Prie Azijos vartų

Kristinos Rauckytės nuotr.

Devynių valandų skrydis iš Amsterdamo galingu Olandijos Karališkųjų avialinijų KLM laineriu neprailgsta. Išsimiegoję, papusryčiavę ir atsigaivinę ryto kava išsilaipiname pretenduojančiame tapti geriausiu pasaulyje Kvala Lumpūro oro uoste. Net neįkvėpę tropikų karščio per 20 min. traukiniu pasiekiame miesto centrą. Vykti autobusu keliskart pigiau, tačiau kelionė trunka valandą, o kartais ir ilgiau.
Šalia garsiųjų dvynių
Kvala Lumpūras ne Amsterdamas, čia, pasak malajų, dviračiais gali važinėti nebent koks vargšas iš Bangladešo. Tik išlipę iš traukinio pajuntame Azijos tigro alsavimą – kvapą gniaužia didžiulis smogas, srautai ne per naujausių automobilių. Viskas gyva, juda, kunkuliuoja, bet su šypsena, užsidegimu ir energija.
,,Manadarin Oriental” viešbutis, kuriame įsikuriame, išsidėstęs pačiame miesto centre, šalia garsiųjų dvynių ir yra laikomas vienu geriausių šalyje. Čia teko garbė dalyvauti tarptautinėje Europos ir Azijos šalių aviakompanijų konferencijoje. Viešbutyje nepriekaištingai dera azijietiškas paslaugumas ir patogumas. Nors tai miesto centras, tačiau jautiesi tarsi žaliuojančių augalų, fontanų ir ramybės oazėje. Tarp daugybės dangoraižių savo išraiškinga architektūra išsiskiria garsieji dvyniai Petronas Towers, užimantys pagal aukštį antrą vietą pasaulyje (pirmoje – Taipėjaus tarptautinis finansų centras Taivane (571 m). Pastatyti prieš dešimtmetį 88 aukštų pastatai (452 m) yra tapę miesto simboliu. Viename – tokiu pat pavadinimu naftos kompanijos būstinė, kitame – biurai, prekybos centrai, pasaulio virtuvių restoranai, muziejus.
Šalies identiteto pėdsakų geriau ieškoti netoli esančiame turizmo informacijos centre, kuris organizuoja vietos kultūros, kulinarinio paveldo ir kitus renginius pagal atitinkamą tvarkaraštį. Čia viena iš vietų atsigaivinti nuo 32 C besilydančiam kūnui, gauti reikalingos informacijos, išsiųsti laiškus nemokamu internetu (apie 10 kompiuterių) arba tiesiog atsipūsti.
Dangoraižių centras ypač įspūdingas vakare, kai apšviečiami fontanai ir gėlynai – gamtos ir žmogaus sukurtas grožis. Ne veltui Kvala Lumpūras laikomas ne tik prekybos ir finansų centru, bet ir žaliausia Azijos sostine. Čia viskas greta – žalios oazės, supermodernūs dangoraižiai ir senovinės šventyklos. Centras ir aplinkiniai rajonai išraižyti modernių traukinių, skriejančių virš gatvių ir po žeme. Nors iš pirmo žvilgsnio viskas paprasta, tačiau susigaudyti bilietų ir krypčių sistemoje nėra lengva. Tačiau Malaizija yra ta šalis, kur pagalbą atrasite visada, kai tik jos prireiks. Pirmas užkalbintas kinas, nors pats sakė pirmąkart iš provincijos atvykęs į centrą, ne tik palydėjo iki miesto autobusų stoties, bet dar primokėjo bilietui trūkstamas monetas.
Beje, kinai yra patys liberaliausi. Jie geria alų ir provokuojančiai šoka ant baro klube, kai tuo tarpu malajai gaubiasi musulmoniškais apdarais ir laiką leidžia su šeima, o indai mėnesį badavę badosi savo kūnus, taip atgailaudami dievams. Tolerancija šalyje jaučiama visur. Visi gyvena tarsi viena draugiška šeima.
Kitas pasaulis
Pirmąkart atvykęs į Aziją patenki tarsi į kitą pasaulį, kurio garsus, kvapus ir spalvas gerte geri į save. Jokio nuovargio, nors drėgmė ir karštis, atrodytų, nepakeliami. Tave gaivina nauji įspūdžiai, visai kitokia kultūra, gamta ir aplinka. Po dviejų parų gyvenimo viešbutyje iš anksto buvome suplanavę nakvynę šiek tiek toliau nuo centro svetingos malajės namuose (www.CouchSurfing.com). 53 metų šeimininkė Elma, teismo vertėja, kartu gyvenanti su sūnaus šeima ir dukra, mielai užleidžia savo kambarį, o dažnai ir svetainę svečiams iš viso pasaulio, o pati susiraito ant kilimo pereinamame kambaryje. Nors ir pavargusi po darbų ji negaili naktinių valandų bendravimui su savo svečiais.
Kaip tik tuo metu britų pora atvyko iš Singapūro. Sutuoktiniai, septynerius metus pagyvenę kartu, prieš planuodami savo atžalas nutarė pakeliauti po pasaulį, kad galutinai įsitikintų savo šeimos tvirtumu. Palikę darbus jie iškeliavo prieš Kalėdas. Naujuosius metus sutiko Sidnėjuje, po to kelias savaites keliavo po Australiją, apsistodami svetinguose namuose. Juos itin sužavėjo Naujoji Zelandija, kurioje vienu metu gali išvysti visus keturis metų laikus. Iš čia jie vyks į Tailandą. Sutuoktinių veiduose vien šypsenos ir džiaugsmas.

