Dauguma žino Velnio duobę, esančią Aukštadvario apylinkėse, bet tikriausiai niekas dar nežino, kad tokių duobių šiose apylinkėse yra net šešios. Jas neseniai atrado tautosakininkė, etnologė Rita Balsevičiūtė. Tad nusprendėme pakeliauti šiomis mistinėmis, legendomis apipintomis Aukštadvario vietovėmis, po kurias mus vedžiojo ir padavimus porino pati tikroji šių kraštų gyventoja jotvingiškė Rita.
Mūsų įveiktos dienos maršrutas – Albinavos duobė-Gelionių duobė-Gelionių laumių ežeras-Polesės čigonaitės kryžius-užkeiktos nuotakos akmuo.
Paslaugūs ir itin saldūs ponaičiai
„Šiuos įdomius gamtos darinius atradau visai neseniai, – porina mums Rita. – Nečiūnų, Albinavos, Genonių ir pačios keisčiausios, sakyčiau, mistiškiausios pastarosios dvi, kurias atradau tik šią vasarą. Šalia jų būdama jaučiu labai keistai jaučiuosi, ten toks stiprus energinis laukas, kad nesinori ilgą laiką būti.” Ilgai ten užsibūti niekas neleidžia, tave tarsi išspjauna kokia nematoma jėga.
Prie Albinavos duobės būta didžiulio Albinavos palivarko. Labai įdomiai išsidėstęs gamtovaizdis. Iš vienos pusės duobę supa kalvelė, laukas, galiūnai ąžuolai, iš kitos – senos tuopos. Būta ir dūminės pirtelės. Šis palivarkas – didžiulė Albinavos dvaro dalis, kurią paveldėjo vienas iš Malevckių sūnų – Albinas. 1863 m. su visa savo kariauna dalyvavo sukilime, 
buvo caro suimtas, nuteistas pakarti. Bet kaip bajoras stengėsi atrodyti oriai, paskutiniam norui išsireikalavęs barzdaskučio lyg apsiskusti barzdai ir išeiti anapilin švariam, čiupo už skustuvo ir persirėžė sau gerklę. Taip kilnus bajoras išvengė gėdingo pakaruoklio likimo. Šis palivarkas buvo užrašytas jo vardu, tad po mirties buvo pavadintas Albinavos (nuo Albino vardo) palivarku. Vėliau šis dvaras buvo perrašytas Mališauskams, bet pavadinimas išliko.
Seni žmonės pasakoja,
kad šioje duobėje tūno velnio motinų Motina ir, jei per neatsargumą labai priartėsi prie jos, gali nugarmėti tiesiai pas ją. Kadangi čia buveinė pačios velnio motinos, dažnai šiose vietose pasirodo jos vaikaičiai, juodai apsirengę ponaičiai. Jie būna paslaugūs, meilūs, siūlo palydėti, parodyti kelią. Pasidavusį jų vilionėms žmogų tuoj pat paklaidina. Patiklūs keleiviai suka ratus ir tik ryte, pragydus gaidžiams, susivokia kur esą, kad visą naktį brovėsi tik aplink „Velnių motkos” duobės šabakštynus, o ant jų rankų riešų, kaklo namiškiai pastebi juodų žymių, tarsi anglimi patepta – tai paslaugiųjų ponaičių pirštų antspaudai….
Tado Blindos sekėjai
Viena senolė Ritai pasakojo, kad ši Velnio duobė atsirado tiesiog iš po nakties. Ryte ji atsikelia gyvulių vesti į lauką, ir žiū – kur buvo pieva, įkritusi žemė, o apačioje vanduo tyvuliuoja. Kad ir kaip ten būtų, ši vieta tikrai paslaptinga, visą laiką čia būnant neapleidžia jausmas, kad esi stebimas
Nuolat stebimas…. Kadaise šią vietą buvo pamėgę ir plėšikai, kurie turtingus pakeleivius nurengdavo ir palikdavo plikus basus, o visą turtą išdalydavo baudžiauninkams. Dzūkiškas Tado Blindos variantas. Šalia duobės Rita atrado itin retą Lietuvoje akmeninį šulinį. Kitas toks Aukštadvario regione išlikęs tik Pelekonyse. Bet paliekame šią vietą ir judame link kitos Velnio duobės, esančios Gelionyse.
