Žmogus laimingiausias ne tada, kai dabinasi, puošiasi, bet kai pergali save.
Šatrijos ragana
Lygutėliame ežere atsispindi siauras iškyšulys ir akmens salelių grandinė, vario spalvos pūšų kamienai ir praskrendančios gulbės…
Tai Šiaurė. Didieji jos veidrodžiai – Onega ir Ladoga, mažieji – miško ežeriūkščiai lambos. Pasakiškoje Karelijos gamtoje gimė karelų legendos, runos. Kur slypi jos hipnotizuojanti galia?
Kauno ir Vilniaus keliautojai kauno turistų klubo iniciatyva leidosi pėsčiomis į žygį išbandyti save ir savo kailiu pajusti šio krašto trauką…
Rusijos geležinkeliais
Kelionė traukiniu. Trys persėdimai ir alinantis laukimas geležinkelio stotyse. Iš Vilniaus dundame į Sankt Peterburgą, iš ten – į Petrozavodską, paskui – į Peningą. 8val. laukimo Sankt Peterburge, po 400 km kelio – Petrozavodskas, Karelijos sostinė, viena iš Šiaurės civilizacijos oazių. Karštą vasaros dieną – šaltas it ledas Onegos ežeras tarp akmenų ir smėlio. Kepamų šašlykų kvapai, rusiškas popsas, ledai „Sibirianik”. Laivų muziejukas bei pramoginis kateris. Keliauninkams stoties tualete teikiama paslauga – už 6 rublius galima išsitrinkti galvą.
Vos išlipus iš traukinio užpuola debesys mašalų. Jei neapsirūpinai patikimu veido tinkleliu, tikrai ištinsi. Laukti traukinio į Peningą, maršruto pradžią, tenka naktį. Taigi belieka stoiškai įsirengti guolį žolėje šalia bėgių, veidą užsidengti tinkleliu nuo mašalų, galvelę priglausti prie kuprinės ir pusiau snūdomis stebėti jau besibaigiančių mistiškai gražių ir labai trumpų baltų Šiaurės naktų tėkmę…
Rytas – dar 300 km traukiniu pro gūžias pelkes ir prieš akis atsiveria Peningos miestelis su nedažytais namukais, mediniais šaligatviais! Užršai rusų ir suomių kalbomis. Šalin geležinkelius, šiukšlynus bei popsą, tegyvuoja neliesta gamta! Žinoma, civilizacijos ydų tenka patirti ir Peningoje – tai sovietinis aptarnavimas panašaus tipo parduotuvėlėse ir kankinantis laukimas, kol vietos valdžia teiksis patikrinti grupės leidimus keliauti Karelijos miškais. Pasipiktinimą biurokratais nustelbia daugybė sultingų mėlynių, kurias visi puola rinkti saujomis. Ir žavus sibirietiškas šuo, savo meilumu galutinai sutaikęs su rūsčiaaplinka.
Eik ir nesustok
„Kas mums buvotos dvi klampojimo pelkėmis ir miškais savaitės? – susimąstė Inga Pilipaitė – savęs išbandymas ir romantika. Ten reikia atkaklios ir tylios ištvermės. Būdavo dienų, kai grupės nariai aimanuodavo: „Ir velnias mane į tą galerą…” O kartais apimdavo ekstazė, nes tokio gryno oro, gamtos žavesio, ežerų ir dangaus švytėjimo, regis, nepatyrei niekur”.
Žygeiviai keldavosi 7 val. ryto. Prausimasis, jei yra kur, arba – apsišluostimai drėgnomis servetėlėmis (jų ir tualetinio popieriaus patariama pasiimti kuo daugiau), skanūs pusryčiai gamtoje. Supakuojamos palapinės, kuprinė ant pečių – ir pirmyn. Kemsynai, suvirtę akmenys, upeliūkščiai. Pusiaudienį – pietūs, poilsis. Tada vėl – kuprinėlę ant pečių. Klampoji kartais iki kulkšnių vandenyje, melsdamas dangaus, kad nelytų. Taigi praverčia Kalvarijų turguje pirkti guminiai batai… Vakarop įsirengiame stovyklavietę ir – labanakt.
„Kai dūsaudavome, esą batai pritrynė pusles, o kuprinė – sunki it akmuo, vadovas Saulius primindavo: „Čia jums ne sanatorija”. Gelbėjo posakis – nekreipk dėmesio. Tarkim, išalkai, gaujomis puola mašalai arba neįkuri laužo – na, nekreipk dėmesio… Miške išmoksi atsiriboti nuo daugybės anksčiau reikšmingų smulkmenų. Turbūt palaiko nuostabus gamtos grožis”, – sakė Inga.
Gamtos džiaugsmai
Karelijos gamtą suformavo ledynmečiu sustumti milžiniški uolų blokai, vadinami „avinų kaktomis”. Jie vietomis apaugo tankiais miškais. Gigantiškose įlaužose išsiliejo Onegos ir Ladogos ežerai. Miškuose spindi juodi ežeriūkščiai lambos. Šaltiniai, kriokliai, upės… Šiaurės vakaruose iškilo Nuoruneno (576 m) ir Kvakos (500 m) viršukalnės. Ozai, apvalios kalvos, ledynų atridenti paslaptingi rausvo granito rieduliai. Karelai mano juos turint mistiškų galių, vadina „atėjūnais”. 
