Pavlovo respublika ir Medininkai

Maršrutas veda į rytus ir pietryčius nuo Vilniaus. Pirmiausia reikia važiuoti pro Markučius į Pavilnį, tuomet pasukti į Minsko plentą ir aplankyti Nemėžį, tuomet kiek pavažiavus Minsko plentu pasuktį į kairę ir į dešinę, per Keną, pasiekti Šumską. Iš Šumsko, pro Kuosynę, į Medininkus, ir galiausiai, iš Medininkų – į Pavlovo respubliką (Merkinės miestelyje, tačiau nepainiokit su tikrąja Merkine – čia tik mažas kaimelis toks).

Pavilnys

Pavilnys vertas aplankyti dėl savo landšafto ir architektūros. Jau nuo Markučių matysit, kad jis – labai kalnuotas. Ribiškių draustinis, Liepkalnis (slidinėjimo trasa pakeliui į Minską), Kalnų rezervatas – tai saugomos Pavilnio teritorijos, vertos atskiro maršruto. Tačiau šiame maršrute jas pralėkėm prabėgom – tik sustojom atlikti keletą nuotraukų – gražių peizažų. Įdomus yra Serpantinas – ant Pavilnio kalvos vedantis akmenimis grįstas kelias. Pačiame Pavilnyje yra verta aplankymo jo medinė bažnyčia – pastatyta tarpukariu bendruomenės lėšomis (teigiama, kad net stačiatikiai prie to prisidėję).

Pavilnio Kristaus karaliaus ir Šv. kūdikėlio Jėzaus bažnyčia ir kalnų rezervato panorama

Nemėžis

Nuo Pavilnio vėl reikia grįžti prie Minsko plento, ir juo pavažiuoti gal 1-2 km iki Nemėžio. Šiame miestelyje yra išlikusi nemaža totorių bendruomenė, išlaikiusi savo tradicijas. Jame galima rasti totorių kapines su senais paminklais ir jų mečetę (ryškiai žalia). Vietinė tetulė, parodžius mums, kur yra mečetė ir kapinės, teigė, kad vietiniai lenkai su totoriais sugyvena gerai (ji buvo lenkė), kad totoriai – geri tvarkingi žmonės.

Nemėžio totorių kapinės ir jų medžiuose lakstanti voverytė

Šumskas (per Keną)

Pasidairius po Nemėžį, toliau galima važiuoti Minsko plentu apie 2 km, tada pasukti kairėn (pervažiuojant Didžiasalį), o jį pravažiavus – dešinėn. Taip pateksite į kelią, einantį link Šumsko per Keną. Kena – tai nemaža geležinkelio stotis, kuri buvo neseniai atnaujinta. Joje verta sustoti pažiūrėti traukinių (jei vilioja tokia romantika). Mums pasisekė – belankant šią stotį, pajudėjo vienas ilgas prekinis traukinys. Labai įdomus efektas – vagonai sudunksi vienas po kito, ir tas dunksėjimas tarsi juda išilgai traukinio. Beje, neretai pasitaikantis dalykas – Kenos geležinkelio stotis yra ne Kenoje, o Kalveliuose (miestelis kiek toliau už Kenos link Šumsko).

Ant motorolerių Kenoje geležinkeliečiai vaikosi degalų vagis…

Už Kenos, pasiekiamas Šumskas. Tai – ryčiausias šio maršruto taškas, prie pat Lietuvos sienos. Šumske stovi tikrai įspūdinga vėlyvojo baroko bažnyčia ir varpinė. Bažnyčia statyta 1767-1789 metais. Taip pat yra ir Šumsko dvaro ansamblis, tačiau jo mums rasti nepavyko. Atidžiau pasidairius, tarp namų, parduotuvėlių ir naujesnių pastatų, pastebi, kad už jų stovi tai griuvėsiai, tai sienos gabalas, taigi, dvaro tikrai kažkur aplink bažnyčią būta. Internetiniai šaltiniai teigia, kad egzistuoja dvaro sodyba su parku – atidžiai pasidairius galima rasti ir juos, matyt.