Mirusiųjų dūšelės
Pagaliau pasiekiame Gelionyse esančią Velnio duobę. Tai bene pačių gražiausių formų Velnio duobė. Apie šią duobę sklinda pačios įvairiausios legendos. Seni žmonės pasakoja, kad nakčia einant pro šią duobę girdėti verksmai, šauksmai, dejonės ir klyksmai. Tarsi kažkas plauktų, teliuškuotų vandenį. Iš duobės ritasi šviečiantys gumulai, tarsi elektros lemputės būtų įsuktos į įmantriausių formų debesų gniutulus. Jie kyla iš duobės ir vėjo siūbuojamų medžių 
viršūnėmis kyla į dangų. Sakoma, kad tai nekrikštytų vaikučių sielos.
Gerai, jei tie šviečiantys pūkų gniužulai kyla į dangų, bet, jei jie nusirita į pievą ir dar būna kryžiaus formos, reiškia, reikia joms pagelbėti. Kaip tai padaryti, teiraujuosi Ritos. Taigi reikia peržegnoti dešine ranka ir pasakyti: „Ježeli tu pan, nechbendi tu Jan, a ježeli panna, nechbendi Ana” (lenk. k. „jei bus ponaitis, tai bus Jonas, o jei pana, tebus Ona”). Ir viskas. Tu jau pagelbėjai toms dūšelėms, pakrikštijai jas, bet tai gali padaryti tik būdamas pats krikštytas ir priėmęs Sutvirtinimo sakramentą, kitaip neturėsi tos galios. Kodėl tuos vaikučius čia skandindavo, neaišku, bet sakoma, kad tai gali būti aukos mitiniam požemių dievui, žemdirbių padėjėjui Velinui.
Laumių skalbykla
Šio ežero vanduo juodas kaip derva. Jame maudytis, karštą vasaros dieną atsigaivinti nekyla jokio noro. Anot, Ritos Balsevičiūtės, vietiniai porina, kad šis ežeras – laumių maudykla. Jo pavadinimas kilo nuo vyriausios Gelos laumės vardo. Šalimais yra dar kitas ežeras Geluža.
Taigi prie Gelionių ežero pakrančių dėdavosi keistų dalykų. Žmonės vengdavo nakčia atsidurti šiose vietovėse. Sklando toks pasakojimas, visai neseniai nutikęs vienam eiguliui Broniui, kuris nepaisė senų žmonių patarimų mėnesiui patekėjus geriau nesiartinti prie 
Gelionių ežero ir bent jau jį apsukti kelių kilometrų spinduliu. Taigi tas eigulys užsisvečiavo pas vieną ūkininką, buvo kviečiamas pasilikti nakvoti, bet girių sargas niekaip nesutiko ir atsisveikinęs iškeliavo. Jis puikiausiai žinojo kelią per mišką, bet kažkodėl patraukė keliuku, vedančiu pro prastą reputaciją turintį laumių ežerą. Buvo tamsus rudens metas, dangumi slinko tamsūs debesys, pro kuriuos vis prasišviesdavo mėnesiena. Atsidūręs šalia ežero, eigulys girdi, kad kažkas nendryne skalbia žlugtą. Jis sukluso, stabtelėjo. Eis pažiūrėti arčiau, tik kažkas prakalbo: „Greičiau, Broniau, greičiau, greičiau…” Jis labai persigando, atatupstas atsitraukė, kiek kojos neša pasileido tolyn nuo keistos vietos.
Aplink ežerą atmosfera išties įtempta. Ežeras toks niūrus, pilkas, rodos, tikrai čia ne žmonių maudyklė, kitų būtybių prausykla. „Kiek aš čia buvau, nė sykio nenorėjau maudytis. Nors būtų diena karštų karščiausia, kojas tik įmerkiu ir lauk iš ten”, – sako šių vietų žinovė Rita. Tai patvirtina ir mus lydėjęs Aukštadvario regioninio parko direktorius Vaclovas Plegevičius. „Kad ir kaip karšta būtų, į šį ežerą nesinori lįsti”, – tvirtina Vaclovas. Gal todėl, kad šiame ežere, turinčiame tokią keistą, mistinę aurą, aplenkiamame žmonių, gausu žuvų. Čia netrūksta ir milžiniškų šlakių, vėgėlių, lynų, karpių – lyg ne gamtos, bet laumių nupenėtų.