Akmenynuose – tundros žolynai, miškuose tarp aukštų kadagių, pušų – daugybė uogų. Užakusių ežerų paviršių dengia įvairiaspalvis sfagnumas – tankios samanos. Pelkynai apžėlę nendrėmis, ten kartais sutiksi šerną, spanguolėmis besimėgaujantį lokį, briedį ar gudrų lapiuką. Anot gamtininkų, paukščių Karelijoje daug, bet jie neįprastai tylūs – mūsų keliauninkai prisiekia per visą laiką negirdėję paukščių čiulbesio! Nesutiko ir legendinio apolono – Karelijos drugelio, įtraukto į Raudonąją knygą ir tapusio Šiaurės Europos ekologinio judėjimo simboliu. Tik naktimis tankmėje ūkteldavo pelėda ar praliuoksėdavo kiškelis.
Miško vandenys – ežerai Maslozero, Sitrozero, Kuko, upės Valoma, Tumba. Vieną ežerą keliauninkai pavadino Serialu ežeru. Jo spalvos ir išvaizda nuolat keitėsi. Iš ryto – rausvas auksas. Po poros valandų – skendi sidabriškoje migloje. Už valandos – iškyla žėrintis vaivorykštės lankas. Vien tam ežerui grupės fotografas Andrėjus paskyrė kelias juostas.
Miško žmonės
Per visą žygį teko bendrauti tik su vienu žmogumi – baltarusiu Miša. Jis moka šiek tiek kareliškai ir, kaip visi vietiniai, gyvena iš miško – verčiasi žvejyba ir medžiokle.
Tačiau žmonių paliktų ženklų šabakštynuose, ypač prie girios medžiotojų trobelių, pakanka – alaus ir konservų skardinių, butelių, šiukšlių. Trobelėje rasi cukraus, druskos, stalelį, ugniakurą ir gultą. Pagyvenus ten būna palikti maisto bei malkų atsargų kitam užklydėliui.
„Taigi daugiausia bendravome tarpusavyje. Monotoniškai diena po dienos klampojant kartu paaiškėja, kad komandinis psichologinio suderinamumo principas – dydis dalykas. Mat į ketvirtą dieną jautresni miško tyloje pradeda nervinti net kartkartėmis aukštai danguje praskrendantys lėktuvai, ką ir kalbėti apie nuovargį ar „kažkokį ne tokį” bendrakeleivio žvilgsnį. Ačiū Dievui, tai buvo žmonės, puikiai jaučiantys ir suprantantys vienas kitą. O galutinai nuovargį nugalėdavo nuostabūs vakarojimai prie laužo. Ir, žinoma, mūsų sukurtas „kareliškų traškučių” patiekalas – prie laužo džiovinti, pačių sužvejoti, bendrai kramsnojami smulkūs ešeriukai”.
Skanėstai
Miške valgyti norisi beveik visą laiką. Nors maisto netrūksta, tik netingėk – didžiulės ežerų lydekaitės, ešeriukai, uogos, įvairiaspalviai gardūs grybai. Žvejybos bei uogavimo fanams – rojus. Tačiau ilgainiui pasiilgsti civilizuoto maisto – pyragėlių ir kepinukų, limonado… Deficitas – cukrus, šokoladas ir duona. Šie skanėstai griežtai normuojami. „Buvo ir savų kulinarinių kulinarinių švenčių. 
Maloniai nustebau, kai per mano gimimo dieną, apsistojus prie fantastiško grožio upės, Saulius mano garbei iš kuprinės ištraukė šampano butelį, merginos paruošė gardžią vakarienę. Atradau dar vieną keliautojo skanėstą – ant laužo virtą ryžių košę su kondensuotu pienu. Net paprasčiausias maistas miške atrodo be galo gardus”, – pasakojo Inga. Naktimis ne vienas žygeivis prisipažino sapnavęs pietus restorane ar net… paprasčiausią olandišką sūrį. Pasvajodavo, ką gardesnio nusipirks grįžęs į žmonių pasaulį.
Karelija, mes grįšime
400 kilometrų lankas kemsynais ir uolynais įveiktas. Ir vėl – medinė Peninga su namų šeimininkėmis, kurios net gatve vaikštinėja su chalatais ir šlepetėmis… Vėl dunda traukinys įprasto gyvenimo link, kupė – stalelis su išsvajotais gardėsiais. „Prisipirkom visko, ko tik širdis geidė tarp ežerų, – prisiminė keliauninkė. – Smagiai tąnakt pasisėdėjome…
Buvome beprotiškai pasiilgę Vilniaus gatvių, šiltos vonios, švarių rūbų, minkštos lovos, laikraščių. Ir vis vieną jutome, kad Karelija mūsų lengvai nepaleis, patrauks vėl. Tai puiki kelionė žmonėms, kurie jaučia gamtos žavesį, mėgsta ekstremalų poilsį.”