Vaišės gatvėje
Į malajų, kaip kinų ir indų, namus įeinama basomis – batai paliekami už durų. Namuose švaru, nors ir karšta, jokių nemalonių kvapų. Buvusieji Singapūre sakė, kad ten dar švariau, ypač viešose erdvėse. Malajų maistas kasdieninis – ryžiai su vištiena, daržovės, vaisiai. Kaip ir visame pasaulyje, tarp jaunimo populiarėja greitasis maistas. Čia nemažai apkūnių žmonių.
Kinai, pasak malajų, gyvena tam, kad valgytų. Maistas gaminamas ant ugnies turguose, gatvėse, daugybėje užeigų ir restoranėlių. Jaunas kino operatorius Edmundas (šalia savo vardų dauguma išsirinkę europietiškus), taip pat priimantis svečius savo namuose, pakvietė mus paskanauti kiniškų patiekalų gatvėje, kur pats mėgsta pietauti. Keptuvėje ant dujinės viryklėlės virėjas su trupučiu aliejaus mikliai apkepė ryžių makaronus su sojų daigais, krabais, daržovėmis, šiek tiek įberdamas prieskonių. Netrukus ant stalo radosi sojų pieno su ledukais ir jame plaukiojančiais putpelių kiaušiniais, kitų spalvotų gaivinančių gėrimų. Rankos jau siekė taurių, bet prisiminėme lietuvių patarimus negerti jokių gėrimų su ledukais, ypač gatvėje.
Matydamas mūsų dvejones Edmundas paaiškino, kad čia paragauti vietinių maisto rekomenduoja ir keliautojų gidas ,,Lonely planet”. Pirmieji juos skanauti ėmė studentų amerikiečių pora, tad surizikavome ir mes. Buvo skanu, gaivu. Jokių negalavimų, viduriavimų ar kitų virškinimo sutrikimų Malaizijoje nepatyrėme, o žarnyno dezinfekcijai rekomenduotą alkoholį, kurio taip ir neparagavome, padovanojome mus vaišinusiam kinui.
Skanavome ir šalies vaisių vaisiaus duriano (kaina ~22 RG), kuris išsiskiria ypatingu dvoku. Dėl ypač nemalonaus supuvusio svogūno kvapo jį draudžiama vežti lėktuvuose, autobusuose ir kitose žmonių susitelkimo vietose.
Svetingasis kinas mus automobiliu nuvežė į toliau nuo centro esančias garsias šventyklas. Viena iš jų – didinga kinų šventykla. Ne mažiau įspūdinga „Batu caves” – viena švenčiausių induistų vietų Malaizijoje. Ji įsikūrusi aukštai uoloje ir norint į ją patekti tenka įveikti 757 laiptelius. Jais šventadieniais kyla ir leidžiasi daugybė žmonių: indų, taip pat turistų. Sakoma, kad nuo šių laiptų dar niekas nėra nukritęs. Pačiame viršuje atliekami religiniai ritualai. Čia visi gali nevaržomi vaikščioti, tačiau papildomas specialus įėjimas į uolas yra mokamas. Pakely ir ypač viršuje šmėžuoja beždžionėlės, besitaikydamos ką nors nugvelbti. Taigi svarbu saugoti savo daiktus.

