvo dar mažas, menkas, greičiausiai pats pasisėjęs. Laukiame, kol užaugs, atsigaus, kol ims vilioti drugelius, kurie turėtų sukurti atsvarą šliužams ir vorams. Išlaisvinome medį. Jis buvo supančiotas tam, kad augtų pagal formą, tačiau niekas jo neprižiūrėjo, todėl jis augo kreivas ir paliegęs. Savaitę užtrukau, kol išvaliau kiemą – pilną negyvų augalų, akmenų ir piktžolių. Buvusį šabakštyną išravėjau, sukasiau ir užsėjau žole – galėsime ant savo žolės plotelio išsitiesti, iškylauti ir medituoti saulutėje. Kiemas uždaras, iš visų pusių aptvertas aukšta tvora, jo nepasiekia smalsi kaimyno akis, todėl savo kiemelyje galima visiškai atsipalaiduoti.

Įsikūrimui naujoje šalyje, be abejo, neužteko tik susitvarkyti namus ir išsikuopti kiemą. Dar laukė daugybė biurokratinių reikalų – reikėjo atsidaryti banko sąskaitą, užsakyti transporto kortelę, virtualų ID, pasidaryti registraciją, sveikatos draudimą, perregistruoti automobilį. Visi šie reikalai užėmė daug laiko ir pareikalavo daug kantrybės, nes niekas niekur neskuba, dažnai įstaigos darbuotojos yra jaunos moterys, kurios turėdamos vaikų dirba tik dieną ar dvi per savaitę, o padaryti žmogišką klaidą Nyderlanduose yra normalu ir priimtina, dėl to niekas nesiginčija ir niekam nepriekaištauja.
Kelionė autobusu į Amsterdamą
Feisbukas pranešė, kad Lietuvoje – auksinis ruduo, tačiau Nyderlanduose vis dar žalia. Medžiai tik vietomis parudavę, pila lietus. Įsmeigusi akis į švieslentę stebėjau, kiek minučių liko laukti, kol atvažiuos autobusas. Žmonių stotelėje nebuvo, matyt, nuo vaikystės jie ištreniruoti ateiti laiku – nei per anksti, nei per vėlai. Tiek prie mokyklos, tiek stotelėje per kelias akimirkas, iš tuštumos, atsiranda pulkas žmonių. Gal todėl mažesniuose miestuose ir miesteliuose sunku sutikti žmogų – jie tarsi žuvyčių tuntai, juda kartu, ta pačia kryptimi. Jei pietų metas, visi pietauja, jei vakarienės – visa šeima sėdi prie stalo, jei laikas į stotelę – visi ateina prieš pat atvažiuojant autobusui. Galbūt tai yra viena iš taupumo savybių – olandai kalvinistai, praktiški ir taupūs žmonės, taip jie taupo savo energiją ir laiką.

Aš lietuvė, todėl dažnai ateinu per anksti. Dešimt minučių lietui lyjant stypsojau stotelėje. Mes gyvename mažame miestelyje, kuriame važiuoja tik vieno maršruto autobusas, todėl bijojau pavėluoti. Autobusas atvažiuoja kiekvieną pusę valandos, jei būčiau pražiopsojusi, tektų laukti dar pusvalandį. Nors olandų, atrodo, tai negąsdina. Jie ramūs, nes žino, kad autobusai visada ateina ir ateis laiku.
Pamačius atvažiuojantį, būtina pakelti ranką, tai jau išmokau iš pirmosios savo patirties Nyderlanduose prieš dešimt metų. Jei nepakelsi – gali stovėti stotelėje kiek nori, nesustos.