Polesės čigonės meilė
Netoli Gelionių ežero, Polesės palivarko teritorijoje, prie pat kelio, aptvertas ąžuoline tvorele, kuri per laiką šiek tiek pavirto, stiebiasi link klevo šakų galingas kryžius. Šis kelias buvo gana judrus – į Aukštadvarį, Užuguostį traukdavo įvairūs žmonės, pirkliai, klajojantys, muzikuojantys čigonai ir kitokio plauko bastūnai. Taigi Polesės dvaro šeimininkas bajoras Žižnevskis pamilo dailią juodaakę čigonę ir užsigeidė jos rankos. Čigonai nelabai linkę leisti savo moteris už kitų. Bet bajoras nepasidavė ir čigonams teko nusileisti. Iškėlė šaunias vestuves su šokiais, muzika iki paryčių. Bet čigonaitė, sulaukusi 30 metų, netikėtai pasimirė. 
Žižnevskis iš to sielvarto net pabalo. Labai gražiai ją palaidojo Užuguosčio kapinėse. Po kiek laiko jam pradėjo sapnuotis čigonaitė – kodėl jis jos nepalaidojęs šalia savo namų, o taip toli nutrenkęs? Žižnevskiui reikėjo gauti tūkstančius leidimų, įveikti kryžiaus kelius, kad jis ją galėtų perlaidoti šalia savo namų. Ir dar ji norėjo, kad ją palaidotų šalia kelio, tiksliau, kryžkelėje, nes ji buvo keliautojų, čigoniško kraujo, kelias buvo visas jos gyvenimas. Ir dabar šis kryžius stovi šalia kelio, po dailiu, stipriu, jaunu kleveliu, rodos, į tą medelį būtų persikūnijusi visa karštosios čigonės esybė. Tikriausiai tai ir yra. Jei būsite šalia, nepraeikite pro šį čigonėlės kryžių, uždekite žvakelę, pasimelskite už jos sielą.
Vėliau Žižnevskis savo
dvarą perleido Boleslovui Narvydui. Apie šio kryžiaus išaiškėjimo paslaptį pasakoja Rita Balsevičiūtė: „2002 m. minėjome Užuguosčio bažnyčios jubiliejų. Jau tuomet ieškojau tos bažnyčios fundatoriaus. Paaiškėjo, kad vienas iš pagrindinių yra bajoras Žižnevskis. Man netgi pavyko gauti 1902 m. darytą nuotrauką su bajoru Gruzdžiu, jo seserimi, motina ir visais kitais fundatoriais. Toje nuotraukoje mano dėmesį patraukė šalia klebono sėdinti daili moteris su juoda ilga suknia, vešliais plaukais, aukso grandinėle ant kaklo. Pradėjau klausinėti, kas ji tokia. 1911 m. gimimo senukas Monkevičius pasakė, kad tai Žižniauskienė, bajoro Žižniausko žmona, ta pati čigonaitė, su kuria jis susiejo savo gyvenimą. Taip išaiškėjo šio kryžiaus paslaptis.”
Užkeikta mergina
Pagaliau pasiekėme senovines Intuponių kapines, kuriose stūkso didžiulis akmuo su išraižytais keistais ženklais. Giedresnę dieną ant jo išryškėja dailios mergaitės, ryšinčios skarutę, kontūrai. Net karoliukai ant jos kaklo matosi.
Pasakojama, kad šis akmuo – tai kadaise užkeikta mergina, kuri labai nenorėjo tekėti už nemylimo vyro ir sutiko geriau pavirsti akmeniu. 
Tais laikais niekas neklausė, ar tu myli, ar nemyli, tėvai antrą pusę parinkdavo ir nuspręsdavo. Taigi, ta trapi, daili mergaitė buvo verčiama tuoktis su turtingu dvarininku, nors mylėjo kitą, klajojantį linksmąjį baldžių. Ji tiek verkė, tiek liejo ašaras… Užsakų dieną nuėjusi į kapines, atsiklaupusi pietvakarių kryptimi į bažnyčią ir tarusi: „Geriau virsti akmeniu, nei tekėti už nemylimo”. Taip ir virto akmeniu, pasvirusiu į pietvakarius…
keliavo ir viską sudėliojo Nosevičių Vytas