Pangkor salos malonumai
Viešint netoli pusiaujo norisi nors trumpam panirti į smaragdinę Pietų Kinijos jūrą. Mūsų poilsiui pasirinkta vieta Pangkor Beach Resort, yra tokio pat pavadinimo saloje. Ją pasiekėme keliaudamos tarpmiestiniu autobusu ir laivu (bilietas į vieną pusę ~ 18 RG). Autobusai čia švarūs, modernūs, 4 val. kelionė tampa malonia ekskursija pro erdvų langą. Palmes, kitų tropinių medžių giraites, tolumoje stūksančius kalnus keičia nedideli miesteliai. Keliai puikūs, kiekvienas pakelės augalas prižiūrėtas, o nuo kalnų visur nutiesti vandens latakai.
Lumuto uostas – nedidelis jaukus miestelis, kuriame europiečiai reti svečiai. Pangkor sala nėra reklamuojama turizmo kataloguose, tai vietinių savaitgalių kurortas. Joje tik du kurortiniai centrai. Pangkor Beach Resort – pats populiariausias. Išskirtinis jo bruožas – labai geras maistas, ruošiamas virtuvės meistro kino. „Už mažesnę nei 2000 eurų algą nedirbčiau”, – neabejoja savo verte virtuvės profesionalas. Kurorto svečius pasitinka ir pats generalinis direktorius. Susilaukėme dėmesio ir mes, ypač su didele pagarba buvo sutikta žinia, kad Lietuva yra ES ir NATO narė.
Kurorto namai – įvairių stilių su atvirais balkonais į jūrą. Ypač romantiškai atrodo mediniai nameliai ant polių džiunglių papėdėje. Juose įsikūręs SPA centras, siūlantis visas atsipalaidavimo galimybes, rytietiškus masažus. Kiekvieną dieną kurorte pateikiama aktyvių pramogų programa: žygiai per džiungles į kalnus, plaukimas nardyti su vamzdeliu ir žvejoti į jūrą, pėsčiųjų žygiai.
Vietos taksi (30 RG) apvažiavome visas salos įžymybes. Pirma aplankyta vieta – kinų žuvų fabrikėlis. Čia jos išvalomos rankomis ir džiovinamos saulėje, vėliau vietoje pakuojamos ir parduodamos – puiki vieta egzotiškiems pirkiniams už gerą kainą. Kitur apžiūrėjome, kaip daromos medinės valtys, o viename iš kinų kaimelių gėrėjomės miniatiūrine kinų siena ir visa aplink ją esančia harmoninga aplinka. Saloje taip pat yra induistų ir budistų šventyklos.
Kelionei į džiungles dėl laiko stokos pasirinkome trumpiausią maršrutą. Tačiau ir per trumpą laiką pamaitinome keletą dėlių, kurios po lietaus aplipusios medžius tik ir tyko šilto padarėlio. Lietuvos kambariniai augalai – čia didžiuliai medžiai blizgančiais mėsingais lapais. Džiunglės – atskira tema su savo garsais ir spalvomis. Pajūry kaip tik buvo krabų perėjimosi metas. Įdomu stebėti, kai ryte, ką tik išsiritę iš smėlio, daugybė jų skuba į jūrą. Pasvirusios palmės, skaidrus kaip krištolas vanduo, baltas smėlis… Taip ir norisi sušukti ,,Sustok, akimirka žavinga”. Tačiau laikas nelaukia. Azijos virusas pagavo mus ir, tikimės, ilgam. Traukia ir hipnotizuoja kitokia kultūra, gamta ir žmonės…
Patarimai:
Komfortiškiausia skristi su Lietuvos avialinijomis „Fly LAL”į Amsterdamą, o iš ten su KLM aviakompanija į Kvala Lumpūrą.
Dėl skiepų pasikonsultuoti su gydytojais.
Elektros prietaisams reikalingas adapteris.
Palankiausia pinigus keisti tik atvykus oro uosto bankuose.
Malaizijos piniginis vienetas ringitas (RG- 0,68 Lt)
Traukinio (KLI) bilietas iš oro uosto į centrą ~35 RG.
Autobuso bilietas ~ 11RG

Miesto autobuso bilietas – 2 RG.
Malaizijoje gyvena ~ 26 mln. žmonių.
Kvala Lumpūre – ~ 1,8 mln.
Ką pamatyti:
Drugelių ir orchidėjų parkus
Kinų kvartalą (China town) – pirkinių rojų.