Staiga stotelė prisipildė žmonių. Visi be skėčių. Lietus – ne problema. Sušlapti – ne problema. Netrukus pastebėjau link mūsų einančią keistą žmogystą. Ji neskubėdama ėjo dviračių taku, kas Nyderlanduose yra griežtai draudžiama. Pažvelgiau jai į veidą – stambus, plokščias, apatinė lūpa didelė ir atsikišusi, akys mažos, smalsios. Apsivilkusi neperšlampamą kombinezoną, kurio kapišoną užsimaukšlinusi ant akių. Tik ji ir aš bandėme pasislėpti nuo lietaus. Pasijaučiau panaši į ją, tarsi ne iš čia, ne tokia, kaip visi kiti. Ji visą laiką mojo vairuotojui, kad sustotų, nors jis jau iš tolo ją pamatė ir ėmė rodyti posūkį.

Prasukdamas pro įvairius miestelius autobusas per valandą nuvežė mus iki Amsterdamo, nors atstumas kilometrais yra vos daugiau nei 20 km. Apie Amsterdamą girdėjau įvairių nuomonių. Ten negyvenčių olandų požiūris dažnai prastas (per daug žmonių, purvina, visi grubūs, skuba, stumdosi, didelis nusikalstamumas, nežmoniškos kainos…), bet tie, kurie gyvena Amsterdame daugelį metų, neįsivaizduoja savęs jokiame kitame mieste.
Stebėjau mūsų vairuotoją – jis keitėsi akyse. Kol važiavome pro miestelius, jis pasisveikino su kiekvienu, linksmai mojo ranka prasilenkdamas su kolegomis, ramiai palaukdavo, kol įlipę žmonės atsisės. Tačiau vėliau jo žvilgsnis įsitempė, nei jis, nei naujai įlipę keleiviai nebesisveikino, staiga stotelių pavadinimai pranešinėjami ne tik olandų, bet anglų kalba. Vos akimirką sustojęs stotelėje, vairuotojas, tarsi ko bijodamas, skubėjo tolyn.

Dėmesį nuo vairuotojo perkėliau į vaizdą pro langą. Be abejo, daugybė dviračių. Visi varo labai greitai, net nebandyk pakliūti jiems po ratais. Tramvajai, automobiliai, autobusai, sukvežimiai. Visi tilpo siaurose gatvėse. Neaukšti, ypač siauri namai, susispaudę tarpusavyje. Legendos sklinda apie jų laiptus – statūs kaip kopėčios ir tokie siauri, kad ant jų telpa tik pusė pėdos. Tai iš taupumo, nes anksčiau mokesčiai būdavo skaičiuojami nuo namo pločio, todėl jei kuris namas Amsterdame platesnis, žinok, kažkada čia gyveno turtuoliai.

Amsterdamas – tikras pasaulio centras, čia galima rasti visko, ko tik geidžia širdis. Ir skaniausias pasaulyje bulvytes ir kavą, ir geriausius restoranus, įspūdingus muziejus, parodas, koncertus, parduotuves, įvairias paslaugas. Restoranai, barai, raudonųjų žibintų kvartalas, cofeechop‘ai (taip vadinamos kanapių rūkymo užeigos). Plaukia minios žmonių, turistų, transporto priemonių. Du berniukai, skersgatvyje įsispraudę tarp automobilių ir dviračių, žaidžia kamuoliu.
Mūsų miestelyje yra tik kelios mažos parduotuvės – sūrio, žaislų, alkoholio, kosmetikos, gėlių. Yra maisto parduotuvė, bažnyčia, užkandinė, picerija, vaistinė, bankas. Rūbų parduotuvių visai nėra. Mus supa daugybė ryškiomis lempomis iš vidaus apšviestų šiltnamių, kuriose auginamos gėlės. Tačiau čia ramu, tikras rojus vaikams. Ypač tai jaučiasi grįžus iš sostinės. Ne viena šeima iš Amsterdamo persikraustė čia gyventi būtent dėl ramybės. Miestelis nedidelis, tačiau yra net trys mokyklos ir keli darželiai. Vaikams čia saugu, mums irgi. Dviračių beveik niekada nerakiname, o kartą per išsiblaškymą naktį palikusi raktus mašinos spynelėje, kitą rytą radau juos nepaliestus. Porą kartų sulaukiau skambučio į duris – ponia, jūsų raktai lauke, palikote spynoje…