Šumsko Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

Medininkai

Į Medininkus iš Šumsko veda du keliai – vienas per Didžiąją Kuosynę (pro ten ir važiavome), kitas – ryčiau, per Didžiuosius medininkus. Didžiojoje Kuosynėje yra piliakalnis, tačiau jis niekaip nepažymėtas ir yra visas apaugęs sunkiai įžengiamu eglynu. Norint jį aplankyti, reikia vos pravažiavus posūkį į Didžiąją Kuosynę, pasukti į kairę ir pavažiuoti keletą šimtų metrų miško keliuku. Ten, aukščiausioje vietoje, ir yra piliakalnis (bent taip teigė to keliuko gale gyvenantis dėdulė).

Pravažiavus pro Didžiąją Kuosynę, kai baigiasi žvyrkelis, reikia sukti kairėn link Medininkų. Medininkuose stovi Medininkų pilis – viena iš didžiausių Rytų Europoje lygumų pilių. Kiek kartų buvau ten, tiek kartų ji buvo užrakinta, tačiau perlipti tvorelę yra visiškai nesudėtinga. Perlipus tvorelę, patenkama į didelį pilies kiemą, kurio vidinių originalių pastatų neišlikę. Pilies akcentas – jos gynybinio bokšto liekanos. Šį bokštą kažkada buvo bandyta atstatyti (matosi iš plytų). Į bokštą galima patekti pralindus pro grotas (jas kažkas iš anksčiau paslaugiai atlenkė). Bokštas yra keleto aukštų, jį restauratoriai tvirtino betoninėmis perdangomis, kuriomis galima užsikabaroti iki pat viršaus, o taip pat išlįsti ant sienos mūro pasivaikščioti. Žodžiu, yra kur pasikarstyti keliolikai minučių. Šalia pilies stovi medinė Medininkų bažnyčia, kuri yra labai daili, o prieš saulę (kai nesimato detalių) primena japonišką bokštelį.

Medininkų pilies bokštas, nuoroda į WC (rodanti, beje, į bokštą) ir medinė Medininkų Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia

Daugiau apie Medininkų pilį galit rasti čia.

Pavlovo respublika

Iš Medininkų reikia judėti Turgelių miestelio kryptimi. Kelias – pakaitom žvyrkelis arba asfaltas.

Taip atvažiuosit į Turgelius iš tokios pusės, kad jų bažnyčia (tikrai įspūdinga, su popiežiaus Jono Pauliaus skulptūra), atvažiuojant matysis iš šono. Patartina prie bažnyčios sustoti ir įeiti į kiemą, tada prieiti prie dešiniojo bažnyčios šono – iš ten tolumoje gražiai matysis Turgelių kapinės ir jų koplyčia.

Turgelių bažnyčia, popiežiaus Jono Pauliaus skulptūra ir vaizdas į kapines bei koplyčią

Pavlovo respublikos link reikia važiuoti nuo Turgelių bažnyčios taip, kad į jūsų nugarą ji būtų atsisukusi fasadu. Pavažiavus 2-3 km, po kaire pamatysite daug didelių griuvėsių. Ten ir yra tai, kas liko iš Pavlovo respublikos – vieno iš didžiausių socialinių eksperimentų Abiejų tautų respublikoje. Trumpai – Paulavos dvaro savininkas Povilas Ksaveras Bžostauskas įkūrė savo valdose mini-respubliką, kuri turėjo savo prezidentą, parlamentą, teismus, miliciją ir konstituciją, panaikino lažą. Valstiečių išlaisvinimas lėmė, kad respublikos produktyvumas išaugo apie 2 kartus. 1791 m jie buvo oficialiai pripažinti Abiejų tautų respublikos ir išsilaikė savarankiška iki paskutinio padalijimo 1797 m. Ironiška, tačiau rūmai sveiki išsilaikė iki pat antro pasaulinio karo pabaigos, atlikdami sandėlio funkciją. Tačiau vienas iš ūkvedžių apsivogė ir norėdamas tai nuslėpti padegė rūmus. Po šio gaisro, kadangi rūmų niekas neremontavo, jie pradėjo nykti ir dabar iš jų telikusi plytų krūva.

Pavlovo respublikos griuvėsiai

Jašiūnai

Važiuojant tuo pačiu keliu nuo Pavlovo respublikos griuvėsių tolyn, privažiuojami Jašiūnai. Juose laukia dvaras ir parko sodyba. Beje, man asmeniškai Jašiūnai – tai kažkoks Bermudų trikampis. Jau keturis kartus ten buvau, ir kaskart niekaip nesugebu rasti to dvaro be vietinių pagalbos. Taigi, nuorodų pateikti negaliu – pasiklauskit, vietiniai tikrai parodys, kur. Privažiavę dvarą, atkreipkit dėmesį į aplinkinius pastatus – jie taip pat kadaise akivaizdžiai priklausė dvarui, o dabar yra apgyvendinti žmonių.

Baltoji vokė

Važiuojant iš Jašiūnų, toliau laikantis vakarų krypties (kaip ir atvykstant nuo Turgelių), galima privažiuoti Baltają vokę (pro Rūdininkus). Baltojoje vokėje atkreipėm dėmesį į gražius medinius namus – ten lentos sukaltos ne horizontaliai, o įstrįžai, ir taip apkaltų namų yra ištisas kvartalas.

40 totorių kaimas

Nuo Baltosios vokės važiuojant per Mikašiūnus, Papiškes ir Kryžiškes nukeliauti iki 40 totorių kaimo. Šiame kaime Vytautas Didysis apgyvendino totorius, kuriuos atsigabeno savo asmens sargybai, mat pačiais lietuviais nelabai pasitikėjo. Totoriai buvo kitas reikalas – jie toli nuo savų, ir Vytautas jiems buvo pagrindinis saugumo garantas. Taigi, saugojo jį kaip savo akį. 40 totorių kaime stovi mečetė ir dar vienos kapinės. Beje, totorių kapinės turi kažkokio paslaptingo žavesio – savo kuklumu, asketiškumu, senumu, paslaptingais pusmėnuliais ir rašmenimis.

40 totorių kaime esantis paminklas Vytautui Didžiajam ir antkapiai

Skurbutėnai

Nuo 40 totorių kaimo mečetės reikia važiuoti prisilaikant dešinės, taip galima pateikti į miško keliuką (kuris, beje, visai neblogas) ir nukeliauti į Skurbutėnus, kur stovi dar viena daili medinė bažnyčia su varpine šalia jos. Už bažnyčios yra palaidoti Armijos Krajovos 7 brigados žuvę kariai. Išbandėm kaip skamba varpas (mat juo gali paskambinti bet kas – garsas labai švarus).

Skurbutėnų bažnyčios vaizdai ir Armijos krajovos karių kapas

Trakai – pavalgymas

Nuo 40 totorių kaimo galima išvažiuoti į Senuosius Trakus, Vytauto gimtinę, o nuo šios – ir į pačius Trakus, į senąją kibininę, kur galima skaniai pavalgyti. Nuorodas duoti bijau, kad nepaklaidinčiau, todėl paprasčiausiai patariu pasiklausti vietinių – jie nurodys kelią. Beje, pakeliui iki šios vietos niekur neradom nė vienos vietos pavalgyti kaip kavinės, tik kaimo parduotuvėles.

Pabaigai

Šis maršrutas – labai lanskstus, ir jį galima trumpinti, praleidžiant kai kuriuos punktus, ar ilginti – pridedant naujų, kurių aplink gausu (pasidarykit į ženklus ar kelionių atlasus). Pavyzdžiui, prie Trakų yra nepaprastai puikus pažintinis gamtos takas – ten būtinai reikia nuvykti. Tiek, kiek aprašyta čia, užtrunka apie 8-9 valandas.

Raimondas Paulavičius
www.raimondukas.lt